„ROLLS-ROYCE“: TURTUOLIS, VARGŠAS IR KOKYBĖS ETALONAS

„ROLLS-ROYCE“: TURTUOLIS, VARGŠAS IR KOKYBĖS ETALONAS

173
0
DALINTIS

„Rolls-Royce“ automobilių asortimentas nepasižymi gausa: per daugiau nei 100 metų trukusią kompanijos istoriją buvo išleista vos 20 modelių. Tačiau dar 1987 metais „Rolls-Royce“ prekės ženklas savo žinomumu pasaulyje nusileido tik „Coca-Cola‘i“, nes bene kiekvienas planetos gyventojas gerai žinojo, kas yra „Roll-Royce“ – absoliutus sėkmės ir statuso simbolis. Kuriam lig šiol tik nedaug kas sugebėjo prilygti. Kaip ji tapo tokia?

„Rolls-Royce“ istorija – keista ir reta, bet klasika tapusi dviejų verslininkų sąjungos istorija. Visiškų priešingybių su labai jau skirtingomis šaknimis, beje. Vienas jų buvo mėlynakraujis aristokratas, kitas augo skurde. Vienas jų turėjo puikiausią išsilavinimą, kitas vos vienerius metus praleido mokyklos suole. Vienas buvo nenuorama pleibojus ir bonvivanas, lenktynininkas ir lakūnas, mokėjęs derinti sūrį prie vyno, kitas – darboholikas-krapštukas, dėl netinkamos mitybos nuolat kamuojamas gastrito priepuolių. Vienas mokėjo pardavinėti, kitas mokėjo gaminti. Tačiau jie turėjo bendrą bruožą – abu mylėjo automobilius, ir kartu sukūrė tokį, kurio pavadinimas tapo kokybės etalonu ir savivertės simboliu, tiek jų gimtajai Britanijai, tiek bet kuriam tą automobilį įgijusiam asmeniui.

Pirmosios pavadinimo pavardės savininkas Charlesas Stewartas Rollsas (1877-1910) gimė Londone, kilmingo velsietiško Llangattocko barono šeimoje. Tiesa, buvo šeimoje ketvirtas vaikas, o tai reiškė, kad nei titulo, nei šeimos turtų nepaveldės. Bet ir neatrodė, kad Charlesui jų labai reikia. Nuo mažens Charlesą Rollsą žavėjo mechanika. Netgi prestižinėje Ytono mokykloje jis nešiojo pravardę „Murzius Rollsas“ už karštą domėjimąsį vidaus degimo varikliais ir laiką, praleistą apylinkių garažuose. Kembridžo universitete Ch.Rollsas studijavo mechaninę inžineriją, garsėjo kaip perspektyvus dviračių lenktynininkas. 1896 metais už tėvo pinigus Prancūzijoje įsigijo galingiausią tuo metu pasaulyje automobilį „Peugeot Phaeton“ (3,75 AJ) – ir tapo pirmuoju Kembridžo studentu, turėjusiu savo nuosavą automobilį. Su tuo automobiliu kažkuriose lenkynėe netgi buvo pasiekęs kažkurį pasaulio greičio rekordą…

1898 metais baigęs studijas, Ch.Rollsas kurį laiką padirbėjo laivininkystės ir geležinkelio kompanijose inžinieriumi, tačiau greitai suvokė, kad dabar jam kur kas smagiau kažką pardavinėti, nei praktikoje taikyti įgytas mechanikos žinias. Pajutęs, kad iš savo hobio – automobilių galima nemažai uždirbti, 1902 metais jis, pasiskolinęs iš tėvo 6600 svarų, atidarė Londone vieną pirmųjų Anglijoje automobilių importo kompanijų „C.S.Rolls & Co“, prekiaujančių prancūziškais „Peugeot“ ir belgiškais „Minerva“ modeliais. Verslas ėjosi gerai, ir per porą metų kompanija tapo viena didžiausių automobilių importuotojų Anglijoje, tačiau Charlesas Rollsas svajojo apie dar vieną automobilį – savąjį.

Skirtingai nuo Ch.Rollso, kitas kompanijos „krikštatėvis“ Frederickas Henry Royce (1863-1933) gimė visiškame skurde, daugiavaikėje bankrutavusio malūnininko šeimoje Alvaltono miestelyje Rytų Anglijoje. Genama bado šeima persikėlė į Londoną, kur 1872 metais mirė tėvas, ir F.H.Royce jau nuo devynerių teko eiti dirbti, mokykloje pabaigus vos vieną klasę. Jis pardavinėjo laikraščius, nešiojo telegramas, o 1878 metais tapo geležinkelio darbininku. Nepaisant tokių likimo smūgių ir nuolatinio fizinio darbo, F.H.Royce visgi neprarado optimizmo ir laisvalaikį skyrė savišvietai, mat, kažkuris išminčius jam buvo pasakęs, kad be išsilavinimo nieko šiame gyvenime nepasieksi. Jis savarankiškai mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbų, matematikos ir elektromechanikos pagrindų. Vos šešiolikos sulaukęs, nepaisant diplomo trūkumo (koks diplomas, jei ji baigė vos vieną mokyklos klasę?), F.H.Royce dėl savo gabumų buvo priimtas į Hiramo Maximo kompaniją, mums pažįstamą kaip garsiųjų kulkosvaidžių „Maxim“ gamintoją. Vėliau gyvenimas jį mėtė po įvairias Anglijos vietas – Lydse jis dirbo staklių gamykloje, o nuo 1882 metų – kompanijoje, užsiimančioje Liverpulio gatvių ir teatro scenų apšvietimu. Galiausiai nusprendęs, kad užteks lenkti nugarą kitiems, F.H.Royce, susimetęs po 20 svarų su draugu, Mančesteryje įkūrė kompaniją, gaminančią elektros apšvietimo įrangą, o nuo 1894 metų pradėjo gaminti ir dinamas bei elektrinius kranus. Verslas sekėsi, ir 1899 metais „F.H.Royce & Company“ Mančesteryje atidarė nemažą gamyklą.

Tačiau XX amžiaus pradžioje rinkoje pradėjo dominuoti geresni ir pigesni kranai, importuojami iš Vokietijos bei JAV. Tada F.H.Royce atkreipė dėmesį į vis populiarėjančius automobilius kaip galima naują kompanijos veiklos sritį. 1902 metais jis įsigijo prancūzišką automobilį „Decauville“, kuris buvo toks netobulas ir nepatikimas, kad F.H.Royce vien iš sportinio intereso nusprendė sukonstruoti savąjį – tik geresnį. Tokį ir sumeistravo savo gamyklos kampe, o per metus iki 1904-ųjų savo rankomis jų pagamino tris. Ypatingų techninių sprendimų ir naujovių tuose 10 AJ galios automobiliuose nebuvo, tačiau jie atrodė labai gražiai ir pasižymėjo itin atsakingai parinktomis detalėmis bei itin kruopščiu jų surinkimu (F.H.Royce visada buvo perfekcionistas), dėl ko apie juos iš pradžių parašė vietine spauda, vėliau – Anglijos, o galiausiai – ir viso pasaulio. Vieną iš tų pagamintų automobilį F.H.Royce padovanojo savo verslo partneriui, o kitą – savo kompanijos direktoriui Henry Edmundsui, kuris jį pademonstravo savo pažįstamam automobilių prekeiviui Ch.Rollsui, patardamas jiems susitikti ir pakalbėti apie galimą bendradarbiaviną.

Taip 1904 metų gegužės 4 dieną likimas Henry Edmundso asmenyje suvedė Charlesą Rollsą ir Fredericką Royce Mančesterio „Midland“ restorane – tą dieną yra priimta laikyti oficialios „Rolls-Royce“ kompanijos istorijos pradžia. Ch.Rollsas pasiūlė suvienyti pajėgas: savo finansus su F.H.Royce kūrybiniais-inžineriniais gabumais. Jie pasirašė bendradarbiavimo sutartį.

„F.H.Royce & Co“ dirbtuvės tapo jų bendradarbiavimo technine baze. Tais pačiais 1904 metais ten buvo pradėta surinkinėti pirmuosius automobilių rėmus, vadinamuosius „prototipus“, pagal pirmuosius F.H.Royce sukonstruotus automobilius, tik dabar pavadintus „Rolls-Royce 10HP“. Įdomu tai, kad kėbulai nebuvo gaminami, nes buvo manoma, kad juos klientas užsisakys atskirai pagal savo asmeninį skonį. Taip pat pagal kliento pageidavimą buvo montuojami ir F.H.Royce sukurti varikliai – nuo 2 iki 8 cilindrų, bet jau tada F.H.Royce turėjo pažangiausios tų laikų V8 technologijos variklį. Iš pradžių buvo pagaminta 12 tokių „prototipų“, tačiau 13-asis tapo lemtingas – jam kompanijos „Barker“ dizaineriai pagamino sidabrinės spalvos kėbulą, dėl ko modelis staiga įgijo pavadinimą „Silver Ghost“ („Sidabrinis vaiduoklis“), juoba kad turėjo labai tylų variklį, nors pasiekdavo 150 km/h greitį, ko negebėjo dauguma to meto net sportinių mašinų. Pavadintas „Rolls-Royce 40/50 HP“, automobilis buvo pažymėtas ir pirmuoju logotipu – susipynusiomis raidėmis RR. Legenda teigia, kad F.H.Royce jas išvydo tokias išsiuvinėtas ant vieno restorano staltiesių ir pamanė, kad toks ženklas idealiai tinka jų naujosios kompanijos pavadinimui (įkūrėjų santykiai buvo galutinai formalizuoti tik 1906 metais, kai buvo įkurta kompanija „Rolls-Royce Limited“ – Ch.Rollso pinigai lėmė, kad jo pavardė tapo pirmoji. Naujoji kompanija netrukus įsigijo ir „C.S.Rolls & Co“ kompaniją. O štai F.H.Royce kompanija „F.H.Royce & Company“ tebegamino kranus iki pat 1932 metų, kol buv parduota prieš pat įkūrėjo mirtį. O F.H.Royce sukurti kranaai buvo gaminami net iki 1964 metų).

Tačiau tikruoju kompanijos simboliu tapo ne tos raidės, o garsioji moters figūrėlė ant kapoto, pavadinta „Ekstazės dvasia“.

Figūrėlė išvyd pasaulį 1909 metais, kai lordas Johnas Montegu, Karališkojo automobilininkų klubo vadovas, pirmojo vairavimo vadovėlio autorius įsigijo „Rolls-Royce“ automobilį, ir nenorėdamas, kad jis būtų panašus į kitus, užsisakė pas tuometinį skulptorių-avanagardistą Charlesą Sykesą sukurti jam unikalų talismaną mašinos kapotui. Tas, džiūsdamas iš beviltiškos meilės to paties J.Montagu sekretorei Eleonorai Thornton, sukūrė ją simbolizuojančią figūrą – pasilenkusią pirmyn merginą. Ji taip patiko Ch.Rollsui, kad jis išsirūpino J.Montagu leidimą ją, simbolizuojančią dvasią, graciją, greitį, grožį ir stilių naudoti ant visų kompanijos automobilių kapotų, ir nuo 1911 metų, jais buvo puošiami visi „Rolls-Royce“ kapotai (o pačios E.Thornton likimas susiklostė tragiškai – per Pirmąjį pasaulinį karą ji žuvo laive, paskendusiam nuo vokiečių torpedos).

„Rolls-Royce 40/50 HP“ modelis 1906 metais pirmą kartą buvo pademonstruotas pasaulinėje transporto parodoje Paryžiuje – o po kelerių metų jį jau pažinojo visame pasaulyje. Jis turėjo ypatingai tvirtą rėmą, 7 litrų variklį ir šešis į vieną eilę išdėstytus cilindrus. Mašinos galingumas nebuvo skelbiamas, užsimenama tik tiek, kad jis buvo „pakankamas“, ir toks miglotas galingumo apibrėžimas tapo keista kompanijos tradicija, kurios buvo atsisakyta, beje, labai neseniai.

„Sidabriniai vaiduokliai“ greitai įgavo šlovę ne tik dėl patikimumo, bet ir dėl greičio rekordų, kuriuos nuolat statė pats Ch.Rollsas, mėgęs dalyvauti lenktynėse. Jie buvo reklamuojami kaip „geriausi automobiliai pasaulyje“, turintys amžiną šasi, virš kurio buvo galima keisti kėbulą, kada tik panorėjus. Kitais žodžiais – kad ir kiek benaudosi „Rolls-Royce“ automobilį, vis tiek nepavyks jo sulaužyti (beje, 40/50HP modelio šasi buvo naudojama kaip konstrukcinis britų šarvuočių rėmas per abejus pasaulinius karus). Istorijoje užfiksuotas ir toks atvejis – „Rolls-Royce“ kompanijos direktorius Claude Johnson, suabejojęs reklamos teisingumu, leidosi į kelionę su vienu pirmųjų kompanijos pagamintų mašinų, fiksuodamas jos trūkumus. Po 24 tūkstančių kilometrų (važiuojant dažniausiai 120 km/h greičiu) jam buvo sulūžusi vos viena detalė – tepalo kranelis, kainavęs 2 svarus.

Iki 1907 metų „Rolls-Royce“ pagamino apie 100 „Sidabrinių vaiduoklių“, kurie Ch.Rollsas turimo plataus distributorių tinklo Anglijoje ir Europoje, greitai buvo išpirkti, nepaisant aukštos kainos. Pats „Rolls-Royce“ rėmas kainavo 985 svarus, apie tiek pat buvo prašoma ir už kėbulą. Palyginimui – kitas prestižinis angliškas automobilis „Crossley 40HP“ tuo metu kainavo (visas) 800 svarų, o paprastutis „Vauxhall 6HP“ – vos 150 svarų… 1906 metais ‚Rolls-Royce“ buvo pristatytas ir JAV, kur buvo palankiai sutiktas kaip „britaniško žavesio“ pavyzdys.

1909 metais Ch.Rollso susidomėjimas mašinų gamyba ūmiai išblėso. Jis jau buvo pasiekęs savo pagrindinį tikslą – turėti vardinį automobilį, ir dar 1907 metais staiga atrado naują aistrą – aviaciją. Jis ir lig tol buvo aktyvus oreivis, dar 1903 metais pelnęs apdovanojimą už ilgiausią to meto skrydį oro balionu. Amerikoje Ch.Rollsas susipažino su aviacijos pradininkais broliais Wrightais, įsigijo apie 20 „Wright Flyer“ lėktuvų ir ėmėsi šturmuoti rekordų. 1910 metų vasarą jis tapo pirmuoju žmogumi be sustojimo per 95 minutes perskridusiu Lamanšą pirmyn atgal, o po mėnesio Burnemuto mieste, demonstruojant susirinkusiai miestelėnų miniai aviacijos galimybes, Charleso Rollso pilotuojamo „Wright Flyer“ lėktuvo uodega staiga nutrūko, ir jis pats, nukritęs iš septynerių metrų aukščio, žuvo. Jam buvo vos 32 metai.

(Ta žūtis visgi pratęsė jo įsiamžinimų tradiciją: Charlesas Rollsas taip tapo pirmaja Britanijoje aviacijos katastrofos auka, ir vos 11-a pasaulyje).

Tačiau po jo mirties vadovavimą kompanijai perėmęs F.H.Royce su šia misija susidorojo puikiai – kompanija sėkmingai gyvavo ir toliau. „Sidabrinis vaiduoklis“ buvo mėgiamas ir pripažįstamas visame pasaulyje, ir iki pat 1922 metų tai buvo vienintelis „Rolls-Royce“ kompanijos gaminamas automobilio modelis. Ir vis tuo pačiu principu: kompanija tebegamino tik rėmą, o kėbulą visi užsisakinėjo atskirai – dėl to, kaip buvo sakoma, „pasaulyje nebuvo dviejų vienodų ‚Rolls-Royce‘ vaiduoklių“.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, nukritus prabangių automobilių paklausai, „Rolls-Royce“ vyriausybės užsakymu pradėjo gaminti aviacinius variklius, kurių apimtys 1920 metais viršijo pačių automobilių gamybos apimtis. O ir su automobiliais reikėjo naujos strategijos – karui pasibaigus, buvo aišku, kad prabangūs automobiliai tokiame laikmetyje Europoje kažkaip nebesižiūri. (Tiesa, 1921 metais „Rolls-Royce“ atidarė savo „Sidabrinių vaiduoklių“ gamyklą JAV, Springfyldo mieste Masačiusetso valstijoje, tačiau 1931 metais ji buvo uždaryta, gautinai patvirtinus nuostatą, kad tikri ‚Rolls-Royce“ tegali būti surenkami tik Anglijoje – ši nuostata gyva ir šiandien). Taip 1922 metais „Rolls-Royce“ pristatė naują automobilį – „Twenty“, mažesnį ir kompaktiškesnį  už „Vaiduoklį“, taip užbaigdami „vieno modelio“ tradiciją. Tačiau „Vaiduoklis“ vis tiek tebegyveno „Rolls-Royce“ konstruktorių galvose – 1925 metais pasirodo ir „Phantom I“ – vadinamasis „Vaiduoklio pratęsimas“ – labai impozantiškas ir brangus automobilis. Tiesa, jam nepavyko pakartoti „Vaiduoklio“ sėkmės – aukšta kaina, senamadiškas dizainas ir sunkus valdymas lėmė tai, kad, pagaminus vos 3 tūkstančius modelių, jo gamyba buvo nutraukta, o 1929 metais pasirodė sėkmingesnis modelis – „Phantom II“, kurio nebekamavo „pirmojo“ problemos.

„Rolls-Royce“ klestėjo netgi Didžiosios Depresijos laikais, per kuriuos sugebėjo įsigyti savo pagrindinį konkurentą – automobilių gamintoją „Bentley“.

Šios kompanijos įkūrėjas Walteris Owenas Bentley (1888-1971) gimė Londone, pasiturinčių imigrantų iš Australijos šeimoje. Taip pat nuo mažens domėjosi mechanika, norėjo tapti garvežio mašinistu, ir jau 16-os sulaukęs stojo mokytis į geležinkeliečių mokyklą, bei dirbo pameistriu prieš geležinkelio Šiaurės Anglijoje. Per penkerius metus W.O.Bentley perprato garvežių gamybos principus ir įprato kasdien per dieną nuvažiuoti 400 mylių, kastuvu sumesdamas į garvežio krosnį septynias tonas anglies (tai jis vadino „nebloga mankšta“). 1910 metais jis baigė mechanikos studijas, tačiau dabar nusprendė, kad geležinkelio jam „per mažai“. W.O.Bentley bandė vairuoti ir konstruoti motociklus, Londone pabaigė teorinės inžinerijos mokslus ir dirbo taksi kompanijoje, kovodamas su skaitliukų duomenis klastojančiais vairuotojais. 1912 metais W.O.Bentley pradėjo dirbti savo brolio kompanijoje „Bentley & Bentley“, prekiavusioje prancūziškais DFP automobiliais. Per Pirmajį pasaulinį buvo mobilizuotas į jūrų aviacijos dalinius, kuriuose dirbo inžinieriumi, tobulindamas aviacinius variklius.

1919 metais W.O.Bentley įsteigė kompaniją „Bentley Motors Limited“, siekdamas savo sukurtas aviacinių variklių technologijas pritaikyti automobiliams. 1920 metais pagamintas sportinis automobilis „Bentley 3 Litre“ buvo gerai įvertintas, ir 1921 metais jis pradėjo serijinę jų gamybą. Tačiau viena – konstruoti automobilius, o visai kas kita – tvarkyti kompaniją. Netrukus prasidėjo finansiniai sunkumai, ir W.O.Bentley buvo priverstas parduoti savo kompaniją „deimantų karaliaus“ iš Pietų Afrikos palikuoniui Barney Barnato, pas kurį liko darbuotis dizaineriu. 1928 metais jo sukurtas sportinis automobilis „Bentley Speed Six“ tapo labai populiariu, tačiau tai nepadėjo ir B.Barnato išvairuoti kompanijos iš finansinių krizių duobės, ypač prasidėjus Didžiajai Depresijai. 1931 metais „Rolls-Royce“ įsigijo kompaniją „Bentley Motors“, taip eliminuodama pagrindinį konkurentą – „Bentley Litre 8“ modelį, keliantį grėsmę „Phantom II“ dominavimui rinkoje.

Pačiam kompanijos įkūrėjui W.O.Bentley tai žymėjo tragiško periodo pradžią. Dėl pararasto verslo jį paliko žmona (jis buvo vedęs net tris kartus), iš jo net buvo atimtas asmeninis kompanijos skirtas „Bentley Litre 8“ automobilis. Pagal kontraktą jis dar privalėjo dirbti „Rolls-Royce“ kompanijoje iki 1935 metų, ir visą tą laiką buvo izoliuotas bei žeminamas, kaip tik įmanoma – siunčiamas ilgoms komandiruotėms į Europą, siunčiamas dalyvauti beprasmiškose diskusijose apie automobilių ateitį, siunčiamas vairuoti bandomuosius modelius ir, sukandęs dantis matė, kaip „Rolls-Royce“, sustabdžiusi „Bentley Litre 8“ gamybą, pardavinėja kompanijos turtą, pasilikdama tik jo vardą (galiausiai palikęs „Rolls-Royce“ kompaniją, W.O.Bentley liko darbuotis automobilių pramonėje, dalyvavo kuriant įvairius modelius, dirbo net su garsiuoju Džeimso Bondo „Aston Martin“). Naujų „Bentley“ automobilių kūrimas buvo pradėtas tik po Antrojo pasaulinio karo, ir, nors „Rolls-Royce“ juos pozicionavo ir reklamavo kaip „tyliuosius sportinius automobilius“, iš esmės jie buvo gaminami ant „Rolls-Royce“ automobilių platformos, ir savo techniniais parametrais buvo beveik identiški – skyrėsi tik jų radiatorių grotelės ir kai kurios apdailos detalės.

1933 metais mirė ir antrasis „Rolls-Royce“ įkūrėjas F.H.Royce, skrandžio ligomis rimtai sirgęs jau nuo 1902 metų. Gydytojų patarimu, 1911 metais jis persikėlė gyventi į savo vilą Pietų Prancūzijoje, iš kur grįžo gyventi į Angliją tik 1917 metais. 1918 metais Frederickas Henry Royce pagaliau gavo barono titulą „už nuopelnus Britanijos imperijai“, nors pats save jis visą gyvenimą vadino „tik mechaniku“. Dar 1907 metais Ch.Rollsas bandė jį įkalbėti kurti aviacinius variklius, tačiau F.H.Royce buvo jiems abejingas. Visgi, matydamas jų perspektyvą, galiausiai susidomėjo ir net kamuojamas fizinių skausmų, neisliovė apie juos galvojęs. 1928 metais F.H.Royce sanatorijoje pradėjo kurti savo legendinį „R variklį“, paišydamas jo eskizus ant smėlio, tačiau jau po metų lėktuvas su šiuo varikliu pasiekė rekordinį 500 km/h greitį, ir dar gyvas būdamas F.H.Royce matė, kaip jo variklis padidina pasaulio rekordą iki 640 km/h. F.H.Royce mirė, kaip ir dera inžinieriui – lovoje piešdamas automobilinių amortizatorių eskizą. Po jo mirties RR logotipo spalvos buvo pakeistos iš raudonos į juodai baltą. Legenda teigė, kad tai buvo padaryta gedint įkūrėjo, nors tikrovėje pakeitimo priežastys buvo kur kas proziškesnės – dauguma klientų norėjo būtent raudonos spalvos „Rolls-Royce“ kėbulo, todėl prasmingiau buvo logotipo spalvas ir pakeisti į juodai baltą, simbolizuojančias „prestižą ir prabangą“.

Per Antrąjį pasaulinį karą „Rolls-Royce“ vėl buvo priversta susitlekti ties aviacinių variklių gamyba. Tačiau po karo greitai atgijo ir automobilių gamyba. 1949 metais pasirodė „Silver Dawn“ modelis, 1950 metais – „Silver Cloud“ ir „Phantom IV“, skirtas monarchijai ir valstybės vadovams – nors „Phantom IV“ galėjo išvystyti 160 km/h greitį, tačiau kur kas svarbiau buvo tai, kad jis galėjo važiuoti ir pėsčiojo žingsio greičiu ir neužkaisti dėka įmantrios aušinimo sistemos (1959 metais pasirodė ir dar tobulesni modelis – „Phantom V“). Ir kai „Phantom“ IV ir V serijos modelius įsigijo Anglijos karališkoji šeima, taip kompanijai buvo padaryta pati geriausia reklama, kokios tik buvo galima tikėtis. Ir dar beveik 20 metų „Rolls-Royce“ gyveno ramiai – kompanija buvo sukūrusi ne tik išskirtinio „britaniškojo automobilio“ įvaizdį, bet ir realius gaminius, kuriais važinėjosi magnatai, įžymybės ir netgi karaliai. Iki 1970 metų „Rolls-Royce“ tapo 14 pagal dydį Didžiosios Britanijos kompanija su 80 tūkstančių žmonių.

Vis dėlto septintojo dešimtmečio viduryje situacija ženkliai pasikeitė. Pasaulyje siautė eilinė krizė, o „Roll-Royce“ vadovybė nusprendė pradėti du grandiozinius projektus: automobilio „Corniche“ gamybą ir naujo tipo reaktyvinio variklio kūrimą. Tačiau viskas pavirto problemomis: dėl krizės „Rolls-Royce“ pirkėjų sumažėjo, o abu projektai pasirodė nepaklausūs, imlūs investicijoms, bet pajamų nepadidino. Galiausiai kompanija prisiskolino per daug pinigų iš bankų ir jos veikla netikėtai pradėjo strigti.

1971 metais „Rolls-Royce“ oficialiai buvo paskelbta „nemokia“, taip sukeldama tiesioginę grėsmę ir amerikiečių „Lockheed“ kompanijai, gaminusiai naujo tipo „Tristar“ lėktuvus su laukiamais „Rolls-Royce“ varikliais… Žinoma, amerikiečiai amerikiečiais, tačiau pati Britanijos visuomenė negalėjo net suvokti, kad „Rolls-Royce“ – vienas iš šalies simbolių ir nacionalinė vertybė galėtų žlugti… Netrukus Britanijos vyriausybė sumokėjo 250 milijonų dolerių „Rolls-Royce“ turėtoms skoloms padengti ir, perėmusi valdymą, išskyrė kompaniją į dvi dalis – automobilių, jų detalių, lengvųjų lėktuvų, variklių ir lokomotyvų  gamybos kompaniją „Rolls Royce Motor Holding“, bei aviacinių variklių kompaniją „Rolls-Royce Ltd.“, kuri buvo privatizuota 1987 metais.

Po devynerius metus trukusių nesėkmingų bandymų atstatyti „Rolls-Royce Motr Holding“ pelningumą (per tą laiką 1977 metais buvo išleistas ir naujas modelis „Silver Wraith“), Britanijos vyriausybė visgi nusprendė už 38 milijonus svarų parduoti bendrovę aviacijos koncernui „Vickers“, kuris investavo dar 40 milijonų svarų į „Rolls-Royce“ gamyklų Kriu mieste modernizavimą. Neįtikėtina, bet faktas, kad būtent tada „Rolls-Royce“ gamykloje pasirodė pirmasis konvejeris, sutrumpinęs „Rolls-Royce“ automobilio gamybą nuo 65 iki 28 dienų… Apie 1990-uosius „Rolls-Royce“ pagaliau pradėjo nešti nedidelį pelną. Vis dėlto paaiškėjo, kad naujiems modeliams kurti reikia dar papildomų 200 milijonų dolerių, kurių „Vickers“ tiesiog neturėjo, todėl 1997 metais „Rolls-Royce“ kompanija vėl buvo išstatyta pardavimui.

Dėl jos įsigijimo varžėsi trys vokiški automobilių koncernai – BMW, „Volkswagen“ ir „Daimler-Benz“. BMW ir „Volkswagen“ kompanijoms buvo ypač svarbu įsigyti „Rolls-Royce“ dėl savų priežasčių: BMW anglams tiekė trečdalį savo pagaminamų variklių ir detalių. O „Volkswagen“ norėjo įsigyti „premium“ klasės automobilį, nes į tokiqą kategoriją pretenduojantys „Audi“ modeliai buvo akivaizdžiai prastesni už BMW ir „Daimler-Benz“ flagmanus.

Prasidėjus siūlomų kainų pasiutpolkei, „Daimler-Benz“ pasitraukė iš kovos, nusprendę, kad jai bus pigiau vystyti savo prekės ženklą „Maybach“. BMW pasiūlė 340 milijonų svarų. „Volkswagen“ atsakė dar didesne suma – 430 milijonų svarų. BMW pagrasino „Vickers“ kompanijai nutraukti bendradarbiavimą. Po ilgų derybų galiausiai buvo rastas kompromisas: BMW įsigijo „Rolls-Royce“ prekės ženklą ir gamyklas, o „Volkswagen“ – „Bentley“.

BMW visgi padarė kompaniją vėl pelninga ir pastatė visiškai naują „Rolls-Royce“ automobilių gamyklą Vakarų Sasekse. Nepaisant veikiančio konvejerio, dauguma šių automobilių gamybos darbų vis tiek yra atliekami rankomis, ypač išorės ir interjero apdailos detalių. „Rolls-Royce“ automobiliai tebelieka labai patikimi (kiekvienas naujas pagamintas automobilis iš pradžių nuvažiuoja 2 tūkstančius kilometrų, tada jo variklis yra išrenkamas, apžiūrimas, ir vėl iš naujo surenkamas, ir tik tada automobilis yra dažomas). Tačiau visiems aišku, kad „Rolls-Royce“ yra perkamas ne dėl patikimumo, o statuso ir gerbūvio demonstravimui. Per metus yra parduodama vos keletas tūkstančių „Rolls-Royce“, kurie išlieka vienu brangiausių automobilių pasaulyje. Pačiu prestižiškiausiu modeliu yra tapęs „Rolls-Royce Silver Spur II Touring Limousine“, kurių per metus pagaminama ne daugiau kaip 25 vienetai, ir vieno jų bazinė kaina siekia apie 300 tūkstančių dolerių – už prestižą reikia mokėti.

 

 

 


KOMENTARŲ NĖRA