SPREZZATURA ITALIANA

SPREZZATURA ITALIANA

465
2
DALINTIS

Aš sutinku – mūsų moterys myli italus. Spėju, už tai, kad italai yra tai, kuo niekada negalėsime būti mes: tamsaus gymio liekni ir elegantiški vyriškiai tankiais blizgančiais plaukais, žiburiuojantys rudomis akimis, žeriantys aistringus komplimentus. Jie maloniai kvepia, mėgsta gaminti valgį, ūmūs temperamentingi karštakošiai (kur, jei ne Italijoje galėjo gimti istorija apie Romeo ir Džiuljetą?), šaltakraujai mafijos žudikai, turbūt ir puikūs meilužiai. Kaip kadaise sakė dainininkė Madonna: „italai tai atlieka geriau“.

Ir ar rūpi mūsų moterims tai, kad italai jau bene šešis šimtus metų nėra laimėję nė vieno karo (išskyrus protingą sprendimą stoti Antantės pusėn per Pirmąjį pasaulinį), ir yra pirmoji europiečių nacija Afrikoje, kurią sutriuškino menkai ginkluota abisinų tautelė? Kas iš to, kad kalbėdami garsiai ir aistringai, italai dažniausiai kalba visiškus niekus? Kas iš to, kad jie yra „mamos sūneliai“, savarankiškai nesugebantys net žmonos sau išsirinkti? Kas iš to, kad jie visi be išimties prisistato esą „iš Milano“, nors dažniausiai yra tik kaimo vaikinai, neįstengę padaryti karjeros Europos didmiestyje?

Kas iš to, jei visa tai nustelbia neįtikėtinas italų stiliaus pojūtis, kurio mes neturime ir vargu ar sugebėsime išsiugdyti. Kas iš to, jei nė viena kita Europos nacija negali pasididžiuoti tokiu puikiu elegancijos instinktu. Netgi jų vyriausybės nariai, kurių kolegos praktiškai visose šalyse turi blogiausias šukuosenas ir netinkančius jų figūroms drabužius, Italijoje atrodo it ką tik nusileidę iš katalogo puslapių…

Per visą gyvenimą aš esu praleidęs Italijoje vieną mėnesį, ir visas jis prabėgo vienoje iš pasaulio madų sostinių – Milane. Ir ten itališka elegancija krisdavo į akis kiekviename žingsnyje. Netgi šalčių metu vyriškiai vilkėdavo tik kostiumus, iššūkį stichijai mesdami tik nerūpestingai užvyniotu šaliku. Netgi elgetos, tiesiantys rankas skatikams, nors ir turintys ilgalaikio alkoholio vartojimo subjaurotus veidus, jų neslėpdavo po plaukais, tvarkingai sušukuotais atgal. Streikuojantys tramvajų bei autobusų vairuotojai su savo kašmyro megztiniais, nerūpestingai užmestais ant žydrais marškiniais aptemptų pečių, atrodydavo lyg masiškai pabėgę iš slaptų „Gucci“ klonavimo laboratorijų. Ir paprastas picos kepėjas dažnai atrodydavo įspūdingiau, nei kino žvaigždė. Tačiau ko benorėti iš valstybės, kurioje net ir policininkų uniformas yra sukūrusi „Armani“?

Ir vis dėlto, kur slypi tos itališkos elegancijos paslaptis?

ANTIKINĖ ELEGANCIJA

Italija ir stilius visada turėjo unikalų bei ypatingą santykį. Ir nė vien dėl šių dabar gerai žinomų vardų, kaip “Dolce Gabana”, “Versace” ar “Armani”. Itališko stiliaus istorija prasidėjo dar antikos laikais.

Sunku italams neturėti įgimtos elegancijos, nes ir pats terminas yra atsiradęs visai netoli nuo jų – antikos Graikijoje, kur dar Aristotelis ir Platonas bandė apibrėžti tai, kas iš tiesų daro žmogų gražiu. Platonas teigė, kad „grožis yra grožis, gimstantis žmogaus viduje“ ir tvirtino, kad elegancija – tai siela, pabrėždamas tai, kad „mes aprengiame ne kūną, mes aprengiame savo sielą“. Atstovaujantis graikų aristokratiją Aristotelis buvo konkretesnis: anot jo, elegantiškas žmogus turi vaikščioti lėtai, nemosikuoti rankomis ir kontroliuoti savo balsą (iš to ir garsusis jo pamokymas „protingas žmogus kalba dvigubai mažiau, nei kalba“). Žinoma, šiais dinamiškais laikais toks požiūris gali atrodyti pasenęs, tačiau Aristotelis tik stengėsi pabrėžti, o tai tinka ir šiai dienai – elegancija visų pirma yra harmonija.

Romėnai puikiai suvokė ir tai, ir antrąjį Aristotelio dėsnį „mažiau yra daugiau“. Tikiu, atkreipėte dėmesį į tai, kad nei jų senatorių, nei imperatorių drabužiai nė iš tolo neprilygo neskoningai viduramžių ir šių laikų karalių aprangos prabangai. Žinomiausio Romos imperatoriaus, ir galbūt pirmojo pasaulio džentelmeno Gajaus Julijaus Cezario, gyvenusio prieš 2050 metų, drabužiai dvelkė tik paprastumu, švara ir elegancija. Skirtingai nuo to, kaip jis dažnai rodomas kino filmuose, Cezaris visada rengėsi tik šviesios spalvos aprėdais, nenešiojo jokių aksesuarų ir nekentė būti „mados vergu“. Jis žinojo ir trečiąjį Aristotelio dėsnį, perduodamą iš kartos į kartą – tikroji elegancija yra paprasta.

Po Romos žlugimo, būti elegantišku tais laikais, kai karai trukdavo šimtą metų, buvo nelengva. Tamsiaisiais amžiais, kai valgoma būdavo rankomis, bet koks ekstravagantiškumas galėjo susilaukti bažnyčios nemalonės ar kaltinimų raganavimu. Inkvizicija, karai su musulmonais, mafijos atsiradimas, Italijos susiskaldymas į daugybę valstybėlių suformavo italų gebėjimą būti puikiais diplomatais, pagrįstą dviveidiškumu, ir nors karo žygiais jie pasigirti jau nebegalėjo, tačiau sugebėjimais laviruoti, kiršinti ir regzti intrigas jiems retas teišgalėjo prilygti.

Tai ir nulėmė jų stiliaus esmę Renesanso laikais.

SPREZZATURA

Pirmuoju itališkojo stiliaus elementoriumi yra laikoma nekaltybės nepraradusios Urbino kunigaikštytės Gonzagos rūmuose tarnavusio dvariškio Baldassare Castiglione (1478-1529) parašyta knyga „Dvariškis“ (it. „Il Cortegiano“), pradėta 1508 metais ir išleista 1528 metais, prieš pat autoriaus mirtį.

Ši knyga tapo svarbiausiu ir žinomiausiu Italijos Renesanso literatūros kūriniu. Iš dalies dėl to, kad yra puiki iliustracija apie tos epochos dvarų gyvenimą, tačiau ir dėl to, kad joje buvo apibrėžti idealaus džentelmeno bruožai, ir kaip juos įgyti. Trijose knygos dalyse dialogo forma su įvairiais to laikmečio savo srities žinovais yra aptarinėjama tai, kas daro dvariškį puikiu, įvertinamas jo elgesys kasdieninėje aplinkoje, ketvirtas skyrius skirtas damoms ir meilės prigimčiai gvildenti.

Žinoma, autorius ir jo amžininkai mokė, kad geras dvariškis turi pasižymėti šaltu protu, geru balsu, tariančiu gražius elegantiškus ir drąsius žodžius, padoria laikysena ir gestais. Taip pat turėjo būti atletišku, turėti sveiką kario dvasią, gerai išmanyti mokslus, klasiką, mokėti paišyti ir tapyti. Tačiau, svarbiausia, išmokti visa tai įvaldyti su ypatinga savybe, kuri ir šiandien vadinama „sprezzatura“ – itališkai, „nerūpestingumu“.

B.Castiglione rašė apie tai, kaip rengiantis, elgiantis ir kalbant įgyti valdovo pasitikėjimą bei palankumą. Kitais žodžiais, kaip manipuliuoti pašnekovu ir kontroliuoti save. Anot autoriaus, tokios sėkmės paslaptis – slėpti visas savo problemas ir elgtis ar rengtis taip, kad atrodytų, jog tai padaryta be jokių pastangų, ir netgi apie tai visai negalvojant. Autorius reikalavo iš būsimojo dvariškio demonstruoti „lengvą sugebėjimą įveikti sunkias užduotis“, pasinaudojant „gynybine ironijos forma: sugebėjimu paslėpti už santūrumo ir nerūpestingumo kaukės tai, ko iš tikrųjų norima, galvojama ir siekiama, jaučiama ir turima omenyje.“

Tais laikais Italijos ponų rūmuose vyravo įtemptos konkurencijos dvasia, ir reikalavimai, keliami bet kuriam dvariškiui būdavo tokie aukšti, jog iš esmės buvo praktiškai neįvykdomi. Tačiau B.Castiglione pateikė paprastą būdą, kaip tai įveikti – svarbiausia, neišsigąsti ir tikrąsias pastangas maskuoti, parodant, kad viską įmanoma padaryti lengvai ir be jokių pastangų. Tačiau nebūtinai padaryti taip, kaip reikia. Svarbu tik įspūdis. Taip ir susiformavo itališkosios „sprezzatura“ pagrindas.

Jei dvariškis ją įvaldydavo, jis puikiai įsiliedavo į kitų dvariškių gretas, sukurdami įspūdį, kad negali nei pralaimėti, nei suklysti. Dvariškiai nepabūgdavo sėsti prie šachmatų stalo su arabų didmeistriais, nepabūgdavo groti klavesinu, nieko apie muziką neišmanydami, nepabūgdavo fechtuotis su pirmą kartą gyvenime laikoma rapyra. Žinoma, toks pasitikėjimas savimi ir vaidyba suteikdavo daug pranašumų, tačiau turėjo ir neigiamų pasekmių – sukurtas įspūdis, kad darbas tirpte tirpsta rankose, buvo viso labo tuščias fasadas, apgavystė ir manipuliacija. „Sprezzatura“ savo natūra buvo tiesiog menas elgtis „velniškai“, savo ruožtu sukūręs tas nuostatas, kuriomis ir garsėja dabartiniai italai – triukšmingi, greiti, darbštūs, daug kalbantys, tačiau iš tikrųjų ne kažin ko siekiantys. Taip, italas nepabijos pasakyti moteriai komplimentą, jis nepabijos pakviesti jos į pasimatymą, tačiau tikrovėje tai dažniausiai bus tik vaidyba. A.Hitleris, po apsilankymo Italijos parlamente apie italus susidarė tokį įspūdį: „aš be galo susižavėjau to deputato kalbos jausmingumu, skambesiu ir melodingumu, tačiau išgirdęs vertimą, apstulbau, kaip įmanoma su tokia gražia kalba parlamente malti visiškus niekus…“ Net ir aštuntojo dešimtmečio „italų“ muzika, keldavusi emocijas savo melodingumu ir jausmu, perskaičius jų dainų vertimą, apstulbindavo neįtikėtinu banalumu.

„Sprezzatura“ visai akivaizdžiai galima įžvelgti ir italų aprangoje. Išties, italai atrodo apsirengę ypač nerūpestingai, nors niekada nepasakytum, kad nekokybiškai – pradedant visų laikų mafijos bosais (kurių apdribę ir prasčiokiški rūbai jau nuo viduramžių slėpė milžinišką įtaką ar turtus), baigiant geriausiais futbolininkais ar praeiviais Milano gatvėje. Italai niekada neapsirengia „per daug“ – „mažiau yra daugiau“ – tą žinojo jau Aristotelis ir romėnai, tačiau net jų iš pirmo žvilgsnio „bet kaip“ parinkti drabužiai visada sukuria elegancijos įspūdį ir išskirtinumą. Manau, iš jų vertėtų pasimokyti ir mums – net ir apsivilkdami vien marškinėlius, kelnes ar sandalus, lietuviai vis tiek sugeba atrodyti apsirengę „per daug“ – nes brangios etiketės nebūtinai reiškia eleganciją. Mums trūksta itališko gebėjimo padaryti įspūdį, kad apie aprangą mes net negalvojame…  Ir argi klydo amžinatilsį prancūzų dizaineris Yves Saint Laurent, „argi ne elegantiška užmiršti tai, kuo vilki?“

ITALIŠKAS STILIUS

Nors Italija jau nuo seno lyg ir garsėjo savo pirkliais, tekstilės gaminiais bei aksesuarais, eksportuojamais į kitas šalis, tačiau tarptautiniu mastu itališkas stilius įgijo realų svorį tik po Antrojo pasaulio karo.

Nuo XIX amžiaus vidurio iki 1940 metų pasaulio madas diktavusio Paryžiaus diktatui galas atėjo iškart po šio karo, Europai susipažinus su žemyną užplūdusiais praktiškais ir patogiais amerikietiškais drabužiais. Prancūzų propaguojamas „aukštosios mados“ stilius, nors ir gražus, vis dėlto buvo pernelyg sudėtingas, brangus ir prieinamas toli gražu ne kiekvienam. Lig tol europiečiai tarp „haute couture“ ir gatavų drabužių dar nejuto jokio skirtumo.

Antrasis pasaulinis karas pakeitė šią sampratą. Po karo išpopuliarėjo masinė gatavų drabužių gamyba, žmonės vis daugiau drabužių ėmė pirkti universalinėse parduotuvėse, ir Paryžiaus reputacija smuko. Penktajame dešimtmetyje atsirado ir „jaunimo mada“, o atstatomuose Europos namuose įvedus centrinį šildymą – drabužiai išvis palengvėjo ir tapo sintetiniais.

Europai iškilo dilema – prancūziškas stilius buvo elegantiškas ir prašmatnus, tačiau pernelyg sudėtingas ir reikalaujantis didelių investicijų į prabangius aksesuarus. Britiškas – pernelyg tradicinis ir konservatyvus. Taip atsiradusią nišą užpildė itališkasis, paremtas niekur nedingusia „sprezzatura“ bei prancūziško prašmatnumo ir amerikietiško laisvumo simbioze.

Lig tol italai negalėjo pasigirti savo ypatingais pasiekimais kažką sukurti, bet puikiai mokėjo kopijuoti. Dar XIX amžiuje italų muzikas Paolo Tosti tapo dvaro muzikantu Anglijos karaliaus Edwardo VII dvare. Jo kostiumai buvo siuvami garsiojoje Londono Savile Row gatvėje, iš kur jis juos siųsdavo siuvėjams į Abruzzi regioną Italijoje, kur vietiniai meistrai juos išardydavo ir bandydavo perprasti Savile Row genijų paslaptis. Matyt, sėkmingai, nes dabar Abruzzi regiono siuvėjai yra laikomi geriausiais Italijoje…

Taip ir po Antrojo pasaulinio italams nereikėjo kurti kažko ypatingo. Tiesiog užteko turėti „sprezzatura“.

„Itališkojo stiliaus“ erą pradėjo “itališkos mados maestro” grafas Giovan Battista Giorgini, 1951 metais savo pilyje Florencijoje surengęs pirmąjį šalyje mados šou, kurie tapo tradiciniais. Jo aristokratiška kilmė padėjo privilioti į šiuos šou ne tik tuometinę Europos aukštuomenę bei kino žvaigždes (dėl ko netrukus renginiai tapo prestižiniais tarptautiniu mastu), tačiau jis padarė ir negirdėtą lig tol žingsnį – atvėrė duris į savo šou ir plačiajai visuomenei. Taip italai pradėjo naikinti per amžius susiformavusį mitą, kad aprangos mada  – tai turtingųjų privilegija.

Tuometiniai italų dizaineriai tapo supaprastintos elegancijos pradininkais, taip atsirado tokie vardai, kaip „Valentino“, „Gucci“ ir Capucci“. Pasiilgusi demokratijos Italija, savo prigimtimi laisva, šilta ir meniška valstybė, padovanojo pasauliui tai, ką turėjo jau Romos laikais – galimybę kiekvienam rengtis gražiai. Itališka mada skyrėsi nuo Niujorko, Londono ar Paryžiaus, kur brangiuose salonuose sukurta apranga tradiciškai demonstravo klasinę priklausomybę. Būdami akivaizdžiai stilingi, itališki drabužiai buvo vienu metu prabangūs, kokybiški ir lengvi vilkėti – taip italai naikino socialinius aprangos barjerus. Šeštajame dešimtmetyje – visuotinių protestų ir pramoninio klestėjimo laikais – itališka mada suteikė moterims galimybę mūvėti kelnes, vyrams – atrasti spalvas, ir išvis savo liberalumu pradėjo vienyti visas visuomenes klases. Dabar jau bet kuris prasčiokas galėjo nešioti akinius nuo saulės, važinėti motoroleriu ir išvis elgtis kaip bet kuris aristokratas. Pasinaudodami šeštojo dešimtmečio “anti-mados” manija, Italija pasiūlė pasauliui lengvumo ir spalvingumo žavesį, kuris stojo prieš Paryžiaus aukštosios mados diktatą. Italai pirmieji pasakė pasauliui, kad „gyvenimas yra gražus“, ir itališkas „pagaminta vilkėti“ stilius įveikė prancūzišką „haute couture“.

Na, o G.B.Giorgini pastangomis pasaulio akyse ir kino filmuose Italija pradėjo atrodyti kaip meno, grožio ir meilės šalis. O ženklas  “pagaminta Italijoje” tapo “kokybiška” ir “madinga” sinonimu. Taip ir pasirodė, kad tai, kas buvo tikrai itališka – espresso, motoroleriai ar akiniai nuo saulės – yra smagu, gražu ir tapo visuotinai priimtini. Prasegtos marškinių apykaklės prie kostiumo – išimtinai itališkas išradimas, ta pati „sprezzatura“.

Septintajame dešimtmetyje Milanas tapo antrąja po Paryžiaus mados sostine. Tais laikais pasaulis išgirdo ir apie “Armani”, Nino Cerruti bei „Benetton“. „Armani“ 1975 metais sukūrė pirmąją pasaulyje kolekciją, skirta vis aukštesnius postus korporacinėse hierarchijose užimančioms moterims. „Benetton“ parodė, kaip galima rengtis spalvingai, o visi italai kartu – kaip atrodyti gerai, neatrodant iššaukiančiai ir įkyriai. Kiek vėliau Milanas pasidarė ir „Prêt-à-porter“ sostine, kai atsirado tokie prabangos vardai, kaip „Prada“, kuriuos italai taip pat mokėjo paversti masiniu ir kiekvienam prieinamu produktu. Garsios Italijos drabužių kompanijos „Brioni“ pirmininkas Umberto Angeloni kadaise yra sakęs: „Anglijoje jie turi ‚Savile Row‘, kurioje siūtis kostiumus gali tikrai ne kiekvienas. Italijoje mes turime siuvėjus ir pramonę, tarptautinius klientus, dizainerius ir medžiagas – ir visa tai prieinama kiekvienam“.

„Italu“ pasidarė netgi Džeimsas Bondas. Pirmuose 16 filmų jis dar vilkėjo Savile Row gatvės siuvėjų kostiumais. Nuo „Auksinės akies“ jis vilki Italija – „Brioni“.

SPREZZATURA PERSONA
Beveik visose gyvenimo sferose pasižymėję italai visada turėjo savo asmeninį stilių – gangsteris Al Capone, aktorius Marcello Mastroianni, pramonininkas Gianni Agnelli, dizaineris Gorgio Armani, politikas Silvio Berlusconi, futbolininkai ir krepšininkai. Ir visi jie turėjo savo „sprezzatura“.

Apie kiekvieną jų galima parašyti atskirą straipsnį, tačiau pasilieku sau teisę iš arčiau pažvelgti tik į vieną – bene geriausiai mums pažįstamą, nors ir neakivaizdžiai, – tai žmogų, sugebėjusį užversti Sovietų Sąjungą iki gyvo kaulo įkyrėjusiais „žiguliukais“ – FIAT vadovą Gianni Agnelli (1921-2003), savo laiku labiausiai pažįstamą italą pasaulyje.

Šis italų pramonininkas, didžiausias FIAT koncerno akcininkas (kompanijos, kuriančios penkis procentus Italijos BNP bei samdančios tris procentus visos šalies darbo jėgos), buvo aktyvus ir ekscentriškas itališko stiliaus apologetas. Gianni Agnelli buvo dažnai vadinamas „tikruoju Italijos karaliumi“ ar „Europos elegancijos princu“, iš tiesų buvo labai inteligentiškas ir gerą jumoro jausmą turėjęs italas.

G.Agnelli rengėsi taip gerai, kad net Italijoje, šalyje, kur gerai rengtis ir atrodyti madingai yra privaloma, jis priversdavo sudrebėti visko mačiusiuosius. Jo aprangos stilius buvo įkvepiantis – Nino Cerruti jį laikė savo mūza, pagal jo stilių buvo kuriami kostiumai Džeimsui Bondui, o JAV prezidentas JFK skųsdavosi, kad net Amerikos laikraščiai rašo daugiau apie G.Agnelli aprangą, nei jo. „Esquire“ žurnalas vadino G.Agnelli vienu iš „penkių geriausiai besirengiančių vyrų pasaulyje“, o jo portretą piešė pats Andy Warholas.

O G.Agnelli daromo įspūdžio paslaptis buvo ypač paprasta. Ne, jis nevilkėjo ekstravagantiškų spalvų drabužių. Jo stilius rėmėsi klasikinių kostiumų kombinacija su akį traukiančiais individualumo triukais ir itališkos bravūros doze.

Kaip tikras princas, G.Agnelli niekada neturėdavo grynų pinigų ir niekada nekeliaudavo su bagažu (ir išvis niekas jo nematydavo ką nors laikančio rankose, išskyrus laikraštį). G.Agnelli nešiojo laikrodį užsegtą virš marškinių rankovės (esu rašęs, jog dėl to, kad jo marškiniai būdavo taip puikiai pasiūti jam, jog laikrodis tiesiog negalėdavo palįsti po marškinių rankove, tačiau kita versija teigia, kad jis tiesiog buvo alergiškas tauriesiems metalams – kad ir kaip ten bebūtų, pasaulis jį atsimena ir dėl tokio nerūpestingo aksesuaro nešiojimo). G.Agnelli garsėjo ir kreivai parištu kaklaraiščiu, ir kaklaraiščiu, išleistu virš megztinio. Garsėjo ir rudais kaubojiškais batais, nešiojamais prie kostiumo, pvz., nesuvarstytais – būtent jis pradėjo itališkų rudų batų, nešiojamų prie kostiumo, madą. Jis nešiojo kaklaraiščius per trumpus (siaurasis galas visada būdavo ilgesnis už platųjį), su pernelyg dideliu mazgu, pernelyg mažu mazgu, neužsagstytomis marškinių rankovėmis, neužsagstytais amerikietiško stiliaus marškinių apykaklės kampučiais. Tai buvo jo „sprezzatura“ – ir G.Agnelli visada atrodė apsirengęs labai kokybiškais drabužiais. Ir tie drabužiai atrodė taip lyg būtų sukurti specialiai jam, ir visada atrodė, kad jam nerūpi, kaip jis apsirengęs, arba nepasistengęs to padaryti iki galo. Batai, avimi ant plikos kojos be kojinių, trikdydavo konkurentus, trikdydavo N.Chruščiovą, tačiau niekada netrikdydavo italų, kurie G.Agnelli laikė tikruoju tarptautiniu pleibojumi, ir kurio stiliumi seka ir šiandien. Nerūpestingumu dvelkia ir tokie žmonės, kuriais Italija garsėja ir šiandien – „Valentino“ vadovas Matteo Marzotto (kurio kompanijai Lietuvos įmonės siuvo tekstilės gaminius), „Benetton“ kompanijos paveldėtojas Alssandro Benettonas, dabartinis FIAT prezidentas L.C. di Montezemolo (kaip ir buvęs Svetlanos Griaznovos bei Ivanos Trump draugužis Roffredo Gaetano, neseniai tragiškai žuvęs autoavarijoje). Taip, kaip atrodo jie, niekada negalėtų atrodyti nei Billas Gatesas, nei anglai – taip atrodyti gali tik italai…

LA DOLCE VITA

Kažkas mums jau nuo vaikystės įrodinėja, kad visą gyvenimą reikia sunkiai dirbti. Būnant Italijoje, kyla jausmas, kad ten išvis neįmanoma užsiimti kažkuo visuomenei naudingu. Italai, žinoma, vaikšto į darbą, gamina „Ferrari“ ir „Bugatti“, siuva drabužius ir rankines, spaudžia vyną ir ožkos sūrius, verda makaronus ir kepa picas. Tačiau jie moka ir džiaugtis gyvenimu. Daug ir skaniai valgo, geria vyną, ilgai kaitinasi saulutėje, sėdėdami prie lauko kavinių staliukų ir kirkindami praeinančias merginas. Apsirengę nerūpestingai, bet stilingai. Mes stilingumą laikome kažkuo „nevyrišku“. Italai tokių kompleksų neturi – skaniai valgyti ir gražiai rengtis yra ne prabangos ženklas, o dieviškoji jų teisė, moralinė būtinybė.

Ir tas laisvumas užkrečia. Vos tūkstantį eurų per mėnesį uždirbantis italas nepašykštės pavaišinti merginą penkiais eurais kainuojančiu kavos puodeliu, nors vakare turbūt dėl to turės ilgai aiškintis savo mamai. Galbūt dėl to italų komunistai niekada ir nebuvo tikrais komunistais, o fašistai – fašistais.

Nes gyvenimas yra gražus. Ir iš tikrųjų nėra jame ypatingai didelių rūpesčių. Nėra jame nei įsipareigojimų, nei stereotipų ar ypatingų poreikių. Kaip ir sakė Giorgio Armani: „gražiausias dalykas pasaulyje yra būti savimi ir nepriklausomu“. Neįtikėtinai banalu, tačiau, kas suabejos, kad neteisinga…

(Straipsnis spausdintas žurnale “Verslo klasė”)


2 KOMENTARAI

  1. Visiška tiesa! Kai tik pradėjau gyventi Italijoje, negalėjau atsistebėti, kaip jie sugeba atrodyti taip gerai, stilingai ir nerūpestingai. Aišku, jų stiliui labai daug prideda gyvenimo būdas – lengvas, atpalaiduotas ir nesuvaržytas.

Comments are closed.