ŠEŠIOLIKA PRIEŽASČIŲ NEKĘSTI PRANCŪZIJOS

ŠEŠIOLIKA PRIEŽASČIŲ NEKĘSTI PRANCŪZIJOS

580
0
DALINTIS

Apie tai, už ką mylėti Prancūziją, jau rašėme, tačiau, pagal pagrindinį dialektikos dėsnį, būtina išlaikyti balansą ir tuo pačiu principu įvertinti, už tos šalies galima ir nekęsti:

Už šiukšlių mašinas, kurios atvyksta prie namų šeštą ryto ir savo ūžimu žadina visus miegančius gyventojus. Nes tokį darbo laiką nusprendė merija ir patvirtino profsąjunga. Čia tau ne rojaus paukštelių čiulbesys.

Už išmatas, paliekamas šunų, kurių šeimininkai niekada nerenka. Nepaisant po visą Paryžių iškabintų simpatiškų šiukšlių maišelių ir „mašinų-dulkių siurblių“, kurioms įsigyti kažkada buvo išleistas ketvirtis viso sostinės biudžeto, Paryžius tebelieka užminuotas. Įmynei? Bienvenue!

Už aukštas kainas, kurios čia auga greičiau, nei bet kurioje kitoje išsivysčiusioje pasaulio valstybėje. Benzinas Prancūzijoje kainuoja pusantro euro už litrą, o norint nuvykti iš Paryžiaus į Nicą vien už mokamą kelią teks suploti 200 eurų. Nuėjo į nebūtį ta epocha, kada šveicarai kirsdavo sieną apsipirkti pigiuose prancūziškuose supermarketuose. Dabar prancūzai patys vyksta į reidus pirkti šveicariško sūrio. Cigarečių jie važinėja į Ispaniją arba Andorą, o alkoholio – į Belgiją.

Už nepaslankų aptarnavimą. Norint įsivesti Internetą, vidutiniškai reikia laukti keturis mėnesius, pataisyti unitazą – dešimt dienų, o švarko iš „skubios“ cheminės valyklos – savaitę. Ir prie viso to, bet kas gali įsižeisti, jei pradėsi reikšti savo nepasitenkinimą. Vis dėlto ne veltui Prancūziją visi vadina „pačia socialistiškiausia valstybe iš visų kapitalistinių valstybių“.

Už tą patį „prancūzišką socializmą“. Už tai, kad ją vis dar valdo 1968 metų studentų revoliucijos karta. Už tai, kad kiekviena reforma čia sukelia protestų bangą ir žmonės pasipila į gatves. Iš vienos pusės – galima tik pasidžiaugti – kokia politiškai sąmoninga visuomenė! Iš kitos pusės – praktiškai kassavaitiniai streikai: tai mokytojų, tai gydytojų, tai oro eismo dispečerių, tai traukinių ir metro mašinistų – visa tai daro gyvenimą nepakeliamu ir visiškai priklausomu nuo eilinės protesto akcijos.

Už administracinę biurokratiją. Ne veltui pats žodis „biurokratas“ yra prancūziškos kilmės. Nepaisant to, kad visa šiuolaikinė prancūziška valdymo sistema buvo sukurta dar Napoleono laikais, tačiau tik tada ji dar ir gebėjo funkcionuoti. Dabar ji pavirto į administracinę bakchanaliją. Norint gauti pažymą, reikia laukti mėnesius. Ir nėra jokios garantijos, kad ta pažyma, su tokiu sunkumu gauta vienoje ministerijoje, bus pripažinta kitoje.

Už Žydrąją pakrantę rugpjūčio mėnesį. Kai minios turistų iš viso pasaulio staiga apgula nepritaikytus tokiai gausai paplūdimius. Kai Nica primena Palangą, o už vietą po Saule, tiksliau, po pliažiniu skėčiu, reikia kovoti netgi būnant privačiuose prabangių viešbučių teritorijose. Bet, deja, taip buvo visada.

Už prancūzišką vairavimo stilių. Šalyje, kur staigus persirikiavimas iš dešinės juostos į kairę ir posūkis per dvigubą juostą  – įprastas manevras, pradedi išties mylėti lietuviškus vairuotojus. Kasdieninis judėjimas po Paryžių automobilių iš esmės primena filmą „Taksi“.

Už patologišką nemeilę ir panieką užsieniečiams. Jei nekalbi prancūziškai, tai belieka nusiteikti visiems kurčnebylio gyvenimo sunkumams. Prancūzai iš principo nekalba užsienio kalbomis. Toks jau jų tas visuotinis nacionalinis pižoniškumas. Tačiau juokingiausia – kas kita. Kai tik prancūzas suvokia, kad tu irgi gali su juo kalbėti Moljero kalba, jis tuoj pat persijungia į laužytą anglų kalbą, demonstruodamas tau, kad Šekspyro kalbą jis irgi pažįsta!

Už žmonių uždarumą. Jei turi draugą – prancūzą, kuris bendrauja su tavimi ne vien dėl tavo socialinio statuso, manyk, kad tau pasisekė ir tu integravaisi į prancūzišką visuomenę. Prancūzų vidinis ratas – tai išimtinai šeima ir vaikystės draugai. Bet jei jau patekai į tą ratą, visgi negalėsi paskambinti savo prancūziškajam draugeliui anksti ryte ir nueiti su juo išgerti tos pačios dienos vakarą. Tavęs tiesiog nesupras. Maksimum, ką tau pasiūlys – tai susiskambinti vėliau.

Už fantastiškai keistą restoranų darbo laiką. Jei, neduokdie, nespėjai papietauti nuo 12 iki 14 valandos, teks kentėti iki septintos vakaro. Pasiūlymą padirbėti papildomą valandą prancūzai priims kaip asmeninį įžeidimą, o provincijoje dar ir šakes į rankas paims. Taigi, jei tau užsinorėjo „fua-gra“, tai ir lauk iki septynių, o iki to laiko mėgaukis kinietiškais makaronais iš arabo kiosko.

Už sekmadienius ir šventines dienas. Tokioms dienoms reikia ruoštis iš anksto. Viskas uždaryta, ir nedirba NIEKAS. Tikimasi, kad tu iš pradžių eisi į bažnyčią, po to papietausi su šeima, o po to, paėmęs dviratį arba ratukines pačiūžas, važinėsi po Paryžiaus gatves, o, svarbiausia, krantinėmis, tomis dienomis uždarytomis visam autotransportui. Jei neįsipaišai į tokią išeiginių schemą – tavo problemos.

O po tokių sekmadienių – už rugpjūtį tiesiog išmirusį Paryžių. Kai visi vienu metu išeina atostogų ir į artimiausią atidarytą duonos parduotuvę reikia važiuoti pusvalandį, o miestą užplūsta turistai, paklaikę nuo karščio ir troškulio.

Už isteriją dėl „beaujolais nouveau“. Tačiau reikia nulenkti galvą prieš tą, kuris iš kaimietiškos jauno vyno šventės padarė komercinį projektą ir sugebėjo jį paversti tarptautiniu fetišu.

Už sunkumus nusipirkti cigarečių po aštuntos vakaro. Kai atidaryto cigarečių kiosko paieškos tampa panašios į tikrą kankynę.

Už prancūzišką estradą. Juk ir šiandien prancūzų stabuku tebelieka Johnny Hallyday, nūnai jau miręs. Beje, Patricia Kaas išvis yra žinoma tik Rytų Europoje. David Guetta ir reperiai š Paryžiaus priemiesčių nesiskaito.

 


KOMENTARŲ NĖRA