PLIENINIAI „HARLEY-DAVIDSON“ KUILIAI

PLIENINIAI „HARLEY-DAVIDSON“ KUILIAI

461
0
DALINTIS

Pagyvenusiems ir prasisiekusiems vyrams nėra lengva rasti save. Nusipirksi prašmatnų sportinį automobilį – visi kalbės, kad tau – vidutinio amžiaus krizė. Pradėsi važinėti džipu – aplinkai kils  abejonių tavo vyriškomis galiomis. Parodysi visiems savo naują „iPadą“ – apkaltins infantilumu. Ir tik geras motociklas priverčia pavyduolius užsičiaupti. Toks, kaip galingas ir juodas „Harley-Davidson“, blizgantis savo chromuotomis dalimis ir plėšriai urzgiantis tavo tarpukojyje… Tai meno kūrinys ir ypatingos auros kūrėjas, ir vien jo akivaizdoje niekam neapsivers liežuvis tavęs smerkti.

Šiandien „Harley-Davidson“ motociklas yra ne ką mažesnis amerikietiško gyvenimo būdo ir polėkio simbolis, nei „Coca-Cola“ ar „Route 66“. O pats prekės ženklas ir kompanijos logotipas papuošia bet kurį vyrišką aksesuarą, primenant pasauliui, kad jo savininkas gerai žino, kas yra kokybė, greitis ir galia – neatsiejami kiekvieno laisvę mylinčio džentelmeno atributai.

Tačiau kadaise motociklas buvo kuriamas ne kaip asmenybės demonstravimo, o tiesiog transporto priemonė, skirta pakeisti arklį ir patekti iš taško A į tašką B. Motociklas atsirado netgi anksčiau, nei automobilis. Jo ištakos glūdėjo, savaime suprantama, dviračių istorijoje. Ir jų tėvynė yra laikoma Prancūzija (beje, seniausia pasaulyje veikianti motociklų gamintoja yra būtent toje šalies, tai – „Peugeot“). Apie 1860 metus Paryžiaus kalvis Pierre Michaux pradėjo gaminti pirmuosius pasaulyje dviračius su pedalais, vadinamus „velosipedais“ („velocipede“). 1867 metais įkūrėjo sūnus Ernestas prie vieno iš tėvo gaminamų „velosipedų“ rėmo primontavo nedidelį garo variklį, kurio diržas suko užpakalinį dviračio ratą, eliminuodamas būtinybę nuolat maigyti pedalus. Toks „velosipedo“ dizainas persikėlė į JAV, kur 1887 metais Lucius Copelandas Fenikso mieste pagamino savo garo variklio varomą ir pirmą kartą pavadintą „motocikletu“ aparatą (kuris, beje, buvo triratis). Anglai turėjo savo pavadinimą – 1884 metais ten pasirodė „petrolcikletas“, kurio gamyba, deja, net nebuvo pradėta dėl finansavimo trūkumo.

Išradus kur kas efektyvesnį vidaus degimo variklį, „motocikletų“ gamintojai dygo Vokietijoje, Anglijoje ir JAV kaip grybai po lietaus. Tiesa, visi jie laikėsi to paties principo – stengėsi pritaikyti variklį būtent dviračiui, o tai savo ruožtu kėlė daug dizaino ir inžinerinių problemų, pvz., rėmo, stabdžių, vairo. 1894 metais Vokietijos kompanija „Hilldebrand & Wolfmuller“ pirmieji pradėjo serijinę „motociklų“ gamybą, tačiau pagaminus vos kelis šimtus modelių, ji buvo nutraukta. JAV motociklus serijiniu būdu 1898 metais pradėjo gaminti „Orient-Aster“ kompanija, tais pačiais metais Europoje pasirodė ir pirmasis „Peugeot“ motociklas. 1901 metais Amerikoje du buvę profesionalūs dviračių lenktyninkai įkūrė dar ir šiandien tebeveikiančią „Indian Motorcycle Manufacturing Company“, ir netgi Rusijoje 1902 metais pradėti gaminti motociklai „Rosija“. Žodžiu, motociklus norėjo gaminti visi.

Kaip ir 21 metų amžiaus Milvokio miesto Viskonsino valstijoje vaikinas Williamas Sylvesteris Harley (1880-1943), jau šešerius metus dirbęs gimtojo miesto dviračių gamykloje. Jis buvo girdėjęs daug istorijų apie Europoje siautėjančią madą montuoti vidaus degimo variklius prie dviračių rėmų ir pasišovė sukurti savo modelį. Šia idėja jis sužavėjo geležinkelių remonto dirbtuvėse besidarbuojantį savo vaikystės draugą Arthurą Davidsoną (1881-1950), kuris buvo prisiekęs žvejys ir svajojo apie tokį dviratį, kuris galėtų jį nugabenti į sunkiai prieinamas, bet žuvingas vietas.

Gyvenimas tais laikais buvo neskubrus, todėl 1901 metais pradėtą konstruoti savo 100 kubinių centimetrų tūrio variklį draugai gamino dvejus metus. Abu turėjo nuolatinius darbus, todėl šiuo reikalu užsiiminėjo vakarais savo draugo Henry Melko dirbtuvėje. Kartais jiems padėdavo Arthuro brolis Walteris Davidsonas, tad darbas vykdavo smagioje kompanijoje. Geležinkeliai tais laikais kaitino daugelio vaizduotę, tad iš bendro išsilavinimo mechaniką ir kontravimo principus visi išmanė puikiai, trūko tik įrankių bei rašytinių instrukcijų, todėl daugelį dalykų teko susimeistrauti ir susigalvoti patiems. Ir galiausiai 1903 metais dviratis, kurio užpakalinis ratas buvo sujungtas su sukonstruotu varikliu galiausiai buvo išridentas pro dirbtuvių duris savo pirmajai kelionei. Taip prasidėjo „Harley-Davidson“ kompanijos istorija.

Tiesa, iškart paaiškėjo, kad jų motociklas negali užvažiuoti į jokią statesnę kalvelę be papildomo pedalų mynimo – jų sukonstruotas variklis buvo tiesiog per silpnas. Be jokio gailesčio išradėjai pasiuntė savo dviejų metų darbą į šiukšlių dėžę, išmokę pagrindinę pamoką – svarbiausia galia, tik galia. Persikėlę į Davidsonų šeimos namų galiniame kieme esančią daržinę, jie sukūrė keturiskart galingesnį variklį, kuriam pritvirtinti pagamino ir ypatingai tvirtą dviračio rėmą. Šįsyk darbas ėjosi greičiau – naujojo variklio prototipą vaikinai užbaigė per vienerius metus, ir jau 1904 metų rudenį jų pagamintas motociklas dalyvavo Milvokio miesto lenktynėse. Ant jo važiavo drąsuolis Edwardas Hillderbrandas, užėmęs ketvirtąją vietą. Taip „Harley-Davidson“ motociklas pirmą kartą pateko į istorijos analus.

1905 metų pradžioje Williamas ir Arthuras žurnale „Automobile and Cyce Trade Journal“ išspausdino savo pirmąją reklamą, pristatančią „Harley-Davidson“ sukurtą variklį (kurį pirkėjas, beje, turėjo susirinkti pats). O netrukus ėmėsi reklamuoti ir savo motociklus, surenkamus toje pačioje Davidsonų šeimos daržinėje, ant kurios durų puikavosi užrašas „Harley Davidson Motor Company“. Atrodė gal ir nepernelyg solidžiai, bet biznis buvo solidus, ypač, kai netrukus Čikagos dyleris Carlas H. Langas pardavė net tris iš penkių draugų surinktų motociklų. „Harley-Davidson“ išriedėjo į savo Didijį kelią…

1906 metais hobis baigėsi – pasiskolinę 500 dolerių iš Arthuro Davidsono dėdės-bitininko vaikinai Milovokyje įrengė pirmąją gamyklą-dirbtuvę, kurioje per metus surinko pirmuosius 50 motociklų (ten dabar yra įsikūrusi pagrindinė kompanijos būstinė). 1907 metais gamykloje atsirado antras aukštas, o tai įgalino padidinti gamybos apimtis ir pagaminti jau 150 motociklų. Tais pačiais metais Williamas S. Harley baigė Viskonsino universitetą, įgydamas mechanikos inžinieriaus diplomą ir tapo oficialiai įregistruotos kompanijos technikos direktoriumi ir iždininku, kuo dirbo iki pat mirties. O prie kompanijos prisijungė ir trečiasis Davidsonų brolis Williamas, kuris kartu su Arthuru užsiėmė pardavimais.

1907 metų pradžioje Čikagoje vykstančioje automobilių parodoje „Harley-Davidson“ pristatė motociklą su savo naujausiu dviejų cilindrų varikliu „V-Twin“ (880 kubinių cm tūrio ir 7 arklio jėgų galia). „V-Twin“ reiškė dvieilį variklį bei dvejus 45 laipsnių kampu išdėstytus cilindrus – vienu iš ilgiausiai lig šiol išlikusių „Harley-Davidson“ konstrukcinių simbolių. Naujasis modelis išvystydavo rimtą 97 km/h greitį.

Gandas apie patvarius ir greitus „Harley-Davidson“ motociklus pasklido greitai, ir 1908 metais Mičigano policijos tarnyba Detroite įsigijo pirmąjį kompanijos motociklą. Policininkams ši susisiekimo priemonė patiko, ir būtent policijos užsakymų dėka 1909 metais buvo parduoti 1149 „Harley-Davidson“ motociklai, o per ateinančius penkerius metus kompanijos gamyba padvigubėjo. Nuolat investuojant kapitalą į tyrimus, „V-Twin“ variklis buvo tobulinamas, jo galia – vis didinama. „V-Twin“ dizainas kartu su 1910 metais sukurtu „Harley Davidson“ logotipu tapo kompanijos firminiais ženklais.

Būtent šio variklio dėka 1914 metais „Harley-Davidson“ tapo didžiausia Amerikos motociklų kompanija, gaminančia 16 tūkstančių aparatų per metus (tais metais buvo pradėti gaminti ir motociklai su lopšeliais, nuo 1912 metų pradėtas ir motociklų eksportas – į Japoniją). O konkurencija toje rinkoje buvo ne tik arši, bet ir dviguba: iš pradžių Henry Fordas, savo konvejerio dėka sugebėjęs automobilį atpiginti iki paties motociklo, vis dar surenkamo rankomis, kainos (gelbėjo tai, kad važiavimas motociklu kėlė kitokius ir smagesnius pojūčius, kitokios buvo ir pravažiavimo galimybės miškinguose rajonuose). Antra, tuo metu Amerikoje veikė apie 150 kompanijų, gaminančių motociklus, dauguma kurių išnyko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Užtat „Harley-Davidson“ klestėjo (1916 metais kompanija netgi pradėjo leisti žurnalą „The Enthusiast“, kuris šiandien yra seniausiai leidžiamas žurnalas apie motociklus). Karui prasidėjus, Anglijos vyriausybė įsigijo 500 kompanijos motociklų, o vėliau atkeliavo ir didelis užsakymas iš gimtosios JAV armijos. Per visą karą „Harley-Davidson“ pardavė JAV armijai 20 tūkstančių motociklų, kurių demobilizuoti vartotojai grįžę namo taip pat norėjo įsigyti tą puikią mašiną. Taip 1920 metais „Harley-Davidson“ tapo didžiausia pasaulyje motociklų kompanija, prekiaujančia 67 šalyse (tame tarpe ir Lietuvoje). Bandyta, beje, prekiauti ir dviračiais – jų gamyba pradėta 1917 metais, tačiau 1923 metais dėl prastų pardavimų nutraukta.

Ir 1921 metais galiausiai pavyko sukurti motociklą, kuris laimėjo lenktynes! Kas tai buvo per lenktynės, istorija nutyli. Žinoma tik tai, kad „Harley-Davidson“ motociklo vairuotojas Otto Walkeris nešėsi kaip nuplikyta ir pasiekė tuometinį greičio rekordą – 160 km/h!

Trečiajame dešimtmetyje „Harley-Davidson“ motociklai patobulėjo ir buvo apdovanoti 1,2 litro talpos varikliu, firminiu lašo formos baku bei priekinio rato stabdžiais. Kompanija sėkmingai vystėsi, bet užgriuvo Didžioji depresija. „Harley-Davidson“ išsilaikė, tačiau pardavimai sumažėjo nuo 21 tūkstančio 1929 metais iki 3703 – 1933 metais. Tačiau jau 1934 metais kompanija pristatė savo naują asortimentą su ant kiekvieno bako padabintu erelio sparnų formos logotipu.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kompanija gamino motociklus armijai, o pirmaisiais karo metais visiškai perėjo prie gamybos karo reikmėms, išleisdami dar 90 tūkstančių motociklų, iš kurių 30 tūkstančių buvo pasiųsti į Sovietų Sąjungą pagal lendlizo sutartį. Kariškių prašymu, armijos reikmėms buvo sukurtas naujas modelis XA, daug kuo kopijuojantis vokišką BMW R71. Buvo išleista vos daugiau nei tūkstantis vienetų, bet į masinę gamybą šis motociklas nepateko: jau paruošus jį konvejerinei linijai, armija gavo patikimus ir daugiafunkcinius  džipus, o kitiems reikalams užteko ir turėtųjų „Harley-Davidson“ modelių WLA.

Po karo „Harley-Davidson“ įvaizdis ženkliai pasikeitė. Iš pradžių kompanija buvo Amerikos simbolis (1956 metais KH modelį reklamuoja Elvis Presly), tačiau netrukus su juo pradėtas sieti ne pats maloniausias dalykas – šios kompanijos motociklai jau nebebuvo vien tik susisiekimo priemonė, o tapo baikerių judėjimo simboliu.

Patys baikeriai kaip judėjimas pasirodė iškart po karo. Pasak legendos, taip save vadino amerikiečių karo lakūnai, įpratę prie rizikos, bet neišgalintys prisiderinti prie civilių gyvenimo. Jie vienijosi į klubus, kuriuos vadino savo buvusių eskadrilių vardais. Tačiau tai tik legenda. Tikrovėje buvę karo lakūnai į baikerių klubus užklysdavo tik atsitiktinai, juoba kad pastarieji gyveno daugiausiai iš nelegalios veiklos, tame tarpe reketo ir prekybos narkotikais.

Bet Holivudo prodiuseriai greitai suvokė, kad filmai apie „kietus vyrukus“ – baikerius yra mielai lankomi ir žiūrimi, ir greitai ėmė juos masiškai kepti, tuo sujaukdami kruopščiai kurtą kompanijos įvaizdį. Pirmas toks filmas „The Wild One“ („Patrakėlis“) su Marlonu Brando buvo skirtas 1947 metų įvykiams Holisteryje, kur į nedidelį miestelį suvažiavę 4000 baikerių sukėlė tikras riaušes, su masinėmis muštynėmis viešosiose vietose, lenktynėmis gatvėse ir nepertraukiamu girtavimu. Netrukus buvo sukurta gausybė panašių filmų, bet jų motociklo vairuotojo stereotipai susiformavo būtent po „Patrakėlio“: blogas baikeris, labai blogas baikeris, daugybė agresyvių baikerių ir taikūs gyventojai, besistengiantys apsiginti visomis įmanomomis priemonėmis. Netgi odinė sriukė tapo neatsiejamu baikerio atributu būtent po to filmo. Kitas populiarus filmas – „Easy Rider“ („Atsipūtęs keliautojas“) su Dennisu Hopperiu pasakojo istoriją apie du narkotikų prekeivius, lakstančius po Ameriką su savo „Harley-Davidsonais“, lydimi kultinės „Steppenwolf“ grupės dainos „Born to be Wild“.

Bet jei kino studijoms filmai apie baikerius ir nešė gerą pelną, tai kompanijai „Harley-Davidson“ jie tapo rimta problema ir sudavė smūgį kompanijos įvaizdžiui. Kadaise didžiausia pasaulyje motociklų gamintoja su garbingu ir solidžiu darbų sąrašu dabar asocijavosi su padugnėmis „Pragaro angelų“ lygmens. Ironiška, aišku, yra tai, kad nors „Harley-Davidson“ motociklai buvo siejami su gauruotais oda ir kniedėmis apsitaisusiais baikeriais, tačiau patys kompanijos įkūrėjai niekuo nepriminė šiandieninių plieninių žirgų raitelių – jie nešiojo kostiumus su parištomis varlytėmis, kalbėjo mandagia normine leksika ir motciklą vertino tik kaip priemonę smagiam pasivažinėjimui. Besikeičiantis pasaulis tą „smagumą“ įsivaizdavo kiek kitaip…

Ir tuo pačiu šeštajame dešimtmetyje prisidėjo japoniškų motociklų – pigesnių, greitesnių ir patikimesnių invazija į Amerikos rinką! Bet kuriuo atveju, tuometiniai „Harley-Davidson“ savininkai septintajamae dešimtmetyje nusprendė kompaniją parduoti (Williamas Harley jau buvo miręs, Arthuras Davidsonas – žuvęs autokatastrofoje, beje, automobilyje, o ne ant motociklo).

Nes motociklų rinka visada buvo labai konkurencinga ir besikeičianti. Joje veikė ir patys amerikiečiai, tokie kaip „Indian“ (kompanijos konkuravo dar XX amžiaus pradžioje, ir konkurencija netgi pavirsdavo susišaudymu! 1916 metais generolo Pershingo vadovaujami amerikiečių kariai, vairuojantys „Indian“ motociklus, kovėsi su Pancho Villa vadovaujamais meksikiečių sukilėliais, vairavusiais „Harley-Davidson“). „Indian“ kompanija neatlaikė konkurencijos ir buvo uždaryta 1953 metais, tačiau 2006 metais jų gamyba buvo atgaivinta. Buvo populiarūs „Triumph“ – britų kompanijos, leidžiančios ne tokius storus ir galingus, bet taip pat šaunius motociklus. „Ultra“ – šios kompanijos motociklai tiesiogiai konkuravo ir tebekonkuruoja su „Harley-Davidson“: tradicijomis, išoriniu vaizdu, technologijomis ir konstrukcija. „Viper“ – taip pat gražūs motociklai. Ir, žinoma, „Honda“ – didžiausia šiuo metu pasaulyje motociklų gamintoja, gaminanti viską – nuo skuterių ir sportinių modelių. „Honda“ buvo ir lig šiol tebėra pigesni, kokybiškesni, patogesni, o kartais ir gražesni nei „Harley-Davidson“. Trūko jai tik tokios turtingos istorijos.

1969 metais „Harley-Davidson“ kompaniją įsigijo didelis JAV pramonės konglomeratas AMF („America Machine and Foundry“ – „Amerikos mašinų ir liejybos kompanija“), gaminęs begales daiktų – nuo tabako pramonės staklių iki kėglių rutulių. AMF sumažino „Harley-Davidson“ motociklų gamybos išlaidas, atleido daug žmonių, diversifikavo produktų portfelį: 1971 metais pradeda gaminti „kruizerių“ klasės motociklus, pagamintas ir pirmas sniegomobilis. Tačiau tokių priemonių dėka galiausiai „Harley-Davidson“ motociklų kokybė taip smuko, kad legendinis prekės ženklas tapo pajuokų objektu. Kaip tik žmonės nevadino „Harley-Davidson“ motociklų– ir „Hardly Ableson“ („niekam netinkamas“), ir „Hardly Driveable“ („vos vairuojamas“), ir „Hogly Ferguson“, o galiausiai prie jo prilipo paniekinantis „Hog“ – „Kuilys“. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir pati AMF atsidūrė ant bankroto sklenksčio, todėl 1981 metais ji pardavė kompaniją už 80 milijonų dolerių trylikos investuotojų grupei, tarp kurių buvo įkūrėjo anūkas Willie G. Davidsonas.

Atpirktosios „Harley-Davidson“ gamykla veikė tik puse pajėgumų, ir kompanijos produkcija užėmė vos 13 procentų JAV rinkos, kurioje dominavo japoniški prekės ženklai „Kawasaki“, „Suzuki“ ir „Honda“. Teko atleisti dar 1800 darbuotojų ir mažinti kaštus, tačiau tai mažai kuo padėjo. Tada investuotojai paprašė JAV vyriausybės pagalbos, teigdami, kad japoniškų motociklų importas daro tiesioginę žalą amerikiečių gamintojams. JAV Tarptautinės prekybos komisija atliko tyrimą, ir, remiantis jos išvadomis, 1983 metais Ronaldas Reaganas patvirtino 45 procentų importo muitą motociklams.

Tai padėjo „Harley-Davidson“ atsigauti. Ir nors japoniški motociklai tebebuvo labai paklausūs JAV, „Harley-Davidson“ savininkai nesiėmė kopijuoti jų lengvo ir paprasto dizaino. Atvirkščiai, buvo nuspręsta susigrąžinti savo „nuosavą pasididžiavimą“, retro stilių – sunkias formas ir senamadišką dizainą. Pvz., seniausias lig šiol gaminamas „Sportster“ motociklas, buvo pradėtas gaminti net 1957 metais. Tie patys V-2 oru aušinami varikliai, skleidžiantys tokį tipinį „Harley-Davidson“ motociklų garsą, kurį net siekiama užpatentuoti, buvo gaminami nuo 1936 iki 2003 metų. Tik antraeilius komplektacijos elementus – stabdžius, karbiuratorius, ratus ir amortizatoriaus kompanija ėmė pirkti užsienyje. Pavyko Kokybė greitai pakilo į viršų, ir pirkėjai sugrįžo, kaip sugrįžo į madą ir atributika su „Harley-Davidson“ logotipu pardavimai – dabar jos parduodama daug.

O tada ir Holivudas pasitarnavo sugrąžinant „Harley-Davidson“ šlovę. 1990 metais pasirodęs „Fat Boy“ motociklas, ant kurio taip klasiškai žiūrėjosi Arnoldas Schwartzeneggeris filme „Terminatorius 2“, sugrąžino ‚Harley-Davidson“ lyderio pozicijas sunkiųjų motociklų klasėje (daugiau nei 750 kubinių cm tūrio), kurią kompanija užtikrintai laiko lig šiol. Beje, tai buvo geras kinematografinis, o šiek tiek ir simbolinis sprendimas – raumeningą galiūną iš ateities, su plieniniu skeletu, apsikausčiusį juoda oda buvo galima sodinti  tik ant „Fat Boy“! Iš pradžių motociklas buvo gaminamas sidabrinio korpuso, kaip Antrojo pasaulinio karo bombonešiai B-29, tačiau filmui jis buvo nudažytas juodai. Ir, beje, jo pavadinimas sudurtas iš dviejų pavadinimų – „Fat Man“ ir „Little Boy“ – taip buvo vadinamos dvi atominės bombos, numestos ant Hirošimos ir Nagasakio, nors daugelis mano, kad tai tik legenda. „Fat Boy“ dar kartą nukrito ant japonų gamintojų galvų, tiesa, šį sykį tik kaip motociklas…

Šiuo metu „Harley-Davidson“ gamina apie 300 tūkstančių motociklų per metus.

.


KOMENTARŲ NĖRA