SIERA LEONĖ – DAR NEATRASTŲ DEIMANTŲ ŠALIS

SIERA LEONĖ – DAR NEATRASTŲ DEIMANTŲ ŠALIS

173
0
DALINTIS
FREETOWN, SIERRA LEONE - NOVEMBER 28: A general view is seen of Freetown on November 28, 2006 in Freetown, Sierra Leone. Sierra Leone was ravaged by a decade long civil war but peace was declared in 2002 and the country has struggled to get back on its feet. Reconstruction continues and travellers are beginning to trickle in. However, life is still hard for many of the residents and it was recently ranked second last in the UN's most recent Human Development Index. (Photo by Chris Jackson/Getty Images) (Photo by Chris Jackson/Getty Images)

Siera Leonė… Skamba kažin kaip romantiškai, ar ne?

Romantiška ir yra šios Vakarų  Afrikos šalies pavadinimo kilmė. Siera Leonė taip buvo pavadinta dar XV amžiuje – kai vienam portugalų jūreiviui, praplaukiančiam pro čionykštį krantą, kažin kaip susišvietė, kad miškas ant vieno kalno yra liūto formos, todėl taip ir pavadino jis tą vietą „serra leoye“, o tai portugališkai reiškia „Liūto kalnas“.

Nepaisant pompastiško pavadinimo, tai nedidelė valstybėlė, ne kažin ką ir didesnė už Lietuvą, ir jos gal net pasaulio žemėlapyje iš pirmo karto nerastum. Rodos, net ir visai nereikšminga. Tačiau dar visai neseniai Siera Leonė su kaimynine Liberija daugiau kaip 10 metų buvo prikausčiusi viso pasaulio dėmesį savo neišpasakyto žiaurumo tarpgentiniais, pilietiniais ir regioniniais karais, sudominusiais net Holivudą – ir dažnas Jūsų kuo puikiausiai atsimenate 2006 metais pasirodžiusį filmą „Kruvinasis deimantas“ su pačiu Leonardo DiCaprio – o tai reiškia, kad tema yra rimta! (Aš ir pats visada teigiau, kad pasaulis nesupras to, kas vyko Lietuvoje 1940 ar 1991 metais iki tol, kol Holivudas apie tai nesusuks filmo su kokia nors „A kategorijos“ žvaigžde).

Žinoma, nėra lengva suvokti priežastis to, kas rodoma tame filme, nesusipažinus su regiono istorija – painia, žiauria ir eklektiška. Nors ne kažin kuo ir išskirtine iš visų Afrikoje vykusių konfliktų ar karų. Tačiau Siera Leonė buvo ir tebėra viena svarbiausių pasaulyje deimantų tiekėja, dėl ko jos situacija tiesiogiai ir siejasi su pasauline prabangos ekonomika. Ir tebėra vienas didžiausių ekonominių paradoksų –  nepaisant deimantų gausos, Siera Leonė yra labai skurdi šalis. Šiek tiek reikšmingos statistikos – pagal Jungtinių Tautų „Human Development“ indeksą Siera Leonė pagal gausybę parametrų nuolat yra antra nuo galo vargingiausia pasaulio valstybė. (Maga sužinoti, kas paskutinė? Ilgai ir aš neatspėjau, nes yra ji net ne Afrikoje, tai  – Bangladešas). Apie Siera Leonės išsivystymo lygį galima susidaryti atitinkamą įspūdį jau vien atvykstant į šalį – naktį taupant elektrą sostinės Fritauno oro uoste pakilimo tako šviesos uždegamos tik tada, kai lėktuvas žemėja arba ruošiasi išskristi (o tai įvyksta vos tris-penkis kartus per dieną). Deimantai yra ne Siera Leonės pasididžiavimas, tai greičiau jau prakeiksmas.

Ir pati šalies teritorija istoriškai atrodo šiek tiek prakeikta. Šiaip ji ilgai niekam nebuvo reikalinga, ir net iki XVIII amžiaus pabaigos jokia Europos valstybė į Siera Leonę nereiškė jokių pretenzijų – pelkėta, skurdi ir maliarinių uodų užvaldyta vieta niekuo nemasino. Tik 1787 metais britų filantropai, susimetę pinigų, nusipirko Siera Leonėje iš kažkokio vietinio karaliuko žemės sklypą, pavadino jį „Laisvės provincija“ ir atvežė ten gyventi 300 išlaisvintų juodaodžių vergų ir šimtą europiečių (daugiausiai – padorų gyvenimą pasiryžusias pradėti buvusias prostitutes). Tie juodaodžiai buvo pabėgę į Angliją iškart po Amerikos Nepriklausomybės karo, ir Londone nepritapę badavo, tad reikėjo juos kažkur iškišti. Ir turėjo tapti ši vieta „laisvųjų juodaodžių atgimimo“ vieta, tačiau per ateinančius trejus metus beveik visi atvykėliai pabėgo, mirė nuo ligų arba žuvo kovose su vietiniais barbarais. Anglų filantropai visgi nenuleido rankų (kaip ir šiais laikais, tap ir tada pinigų jie vis tiek neturėjo kur dėti) ir 1792 metais užvežė čia dar išlaisvintų vergų. Šitie galiausiai Siera Leonėje šiaip taip išsilaikė, įsitvirtino, ir nuo XIX amžiaus pradžios, kai Anglijos laivai išvis ėmė blokuoti vergų prekybos kelius Vakarų Afrikos pakrantėse, „Laisvės provincijos“ gyventojų skaičius pradėjo augti, papildomas čia vis užvežamais išvaduotais iš prekeivių  vergais.

Įdomu tai, kad dar lig šiol Siera Leonės gyventojai kalba savo protėvių vergų sukurta kalba, vadinama „Krio“, būdingu kreolams surogatiniu anglų kalbos mišiniu, mat, kaip ir Karibų jūros regione, taip ir į Siera Leonę  išlaisvintieji buvo gabenami iš įvairių vietovių ir kalbėjo savo dialektais, kurie netruko susilieti į šią juokingą anglų kalbos formą. „Krio“ fonetiškai primena anglų kalbą, kai kuriuos žodžius galima atskirti, tačiau pilnai jos suprasti beveik neįmanoma, kaip neįmanoma vilniečiui iki galo suprasti žemaičių šnektos. O rašoma „Krio“ taip, kaip mes rašytumėme girdimus angliškus žodžius, pvz., mobiliųjų telefonų operatoriaus reklamoje rašoma: “All Man kin tok“ arba „You fry tu tok“. Labiausiai man patikdavo matyti užrašą „Biznes centre“, kuriame tradiciškai buvo prekiaujama kokoso riešutais ir muilu, o pagrindinė „šopingo“ vieta mūsų gyvenamajame antrame pagal dydį Siera Leonės mieste Bo buvo prekybos centras, pavadintas „Amerikin Butique. Goods imported from London & Amerika“ – ten buvo prekiaujama „devėtais“ drabužiais.

Būtent išvaduotieji vergai Siera Leonėje įkūrė pirmąjį miestą, dabartinę šalies sostinę Fritauną (nuo „Laisvės miesto“ – „Freetown“) – ir būtent nuo šios juodaodžių kolonijos amerikiečiai ir nusižiūrėjo idėją sukurti kitą unikalią Afrikos šalį – Liberiją.

Siera Leonė senais laikais net nebuvo klasifikuojama kaip tradicinė Britanijos kolonija. Tai buvo tiesiog uostas, iš kurio krikščionių misionieriai brovėsi gilyn į Afriką. Niekam čia tos žemės aplink Fritauną nerūpėjo, ir tebevaldė jas vietiniai karaliai, kurie, kentėdami nuo vergų pirklių antpuolių  galiausiai XIX amžiaus pradžioje patys pasiprašė Britanijos apsaugos ir tapo Karūnos protektoratu. Taip ir atsirado dabartinė Siera Leonė.

Gyveno tais laikais čia visi gana draugiškai, britai net neturėjo dislokavę jokios armijos įgulos, o reikalus šalies viduje tvarkė misionieriai. Tačiau kai Londono filantropams galiausiai atsibodo finansuoti Siera Leonės egzistavimą, XIX amžiaus pabaigoje anglai nusprendė šoje kolonijoje įvesti jos išlaikymui skirtą „trobelės mokestį“. Vietiniai visgi pasipiktino tokiu žiauriu engimu ir sukilo – taip prasidėjo „Trobelės mokesčio karas“, per kurį britai, kurių Siera Leonėje tebuvo vos kelios dešimtys, netruko surinkti ir apginkluoti armiją iš „vietinių nusikaltėlių, bėgusių nuo teisingumo į Fritauną“, anot oficialios Siera Leonės istorijos, ir greitai davė sukilėliams į kaulus. Sukilėlių vadą paėmė į nelaisvę, ilgai kankino, nurovė viską, kas iš jo lieso kūno buvo atsikišę, po to pakorė, ir tuo viskas pasibaigė. Tačiau Siera Leonė lig šiol didžiuojasi tuo sukilimu (jo vado portretas puikuojasi ant banknotų), nors tas „trobelės mokestis“, beje, yra išlikęs lig šių dienų, ir, kaip teigė man vietinis istorikas, „yra seniausias tebegaliojantis Afrikoje mokestis“ – tikras kolonijinis palikimas, kažkodėl priimtinas visoms valdžioms, ir niekas neskuba jo panaikinti.

Apie 1930 metus britų geologai atrado Siera Leonėje ypatingai didelius deimantų klodus, ir, kaip nafta Nigerijoje, šie turtai tapo šaliai tikru prakeiksmu – ir dabar neretai sakoma, kad „Siera Leonė nebūtų tokia problematiška šalis, jei tie deimantai nebūtų atrasti“. Visiškai teisybė – nors daug kas iš deimantų susikrovė turtus, tačiau dar daugiau žmonių padėjo galvas kovoje dėl jų, nors nemažai aukų niekada net nebuvo matę nė vieno deimanto savo gyvenime…

Atrastus brangakmenių klodus iš pradžių valdė britai, tačiau 1961 metais, suteikus Siera Leonei nepriklausomybę, jie buvo atiduoti vietiniams. Iš pradžių jie buvo oficialus svarbiausias šalies turtas, atnešantis pusę šalies pajamų. Kažkaip sąžiningai juo buvo disponuojama kurį laiką, kol neatėjo gūdūs 1965-1967 metai – didysis Afrikos sukrėtimų laikotarpis. Tada per kontinentą ritosi revoliucijų ir perversmų banga, neaplenkė ji ir Siera Leonės, kurioje irgi vyko valdžios ir turtų persidalijimas. Vien 1967 metais šalyje įvyko trys valdžios perversmai – dėl gana sudėtingų ir ilgai užtruksiančių išaiškinti priežasčių, tačiau galiausiai valdžioje įsitvirtino toks Siaka Stevensas – jaunystėje buvęs gana smarkus vyrukas, tačiau valdžios Olimpe pavirtęs į tokį apkiautėlį ir tinginį, jog net nusipelnė pravardės „Afrikos Brežnevas“. Jis buvo pirmasis Siera Leonės vadovas, pavertęs deimantų kasybą savo asmeniniu verslu, ir kai 1985 metais jis atsistatydino, būdamas jau aštuoniasdešimtmečiu seniu, savo sąskaitoje buvo sukaupęs pusės milijardo dolerių turtą, nors pati Siera Leonė lig tol, žinoma, jau buvo vargana ir bankrutuojanti šalis  dėl tradicinių priežasčių – kleptokratijos ir visiško valdžios neefektyvumo. Rodės, kad po „Afrikos Brežnevo“ atsistatydinimo Siera Leonėje prasidės „perestroika“, tačiau vis dėlto ropė pasirodė esanti ne saldesnė už ridiką – savo įpėdiniu Stevensas pasirinko tokį generolą Josephą Momo, kuris labai tikėjo kabala ir kažkokia vietine burtininke Lena Lolišvili, tad valdė šalį pasikliaudamas jos mistinėmis pranašystėmis. Tai jam, be abejo, nekliudė varyti biznio su deimantais, visai užmiršus, kad Siera Leonės mokytojai ir gydytojai nebegauna algų jau visus metus. Nelabai jam rūpėjo ir šimtai tūkstančiai bedarbių, ir, kaip manoma, tiek daug Siera Leonės žmonių taip mielai metėsi į pilietinį karą ne dėl kažkokių ideologinių priežasčių, bet būtent tiesiog dėl to, kad neturėjo daugiau ką veikti.

Bet kuriuo atveju, viską Siera Leonės žmonės būtų iškentę – ir vagiamus deimantus, ir Lena Lolišvli, jei ne įvykiai kaimyninėje šalyje – Liberijoje, įtraukę Siera Leonę į kruvino regioninio,  vėliau ir pilietinio karo orbitą. Liberija irgi buvo įdomios kilmės šalis. Ši 1847 metais JAV iniciatyva įkurta valstybė ilgai buvo viena iš dviejų nepriklausomų ir nekolonizuotų Afrikos šalių, tokia išlikusi ir per visą „Afrikos pasidalijimo“ vajų. Iš pradžių JAV vyriausybės lėšomis čia buvo atgabenta 300 išlaisvintų juodaodžių vergų šeimų iš pietinių Amerikos valstijų – ir šios šeimos įkūrė Liberijos valdančiąją dinastiją, valdžiusią šalį beveik pusantro šimto metų. Tas juodaodžių elitas netgi susikūrė Liberijoje amerikietišką gyvenimo stilių, primenantį jiems gimtąsias mieląsias pietines JAV valstijas – su cilindrais ant vyrų galvų, apsiaustais ir masonų ložėmis. Netgi namai Liberijoje buvo statomi tokie, kaip XIX amžiaus Džordžijoje, Merilende ar Karolinoje – su kolonomis ir terasomis, langinėmis ir t.t. Ir valstybinė Liberijos vėliava buvo tokia pat kaip JAV (tik su viena žvaigžde), ir valiuta buvo tas pats „JAV doleris“. Netgi vietinius juodaodžius elitas laikė žemesnės rūšies padarais, irgi kaip pietinėse Amerikos valstijose. Žodžiu, tai buvo tikra „Amerikos salelė Afrikoje“. Tuo pačiu dar ir turtinga: augant automobilių kiekiui pasaulyje ir poreikiui guminėms padangoms, Liberija tapo pagrindine pasaulio gumos tiekėja. Turėjo Liberija ir geležies rūdos, ir, žinoma, dideles pajamas iš „vaiduoklių laivyno“ (nors pati šalis teturėjo vos du laivus).

Amerikos interesai Liberijoje istoriškai visada buvo labai dideli – čia veikė „Amerikos balso“ transmiteris, transliavęs laidas visai Afrikai; čia veikė „Omega“ navigacinės sistemos centras, koordinavęs visas JAV Karinio jūrų laivyno operacijas palei Afrikos krantus, JAV karo lėktuvai naudojosi Rokfyldo aerodromu, pastatytu dar Antrojo pasaulinio karo metais – Šaltojo karo metais visa tai buvo vertingas turtas.

Stabilumas buvo reikalingas, tačiau kaip ir visoje Afrikoje jis buvo trapus dėl tos pačios priežasties – viena gentis, esanti valdžioje engdavo kitas, svetimas gentis, kurios savo ruožtu netrukdavo susirasti sąjungininkų užsienyje, dėl kokių nors priežasčių nekenčiančių esamo režimo, su kuriuo pradėdavo karą, dažnai pasibaigiantį esamos valdžios nuvertimu. Amerikiečiai iš esmės palaikė visus Liberijos valdžios pasikeitimus, jei tik naujoji valdžia palaikydavo Vašingtoną. O perversmai Liberijoje, beje, vykdavo su būdingu Afrikai užmoju. Pvz., kai 1980 metais kariuomenės seržantas Samuelis Doe, kilęs iš režimui priešiškos Krahn genties nuvertė esamą valdžią, tuometiniam Liberijos prezidentui Tolbertui, pirmųjų atvykėlių palikuoniui ramiai sau besiilsinčiam miegamajame ant minkštasuolio, suvarė tris kulkas į galvą, išlupo akį ir sukapojo į gabalus. Tuos mėsos gabalus tradiciškai nudrėbė į pakėlės griovį. Kitą dieną suimti visi trylika Liberijos ministrų, karo lauko teismo sprendimu buvo nuteisti mirti, ir į juos pririštus pre stulpų kareiviai šaudė visą dieną. Kai galiausiai pavargo nuo šaudymo į tuos pačius lavonus, minia puolė spardyti jau savo buvusius ir atsakančiai prifarširuotus švino ministrus, šaukdami: „Laisvė! Laisvė pagaliau!“. O kai po 10 metų kita sukilusi Liberijos gentis Nimba nuvertė tą patį Samuelį Doe, jo tardymo įrašas tapo pačia populiariausia parduodama videokasete visoje Vakarų Afrikoje. Tas vaizdelis, dar kurį laiką buvęs prieinamas ir „Youtube“ rodo nuogą Samuelį Doe, pririštą prie kėdės, ir tvirtinantį jį tardančiam sukilėlių vadui Prince Johnsonui, kad savo valdymo metais „nieko nepavogė“ ir „nieko nenužudė“. Prince Johnsonas į tai kažin kaip gūdžiai nusijuokia ir švelniai kažkam įsako: „nupjauk jam ausį“. Samuelis Doe parverčiamas ant grindų ir jam nupjaunama ausis, kurią paėmęs Prince ramiai sukramto. Tada nupjauna antrą. Budeliai visaip pjausto Doe kūną po šmotelį, kuriuos Prince su pasimėgavimu kramto. Galų gale, išsekęs Doe pasako į kamerą, kad perduoda Liberijos valdžią Nimba genties vadui Johnsonui. Kitą dieną suniokotas Doe lavonas buvo pravežtas karutyje sostinės Monrovijos gatvėmis, kad gyventojai galėtų į jį atsižiūrėti paskutinį kartą.

Beje, domėjausi, ką šiais laikais veikia tas Prince Johnsonas, suvalgęs Samuelio Doe ausis? Pasirodo, gyvas ir sveikas, senatoriauja sau Liberijoje (nors neseniai kažkas man aiškino, kad Prince Johnsonas po Liberijos pilietinio karo pabaigos netikėtai atsivertė ir tapo kunigu. Negana to, kas žiūrėjo garsųjį TV serialą „Lost“, turbūt atsimena tą stambų juodaodį, buvusį Nigerijos banditą vėliau tapusį  pastoriumi? Taigi, atseit tas serialo personažas yra sukurtas remiantis Prince Johnsono gyvenimu).

Bet kuriuo atveju, Liberijoje taip pat darėsi „karšta“. Politinėje arenoje pradėjo šmėkščioti ir dar vienas netrukęs išgarsėti veikėjas Charlesas Tayloras, kurį rėmė Libijos vadovas Gaddafis, dosniai palaikęs visus Liberijos disidentus, kovojančius su nekenčiamu „JAV marionete“ Samueliu Doe. Atseikėjo Taylorui pinigo ir kaimyninio Dramblio Kaulo kranto prezidentas, kurio tikras žentas žuvo per Samuelio Doe perversmą, taip pat ir Burkina Faso prezidentas, kuriam Liberijos disidentai 1987 metais padėjo pačiam paimti valdžią.

Charlesas Tayloras pradėjo karą su Doe režimu per 1989 metų Kalėdas – ginkluoti Libijos ginklais jo vyrai iš Gio genties teritorijų kartu su Nimba sukilėliais atakavo Liberijos sostinę Monroviją iš dviejų pusių, išvaikę nekenčiamus valdininkus, kilusius iš Krahn genties. Būtent Charlesas Tayloras Gio genties teritorijose ir išrado „vaikus-kareivius“, kuriems vis tiek nebuvo ką labai ir veikti, nes mokyklos neveikė, o daugumos tėvai vis tiek buvo išžudyti per Samuelio Doe represijas (2012 metais Charlesas Tayloras už šį išradimą ir kitus „nusikaltimus žmonijai“  tarptautiniame Hagos tribunole buvo nuteistas 50 metų kalėti). Ginklų visiems užteko, ir taip prasidėjo tarpgentinis karas, ir vos per kelias savaites trukusias kautynes apie pusė Liberijos gyventojų buvo priversti bėgti iš savo namų. Į šalį buvo įvestos gausios tarptautinės taikdarių pajėgos, netrukusios ir pačios įsivelti į smagų kautynių sūkurį.

Tačiau Tayloro ambicijos neapsiribojo vien Liberija, jį dar labiau mąsino tokia miela kaimyninė šalelė Siera Leonė – labiausiai jo dėmesį traukė deimantų kasyklos Kono regione, esančiame vos už 150 kilometrų nuo Liberijos sienos. Taip atėjo laikas ir Siera Leonei pajusti pilietinio karo žavesį.

1991 metų pavasarį iš „Didžiosios Liberijos“ į rytinę Siera Leonę įžengė pirmoji Tayloro pasiųsta partizanų grupė. Vadino jie save RUF („Revolutionary United Front“), ir sudarė tuos  partizanus Gio gentainiai, įvairūs Siera Leonės disidentai bei samdiniai iš Burkina Faso. RUF kovotojai neturėjo jokios politinės programos, jokių politinių tikslų, nors vietiniams skelbė, kad kovoja prieš „korumpuotą Siera Leonės vyriausybę“. Svarbiausias jų tikslas buvo užvaldyti deimantų kasyklas – sau ir Taylorui. Liberijos sukilėliai nešykštėjo jiems paramos, ir RUF vaikinai per kelias savaites užėmė visą rytinę Sierą Leonės dalį, kur greitai išžudė visus valdininkus bei policininkus. Ir vėl į šią armiją mielai stojo „vaikai-kareiviai“  (vienu metu vaikai nuo aštuonių iki keturiolikos metų amžiaus sudarė pusę visų RUF kovotojų), nes toks gyvenimas jiems pasirodė, o ir buvo įdomus: turėti automatą, laipsnį, atkeršyti kokiam nors įkyrėjusiam mokytojui. BBC dokumentiniame filme „Cry Freetown“ yra parodyta tų laikų RUF armijos „vaikų-kareivių“ kolona – kai kurie vaikai vienoje rankoje nešasi Kalašnikovą, kitoje – pliušinį meškiuką arba futbolo kamuolį…

Taip ir Siera Leonė paskendo chaose, kurį dar paįvairindavo taip pat prasidėję nuolatiniai valdžios perversmai ir įvairūs regioniniai sukilimai. Šalyje atsirado daug naujų ginkluotų grupuočių, kontroliuojančių regioną ar kaimą, ir šalis de facto suskilo į keliolika dalių. Viena iš tokių karinių grupių buvo tokia ypač juokinga, ir vadinosi ji „plikašikniai“, nes  tos grupuotės kovotojai dėl kažkokios senovinės tradicijos kaudavosi visiškai nuogi (lig šiol niekaip negaliu suvokti, kur jie laikė savo patronus ir granatas?), bet, anot to meto liudininkų, kovėsi tie „plikašikniai“ narsiai kaip velniai. Į šalį taip pat buvo įvestos tarptautinės taikdarių pajėgos, tačiau anarchija ir karinė psichozė buvo taip apėmusi visą Sierą Leonę, kad visi kovojo su visais ir prieš visus dar daug metų – įvesdami ir dar vieną kraupią madą – savo priešininkams kapoti rankas. Tačiau deimantų gavyba ir prekyba nenutrūko nė akimirkai – tik kasyklos ėjo iš nukapojamų rankų į nenukapotas rankas. Galiausiai į Sierą Leonę atvyko Britanijos armijos kontingentas, kuriam ir pavyko efektyviausiai suvaldyti padėtį šalyje ir atstatyti taiką. 2002 metais pilietinis karas Siera Leonėje oficialiai baigėsi. Teigiama, kad per 11 metų trukusį karą Siera Leonėje žuvo mažiausiai 50 tūkstančių žmonių, nors įvairiais skaičiavimais aukų skaičius siekia ir 200 tūkstančių.

Taigi, karo Liberijoje ir Siera Leonėje trukmė, žiaurumas bei pabėgėliai galiausiai suveikė Vakarams kaip šaltas dušas. Stojo metas, kai Vakarų knygynuose ir kavinėse pasidarė madingos Siera Leonės pilietinio karo atsiminimų knygos, liberalieji humanistai ir pedagogai  alpo, tyrinėdami Vakarų Afrikos „vaikų-kareivių“ fenomeną, o ponios ūmiai susimąstė – iš kur atkeliauja jų pirštus, ausis ir kaklus puošiantys deimantai? Taip ir filmas „Kruvinasis deimantas“ pasauliui priminė, kad ne visi deimantai yra tokie skaidrūs, tyri ir nekalti – daugelis jų yra apšlakstyti krauju ir nieko dėtų žmonių ašaromis bei prakaitu.

Žinoma, Holivudas, matyt, dėl logistinių sumetimų, tame filme neišvengė ir klišių, smarkiai prasilenkiančių su autentišku Siera Leonės vaizdu. Pats filmas buvo statomas Pietų Afrikos Respublikoje ir Mozambike, todėl jo peizažai ir yra tokie gražūs, o filme rodoma neva sostinės Fritauno architektūra tokia impozantiška  – reali Siera Leonė yra šiukšlių krūvose, murziname lietuje, džiunglėse, pelkėse ir skystame molyje paskendusi šalis. Itin keistai filme atrodo dialogai ar veiksmas automobiliuose, lekiančiuose dideliu greičiu – Siera Leonės provincijoje praktiškai nėra lygių kelių ir didelis greitis ten yra tiesiog neįmanomas (mes ten važinėdavome dažniausiai tik antra pavara, ir tai nuo duobių šokinėdami iki mašinos lubų – nuvažiuoti 150 kilometrų užtrukdavo net penkias valandas). Filme rodomas gražus pajūrys taip pat nėra tikroji Siera Leonės pakrantė, kuri šiaip yra pakankamai apšnerkšta ir nyki.

O šiandien jau ir to kruvino filme rodomo pilietinio karo pėdsakų nedaug belikę. Išvažiavus pirmą kartą po šalies sostinę Fritauną pasivažinėti dairiausi, kur čia tie sugriauti namai ar kulkų žymės sienose. Kas buvo Libano sostinėje Beirute, žino, kaip įdomu į visa tai paveizėti! Ir ką? Nieko tokio neišvysi, nors pats miestas toks netvarkingas, jog, rodos, karas čia niekada ir nebuvo pasibaigęs. „Viską labai greitai suremontavome ir atstatėme“, – aiškino man vairuotojas Thomas. Iš karo palikimo tik vienas barmenas kažkur provincijoje rodė randuotą nugarą, ir poroje miestelių matėme keletą sugriautų ir neatstatytų namų. Atrodo kažkaip nenatūraliai, nes Siera Leonės istorijoje yra tiek daug palyginti neseniai vykusių kautynių ir pogromų, kad sunku ir patikėti, jog taip įmanoma greitai viską užtinkuoti ir atsistatyti. Iš kitos pusės – ką ten ir statyti – moliu drėbti namukai lengvai sugriaunami, bet lengvai ir atstatomi. Buvę „vaikai-kareiviai“? Šiandien jie jau subrendę vyrai, gal net ir tą savo praeitį užmiršę ar labai jau nenoriai ją prisimenantys. Žmonės nukirstomis galūnėmis? Per du mėnesius, praleistus Siera Leonėje, taip sumaitotą žmogų mačiau tik vieną kartą.

Tačiau deimantai Siera Leonėje išties egzistuoja. Apie tai primena patys vietiniai – bene kiekvienas šalies gyventojas žino bent po vieną istoriją apie „Džonį iš kaimyninio kaimo“, kuris rado ant kelio besimėtantį kumščio dydžio deimantą (mat, deimantai Siera Leonėje pūpso negiliai, beveik žemės paviršiuje ir teoriškai gali „išlįsti“ į šviesą po bet kurio gero lietaus, kurie, tiesą sakant, čia nesiliauja nė akimirkai). Įdomūs yra ir šių istorijų pratęsimai, nes jie kažkodėl visada vienodi – „Džonis“ tą deimantą pardavė labai pelningai, nusipirko namelį, „Mercedes“ automobilį, satelitinės televizijos lėkštę ir dabar gyvena „kaip ponas“ – taip Siera Leonė supranta gyvenimo pilnatvę. Kuriai tetrūksta vienos smulkmenos – rasti tą deimantą.

Niekada nepraleisdavau progos kvestionuoti tokią pasaulėžiūrą ir nenuilsdamas mokiau savo vairuotoją ir vertėją, kaip tapti turtingais – tokiais Siera Leonėje nori būti visi. Įkalbinėjau, kad reikia imtis, girdi, asmeninės iniciatyvos, mokiau juos žydiškos išminties, kaip tą „biznį varyti“. „Niekada nebūsi turtingas, jei dirbsi rankomis, o ne galva“, – postringavau. „Mąstykite! Žiūrėkite, ko žmonėms trūksta!“ – baubiau, pirštą iškėlęs. „Štai kaimelis, ane? Iki artimiausio miestelio parduotuvės – 20 kilometrų, užtrunka visą dieną nueiti. Tačiau tu, Thomas, juk turi automobilį? Gali privažiuoti prie to kaimo pats kaip autoparduotuvė, atvežti žibalo, druskos ir vinių, pasiimti užsakymus sekančiam kartui. Taip ir sukiesi visą dieną! O tu, Patrickai, gali atidaryti foto atelje!“ – svaigau taip, tarsi niekas niekada apie tai nebuvo pagalvojęs.

Abu „studentai“ supratingai ir pritariamai linkčioja. Pabaigęs savo išvedžiojimus, egzaminuoju: „Taigi, Thomas, kaip tapti turtingu?“ „Sunkiai ir daug dirbti“, – atsako tas. „Teisingai!“ – džiaugiuosi progresu, – „bet kuo dirbti?“, – iškart klausiu reikšmingai. „Rankomis“, – atsako man, rodydamas savo pūslėtus delnus ir tarsi jau užmiršęs senovinį pamokymą – „turtingiausieji dirba tik galva“. Abu, beje, taip pat žinojo dar vieną būdą, kaip iš tikrųjų galima tapti turtingais – emigruoti į Europą arba Ameriką. Rašau jiems po dvejetą, ir kitą dieną mokslo metai prasideda iš naujo.

Mus, tarptautinių organizacijų darbuotojus, instruktoriai įspėjo iškart – „venkite bet kokių kalbų apie deimantus, kontaktų su prekeiviais ir pastangų įsigyti bet kokį deimantą iš vietinių“. Dėl labai paprastų priežasčių – neišmanant šio mineralo specifikos, labai paprasta būti apgautam ir įsigyti sintetinį deimantą – cirkonį, bet koks susidomėjimas deimantais provincijoje siunčia signalą, kad esate turtingas ir, matyt, atsivežęs pluoštą grynųjų, kuriuos atimti yra gal net ir lengviau nei rasti tą patį deimantą po lietaus. Privati deimantų prekyba šalyje yra draudžiama ir persekiojama – tai valstybės monopolis, tad per du mėnesius mačiau tik vieną libaniečių kontorą, pasak užrašo, superkančią deimantus, nors tai buvo maskuojama prekyba ūkiniu muilu ir riešutais.

Tačiau Siera Leonėje tas skurdas akių nebado taip, kaip, pvz., kaimyninėje Nigerijoje. Siera Leonėje elgetų keliskart mažiau, nei kaimyninėse valstybėse, ir žmonės apsirengę spalvingai bei tvarkingai. Visi sieraleoniečiai labai judrūs, žaidžia futbolą ant kiekvieno kampo (netgi per lietų), kuo vėlgi skiriasi nuo, pvz., tos pačios Nigerijos, kur visi sėdi apsnūdę ir tik laukia progos ką nors pavogti. Futbolą vietiniai, beje, irgi žaidžia gana keistai – negana to, kad basi, bet ir žaidimo strategija bei taktika susiveda į vieną veiksmą, tarsi išmoktą iš Lietuvos futbolo rinktinės  – išsyk spirti gautą kamuolį kuo toliau nuo savęs į priekį. Tik, skirtingai nuo Lietuvos atletų, Siera Leonės futbolininkai kažkokiu būdu sugeba taip dar ir pelnyti įvarčius.

Žinoma, bet kurį atvykėlį, neįpratusį prie afrikietiškų bendravimo tradicijų, iš pradžių atsakančiai stebina vienas bendravimo principas – „viskas, kas guli per ištiestos rankos atstumą yra bendra nuosavybė“. Tai reiškia, kad diskusijų ar derybų metu pasidėjęs ant stalo rašiklį, užrašų knygelę, cigaretes ir žiebtuvėlį, pakilsi nuo to stalo jau be nieko. Ir ne dėl to, kad vietiniai tuos daiktus stengiasi pavogti – jie taip supranta kaip nebylų raginimą tais daiktais naudotis, o jei jau jų labai reikia – tai ir pasiiimti. Ne kartą grįždavę į automobilį su svajone pasimėgauti jame paliktais šokoladukais „Snickers“ ar riešutais, rasdavome tik tuščią maišelį, kuriame, kaip pasityčiojimas, civilizuotai buvo paliekami ir tušti pakuočių popierėliai (žmonės Siera Leonėje šiaip jau yra įpratę visas šiukšles mesti ant žemės – lietus bet kuriuo atveju viską greitai supūdo). Vairuotojas šokoladu išteptomis lūpomis džiaugiasi mus išvydęs sugrįžtančius ir visai nesidrovi – ir nėra už ką ant jo pykti! Palikai ant sėdynės, vadinasi, pasiūlei paskanauti!

Bo mieste, kuriame teko pagyventi pusantro mėnesio oficialiai gyvena apie 400 tūkstančių gyventojų, tarsi kokiame Kaune, tačiau niekada nepasakytum, kad tiek daug, nes visi yra nuolat kažkur išsislapstę. Kita vertus, o kur jiems būti, kai be perstojo lyja? Ir tai, kas krenta iš dangaus,  lietumi ar liūtimi sunku pavadinti – nes pasakymas „pila kaip iš kibiro“ čia būtent tai ir reiškia (tiesa, ir buvau ten per patį liūčių sezoną). Jūs žinote, aš – smarkus vaikinas ir mane sunku įbauginti, tačiau prisipažinsiu, porą kartų buvo net ir man buvo pasidarę nejauku nuo tokio vandens srauto iš dangaus. Tiems, kas skaitė Rudyardo Kiplingo lietuviškai išleistą apsakymą „Tilto statytojai“, drįstu teigti, kad Kiplingas išties nemelavo, aprašydamas tokį stichijos šėlsmą. Ir aš neretai baukščiai žvilgčiodavau pro savo viešbučio langą, žvelgdamas į patvinusią sraunią drumzlino vandens upę, nešančią begemotus, automobilių griaučius, tuščią pliažinį matracą, valčių luženas ir kažkieno glaudes…

Tačiau, kaip sakoma, skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Tačiau lietus lemia ir tai, kad oro drėgmė visą parą yra beveik 100%, kaip kokiame Honkonge, ir tai vargina. Šiaip dienomis Siera Leonėje nėra labai karšta (rudenį), bet drėgna tai atsakančiai. Net cigaretės atidarytame pakelyje sudrėksta. Kiekvienas skysčio gurkšnis išeina prakaitu tą pačią minutę. Viešbutyje patalynė yra nuolat drėgna, o galvos plaukus galima plauti ir po keletą kartų per dieną (žinoma, kas juos turi), bet jie vis tiek riebaluojasi ir sulimpa. Kaip teigė netoliese gyvenantys „Medikai be sienų“ darbuotojai, tokiame ore žaizdos gyja labai sunkiai, ir turėjau progos tuo įsitikinti pats. Praktiškai bet kuri atvira žaizdelė – ar tai būtų nulupta odelė prie nago, ar bet koks įsipjovimas neužsitraukia niekaip, kad ir kiek bintu bemuturiuotum, sausintum ar dezinfekuotum… Na, ir dar pridėkite tradicinę afrikietiškos nakties kombinaciją – naktį negali miegoti prie atviro lango dėl  maliarinių uodų atakos, o su uždarytais labai tvanku. Bet ir kondicionieriaus jungti neptatartina, nes kyla pavojus persišaldyti. Be to, nuo vidurnakčio atjungiama elektra, tiekiama iš generatoriaus, tad bet kuriuo atveju nusimato nesmagi kančia. Prieš šimtą metų Siera Leonė dėl tokio klimato buvo vadinama „baltojo žmogaus kapais“, panaši situacija ir dabar.

Tačiau šiaip Siera Leonėje būti visai smagu, nepaisant drėgmės, prarasto šokolado, maliarinių uodų ir tokių neįprastų saugumo reikalavimų, kaip draudimo automobilyje užsisegti saugos diržus (kad būtų patogiau pasprukti iš jo apšaudymo metu) bei važiuoti atvirais langais pro džiungles (kad nuo styrančios šakos ar lianos žaibu neužpultų kokia nors alkana gyvatė), monotoniško maisto raciono – pusryčiams tik kiaušiniai su duona, visą kitą likusį laiką – vištiena, nes, kaip žinia, „višta maitina Afriką“ . Vaisių kažkodėl labai nedaug ir jie labai brangūs, išskyrus mangus – iškart po pilietinio karo pabaigos čia dirbę pagalbininkai pasakojo, kad jiems yra tekę ne vieną mėnesį misti vien mangais ir rytais kamuotis tik vienu klausimu: „nuo kurio mango pradėti – didelio ar mažo?“. Populiari ir čia „afrikietiška arbata“, t.y., arbata, kurią užplikant vietoje karšto vandens naudojamas vien tik karštas pienas – skonis savotiškas, bet man niekada nepatiko.

Čia dėl lėto gyvenimo tempo, automobilio greičio ar ištisinio kiurksojimo kokioje nors pašiūrėje, slepiantis nuo lietaus neišvengiamai apima kažkokia katatoniška būsena, pasidarai kažkoks atsipalaidavęs ir atlaidus visiems aplinkiniams – o argi gyvenimas ne tam duotas? Anądien pagalvojau, kad kažkaip mano požiūris į kiekvieną Afrikos šalį kinta joje apsilankius. Jei Etiopijoje buvau apstulbęs ir priblokštas, Ugandoje/Ruandoje – šmaikščiai pašaipus, Nigerijoje – įtūžęs, Sudane – išsekintas, tai Siera Leonėje tapau kažin kaip keistai draugiškas ir švelnus. Iš tiesų, ko gi „parintis“? Ko dar galima iš gyvenimo ir pasaulio reikalauti? Ir kai aplankai vietinius toks geranoriškai nusiteikęs ir atlaidus, argi ir jie neatrodo geresni? Laukinukai tie vietiniai, be abejo, bet tokie smagūs laukinukai. Viešbučio personalas vieningai vadino mane „bobo-belly“, kas jų vietiniu dialektu reiškia „pilvūzas“. Tačiau tai atseit komplimentas, mat „didelis pilvas“ reiškia sotų, vadinasi, ir sėkmingą žmogų.

Baltųjų žmonių ir specialistų Siera Leonės provincijoje nemažai (o štai turistų išvis nesutikome, net „back-packerių“ nematyti). Ypač didelis kontingentas „Medikų be sienų“, kurie, beje, daugiausiai labai jauni skandinavai, prancūzai ir belgai, net nepasakytum, kad gydytojai. Visi iki vieno persirgę maliarija, gąsdino ir mus, kad čia maliarijos susirgimų statistika – aukščiau vidutinės (laimei, neteko tuo įsitikinti, nors po kelerių metų maliariją pasigavau kitoje Afrikos šalyje – Sudane). Linksma atseit kompanija, grįždami iš savo „klinikų“ džiunglėse mūsų viešbutyje sustodavo prisigerti, ko, beje, mažiausiai tikėtumeisi iš gydytojų. Tačiau čia, Siera Leonėje, staiga visu aštrumu vėl pasitvirtino ne kartą girdėtas įspėjimas, kad pavojingiausia Afrikoje – ne liūtai, gyvatės ar maliarija, o ne! Pavojingiausia – alkoholizmas! Ir išties, kai įsižiūri, suvoki, kad visi aplinkui GERIA, antradienis tai būtų ar sekmadienis. Gydytojai turbūt geria užsimiršimui nuo vaizdų, Jungtinių Tautų personalas – iš streso, Jungtinių Tautų savanoriai – dėl profilaktikos, taikdarių kariškiai – nes aplink tvyro taika – nuobodžiausia būsena pasaulyje, patarėjai ir stebėtojai – iš neturėjimo ką veikti. Žodžiu, priežasčių Siera Leonėje  išgerti, gerti ar prisigerti – daugiau negu reikia.

Nes šiandien Siera Leonė yra rami ir taiki šalis, vadinasi, ir nuobodi šalis. Liaudis, su kuria teko pakalbėti, dievagojosi, kad niekas nebenori karo ir teroro, visi nori taikos, nes „išgyvento karo baisumai neleidžia jiems ramiai miegoti“. Bet senovinis posakis „naudokitės kol karas, taika bus baisi“ Siera Leonėje matosi kaip niekur kitur… Veikti vis tiek nelabai yra ką.

(Straipsnis spausdintas UŽKALNIO žurnale)

 

 


KOMENTARŲ NĖRA