TECHNO-ADVENTAS

TECHNO-ADVENTAS

134
0
DALINTIS

Štai pagaliau ir aš subrendau tam, kuo jau seniai gyvena didžioji pažangiojo pasaulio dalis. Grėsmingai skambantis žodis „downshifting’as“ be jokio gailesčio įsiveržė į mano namus kaip viesulo gūsis, išnešantis ne vietoje padėtus ir nepritvirtintus dokumentus.

 

Pagautos šios naujos mados šišo, per pastarąsias kelias dienas aš savo rankomis išnešiau iš nuosavo būsto ir išmečiau/sunaikinau/atidaviau mažiausiai du centnerius daiktų. Pradžiai – visas videokasetes ir  abu video grotuvus (visa tai iškeliavo į tamsųjį Lietuvos kaimą, kur jų jau laukė mano buvęs fakso aparatas) – net nustebau suvokęs, kiek daug tų kasečių buvo prisikaupę ir kaip seniai buvo naudoti abu grotuvai. Netrukus kaimo tamsumoms prašalinti iškeliavo ir keli šimtai (!) rašiklių, pieštukų, parkerių beigi nenaudotų užrašų knygelių ir sąsiuvinių (tarp savo turto radau netgi tokį eksponatą, kaip sugeriamojo popieriaus lapelis!), o taip pat ir apdulkėjęs gaublys. Jiems įkandin iškeliavo ir CD bei DVD diskai (tiesa, keletą jų vis dėlto pasilikau) – ar įmanoma šiais laikais patikėti, kad tarp jų buvo ir tokie, už kuriuos mokėta net 60 litų? Jau supakuotas ir DVD grotuvas bei drūto kelmo dydžio muzikinis centras. Po to – drabužiai. Po to – suvenyrai ir visokie niekučiai, kadaise atitempti iš užsienio šalių. Žinoma, ir indai (vien puodelių savo namuose aš, pasirodo, turėjau apie 50 vienetų). Ir, galų gale, atėjo eilė knygoms.

 

Lig šiol aš buvau įsitikinęs, kad knygos yra neliečiamos, nes jos užima ypatingą vietą visų mūsų gyvenimuose – taip maniau, nes pats jas rašau (esu išleidęs keturias, penktos laukite kitais metais). „Namai be knygų, tai knyga be žodžių“, – tvirtino praeito amžiaus humanistai ir estetai. Anot jų, tai turbūt buvo svarbiausia priežastis tebelaikyti knygų lentynoje „Tarybinės lietuviškos enciklopecijos“ rinkinį, išleistą 1979 metais. Tačiau jie neturėjo nei „Amazon Kindle“, nei „Sony Reader“, nei dabartinių planšetinių kompiuterių ir nebuvo jiems prieinamos internetinės bibliotekos ar „Wikipedia“. Ir aš nesižeminau ieškodamas makulatūros surinkimo punkto, nepuoselėjau iliuzijų, kad kas nors bent jau pavartys tas knygas lietuviško kaimo gūdumoje. Kaip koks viduramžių inkvizitorius savo namo galiniame kieme sukūriau laužą – savo šventosioms knygoms. Į liepsnas skriejo žodynai ir nuo studijų užsilikę rusiški žinynai, net makulatūros surinkėjų neverta grožinė literatūra ir dailės reprodukcijų albumai… Įsismarkavęs supleškinau netgi „Didžiąją tarybinę enciklopediją“.

 

Tada mane apėmė keistas, bet malonus jausmas. Daiktai bėgo iš mano namų ir… be jokios priekaištingos užuominos pasiliko praeityje. Tik dabar aš suvokiau, kad iš esmės jie man net ir nebuvo reikalingi. Posovietinis alkis ir gobšumas tempti į namus viską, kas turėjo bent kokią materialiają ar emocinę vertę staiga pasirodė tuščias ir bereikalingas. Kadaise aš mačiau save kaip tą Juozo Erlicko lyrinį herojų, parnešusį į namus surūdijusią vinį ir besiteisinantį žmonai „vis į ūkį, ne iš ūkio“, tačiau dabar iš naujo išgirdau Kristaus ir Budos nuolat kartojamą pamokymą „Neturėkite nieko“… Kurgi ne – nes žydai jau seniai mokė savo vaikus „suprask gi pagaliau, tikrasis turtas yra nešiojamas, tai – žinios“. Aš pasijutau laisvas, švarus ir atsipalaidavęs. Išties, dauguma materialiojo pasaulio daiktų – tik dulkėms rinkti. Juoba kad jie visi lengvai gali sutilpti į margarino pakelio dydžio „daugialypės terpės centrą“ su ekranu.

 

O viskas prasidėjo nuo didžiausios Europoje buitinės elektrotechnikos parodos Berlyne – IFA.

 

IFA KAIP PARODA

 

Šioje parodoje, kurioje savo naujausius gaminius pristato visi didžiausi pasaulio elektrotechnikos gamintojai, aš lankausi ir apie ją rašau jau penkerius metus iš eilės. Ir kiekvieną kartą yra ką parašyti, nes tik čia galima išvysti ne tik naujausius buitinės elektrotechnikos prietaisų prototipus arba jų koncepcijas, tik čia paskelbiama, kas gavo Europos Vaizdo ir garso asociacijos – EISA („European Imaging and Sound Association“) apdovanojimus įvairiose produktų kategorijose, kaip geriausi „Metų gaminiai“, galų gale, čia galima palyginti ir praeito bei dabartinio pasaulio elektrotechnikos rinkos rezultatus – kas prigijo, kas ne, kas dar bus tobulinama, o ką belieka nurašyti į eilutę „nuostoliai“ ir pamiršti.

 

Šių metų IFA parodoje dominavo trys nors ir nenaujos, bet vis didesnį pagreitį įgyjančios tendencijos – trimatis 3D vaizdas, planšetiniai kompiuteriai/“išmanieji“ telefonai ir prieiga prie internete esančio turinio. Paprastais žodžiais tariant, televizorius jungiasi prie interneto ir tampa kompiuterio monitoriumi, unikalusis 3D vaizdas tampa prieinamas plačiosioms masėms, pasaulis bendrauja ir elgiasi „išmaniojo telefono“ ar planšetinio kompiuterio aplikacijų pagalba.

 

Apėjus kelias dešimtis kvadratinių kilometrų užimančias IFA parodos sales, tebestulbina nors jau ir įprastas, bet akivaizdus azijietiškų kompanijų gigantomanijos kompleksas. „Samsung“, „Sharp“, LG, „Panasonic“ ir „Sony“ ekspozicijos užima dideliausius plotus, nors juose pristato ne kažin kiek tų savo gaminių (skirtingai nuo panašaus dydžio europietiškos kompanijos „Philips“ paviljono, kuriame sutalpinta praktiškai visas buities prietaisų asortimentas – apie 400 prietaisų), bet tuo pačiu metu atkakliai tebekartoja šūkius apie energijos išteklių taupymą ir ergonomiką. Matyt, rinkodara ir būtinybė priblokšti atsitiktinį lankytoją ar dylerį yra šiek tiek svarbiau už viešai deklaruojamas korporacines vertybes…

 

Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis IFA parodos eksponatas – ekranas, dažniausiai – televizorius bei su juo susiję prietaisai, nuomonę apie naujausias tendencijas ir strategines plėtros kryptis įmanoma susidaryti iš šių prietaisų pagrindinių pasaulio gamintojų ekspozicijų arba jų vadovų spaudos konferencijų. „Samsung“ ir „Philips“ propaguoja televizoriaus ir interneto sąjungą per savo „išmaniojo televizoriaus“ „SmartTV“ koncepcijas. LG kuria koncepcijas, įgalinančias vartotoją valdyti pasaulį liečiant paties televizoriaus ekraną. „Philips“ taip pat investuoja dideles lėšas į trimačio 3D vaizdo, matomo be akinių tobulinimą bei plėtoja savąjį kino ekrano formatą 21:9 (beje, tokio formato televizorius jau pradėjo gaminti ir „Loewe“), skirdami didesnį dėmesį televizorių dizainui (pristatę naują „DesignLine“ koncepciją, kurios pagrindu sukurtų televizorių korpusai yra atlenkti atgal tam tikru kampu – patogesniam žiūrėjimui iš bet kurios būsto vietos). „Panasonic“ išlieka plazminių televizorių apologetė, tačiau, kaip ir kiekvienais metais atrodo, kad jiems svarbiausia yra pagaminti kuo didesnį ekraną – šiemet tai buvo 152 colių įstrižainės 3D ekranas, nors kur tokį pritaikyti buityje ar liaudies ūkyje, nežino niekas, todėl jie taip ir lieka tik parodoms naudojami prototipai. „Sony“ dėl savo nuolatinių finansinių problemų pastaruoju metu vis baudėsi reformuoti savo Televizorių padalinį ir sukurti nuosavą „SmartTV“ platformą, kad padėtų savo Holivudo filmų ir žaidimų padaliniams. Tačiau iš tų pažadų akivaizdu tik tai, kad „Sony“ seka prieš kelerius metus „Philips“ pradėta mada gaminti tik „Premium“ segmento televizorius, atsisakydama ištisinės įvairių kainų aparatų linijos, apimančios viską – nuo pigiausio iki brangiausio. Pigesnių televizorių rinkoje stabiliu lyderiu išlieka „Samsung“, ir šiai kompanijai tiesiog neblogai sekasi tokius gaminti…

 

Būtent šie gamintojai tradiciškai ir pelnė pagrindinius EISA apdovanojimus šiais metais – „Metų europietišku plazminiu televizoriumi“ tapo „Panasonic“ aparatas su kombinuotais 2D ir 3D vaizdų formatais. „Geriausiu europietišku 3D televizoriumi“ tapo „Philips“ 9000  serijos aparatas, „Geriausios kainos ir kokybės vertės“ apdovanijimą perlnė „Samsung“, „geriausiu europietišku skystųjų kristalų LCD televizoriumi“ buvo pripažintas „Sony“ gaminys, o „Philips“ gaminys „Econova“ jau antrą kartą pelnė „Europos ‚žaliojo‘ televizoriaus titulą.

 

Kalbant apie kitą butinę elektrotechniką, plika akimi matyti, kad vėl prasidėjo prietaisų miniatiūrizacijos vajus (“Samsung“ pristatė mažesnius nei įprasta planšetinius kompiuterius, ir panašu, kad būtent tai taps industriniu standartu), ir dar nesibaigė prieš kelerius metus prasidėjusi „konvergencijos“ mada, reiškianti prietaisų telkimąsi „į vieną“. Kadaise tokiu technologijų sūkuriu buvo mobilusis telefonas, šiais laikais prie jo prisidėjo ir planšetinis kompiuteris. Manęs niekada neramino ir gamintojų ar inžinierių siekis visą prietaiso valdymą sutelkti dar ir „į vieną mygtuką“, tačiau ši tendencija buvo neišvengiama, kaip ir kapitalizmo žlugimas. Tad šiais laikais, kad ir kokia graži bebūtų ta buitinė elektrotechnika, kokia galinga, ryški ir lengva, vis dėlto žvegiant į ją neapleidžia nesmagus jausmas, kad ji sukurta fotelyje patogiai sėdinčiam žmogui, kuriam nebereikia nei keltis, nei niekur eiti, kad jis galėtų sau pasigaminti valgyti, pabendrauti su artimaisiais ar suplauti indus. Sakoma, technologijos suartina, bet akivaizdu, kad jos ir išskiria. Technologijos šiais laikais ne vien palengvina mūsų gyvenimą, jos jį daro ir visiškai priklausomu nuo energijos tiekimo, veikiančių turinio laikmenų ir draugaujančios programinės įrangos. Atimkite tai, ir visa aparatūra pasidarys tik gražus plastmasės gabalas. O valgyti juk norisi?

 

3D VAIZDAS

 

Neperdėsiu tvirtindamas, kad iš esmės trimačio vaizdo revoliucija prieš kurį laiką atsidūrė kryžkelėje ir gana dviprasmiškoje situacijoje. Po triukšmingo pasirodymo pasauliui prieš porą metų 3D vaizdas vis dėlto atnešė ir nemažai nusivylimo bei kartėlio. Praeitais metais pasaulyje net septynis kartus daugiau žmonių ėjo į kino teatrus žiūrėti 3D filmų, nei įprastame 2D formate – galbūt vien genami smalsumo, tačiau šiais metais kol kas 2D filmai kinoteatruose pirmauja pagal lankomumą. Ir tam esama priežasčių.

 

Priverstinė būtinybė užsidėti specialius akinius žiūrint 3D vaizdą, atstumia ir vargina daugumą žmonių. Kita bėda, kurios neišvengė nė vienas gamintojas – tai nepatogi akinių technologija, tuo pačiu apribojanti galimybes su tais pačiais akiniais matyti 3D vaizdą kitų kompanijų televizoriuose. Ir, žinoma, aukšta televizorių bei trimačio turinio kaina.

 

Tačiau kas, jeigu ne gamintojai, priderinę prie trimačio vaizdo savo televizorius, ras sprendimą šioms problemoms? Kadaise “Philips“ sukurta ir bendromis gamintojų pajėgomis patobulinta technologija, įgalinanti trimatį vaizdą televizoriuje matyti ir be akinių reiškia tai, kad netrukus tokio tipo 3D televizoriai jau nebebus brangus aparatas, prieinamas tik išrinktiesiems. Tokie 3D televizoriai, kuriuos galima žiūrėti be akinių, jau yra parduodami Japonijoje, bet tai kol kas mažos įstrižainės aparatai, nors jie kainuoja tiek pat, kaip ir didelės įstrižainės televizoriai. Bet šių metų IFA parodoje jau buvo pristatyti pirmieji tokie didesnės nei 40 colių įstrižainės aparatai. Ir, beje, jų rezoliucija yra „4 k“, o tai keturis kartus daugiau negu įprastame aukštos raiškos HD („High Density“) ekrane.

 

Keičiasi ir 3D televizoriai, žiūrimi su akiniais, tiesa, visai į kitą pusę. Tokio tipo aparatai, lig šiol gaminti vien didelių įstrižainių, atvirkščiai, mažėja, ir netrukus šis formatas apims visų gabaritų ekranus, padarant trimačio televizoriaus kainą dar konkurencingesne. Keičiasi ir akinių kaina bei konstrukcija – naujo tipo 3D vaizdo akiniai dėl savo ypatingos geometrijos yra lengvesni ir gali būti nešiojami su paprastais akiniais – ir, svarbiausia, veikiantys radijo bangų pagalba, o tai įgalina žiūrėti ir kitų gamintojų 3D televizorius, kas lig šiol buvo tabu. Visa tai atitinkamai mažina pačių televizorių bei jų priedų kainas. Ir, žinoma, 3D revoliucija įtakoja ir televizorių priedų rinką – dabar jau beveik visi nauji „Blu ray“  grotuvai atkuria 3D formatą, kaip ir daugybė naujų foto aparatų bei video kamerų.

 

TV IR INTERNETAS – du pasauliai viename

 

Televizoriaus jungtis su internetu yra pastarųjų dviejų metų reiškinys, ir akivaizdu, kad ji vis labiau plėsis, o laimės tas gamintojas, kuris sugebės efektyviau sujungti internete esantį turinį su televizoriumi. Iš esmės dabar jau beveik visas turinys internete – „YouTube“ vaizdo klipų ar nuotraukų įkėlimas bei  peržiūra, bendravimas socialiniuose tinklapiuose, orų prognozė ir pokalbiai „Skype“ – viskas yra matoma ir padaroma per televizoriaus ekraną (o „Philips“ netgi turi sutartį su „YouTube“ transliuoti 3D formato vaizdus iš šio šaltinio per specialią televizinę platformą). Aplikacijos, įprastos „iPhone“ bei „iPad“ ekranuose gali puikuotis ir Jūsų televizoriuje, kaip ir naršyklės ar bevielės klaviatūros, įgalinančios dirbti su Internete esančiu turiniu, kaip su įprastu kompiuteriu. Atsiradusi netgi nauja internetinės televizijos kategorija – HbbTV („Hybrid Broad Band TV“), skirta ryšiui tarp turinio internete bei paties aparato. Todėl ateityje, panašu, nyks ir įprastos laikmenos, kaip CD diskai, nes visą vaizdinį ar informacinį turinį bus įmanoma rasti ar laikyti internete (pavyzdžiui, savo nuotraukas) ir valdyti visa tai iš televizoriaus ekrano.

 

Žinoma, kaip ir 3D akinių rinkoje, taip ir „išmanieji televizoriai“ turi tą pačią problemą – skirtingų gamintojų aplikacijas ir transliavimo platformas, apribojančias priėjimą prie kitų gamintojų teikiamų galimybių – iš tiesų kiekviena kompanija turėjo savas stilistiką ir koncepciją. Tik pastaruoju metu suvokta, kad bendromis pajėgomis tobulinti televizoriaus prieigą prie interneto labiau apsimoka, nei kiekvienam atskirai. Kaip kadaise visos didžiosios kompanijos bendromis pajėgomis sukūrė „Blu ray“ formatą, taip ir šiandien vyksta panašus procesas, prasidėjęs nuo televizorių gamybos gigantų „Philips“, LG, “Sharp” ir „Loewe“ susijungimo į bendrą konglomeratą gaminti bendrai „išmaniojo televizoriaus“ „SmartTV“ platformai.

 

PLANŠETINIAI KOMPIUTERIAI

 

Nors „Apple“ kompanija niekada neturi IFA parodoje savo stendo, tačiau jos grėsmingas egzistavimas jaučiamas vos ne kiekviename žingsnyje. Nemažai kompanijų gamina įvairius priedus, derinamus prie „Apple“ sukurtų prietaisų, šiais laikais taip pat pradėta gaminti priedus ir „Google“ turimo turinio valdymui (pavyzdžiui, ‚Philips“ savo asortimente turi apie šimtą kolonėlių, „daugialypės terpės“ grotuvų ar tiesiog dėklų, skirtų naudoti „Apple“ gaminiams ar „Google“ turiniui).

 

Neapsieita ir be incidentų. „Samsung“, vos pristačiusi IFA parodoje naująjį planšetinį kompiuterį „Galaxy Tab 7.7“, po kelių dienų buvo priversta jį pašalinti iš savo paviljono, nes Diuseldorfo teismas patenkino „Apple“ ieškinį, kuriame buvo prašoma uždrausti prekybą „Galaxy Tab“ planšetiniais kompiuteriais Vokietijoje. Toks rezultatas ginčo tarp „Samsung“ ir „Apple“, kuri kaltina korėjiečius nusikopijavus jos įrenginių „iPad“ ir „iPhone“ dizainą. Todėl „Apple“ ir siekia uždrausti visų „Galaxy“ serijos išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių prekybą Europoje bei kituose žemynuose.

 

Tačiau kol didieji mušasi tarpusavyje, mes, mažieji vartotojai turime didelį pasirinkimą ir iš kitų gamintojų. Žinia, „Apple“ kūrinį „iPadą“ nukopijavo visi, kas tik netingėjo ir dabar savas imitacijas pristatinėja it kokį antikos stebuklą, tačiau kaip ir „Apple“ sukurtas „išmanusis telefonas“, taip ir naujųjų gamintojų planšetiniai kompiuteriai suteikia visiškai naujas galimybes bei ergonomiką. Negana to, sparčiai kuriamos planšetinių kompiuterių aplikacijos suteikia galimybes sukurti ir tūkstančius naujų verslų, net neišeinant iš savo namų. O ką jau bekalbėti apie neišsenkamus informacijos šaltinius internete, visiškai keičiančius informacijos vartojimo sampratą? Taip ir tampa nebereikalingos knygos, nes visos jos gali sutilpti tokiame kompiuteryje ir, sprendžiant iš augančių elektroninių knygų pardavimų bei naujų modelių kūrimo, panašu, kad žmonėms tai patinka…

 

Tačiau svarbiausia tai, kad tokios aplikacijos iš tikrųjų baigia išsstumti visus tuos brangius prietaisus – pultelius, kontrolės blokus, kadaise sukurtus „protingiems namams“. Nes su „išmaniuoju telefonu“ valdyti savo aplinką yra nepalyginamai lengviau, nei su gremėzdišku pultu (“Samsung“ ir LG naudoja „išmaniuosius telefonus“ ir naujiems savo skalbyklių ar dulkių siurblių modeliams valdyti).

 

ENERGIJOS TAUPYMAS

 

Neatsiejama kiekvieno gamintojo reklaminės medžiagos srauto dalis – „žaliosios technlogijos“ banga – energijos ir išteklių taupymas (netgi daugumos gamintojų medžiaga žurnalistams yra pateikiama skaitmeninėse laikmenose, pakeitusiose popierines brošiūras). Nes tiesiog jau nebeliko tokių gamintojų, kurie negamintų kažko, netaupančio nieko. Netgi plazminiai televizoriai, garsėję dideliu energijos vartojimu, jau gaminami su efektyvesniais procesoriais ir tampa lygiaverčiais taupymo vajaus dalyviais. Žinoma, tokiose teritorijose kaip Europos Sąjunga, atsiranda vis daugiau įstatymų, reglamentuojančių energijos išteklių vartojimą, tačiau pagirtina ir tai, kad pačios elektrotechnikos korporacijos noriai demonstruoja savo sąmoningumą ir pačios imasi taupymo iniciatyvos. Todėl nieko nuostabaus, kad naujausi prietaisai, naudojantys mažiau nei 100 vatų galios, pasiekia tą patį, o ir geresnį rezultatą, nei didesnės galios reikalaujantys prietaisai. Pavyzdžiui, „Philips“ sukurta „galinio pašvietimo“ technologija LCD televizoriuose, ženkliai mažinanti sąnaudas, yra tapusi industriniu standartu. Naujasis tos pačios kompanijos gaminamas „Econova“ tipo televizorius išvis vartoja 60 procentų mažiau energijos, nei įprasti LCD (tai, beje, pirmasis pasaulyje televizorius, kuris „laukimo“ režime vartoja absoliutų nulį energijos),  ir yra pagamintas iš perdirbtų medžiagų (netgi jo valdymo pultelis yra varomas Saulės baterija). Iš aparatų nyksta švinas bei degios medžiagos, viską keičia aukštos kokybės plastmasė, o tai daro jų utilizavimą spartesniu bei efektyvesniu. Žinia, dar neatsakytas klausimas, kada Kinija, Indija, Rusija ir Brazilija – didžiausios augančios pasaulio ekonomikos, o tuo pačiu ir energijos vartotojos pradės naudoti tokius prietaisus, bet, tikėkimės, kad toks laikas jau ne už kalnų.

 

MADINGIEJI VIRTUVĖS PRIETAISAI

 

Akivaizdu, kad virtuviniai bei kiti buities prietaisai taip pat neatsilieka nuo laikmečio madų ir seka tuo pačiu taku, kaip vaizdo bei garso aparatai – jie irgi jungiasi prie interneto (ne tik gaminamų patiekalų receptams gauti, bet ir programinės įrangos atnaujinimui ar „savaiminio taisymo“ galimybei, visiškai atsisakant meistro vizito sugedus – tokią koncepciją pristatė „Samsung“ ir LG), tampa lengvesni („Samsung“ pagamino didžiausią rinkoje šaldiklį 400 litrų talpos, nors jis net nėra didesnis už įprastus, taip kaip yra pagamintas pagal „EcoSlim“ technologiją, padarančia prietaiso sieneles plonesnėmis ir lengvesnėmis), saugesni („Philips“ su „Perfect Care“ garų generatoriumi tiesiog nedegina jokio audinio, net išbūdamas ant jo įjungtas ir nejudinamas keletą minučių), praktiškesni („Electrolux“ demontravo nešiojamą mikrobangų krosnelę), tylesni (BEKO tvirtina, kad sukūrė tyliausią pasaulyje indaplovę, kurios skleidžiamo garso praktiškai nebesigirdi), mažina energijos sąnaudas. Skalbimo mašinos, skalbiančios su mažiau vandens ir mažesnėmis temperatūromis, indaplovės, džiovinančios išplautus indus specialiais apsisukimais – visa tai jau standartas. LG demonstravo skalbimo mašiną, imančią 12 kilogramų skalbinių vietoje įprastų 6 kilogramų, nors energijos vartojančią tiek pat, kaip įprastinė.

 

Dabar jau atrodo, kad gamintojai rungiasi tarpusavyje, kuris pagamins kuo daugiau energijos sutaupančius prietaisus. Gal tai ir pagirtina iniciatyva – manoma, kad vien Europoje yra apie 180 milijonų tebeveikiančių virtuvinių prietaisų, senesnių nei 10 metų amžiaus, kurie bereikalingai sunaudoja 44 teravatvalandžių energijos per metus, palyginti su naujo tipo tais pačiais prietaisais. Pavyzdžiui, lyginant su senesniais prietaisais, dabartinės indaplovės vartoja 50 procentų mažiau vandens ir 35 procentus elektros energijos, džiovyklės – 45 procentais mažiau energijos, šaldytuvas – 50  procentų, šaldiklis – 65 procentais. „Samsung“ tvirtina, kad jų „EcoBubble“ technologiją naudojančios skalbimo mašinos suvartoja net 70 procentų mažiau energijos, nei įprastinės mašinos. Aritmetiškai įvertinus tokias lyginamąsias sąnaudas, manoma, kad naujieji prietaisai vidutiniškai padeda sutaupyti kasmet apie 70 eurų kiekvienas.

 

O ir šiaip prietaisai tik gražėja. Nyksta rankenėlės nuo šaldytuvų bei orkaičių – viską galima valdyti tuo pačiu vienu pirštu. Pirštas išvis tampa kultine žmogaus kūno dalimi – netgi naujieji „Philips Saeco“ kavos aparatai pagal savininko ar jo šeimos nario piršto antspaudą pagamina kavą pagal iš anksto nustatytus pageidavimus ir pomėgius. Parodoje buvo pristatyti šaldytuvai su veido atpažinimo sistema – iškart pranešančia savininkui apie tai, kokie jo mėgiami produktai yra ten viduje saugomi…

 

Tiesa, virtuvinių prietaisų gamintojai niekaip negali užbaigti jau keliolika metų trunkančios „protingos virtuvės“ koncepcijos tobulinimo – kuri, nors ir atrodo įspūdingai, bet yra sunkiai pritaikoma kasdieniniame gyvenime ar buityje. Dulkių siurbliai-robotai, praėjus dešimčiai metų nuo jų atsiradimo masinėje rinkoje, tebelieka brangus ir neefektyvus žaisliukas, nors ir madingas (netgi ‚Philips“ tokiu pradėjo gaminti). LCD ekranai, montuojami šaldytuvų durelėse arba gartraukiuose staiga įgijo antrą kvėpavimą – mada vėl gaminti maistą savo namuose, ypač šiais krizės laikais, lėmė tai, kad dabar garsiausi virėjai iš LCD ekrano, įmontuoto ant, tarkime, gartraukio, įrašo internete pagalba padeda bet kuriai namų namų šeimininkė (kuri, beje, dabar jau gali turėti tokią pat aparatūrą, kaip ir kiekvienas garsiausias šefas), gali parodyti begales receptų (savuosius irgi galite „Tvitter“ pagalba paskleisti internete) – tačiau tikrovėje tai veikia sunkiai, yra brangu ir sudėtingai valdoma.

 

Bet akivaizdu, kad gamintojai dirba šia linkme, nes nejaugi man reikės vežtis atgal iš kaimo visas tas užrašų knygeles ir rašiklius?

 

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)


KOMENTARŲ NĖRA