RAŠYTOJAS, KURIS NORĖJO DAUG PINIGŲ

RAŠYTOJAS, KURIS NORĖJO DAUG PINIGŲ

311
0
DALINTIS

Jei apie etiketą išmanančias ir grožį puoselėjančias moteris sakoma, kad 
jos be makiažo ir pėdkelnių neneša net šiukšlių, tai be ko šiukšlių 
neneša etiketo žinovas p.G.Drukteinis?
Be šypsenos. Kaip buvo sakoma dar XIX amžiuje, nė vienas džentelmenas nėra iki galo apsirengęs be šypsenos. Ypač, kai tas šiukšles verti į svetimą konteinerį.

Gerbiamas Giedriau, o kodėl kilo mintis rašyti garsių pasaulyje brandų 
istorijas? Ar manote, kad tai kažkaip gali padrąsinti Lietuvos 
verslininkus, nesiryžtančius priimti rizikingų sprendimų?
Šiais laikais, kai mes jau nebepažįstame nei mus supančių medžių, nei paukščių, tačiau žinome kiekvieno automobilio markę, natūralu, kad mane sudomino šis naujas mūsų aplinkos pažinimo objektas – prekių ženklai. Kadaise kompanijų logotipai buvo kuriami tam, kad beraščiai žmonės atpažintų atitinkamą gaminį, manau, kad šiais laikais situacija kartojasi, nors oficialiai lyg ir visi mokame skaityti. Visgi prekių ženklai kur kas greičiau mums padeda identifikuoti aplinkos elementus ir iš akies nustatyti kiekvieno žmogaus vertę – ką labai gerai mokėjo XIX amžiaus buržuazija. Kadaise paklausiau savęs, ką reiškia tie pavadinimai ir nudžiugau, suvokęs, kad tai – gausybė įdomių istorijų. Apie tokius pat žmones, kaip ir bene kiekvienas mūsų, vadinasi, kiekvienam tos istorijos ir skirtos – būtent įteigti, (ką sėkmingai ir daro Holivudas jau visą šimtą metų) kad viskas šiame pasaulyje yra įmanoma.
Kokį rizikingiausią sprendimą gyvenime esate priėmęs pats?
Prieš 15 metų dar dirbau valstybinėje tarnyboje, kaip sakoma, „šiltoje vietelėje“, kurioje buvo logiška tikėtis sulaukti ir pensijos. Sprendimas išeiti iš jos ir pradėti savo verslą, matyt, ir buvo pats rizikingiausias žingsnis, nes nebebuvau jaunas maksimalistas, turintis laiko eksperimentams, o turintis daug ką prarasti trisdešimtmetis. Bet mane motyvavo ne noras „išbandyti save“ ar „paieškoti iššūkių“, kaip dabar mėgstama sakyti – tokios banalybės manęs niekada nedomino ir nieko man nereiškė. Mane į priekį ginė tik gobšumas. Aš norėjau PINIGŲ. Daugiau PINIGŲ. Dar daugiau PINIGŲ. O dėl jų visada reikia rizikuoti.
Kokia verslo istorija, iš jau šimto Jūsų aprašytų, Jus patį nustebino 
labiausiai?

Mieliau pavartočiau žodį „sukrėtė“. Praktiškai tai visos sėkmės istorijos, kurios baigėsi tragiškai jų pradininkams. Elgentaujanti Mersedesa gatvėse, kuriomis važinėja jos vardu pavadinti automobiliai, „General Motors“ įkūrėjas invalido vežimėlyje, gyvenantis iš kuklios pensijos, Holivudo studijų įkūrėjai, išmetami į gatvę ar jų laidotuvės, į kurias neateina nė vienas buvęs kolega ar draugas… Absoliuti dauguma mano aprašytų istorijų.
Ar pastebėjote kokių bendrumų, rašant apie populiariausius pasaulyje 
ženklus sukūrusius žmones? Ar jie buvo baigę harvardus? turėjo turtingus 
tėvus? buvo genijais? Na jei ne – tai kodėl gi vis tik jiems pasisekė?
Manau, taikliausiai daugumą daugumos bendrų bruožų apibrėžė mano mama, perskaičiusi abi knygas: „Negramatni. Neturtingi. Žydai.“ Man pačiam visada patiko pabrėžti, kad retas jų buvo baigęs bent jau pradinę mokyklą (nors mokslą garbinu ir skatinu jo siekti), bet tai puikiai kontrastavo su vėliau pasiektomis aukštumomis. Visada patiko pabrėžti, kad jie augo skurde, daugiavaikėse šeimose, nykiuose kaimuose, neretas turėjo dar ir fiizinę negalią. Kiek pamenu, vieninteliai Williamas Boeingas ar „Fedex“ įkūrėjas Frederckas Smithas savo verslus pradėjo turėdami paveldėtus milijonus, ir gal tik keli XIX amžiaus vokiečių inžinieriai buvo baigę universitetus. Abejoju, ar jie buvo genijai, nebent taip tvirtino jų pataikūnai ar keleri, turintys didybės maniją. Tačiau akivaizdu, kad visi jie buvo darbštūs, drąsūs ir atkaklūs žmonės. Ir, tikiu, visi norėjo būti nepriklausomi nuo kitų žmonių valios. O pasisekė jiems dėl daugelio priežasčių, iš kurių išskirčiau kelias: jie turėjo nepadorių ambicijų, jie gyveno Amerikoje ir Vokietijoje (juokiasi), juos supo protingi žmonės, jie matė galimybes ten, kur jų nematė kiti, ir, galiausiai, jie dirbo, kol kiti kalbėjo ar „žinojo“, kad tai neįmanoma.
Kurie milijardieriai gailėjosi jais tapę? Ar milijonai atneša tik laimę?
Negalima teigti, kad visi jie laimėjo atsitiktinėje loterijoje, ir dėl to kam nors teko gailėtis – vis dėlto kiekvienas tikslingai ir nuosekliai ėjo savo tikslo link, ir pasiektas tikslas visiškai adekvačiai turėjo suteikti tik pasitenkinimo jausmą. Būtų logiška spėti, kad laimės nerado tie, kurie savo kompanijų kūrimo procese prarado artimuosius ir draugus. Net ir milijardierius Burnsas (Degėla) iš „Simpsonų“ serialo aiškiai mokė: „Draugai. Šeima. Religija – tai trys dalykai, kurių turi atsisakyti, jei nori sėkmės versle“. Milijonai, matyt, išties atneša viską, išskyrus tuos tris dalykus. Bet nebūtinai jie turi sudaryti laimę. Su metais man vis labiau aiškėja, kad laimė – tai suvokimas, kad pagaliau tu kažkam esi kažkuo svarbus, kažką reiški šiame gyvenime. O tai, deja, pasiekiama ne visiems.
Jei pas Jus verslo pradžios taške ateitų tų laikų Jūsų aprašomi 
verslininkai, iš kurių būtumėt tik pasijuokę?
Sakoma, kad šiais laikais ir iš Jėzaus Kristaus pamokslų žmonės pasijuoktų. Tačiau būtina suvokti, kad didžiųjų kompanijų užuomazgos laikų mentalitetas ir technologinis išprusimas šiek tiek skyrėsi nuo dabartinio – ir mūsų patirtis yra mūsų didžiausias priešas, trukdantis tinkamai įvertinti gerą idėją. Jei šiandien man kas nors pasiūlytų pradėti konstruoti ir gaminti automobilius, iškart žinočiau, kad tai neįmanoma, rasčiau milijonus priežasčių, kodėl to negaliu daryti, ir būčiau teisus. Tačiau nepasijuokčiau, jei kas pasiūlytų gaminti šokoladinius batonėlius ar siūti drabužius – šiuolaikinis draudimų nukamuotas mentalitetas tai jau vertintų kaip mažesnę riziką. XIX amžiaus vizionieriams buvo paprasčiau – jų fantazija nebuvo ribojama taip, kaip mūsų dabar, ir juokėsi jie mažiau nei mes dabar.
Ar tokių istorijų gvildenimas neskatina Jūsų pradėti imtis kažko naujo?
Vienas mano mylimiausių herojų nuo pat vaikystės – Waltas Disney kažkada sakė, kad ateina laikas, kai pradedi dirbti ne dėl pinigų. Kiekvieną rytą aš savęs klausiu, ar jau atėjo tas laikas. Vis atsakau, kad dar ne, bet jaučiu – jis artėja. Tos istorijos neįkvepia manęs imtis kurti milžinišką korporaciją. Jos mane įkvepia padaryti žmonėms ką nors gera. Mano aprašytų istorijų herojai išties buvo žiaurūs kapitalistai, bet jie padarė mūsų gyvenimus geresniais.

Jei kalbant apie moteris – ar daug jų minima Jūsų knygose? Kuri iš 
moters pradėto verslo sričių jus nustebino labiausiai?
Deja, moterys didžiųjų kompanijų istorijose – tik įkūrėjų žmonos, geriausiu atveju, pagalbininkės, kantriai sekančios savo nenuoramoms vyrams įkandin.  Dėl savaime suprantamų priežasčių – XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje moterims tikėtis įstatymų ar visuomenės pritarimo organizuojant gamybą, registruojant patentus ar darant išradimus būtų mažų mažiausia naivu. Net ir šiandien akivaizdu, kad didieji pasaulio vizionieriai tebėra vyrai, nors moterys yra kur kas geresnės organizatorės ir pragmatikės. Bet, žinoma, kur mes būtumėme šiandien be jų, moterų? Geriausia pasaulyje muzika sukurta, o paveikslai nutapyti vyrų, bet visais atvejais tik įkvepti moterų.

Jei įsivaizduotumėte tobulą moterį, ką išbrauktumėt iš šiuo metu 
paplitusių šiuolaikinių moterų dalykų? Kasdienis sportas, tobulumas 
namie ir darbe, emocinis susilaikymas, rūpinimasis savo išvaizda, pilna 
spinta drabužių, polinkis į ekstremalias pramogas, noras kuo vėliau 
ištekėti ir gimdyti vaikus…
Emocinis susilaikymas – kas tai? Nenoras sakyti „aš tave myliu“? Tokį išbraukčiau. Kaip ir norą kuo vėliau ištekėti ir gimdyti. Išbraukčiau ir tatuiruotes.
Koks jūsų noras išsipildė šiais metais?

Niekada gyvenime nebuvau buvęs Holivude, nors daug apie jį buvau rašęs. Jau okupacijos laikais troškau ten apsilankyti. Štai šiais metais ir aplankiau.

 

(Interviu spausdintas žurnale DOUGLASS)


KOMENTARŲ NĖRA