ŽMOGIŠKOJI “HUMANA” PRIGIMTIS

ŽMOGIŠKOJI “HUMANA” PRIGIMTIS

464
0
DALINTIS

Ką čia ir beslėpsi – nuo pat Nepriklausomybės atgavimo pradžios dėvėti („antros rankos“) drabužiai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, ir jau trečia lietuvių karta tai suvokia kaip natūralią duotybę. Juoba kad lankytis tokių drabužių parduotuvėse iš esmės net nėra gėdinga. Esame neturtinga tauta, esame socialiai atsakinga tauta, linkusi dalintis ir šelpti vargingiau gyvenančius, galų gale, tokiose parduotuvėse taip pat galima rasti daug ką įdomaus ir stilingo.

Nors daugelis prekybą dėvėtais drabužiais suvokia kaip elementarų verslą, tačiau būtina neužmiršti, kad kai kurie tokios prekybos tinklai yra visų pirma labdaros organizacijos. Tokie kaip pats didžiausias pasaulyje – „Humana“, kurios parduotuvės jau seniai yra tapusios ir įprasta Lietuvos miestų peizažo dalimi. Oficialiuose „Humana“ organizacijos tinklapiuose galima rasti gausybę informacijos apie jos vykdomus paramos humanitarinės paramos, sveikatos apsaugos, infrastruktūros plėtros projektus Trečiojo pasaulio šalyse, kvietimus prisijungti prie savanorių programų. Visko tuose tinklapiuose galima rasti.

Tik štai pačios organizacijos istorija tuose tinklapiuose ar net „Wikipedijoje“ yra nušviečiama labai jau šykščiai arba išvis neminima. Ir tikrai niekur juose nerasite pačios organizacijos įkūrėjo pavardės. Benaršant oficialiuosius „Humana“ informacinius puslapius internete gali netgi susidaryti įspūdis, kad ši labdaros organizacija atsirado tiesiog iš niekur.

Bet ji turėjo savo įkūrėją. Ir tai buvo gana spalvinga asmenybė paprasta skandinaviška pavarde – Mogensas Amdi Petersenas.

KAIP TAMPAMA GURU

M.A.Petersenas gimė 1939 metais Danijoje, Odensės mieste, gimnazijos direktoriaus šeimoje, jau porą šimtų metų siekiančioje pedagogų dinastijoje. Šeimos tradicijos automatiškai lėmė ir M.A.Peterseno ateitį – 1957 metais baigęs vidurinę mokyklą jis iškart įstojo į Haderslevo mokytojų koledžą.

Tačiau savo kaip karjeros pradžią jam buvo lemta pasitikti bene dinamiškiausiame žmonijos istorijos periode – XX a. septintajame dešimtmetyje. „Šaltasis karas“ ir žmogus kosmose, grandioziniai ekonominiai ir socialiniai eksperimentai Kinijoje, „The Beatles“ir „Rolling Stones“, Paryžiaus studentų revoliucija, LSD haliucinacijos ir psichodelinė muzika, Vietnamo karas, Afrikos dekolonizacija, Pilietinių teisių judėjimas JAV, Kuba ir Če Gevara – tik spėk pasirinkti savo aistrą! Nepaisant buržuazinės kilmės, M.A.Petersenas greitai pasirinko savo poziciją – jo darbą Odensės mokykloje tikrinantys inspektoriai nuolat pabrėždavo „pedagogo įvaizdžio ir reputacijos neatinkančią išvaizdą“: ilgi plaukai, tanki barzda, guminės šlepetės ir islandiškų raštų vilnonis megztinis vietoje kostiumo bei siauro kaklaraiščio – taip atrodė tikras to meto radikalas. Kurio dar netenkino ir rutina – 1965 metais M.A.Petersenas metė darbą „buržuazinėje mokykloje“ ir kartu su septyniais draugais įkūrė pirmąją Odensės mieste komuną – vadinamąjį „namą“, kurio durys buvo atviros visada ir visiems – jis greitai tapo hipių ir neformalaus jaunimo traukos centru.

A.M.Petersenas bodėjosi miesčionišku gyvenimu, uoliai gilinosi į Rytų filosofiją (1966 metais trumpam buvo įstojęs studijuoti filosofijos į Odensė universtetą, tačiau metė, pareiškęs, kad ten filosofijos dėstymas yra „tendencingas“), organizavo diskusijų klubą, siekdamas rasti sprendimą, kaip įveikti kapitalizmo blogybes. Neramus protas ginė jį pirmyn, į platųjį pasaulį. Taip vieną 1967 metų dieną komunos nariai sėdo į seną mikroautobusą ir išvyko kelionėn į Trečiojo pasaulio šalis, siekdami jį pažinti savo akimis, o ne iš buržuazinės spaudos. Kelionėje po Afriką ir Aziją prie „ekspedicijos“ prisijungė dar daugiau žmonių, ir į Odensę po metų A.M.Petersenas grįžo jau ne tik kaip 40 pasekėjų būrio lyderis, bet asmuo, pasiruošęs pašvęsti visą savo likusį gyvenimą kovai su skurdu pasaulyje. 1969 metais jis tapo ir visos Europos kairuoliškų judėjimų herojumi, kai Vakarų Vokietijos Flensburgo mieste sukėlė riaušes dėl vykstančio neonacių susirinkimo. Apkaltintas „akmenų mėtymu“ į policininkus, M.A.Petersenas buvo nuteistas šešeriems mėnesiams kalėjimo, tačiau bausmė buvo sumažinta iki šešių savaičių. Kalėjime ji sukūrė savo viziją, kaip auklėti jaunimą, ir į Daniją grįžo pasiryžęs sukurti alternatyviąją švietimo sistemą, auginančią kovotojus su skurdu.

1970 metais M.A.Petersenas gavo Danijos Švietimo ministerijos leidimą steigti savo mokyklą – pavadinta „keliaujančios liaudies mokykla“, tokia įstaiga puikiai derėjo prie senos Skandinavijos šalių „liaudies mokyklų“ suaugusiesiems tradicijos. Negana to, Danijos vyriausybė tokias iniciatyvas rėmė ir finansiškai, tad 1971 metais M.A.Petersenas įsteigė ir „Būtinąjį mokytojų koledžą“, ruošiantį specialistus savo „naujajai pedagoginei sistemai“.

Ši M.A.Peterseno sukurta sistema, tebeveikianti lig šiol buvo paremta nuostata, kad svarbiausias mokymosi procese yra nebe mokytojas, o mokinys, kuris galėjo laisvanoriškai pasirinkti, ką ir kada mokytis. Visų klasių moksleiviai mokėsi vienoje patalpoje – buvo manoma, kad tai padeda kūrybiškumui ir produktyvumui, stiprina moksleivių charakterį, naudinga ir mokytojui. Kaip ir teigė pats mokyklos pavadinimas, kai kurios klasės mokėsi autobusuose (ten pat ir gyveno), važinėjančiuose po Trečiojo pasaulio šalis. Be to, moksleivių ir mokytojų gyvenimas buvo paremtas idealistine misija kovoti su skurdu, taip pat bendra nuosavybe, griežta disciplina, reguliuojamu laisvalaikiu ir sunkiu fiziniu darbu.

M.A.Peterseno mokykla, o ir ateityje besisteigiančios tapo imigrantų ir alkoholikų vaikų, buvusių kalinių, žmonių su sutrikusiu intelektu, o taip pat visų, kuriems „gyvenimas buvo sunkus“ tramplinu į ateitį – kova su gyvenimo negerovėmis visada buvo paties M.A.Peterseno aistra. Jis pats mokykloje dėstė dialektinio materializmo filosofiją, tačiau dar rasdavo energijos naktimis vesti susirinkimus su „karšta kėde“ rato viduryje, pagal tuo metu Europoje populiarias maoistų tradicijas. Charizmatiška ir aistringa asmenybė, dievinamas pasekėjų ir mylimas moterų (savo išvaizda M.A.Petersenas netgi priminė Jėzų Kristų) jis propagavo maoistines idėjas apie „socialinį atsinaujinimą“ ir skatino savo mokinių „bendrumą“ – veiklos, laiko ir gėrybių paskirstymo – tai jis vadino „solidariojo humanizmo“ filosofija, kurią svajojo išplėsti po visą pasaulį. Tam tikslui pasiekti jo šalininkai buvo skatinami pasijusti vienos „komunos“ nariais, vartoti ypatingą žargoną, paklusti disciplinai, atsiriboti nuo savo artimųjų ir nuolat dalyvauti susirinkimuose (kas vėliau buvo pavadinta „smegenų plovimu“).

„TVIND“ IR LABDARA

Vis dėlto tokia mokykla kaip visiškai oficialus šalies kontrkultūros centras masino daugybę jaunų žmonių, ypač vienišų ir nepritampančių prie įprastos švietimo sistemos. Danijoje steigėsi jos filialai, kurie 1972 metais buvo suvienyti į „mokyklų kooperatyvą“, pavadintą „Tvind“ pagal nedidelę Vakarų Danijoje šalia Ulfborgo miestelio esančią fermą, kurioje įsikūrė M.A.Peterseno sukurto judėjimo būstinė. Tos fermos laukuose ilgainiui atsirado dar kelios mokyklos, mokytojų koledžas ir vasaros stovykla, kur rinkosi entuziastai iš visos Europos. „Tvind“ veiklą gausiai finansavo Danijos vyriausybė, juoba kad judėjimas atrodė išties kilnus (beveik visi „Tvindo“ auklėtiniai vyko dirbti savanoriais į Afriką ir Aziją), o jo vykdomi socialiniai ir pedagoginiai eksperimentai – taurūs bei prasmingi. Būtent Tvinde mokytojų, moksleivių ir savanorių pastangomis buvo pastatyta pirmoji ir didžiausia pasaulyje vėjo jėgainė „Tvindkraft“ – ir būtent nuo jos prasidėjo visa šių vėjo malūnų industrija, ženkliai pakeitusi Vakarų Europos ir net Lietuvos peizažą.

„Tvind“ judėjimas greitai peržengė Danijos ribas ir paplito po Europą (per du dešimtmečius Europoje atsidarė 50 „Tvind“ mokyklų, o Danijoje šiuo metų jų veikia 30). Visam judėjimui vadovavo neformali taryba, nuo 1977 metų vadinama „Mokytojų grupe“ (daniškai – „Laeregruppe“).

„Mokytojų grupės“ narių gyvenimas nebuvo lengvas ir daug kuo priminė griežtą sektą. Pagal M.A.Peterseno apbrėžtus principus, jie neskaitė laikraščių, nežiūrėjo televizoriaus, negėrė alkoholio, beveik nerūkė, bendravo tik tarpusavyje, atsiriboję nuo savo tėvų ir artimųjų. Netgi buvo įpareigoti skųsti vienas kitą dėl „klaidingo galvojimo“. M.A.Petersenas tikėjo, kad didžiausia gyvenimo vertybė yra solidarumas, todėl bendri tikslai yra svarbiau už asmeninius interesus. Pagal tris „bendrumo“ principus – bendrą veiklą, nuosavybę ir laiką, „mokytojai“ gyveno komunos sąlygomis, dalijosi visais vargais ir džiaugsmais. 85 procentus savo pajamų „mokytojai“ atiduodavo į bendrą katilą, o išeidami į pensiją gaudavo dovanų tik laikrodį arba rašiklį. Tačiau toks gyvenimas vis tiek daug ką masino ir viliojo – kiekvieno „Tvindo“ moksleivio siekiamybė ir veiklos įvertinimas buvo pakvietimas tapti „Mokytojų grupės“ nariu, ir to daugelis siekė (per visą savo istoriją „Mokytojų grupę“ sudarė ne daugiau kaip 600 asmenų).

Nes tai buvo didingų ir kilnių užmojų organizacija, pasišventusi kova su pasauliniu skurdu ir suteikti šansą Trečiojo pasaulio šalims. įkurta. 1977 metais „Tvind“ įkūrė „Žmonių savitarpio pagalbos“ fondą – UFF (daniškai – „Ulandshelp fra Fol til Folk“), kuris už Skandinavijos ribų tapo žinomas kaip „International Humana People to People“ (IHPP) judėjimas, skirtas administruoti labdaros projektus. Oficialiai „Humana“ skelbėsi esanti nevyriausybine, pelno nesiekiančia organizacija, dirbančia „tarptautinio solidarumo, bendradarbavimo ir plėtros sferoje“. Būtent UFF aštuntojo dešimtmečio pabagoje pirmoji pradėjo statyti dėžes visuose Skandinavijos miestuose (o „Humana“ – Europos), kviesdama žmones pasidalinti savo drabužiais ir daiktais su vargingomis pasaulio šalimis. Pirmoji surinktų drabužių partija buvo skirta Mozambike esantiems pabėgeliams iš tuometinės Pietų Rodezijos (dabar – Zimbabvė), kur vyko karas tarp baltųjų mažumos vyriausybės ir juodųjų sukilėlių.

UFF/“Humana“ iniciatyva netruko paplisti per visą Vakarų pasaulį. IHPP steigiami įvairių pavadinimų labdaros fondai – „Development Aid People to People“ (DAPP), „Green World“ ir CICD Britanijoje, „Planet Aid“ Kanadoje, „Gaia“ ir „US‘Again“ JAV kontroliavo daugybę dėvėtų drabužių surinkimo, logistikos ir savanorių programų, pagal kurias „Tvind“ judėjimo nariai dirbo mokytojais, statybininkais ir gydytojais Trečiajame pasaulyje. Pradėjo veikti ir prekybos dėvėtais drabužiais ar daiktais sistema – „Tvind“ įžengė į sudėtingą finansų apskaitos ir vadybos sritį, kuri apėmė ir milijonines įvairių pasaulio vyriausybių bei atskirų mecenatų judėjiimui skiriamas sumas.

Tačiau pati „Tvind“ veikla darėsi per didelė, kad nepatrauktų visuomenės ir vyriausybės institucjų  dėmesio. Iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos atsiliepimai apie judėjimą ir jo pasiekimus buvo tik teigiami, tačiau 1978 metais spaudoje pasirodė kritiški pedagogikos specialistų vertinimai apie „Tvind“ mokyklų metodiką, o kitais metais viešumoje pasirodė ir pačių „Tvind“ auklėtinių skundai – savanoriai skundėsi spartietiškomis gyvenimo sąlygomis, „smegenų plovimu“, izoliacija nuo artimųjų ir sunkiais darbais – taip spaudoje pirmą kartą buvo užsiminta, kad „Tvind“ judėjimas iš esmės yra „kultas“.

Į tai M.A.Petersenas atsakinėjo aršiai ir kategoriškai – „šis darbas ir gyvenimo būdas – ne liurbiams ar mėmėms“. Ir ne veltui jis draudė savo judėjimo nariams skaityti laikraščius – „žurnalistai šiais laikais neturi aiškaus tikslo savo gyvenime, todėl yra pasiruošę rašyti bet kokį melą“, – teigė jis, – „o laikraščiai yra leidžiami, kad darytų pinigus arba gintų pinigų interesus“. Tačiau jo bravūra po truputį nyko – judėjimo vadovas darėsi vis dirglesnis ir paranojiškesnis, nuolat užsimenantis, kad CŽV rengia į jį pasikėsinimą kaip į vadovą, „metusį iššūkį supuvusiai kapitalizmo sistemai“. Taip vieną 1979 metų dieną M.A.Petersenas atsistatydino iš savo oficialiai užimamų „Būtinojo mokytojų koledžo“ vyriausiojo inspektoriaus pareigų ir tiesiog… dingo.

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ. Likusią teksto dalį galite perskaityti tinklapyje “Vz.lt Premium”. Deja, tik taip…)

 


KOMENTARŲ NĖRA