ROBOTAI, APIE KURIUOS JAU SENIAI SVAJOJOME

ROBOTAI, APIE KURIUOS JAU SENIAI SVAJOJOME

320
0
DALINTIS

Vieni jų buvo išmintingi palydovai, kalbantys daugiau kaip šešiais milijonais kalbų. Kiti bandė sunaikinti arba pažeminti žmoniją, ir laikė save geriausiais bei racionaliausiai mąstančiais Žemės šeimininkais. Pilotas ar valytojas, karys ar vergas, didvyris ar blogietis – robotai vaidino visas įmanomus ir išgalvotus vaidmenis  literatūroje bei kino filmuose jau daugelį šimtmečių.

 

Ir XXI amžiuje tikri robotai, įkvėpti savo išgalvotų kolegų, ėmė tapti vis didesnė mūsų kasdienybės dalimi. Iki XXI amžiaus pradžios 90 procentų robotų buvo naudojami tik automobilių pramonėje, šiandien jų ten belikę tik pusė.

 

Robotai anksčiau už žmogų nuskrido į Mėnulį ir Marsą. Robotai nusileido į vandenynų gelmes ir įsiskverbė į mūsų kraujagysles. Robotai pradeda vairuoti mūsų automobilius ir lenda į visas įmanomas vietas – prie ligoninės operacinio stalo, į biurą, netgi mokytojos kėdę mokykloje. Robotas tapo ne tik vaikų, bet ir pensininkų draugu – „Lego“ gamina savo robotų seriją, o „Fujitsu“ pagamino lazdelę „New Generation Cane“ seniems žmonėms su įmontuota GPS, „Wi-Fi“ ir „Bluetooth“, tiesiog rodančią žmogui kryptį, kurlink krypuoti. Ir nors kariškiai nemėgsta apie tai garsiai kalbėti, tačiau jie irgi tankiai naudoja robotus blogų žmonių naikinimui – nuo dronų iki išminuotojų, nuo eko-skeletų iki „išmaniųjų raketų“.

 

Žinoma, robotų kūrėjai yra stipriai veikiami mokslinės fantastikos, ir daugelis robotų mūsų gyvenime atsirado būtent fantastų dėka. Todėl robotai, kad ir kaip bepasižiūrėsi, yra mūsų senų svajonių dalis.

 

Pavyzdžiui, mes seniai svajojome sukurti Dirbtinį Intelektą – pirmasis humanoidas pagamintas dar XX amžiaus pradžioje, o patį Dirbtinį Intelektą bandyta kurti jau nuo 1960 metų – ir šiandien ta svajonė tampa realybe. Jums pažįstama „Siri“ buvo pirmoji kregždė. O šiandien jau galite turėti Honkongo kompanijos „Hanons Robotics“ robotę „Sofiją“ ne tik su intelektu, bet išvaizda labai jau panašią į tikrą žmogų, netgi turintį šiltą ir lanksčią žmogiškąją odą. Baisu? Bet gal geriau, kad ji atrodo taip, o ne panaši į Terminatorių ar kokią kitą būtybę su rotoriniais pjūklais vietoje rankų? Robotą su „asmeniniu charakteriu“ patentavo ir „Google“. O štai japoniškosios „NEC Corporation“ robotas „PaPeRo“ ne tik atpažįsta veidus ir balsus, bet netgi surūstėja, jei negauna pakankamai dėmesio – visai kaip žmogus… Lietuvų braškių rinkėjams Anglijoje tiesioginę grėsmę kelia kompanijos „Shibuya Seiki“ gaminamas robotas-braškių rinkikas (turintis tris įmontuotas vaizdo kameras) – tiesa, kol kas vienai braškei nuskinti jis užtrunka aštuonias sekundes – iki lietuvių tempų toloka, bet vis tiek… Negana to, robotai jau netgi turi savo „Šlovės muziejų“, it kokie roko žvaigždės ar NBA veteranai. Jo galerijoje (Karnegio universitete Pitsburge) pilna tiek išgalvotų, tiek realių herojų – nuo „Žvaigždžių karų“ veikėjų iki pirmojo Marso tyrinėtojo „Sojourner“, nuo pirmojo roboto, pradėjusio dirbti prie „General Motors“ konvejerio 1961 metais iki „Terminatoriaus“…

 

Pati roboto – savaime judančio mechanizmo koncepcija atsirado dar antikinėje Graikijoje, netgi toje Homero „Iliadoje“, kurios Jūs nesiteikėte skaityti mokykloje, penkiapėdžiu jambu buvo aprašyti trikojai aparatai, gabenantys pusdievius pas dievus (šiaip, detalė akiračio praplėtimui). Romėnų imperatorius smagino mechaniniai čiulbantys paukščiai, o pats Da Vinčis buvo sukūręs veikiantį mechaninį riterį bei paliko mums skraidančios mechaninės bitės brėžinius. Pramoninė revoliucija ir elektra pradėjo sudėtingų mechanizmų erą, o juos pratęsė automobilių gamyba, miniatiūrizacija bei Holivudas. Ir nors pats terminas “robotas” pirmą kartą buvo paminėtas 1921 metais (jo autorius, čekų fantastas Karlas Čapekas), tačiau per šį beveik šimtą metų žmogiškoji fantazija apie robotų galimybes ir perspektyvas taip suvešėjo, jog, Holivudo dėka, žmonija beliko išties laukti tų mechanizmų sukilimo prieš ją pačią (aš asmeniškai manau, kad pirmieji prieš mus sukils pianinai už tai, kad juos taip daužome).

 

O kol tai įvyks, belieka įvertinti, ką robotai kol kas daro mums gero.

 

Išties, robotai yra idealiausi darbuotojai ten, kur reikia ypatingo tikslumo ar kruopštumo, o žmogui yra pernelyg purvina, pavojinga arba nuobodu. Darbas po vandeniu, griaunant ar valant, keliant ir gabenant, darbas ligoninėje, pašte, greitojo maisto sektoriuje, parduotuvėse ir bankuose – visa tai tampa robotų domenu. Tačiau taip pat akivaizdu, kad robotai dėl savo gebėjimų, kantrybės ir atliekamo darbo tikslumo be našumo ne be reikalo stumia žmones šalin. Vienas robotas, kurį gamina „Momentum Machines“ per 10 sekundžių gali pagaminti mėsainį, tuo pakeisdamas visą „McDonald‘s“ restorano personalą. „Universal Robots“ gaminys ne tik dažo, gremžia, klijuoja ar montuoja, bet ir pats pasigamina savo mechanizmo detalę, kai ji nusidėvi ar sulūžta – tuo eliminuodamas visą inžinierių ar mechanikų gvardiją. Štai kur slypi tikrasis pavojus žmonijos darbingumui, nors bent jau kol kas naudos iš to yra daugiau nei žalos.

 

Pasaulyje šiuo metu yra apie milijoną robotų, pusė jų veikia Japonijoje, antroje vietoje JAV su 15 procentų. Robotų veiklą bei stilistiką sąlygoja ir kultūrinis kontekstas. Azijoje yra labiau mėgiami “jautrūs” ir “draugaujantys” robotai, o štai Amerikoje ir Europoje labiau vyrauja pramoniniai aparatai.

 

Būtent Japonijoje ir tegalėjo atsirasti toks ir Jums pažįstamas aparatas, kaip „Sony“ mechaninis šuniukas „Aibo“ – prisimenant japonų vienišumą ir bendravimo kompleksus (deja, ne Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių tūkstančiui gyventojų, kaip mėgsta teigti mūsų šalies nedraugai, o, deja, Japonija), toks daiktas jiems buvo laba jau prie širdies (pirmoji „Aibo“ šuniukų partija buvo išparduota per 20 minučių nuo parduotuvių atidarymo). Tik japonams reikėjo pirmojo su žmonėmis “bendraujančio” roboto – “Honda” humanoido “Asimo”. Tik Japonijoje galėjo atsirasti „Toyota“ pagamintas pašnekovas-robotas „Kirobo“, kuris ne tik 2013 metais pakilo į kosmosą kartu su japonų astronautu, bet ir pavirto mažesne savo versija „Mini Kirobo“ – kišeniniu pašnekovu, bendraujančiu su vairuotoju ilgose kelionėse arba su tūlu darbininku nuobodžiais ir vienišais vakarais. Tik japonams reikėjo kartu su jais „bėgiojančio“ roboto „Sony Qrio“, galinčio judėti 23 centimetrus per sekundę greičiu ir lydėti sportuojantį savo šeimininką (beje, jis pateko ir į Gineso rekordų knygą, kaip pirmasis bėgantis robotas).  O už jį dar tobulesnis „Hitachi Emiew“ modelis, galintis netgi suprasti savo šeimininką, bet kuriam japonui atstos jau ir tikrą žmoną ar vaikus…

 

O štai amerikiečiams ir europiečiams tokių sentimentų nekildavo. Robotą-padavėją mes laikėme užsakymus maišančiu idiotu, o ne vienatvėje guodžiančiu draugeliu. Mus greitai nustojo stebinti kalbantys ar dainuojantys aparatai. Mes esame su jais atsižaidę iki valios, ir atėjo laikas dirbti. Mums visada reikėjo robotų, kurie neštų realią naudą – ir tokių rinkoje, beje, yra dar nedaug.

 

Amerikiečiai ir europiečiai kūrė dronus, bepiločius kopterius ir automobilius be vairuotojų (tokius kaip „Chevrolet Bolt“, „Faraday Future“, „BMW i Vision“, „Volkswagen BUDD-e“). Amerikiečių kompanija „iRobot“, buvusi viena didžiausių robotų tiekėjų JAV armijai, pirmąjį robotą-dulkių siurblį „Roomba“ išleido dar 2002 metais, tuo pat metu savo versiją “Trilobite” pristatė ir “Electrolux“, šiandien turinti jau skraidantį robotą-dulkių siurblį „bitę“, skirtą ne tik valyti namus, bet ir skleisti malonų aromatą. O tuo pat metu švedų “Husqvarna” pristatė ir pirmąją pasaulyje robotą-žoliapjovę.

 

Šiandien robotas yra neatsiejama „išmaniųjų namų“ dalis. Nuo nuotolinio valdymo skalbyklių iki savaiminių kavos gamintojų. Nuo „Panasonic“ aparatų, surūšiuojančių sumestus marškinius, juos išlyginančių ir sulankstančių iki pačio populiariausio ir Jums lengviausiai prieinamo roboto-dulkių siurblio.

 

Ilgai buvo manoma, kad tai tik brangus ir silpnas žaisliukas, tačiau jis nuolat stiprėja tiek fiziškai, tiek intelektualiai. Robotus – dulkių siurblius gamina kas tik netingi – nuo „Samsung“ iki „Dyson“.

 

Nes tai galbūt tas daiktas, nuo kurio mes pradedame masiškai pratintis prie robotų buitiniame lygmenyje.

 

Žmonijos požiūrio į robotus kaita – nuo senovinės meilės iki dabartinės neapykantos buvo nulemtas suvokimo, kad robotai tiesiogiai grasina mūsų žmogiškajam identitetui. Kas bus pats žmogus, jei mašina atliks ir tai, kas yra laikoma išimtinai žmogiškaisiais gebėjimais ar savybėmis – pvz., kurti muziką ar eilėraščius, meluoti ir juoktis? Netgi teisininkai ar gydytojai nėra apsaugoti nuo išnykimo – filmuose ir kai kur tikrovėje jau galima matyti jų prototipus robotus. Prognozuojama, kad 2040 metais automobiliai be vairuotojų sudarys 75 procentus viso pasaulio judėjimo gatvėse ir autostradose (kaip mes tada galėsime pasipuikuoti savo BMW prieš merginas?), o štai tam reikalingą infrastruktūrą aptarnaus irgi robotai. Ir tik ne žmonės.

 

Tačiau ar tai išties blogai? XIX amžiaus pradžioje 80 procentų Europos žmonių dirbo žemės ūkyje, dabar – tik du. Viskas mechanizacijos ir automatizacijos dėka. Tačiau taip pat to dėka mes turime kokybiškesnį maistą nei mūsų protėviai. O žmonės susirado, kuo užsiimti. Ir ateities mechanika – nanotechnologijos bei sintetinė biologija gali išgelbėti daugelį žmonių, bet negali duoti darbo daugeliui žmonių, nes ten naudojama išimtinai technologijos, kompiuteriai ir automatika – be jokių žmogiškųjų pirštų…

 

Žinoma, kol kas daugumai žmonių būtų neramu ir baugu skristi lėktuvu, kurį valdo tik robotai (nors niekam nebaisu kilti į Žemės orbitą su išimtinai automatiškai valdomais erdvėlaiviais). Kaip rodo tyrimų duomenys, žmonėms netgi nebūtų malonu, kad juos operuotų robotas, o ne tikro žmogaus rankos (chirurginės operacijos iš principo yra nemalonios procedūros, kurių mes imamės tik būtinybės verčiami, tad dirbtinės rankos, benaršančios po mūsų vidurius, nuotaikos tikrai nepakels). Mums norisi, kad šalia būtų Homo Sapiens.

 

Tačiau… norisi ar nesinori – realybė kalba pat už save. Pirmą kartą robotas padėjo gydytojams įstatyti žmogui dirbtinį dubens sąnarį dar 1991 metais, šiais laikais robotai padaro apie 570 tūkstančių operacijų per metus.

 

Mat, JAV armija ir Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso agentūra NASA taikiai antžeminei populiacijai padovanojo sprendimą, kuris nulėmė robotų įsigalėjimą medicinos srityje – nuotolinėms bei beinvazinėms operacijoms daryti. Armija iš pradžių sukūrė taip vadinamuosius „Trauma pods“ – į krabus panašias „vaikščiojančias vaistinėles“, pasiekiančias sužeistą karį ten, kur žmonėms-gydytojams patekti buvo sudėtinga. Jų ištobulintas „nuotolinio gydymo“ principas civilių pasaulyje buvo pirmą kartą išbandytas 2001 metais – kai chirurgai, esantys Niujorke pašalino inkstų akmenis pacientui, tuo metu besikamuojančiam Prancūzijoje…

 

Taip gimė „Da Vinči“ robotas – laparoskopinių (beinvazinių) operacijų karalius (lig šiol jų trys tūkstančiai „Da Vinči“ robotų atliko daugiau kaip tris milijonus prostatų operacijų, ir jie daro net 95 procentus prostatos operacijų, atliekamų JAV teritorijoje).

 

Tačiau NASA pastūmėjo chirurginių robotų evoliuciją dar toliau – dėl didelių atstumų kosmose, milžiniškų greičių, antžeminis robotų valdymas nuotoliniu būdu ne visai tiko gydyti sunegalavusius astronautus. Taip buvo pradėtas konstruoti robotas, kurio nebevaldytų ranka iš Žemės (šiame projekte dalyvauja ir tokie pramonės giganta kaip „Google“ be „Johnson & Johnson”). To projekto šakiniai produktai vis dėlto pasiekė ir Žemės gyventojus – robotų eksoskeletai, gelbėjantys žmones infarktų atvejais, miniatiūriniai robotai, darantys biopsijas žmogaus žarnyne, ir „robotai-lervos“, naikinančios vėžio pažeistas žmogaus organizmo smegenų.

 

Taigi, visiškai akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau robotai prisikas ir prie slogos bei erekcijos sutrikimų gydymo…

 

Tad kuo mes tapsime ateityje, kai robotai užvaldys visas mūsų buities ir emocijų sritis?

 

Greičiausiai, mums išties nebereikės dirbti fizinio darbo. Ir galiausiai, kaip to siekia dauguma politikų, mes tapsime verslininkais. Entrepreneriais. Mąstytojais ir kūrėjais. Tuo metu, kai robotai plaus mūsų būstų grindis, virs kavą, lygins drabužius, šukuos mūsų mechaninius šuniukus, mes turėsime daugiau laiko apmąstyti savo egzistencinę prasmę.

 

Turėsime laiko pagalvoti, ką čia tokio gero nuveikus visam pasauliui ir žmonijai.

 

Ir staiga sukursime dar vieną naują robotą.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale ELEKTROLIFE)


KOMENTARŲ NĖRA