TAI JI – KARALIENĖ

TAI JI – KARALIENĖ

546
0
DALINTIS

Gegužės 12 dieną Vindzoro pilį, seniausią ir didžiausią vis dar gyvenamą pilį pasaulyje, sudrebins gimtadienio šventė, skirta Anglijos karalienei Elžbietai II.

Monarchės 90-mečio šou bus kartojamas keturias naktis, paskutinę prisidės ir pati Karalienė, dalyvaus garsiausi karališkųjų šeimų atstovai, įtakingiausi politikos lyderiai. 90 minučių trukmės šou, vaizduojančiame visą Karalienės gyvenimą, pasirodys 900 žirgų ir 1500 aktorių, dainininkų, šokėjų. Tikėtina, kad svečiai neš išskirtines dovanas. Tarp keisčiausių kada nors gautų Karalienės dovanų buvo 7 kg krevečių, pintinė kiaušinių, dėžė sraigių, juodasis bebras, dramblys ir jaguaras. Visgi jei užklysite tomis gegužės dienomis į Vindzoro pilį, neškite ką nors paprasčiau – panašu, kad jaguaras itin nepatiko Karalienei, tad jis auga zoologijos sode.

Kas ta moteris, į kurios gimtadienį 25 tūkstančiai bilietų, kainuojančių nuo 55 iki 195 svarų, buvo iššluoti per kelias valandas?

Praeitais metais Elisabeth Windsor, mums pažįstama kaip Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II tapo ilgiausiai šalies istorijoje valdančia monarche, aplenkusia savo prosenelę karalienę Viktoriją, soste praleidusią 63 metus ir 216 dienų.

Moterys-karalienės visada užėmė ryškią vietą Britanijos istorijoje. Visi prisimename Elžbietą I, sutriuškinusią Nenugalimąją Armadą, Viktoriją, kurios epochoje Britanija užvaldė ketvirtį pasaulio sausumos ir tapo imperija, virš kurios teritorijų „niekada nenusileidžia Saulė“, dabartinę Elžbietą II, apsilankiusią netgi Lietuvoje. O štai kurį iš Anglijos karalių-vyrų atsimenate? Galbūt tik Ričardą Liūtaširdį? Gal dar kurį nors Henriką ar Edvardą? Pripažinkite, ne kažin ką apie juos ir galite pasakyti…

Todėl ir dabartinę Karalienę mėgstama lyginti ne su kitais karaliais, o būtent jos pačios prosenele – karaliene Viktorija. Ne tik dėl ilgos valdymo trukmės, bet ir dėl Britanijos imperijos įtakos visam pasauliui (ir abejoms teko nelinksma dalia stebėti pralaimimus karus Afganistane). Karalienė Viktorija valdė matydama jos imperiją išsiplečiant iki 50 kolonijų, dominijų ir teritorijų, ir mirė, palikdama ją galingiausia pasaulyje (iki JAV hegemonijos dar buvo toli). Elžbieta II valdė matydama kaip prosenelės sukurta imperija susitraukia 16-os valstybių (kurių daugumą sudaro mažos salos), pasaulio politinėje arenoje įsigali JAV, Vokietija ir Kinija, tačiau pati Jungtinė Karalystė pavirto viena gerbiamiausių valstybių, demokratijos ir tolerancijos Babilonu, tradicijų ir santūrumo citadele, šalimi, kurią nors kartą savo gyvenime privalo aplankyti kiekvienas planetos žmogus.

O pat Karalienė visada simbolizavo britanišką savigarbą ir išdidumą, kurį mes visi pažįstame jau nuo vaikystėje skaitytų knygų apie anglų riterius ir džentelmenus. Net Britanijos imperijos demontavimas įvyko palyginti ramiai ir neskausmingai, skirtingai nuo Prancūzijos bei Portugalijos patirčių. Pasaulio dekolonizacija buvo neišvengiamas procesas, ir britai tai suprato pirmieji. Ir pati Karalienė neslėpė pagarbos buvusių kolonijų nepriklausomybės siekiams. Ji šoko valsą su Ganos, pirmosios britaniškos kolonijos, atgavusios nepriklausomybę prezidentu Nkruma. Ji tapo pirmąja Britanijos monarche, apsilankiusia nepriklausomoje Airijos respublikoje ir netgi padėjusia vainiką Airijos laisvės kovotojų memoriale Dubline – taip pagerbdama netgi tuos airius, kurie kėsinosi į jos pačios bei kitų Karališkosios šeimos narių gyvybę mažiausiai dvylika kartų (ir sugebėjusius nužudyti jos pusbrolį lordą Mountbatteną su jo anūku). Įvertinant skausmingą Anglijos ir Airijos santykių istoriją, toks Karalienės poelgis simbolizavo šiais laikais puoselėjamą atlaidumą ir susitaikymą, nusipelnęs pačių palankiausių įvertinimų.

Todėl nenuostabu, kad Jos patarimai buvo ir tebėra svarbūs kiekvienam iš dvylikos Britanijos premjerų, kuriuos Ji pergyveno – nuo Winstono Churchillio iki Davido Camerono (vienintelė vyriausybės vadovė, su kuria Karalienė retai rasdavo bendrą kalbą buvo dar viena moteris, užėmusi savo ryškią vietą Britanijos istoriijoje – Margaret Thatcher).

Iš esmės tai ir yra didžiausia Karalienės politinė galia – ką nors „patarti“ Jos vardu veikiančiam premjerui, nes tikrovėje Ji ne kažin ką ir gali „valdyti“. Karalienė negali pasiųsti ant ešafoto Jai neįtikusio meilužio (privilegiją ką nors bausti mirtimi be teismo ir kitų valdžios institucijų pritarimo Anglijos karaliai prarado dar 1215 metais), Ji negali net suteikti malonės jokiam nuteistajam (tačiau gali tarpininkauti tokią malonę suteikiant). Ji negali jokiai valstybei paskelbti karo ar nuspręsti, kada skristi į Mėnulį. Karalienė net negali įvykdyti jokio nusikaltimo, nors ir puikiai žino, kad visi šalies teismai ir kalėjimai veikia Jos vardu (pačios Karalienės įstatymo nustatyta tvarka Parlamentas Ją atleistų iš pareigų ir perduotų Lordų rūmų teismui).

Simboline Anglijos karalių valdžia tapo dar 1707 metais, kai karalius Jurgis III perdavė šalies valdymą Parlamentui. Žinoma, visi monarchai dar turėjo šiokios tokios įtakos, ir formaliai netgi gali atstatydinti premjerą ir paleisti Parlamentą, tačiau galutinis žodis vis tiek priklausė liaudžiai. Kai 1834 metas karalius Williamas IV atleido iš pareigų premjerą lordą Melbourne, tačiau per naujus rinkimus tas pats lordas vėl buvo išrinktas premjeru, karalius turėjo su tuo susitaikyti. Netgi pati galingiausia monarchė Viktorija, kurios valdymo laikais Britanija tapo valstybe, „valdančia bangas“, ne pati priiminėjo galutinius politinius sprendimus, kurias šalis kolonizuoti ar su kuo sudaryti taiką. Ir nors dabartinė Karalienė per 64 metus yra patvirtinusi 3500 Parlamento priimtų įstatymų (tai, beje, yra beveik dukart mažiau nei Lietuvos Seimas yra priėmęs per 25 metus), tačiau tik su „pritariamuoju“ balsu.

Viena, ką išties gali, ir privalo daryti Karalienė – tai tvirtinti savo šemos narių santuokas ir ištuokas. Tik su Karalienės pritarimu Jos sūnus princas Charlesas vedė Dianą, su Jos sutikimu išsiskyrė, ir su Jos leidimu vedė Camillą. Karalienės leidimo vesti ir skirtis prašė ir kiti jos sūnūs – princai Andrew bei Edwardas, taip pat duktė princesė Anne. Tik vienintelį kartą karalienė nepritarė vedyboms, ir jos neįvyko – Jos pačios sesers Margaret norui tekėti už išsiskyrusio vyriškio. Tačiau po sesers mirties Karalienė akivaizdžiai pakeitė požiūrį į dviejų žmonių laimę. Ir tai demonstravo Jos leidimas anūkui princui Williamui vesti „prasčiokę“ Kate Middleton, kurios seneliai dar visai neseniai dirbo anglies šachtose…

Taigi, Karalienei tik belieka atstovauti savo šalį, imperiją, Karūną ir naciją, puoselėjant britaniškas kultūrines vertybes. Ji daug keliauja (per savo valdymo metus Karalienė aplankė 116 šalių, o kai kuriose spėjo pabuvoti net po keliolika kartų), tiesa, pastaruoju metu jau nebetolimais atstumais (gydytojų sprendimas lėmė, kad dėl savo amžiaus Karalienė jau niekada nebeskris į savo dominiją Australiją), ir tik Karališkuoju traukiniu arba automobiliu. Gydytojai Jai taip pat rekomenduoja kuo rečiau naudotis dvejais lėktuvais ir trimis sraigtasparniais, skirtais Karališkajai šeimai, taip pat kuo mažiau laiko leisti karališkojoje jachtoje. Karalienė dalyvauja įvairių renginių ir statinių atidarymo ceremonijose, svarbiausiuose šalies kultūriniuose įvykiuose. Vadovauja beveik 600 labdaros organizacijų, turi beveik 300 karinių titulų, formaliai būdama daugelio Ginkluotųjų pajėgų junginių vadove. Ir būtent Ji yra didžiausia Britanijos ambasadorė pasaulyje.

Tačiau tuo pačiu Ji yra ir žmona, moteris, mama, senelė ir prosenelė. Kurios gyvenimas yra galbūt nusisekęs, bet neabejotinai pasikeitęs tapus Karaliene. Ne tik protokolo ar saugumo sumetimais, bet net ir asmeniniuose santykiuose, pvz., net su savo vyru – Edinburgo hercogu Philipu, su kuriuo Ji kartu jau 69 metus.

Graikijos karališkojoje šemoje gimęs Philipas savo gyvenimą pradėjo Danijos princo titulu. Jo vaikystė prabėgo tuo metu, kai Graikijos karūna ėjo iš rankų į rankas, o Graikijai pasiskelbus respublika, Philipas tapo vienu iš nesuskaičiuojamų Europos monarchų – su mėlynu krauju, bet be skatiko kišenėje. Jis ilgai gyveno Vokietijoje, kur visos trys jo seserys ištekėjo už vokiečių (iš kurių vienas tapo SS štandartenfiureriu), po to buvo pasiųstas mokytis į Škotiją. Dailiai nuaugęs ir atletiškas blondinas ne tik tapo savo mokyklos pažiba, bet ir krito į akį princesei Elžbietai Windsor. Jai tada buvo trylika, jam – aštuoniolika. Paauglė netgi laikė graikų princo portretą ant savo naktinio staliuko, tačiau pats Philipas ja iš pradžių visiškai nesidomėjo. Meilė atėjo vėliau, kai princesė tapo brandžia mergina, ir 1947 metais jie susituokė. 1952 metais vizito Kenijoje metu, kai buvo pranešta apie karaliaus Jurgio V mirtį, Philipas tapo naujos Karalienės vyru, tuo užsikraudamas ant pečių protokolo nustatytą ir vyrui visiškai nepriimtiną naštą. Dabar jis turėjo savo žmoną vadinti „Madam“, lenktis jai, žmonių akivaizdoje jos neliesti, eiti per metrą nuo jos, netrukus – miegoti po skirtingomis antklodėmis, vėliau – skirtingose lovose, dar vėliau – skirtinguose kambariuose ar išvis pilyse. Tai jį nuolat erzino, ypač suvokus, kad jam net negalima skaityti Karalienei skirtų dokumentų ar korespondencijos. Paklaustas nuomonės, Philipas kandžiai atsakydavo, „pasakyčiau, jei ji turėtų bent kokią reikšmę“. Išreikšdamas protestą prieš tokią situaciją, Philipas dažnai keliaudavo vienas, pats nešiodavosi savo kelioninius krepšius, vairuodavo automobilį, pats pasidarydavo valgyti ir įsipildavo gėrimų. Buvo laikas, kai su savo žmona jis kalbėdavo atšiauriai ir užgauliai – ir visa tai Karalienės titulo dėka.

Tačiau gyvenimas jiems nebuvo labai jau blogas. Kartu su Philipu Karalienė susilaukė keturių vaikų, turi aštuonis anūkus ir tris proanūkius. Tiesa, daug ko ir neturi – paso (kiti Karališkosios šeimos nariai pasus turi), kreditinės kortelės, grynųjų pinigų ir vairuotojo pažymėjimo (išduotas jai 1945 metais jau seniai baigęs galioti). Tačiau kam Jai pasas? – Ją ir taip visi pažįsta. Kam Jai banknotai (paskutinį kartą Karalienė jais naudojosi 1952 metais) – Ji ir taip yra viena turtingiausių pasaulio moterų.

Labai turtinga karališkoji šeima tapo karalienės Viktorijos laikais, Indijos ir Sueco kanalo dėka, ir, beje, būtent iš karališkųjų pinigų kadaise buvo išlaikoma visas Britanijos vyriausybės aparatas. Elžbieta II turi puikią paveikslų kolekciją ir vertingiausią pasaulyje pašto ženklų kolekciją, surinktą dar Jos senelio. Karalienei priklauso dešimties milijardų dolerių vertės vertybių popierių ir akcijų paketas (kur visa tai investuota, žino tik šeimos bankininkai). Vien Londone Jai priklauso du tūkstančiai pastatų, o pačioje Jungtinėje Karalystėje apie 300 tūkstančių hektarų žemės. Kalbama, kad karalienei priklauso ir dalis Manheteno salos Niujorke, prie Misisipės upės Ji turi medvilnės plantaciją. Visame pasaulyje Jai priklauso apie 60 hipodromų, tarp kurių ir pats prestižiškiausias – Ascotto. Jos rūmų kambariai perkrauti sidabro ir porceliano dirbiniais iš egzotiškiausių šalių, tačiau… visi tie turtai faktiškai priklauso valstybei. Elžbieta II negali niekam parduoti nei savo Leonardo da Vinci originalų, nei pašto ženklų, ir net savo 2868 deimantais nusagstytos karūnos, kad ir kaip besinorėtų. Disponavimas Karūnos turtu yra visiška šalies vyriausybės, o ne Windsorų šeimos prerogatyva.

Įplaukos iš šių turtų – kasmet apie 300 milijonų svarų nepatenka į karalienės piniginę, o eina tiesiai į valstybės iždą. Vietoje to karalienė gauna Valdovo dotaciją (anksčiau vadintą Visuomeniniu lapu) – Parlamento patvirtintą biudžetą, skirtą Karališkosios šeimos išlaikymu – apie keturiasdešimt milijonų svarų per metus. Iš šių pinigų daugiau kaip du trečdaliai išeina apmokėti šimtams Karalienei dirbančių žmonų – nuo lordų iki Gulbių Prižiūrėtojo (šio darbas pastaruoju metu tapo šiek tiek lengvesnis, kai lietuviai suvalgė dalį karališkųjų gulbių viename Londono parke).

O kaip likę pinigai panaudojami šios turtingos moters buityje ir kasdienybėje?

Dar 2003 metais dienraščio „Daily Mail“ žurnalistas Ryanas Parry, įsidarbinęs Bekinhemo rūmuose tarnu, per porą mėnesių sugebėjo su fotoaparatu prasiskverbti į Karalienės ir kitų karališkosios šeimos narių valgomuosius, poilsio ir miegamuosius kambarius. Laikraštyje išspausdintos nuotraukos ne tik sukėlė Karališkosios šeimos pasipiktinimą „asmeninės erdvės pažeidimu“, bet ir parodė visam pasauliui, kokia paprasti ir konservatyvūs yra karališkosios šeimos nariai, lig tol uoliai slėpę savo asmeninę buitinę aplinką. Pavyzdžiui, „Daily Mail“ žurnalisto nuotraukose užfiksuotas Karalienės pusryčių stalas, ant kurio matyti stalinė lempa (anot specialistų, „gaminta apie 1975 metus“), plastmasiniai „Tupperware“ indeliai su kukurūzų dribsniais ir „Weetabix“ sausainiais, jogurto indelis, „senamadiškas“ telefono aparatas ir „Philips“ radijo imtuvas, gamintas apie 1980-uosius (per jį Karalienė klausosi tik BBC4 radijo programos).

Ar ne pernelyg paprasta? Akivaizdu, kad galimybės Karališkajai šeimai leidžia naudoti visa, kas geriausia, tačiau, kas Britanijoje ir įprasta – tikroji prabanga dažniausia yra kukli.

Apie 800 pasaulio kompanijų turi teisę vadintis „oficialiais Karališkosios šeimos narių tiekėjais“ ir dėti Karališkojo antspaudo ženklelį ant savo gaminių, parodantį, kad jais naudojamasi ir Karalienės rūmuose. Tokių gaminių bei paslaugų asortimentas apima platų spektrą – nuo parduotuvės „Harrod‘s“, kompiuterinės operacinės sistemos „Linux“ ir automobilių „Land Rover“ – iki muilo „Imperial Leather“ bei cigarečių „Benson&Hedges“. Tarp jų – ir mums žinomos buitinių elektros prietaisų kompanijos: jau nuo 1930-ųjų metų Bekinghemo rūmuose naudojami išimtinai „Hoover“ kompanijos dulkių siurbliai, rūmų fasadą ir vidines patalpas apšviečia „Philips“ šviestuvai bei lemputės, rūmų personalas naudoja tik IBM nešiojamus kompiuterius. Rūmų virtuvėje stovi pramoninės gamybos „Hotpoint“ kompanijos šaldytuvai, o valgiai Karališkajai šeimai jau nuo 1851 metų gaminami tik naujausiomis kompanijos „Rangemaster“/“Kitchener“ viryklėmis ir krosnyse.

Daugiau kaip 30 metų – nuo 1975-ųjų Karališkoji šeima mėgstamas britiškas muilo operas ir naujienas žiūrėdavo per „Sony“ televizorius, pagamintus kompanijos gamykloje Velse. Savo laiku „Sony“ modeliai sudarė trečdalį visų iš Britanijos eksportuojamų televizorių – ir tai buvo nuolat įvertinama Karalienės padėkomis ir apdovanojimais. Juoba kad Karalienės poilsio kambaryje Bekinghemo rūmuose nuo 1990 metų puikavosi kineskopinis „Sony Trinitron“ televizorius, negedęs ištisus 16 metų. Tačiau 2006 metų pabaigoje Britanijos Karališkoji šeima pateikė užsakymą kompanijai „Samsung“ 100-ui plazminių ir skystųjų kristalų televizorių įsigyti. Tai reiškė, kad korėjiečių kompanija taip pat įgijo teisę dėti Karališkojo antspaudo ženklelį ant savo gaminių.

Taip pat tai buvo pirmas kartas, kai Karališkoji šeima pirko korėjiečių kompanijos gaminius – dėl ko susilaukė piktų priekaištų iš Britanijos spaudos, kaltinusios monarchę leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus ne europiečių kompanijos gaminiams. Vis dėlto „Samsung“ televizoriai buvo prie širdies ir Britanijos premjerui Gordonui Brownui – jam įsikraustant į savo rezidenciją Dauning Stryte, ten atgabentas naujas 50 colių (127 cm) įstrižainės televizorius, kainavęs apie 2000 svarų sterlingų, ten jis stovi lig šiol.

Karalienės kasdienybė taip pat nelabai ypatinga. Ją pusę aštuonių pažadina tarnaitė, atnešusi padėklą su sausainiais ir „Twinning“ arbata kinietiško porceliano puodelyje. Nors Karalienė pila į arbatą pieną, tačiau, dėmesio! – niekada nebepila cukraus. Atsigėrusi arbatos ir išsimaudžiusi vonioje, po valandos Karalienė susitinka su savo vyru pusryčiams – kukurūzų dribsnių lėkštei, kepintos duonos riekelei su marmeladu, vaisiams ir makadamijos riešutams (ir, beje, rūmuose jau dvidešimt metų nebėra Ragautojo pareigybės, skirtos ragauti Karalienei patiekiamą maistą, apsaugant nuo nunuodijimo). Pusryčiaudama šiema skaito laikraščius „The Daily Telegraph“ ir „Racing Post“, mėgstamiausią Karalienės leidinį,  klausydamiesi per radiją BBC 4 programos „Today“. Lygiai devintą valandą po kambario, kuriame pusryčiauja Karalienė langais prasideda senovinis tradicinis veiksmas – pusvalandį groja dūdmaišininkas. Per tą pusvalandį Karalienė geria arbatą arba kavą, o Philipas barsto maisto likučius lesyklėlėse paukšteliams ir voverėms.

Pusę dešimtos Karalienė sėda prie savo rašomojo stalo skaityti korespondencijos ir atsakinėti į laiškus. Ant Jos stalo dedamą korespondenciją atrenka Rūmų kanceliarija ir freilinos, geriausiai suvokiančios, kas Karalienei yra svarbiausia. “Nuo manes ne kažin kas priklauso, tačiau kartais aš galiu duoti postūmį kai kuriems reikalams”, – yra sakiusi Elžbieta II, kurios  vardu yra atsakyta į tris su puse milijono laiškų. Ji taip pat skaito visus įstatymų projektus, ant kurių privalo pasirašyti, bei kitus su Britų Sandraugos šalimis susijusius dokumentus. Galų gale, Ji tebėra 16 valstybių galva.

Prieš pietus Karalienė veda pasivaikščioti po parką savo šunis (mėgstamiausia Jos veislė – korgiai, kurių prmąjį Ji gavo dovanų dar 1944 metais aštuonioliktojo gimtadienio proga). Jei tą dieną nėra numatyta oficialių vizitų, susitikimų ar, pvz., pozavimo savo portretui (viso Karalienė yra pozavusi net 130 portretų), penktos valandos arbatėlei Karalienė susitinka su savo draugėmis – t.y., freilinomis ir pusseserėmis (taip pat palaiko glaudžius santykius ir su Norvegijos karaliene Sonja bei Danijos karaliene Margarethe). Vakare Karalienė žiūri televizorių (mėgsta kulinarines laidas) ir skaito knygas. Žinoma, mMetai daro savo. Anksčiau ji mėgdavo rengti barbekju vakarėlius savo artimiesiems, pati gamindama maistą (ir netgi po to suplaudama indus), tačiau tai jau praeitis.

Karalienė rečiau dalyvauja ir oficialiuosiuose renginiuose. Tačiau ir ten aišku, kad už lango jau XXI amžius. Kadaise visuomenės elgesį Karališkosios šeimos atstovų akivaiizdoje ypač griežtai reglamentavo protokolas, bet dabar jis jau yra praradęs savo reikšmę ir galią. Atėjęs iš tų laikų, kai karaliai buvo prilyginami dievybei, todėl ir elgtis su jais buvo reikalaujama, kaip su dievais, protokolas aiškiai nustatydavo, kas Karalienės akivaizdoje gali kalbėti pirmas, kur turi žiūrėti, kaip į kreiptis į Ją, kaip stovėti, ir kada sėstis. Dar visai neseniai buvo draudžiama Karalienės ko nors klausti. Buvo draudžiama karalius bučiuoti, ar prie jų liestis, kalbėti, kol jie patys neprabils. Todėl kai 1992 metais Australijos premjeras Paulas Keatingas apkabino Karalienę per pečius, Karalienės palydoje kilo pasipiktinimas, peraugęs į aistringą diskusiją žiniasklaidoje, kas galima ir negalima. Pats Keatingas teisinosi, kad nesiliesti prie Karalienės privalu tik Jos oficialaus valstybinio vizito, t.y., apsilankymo svetimoje valstybėje metu, o Karalienė lankėsi savo dominijoje Australijoje, vadinasi, ten galiojo australietiško protokolo taisyklės. Panašus, tik jau mažesnis triukšmas kilo ir 2009 metais, kai Karalienę apkabino Michelle Obama, JAV prezidento Baracko Obamos žmona – tačiau Karalienė nesutriko ir apkabino Michelle pati. Žurnalistams, akredituotiems Bekingemo rūmuose, Karalienė yra sakiusi, kad protokolas Jai pačiai jau nelabai ir rūpi, o jo reikalavimai, pvz., moterims daryti reveransą Jos akivaizdoje išvis yra praradę prasmę, todėl ir žurnalistų elgesys turi būti reglamentuojamas jų pačių išsiauklėjimo reikalas.   Tai esmė, kad protokolas yra praktinis, universalus ir skirtas išvengti nesusipratimų. Pagarba karalienei. ir reikalavimai yra pačių žurnalistų išsiauklėjimo reikalas, pavyzdžiui, moterims daryti reveransą Jos akivaizdoje.

Nes kam reikia to protokolo? Ji turi visą pagarbą, kokios tik gali nusipelnyti, o kai Ji įeina į bet kurią patalpą ar vietą, visiems iškart pasidaro aišku, kad atėjo Ji – Karalienė.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale Happy365)


KOMENTARŲ NĖRA