PIRMOJO VESTUVINIO ŠOKIO KOMPLEKSAS

PIRMOJO VESTUVINIO ŠOKIO KOMPLEKSAS

150
0
DALINTIS

Kiekvienose vestuvėse neišvengiamai ateina ta ilgai laukta akimirka, kai piršlys ar vakaro vedantysis paskelbia dar vieną iškilmingą įvykį – pirmąjį jaunavedžių šokį. Graudinantį ir įkvepiantį – iš esmės tai visada būdavo vienas gražiausių bet kurio vakaro etapų. Tačiau pastaruoju metu svečiai jau nebežino, ką ir tikėtis išvysti – valsą, rokenrolą, rumbą ar lėtą šokį – pirmojo jaunavedžių šokio tradicija nuo jos atsiradimo pakito neatpažįstamai ir adaptavosi prie nūdienos madų.

 

O buvo laikai, kai pirmasis šokis vestuvėse buvo dar svarbesnis, nei viešas jaunavedžių pažadas mylėti vienas kitą prie altoriaus…

 

Kaip tai bebūtų keista, bet senovėje žmonės savo vestuvėse nešoko. Visų pirma, todėl, kad vestuvės buvo laikomos labiau liūdnu, o ne linksmu įvykiu, kuriame visuotinės pramogos tiesiog nepritiko. Paradoksalu, tačiau įvertinus priežastis, dėl kurių senovėje tos vestuvės vykdavo (pagrobta nuotaka, dominuojanti tėvų valia, politiniai sumetimai), nebeatrodo keistai, kad priežasčių linksmintis turėjo nedaugelis, nebent tai buvo įtakota suvartoto alkoholio kiekio… Jei džiaugdavosi vyrai ir jaunikis, neabejotinai liūdėdavo nuotaka, jei smagu buvo negražiai nuotakai, retai tai džiugindavo jaunikį… Taigi, santuokos dėl politinių, turtinių ar moralinių interesų retai turėjo motyvacijos jas linksmai švęsti.

 

Antra, viduramžiais, o puritoniškose teritorijose ir išvis daug ilgiau šokiai buvo laikomi nuodėme, kažkuo nepadoriu ir gašliu, skatinančiu nuodėmingas mintis ir t.t. Poriniai šokiai kaip vyrų ir moterų pramoga buvo pradėti kultivuoti Prancūzijos karaliaus dvare Renesanso laikais, tiesa, ten šokantys žmonės praktiškai nesiliesdavo vieni prie kitų (tik pirštų galiukais), o pernelyg artima distancija tarp šokančiųjų buvo laikoma nepageidaujamo amoralumo išraiška (iš dalies tai buvo teisybė, nes nuobodžiaujantys prancūzų didikai – televizijos juk nebuvo! – niekada nevengė šokiu išreikšti savo slapčiausius geismus, dėl to padoriuose salonuose moterims buvo leidžiama įšokti tik su savo šeimos ar giminės vyriškiais).

 

Artimiau besiliečiančius šokančius žmones buvo galima išvysti tik kaimuose – bet būtent valstietiškos tradicijos, sumišusios su aukštuomenės pokylių reikalavimais ir sukūrė tai, ką mes šiandien vadiname „pirmuoju jaunavedžių šokiu“.

 

Europos valstiečiai vestuves švęsdavo namuose, tokiose ankštuose, kad net ir vietos nebūdavo šokti kažin kaip neartimai. Ritualinių šokių tradicija reikalavo, kad šokama būtų rateliu, tačiau būstų ankštumas neišvengiamai lėmė tai, kad moterys ir vyrai vis tiek susiporuodavo, ir tai būdavo vis labiau toleruojama. Visgi reikėjo kažko, kas išvis pradėtų tuos šokius. Ir niekas kitas netiko tam labiau, kaip jaunavedžių pora.

 

Istorikai teigia, kad pirmasis jaunavedžių šokis atsirado XVIII amžiaus Lenkijoje. Mūsų pusbroliai lenkai išvis garsėja savo sukurtais šokiais, tokiais, kaip krakoviakas, mazurka, oberekas, polonezas ar kujaviakas (paradoksalu, bet labiausiai lenkišką pavadinimą turintis šokis „polka“ atsirado visai ne Lenkijoje, o Čekijoje, o ir lenkai šio šokio niekada nelaikė savo nacionaliniu paveldu) – istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad lenkai šoko jau X amžiuje, t.y., iki šalies apkrikštyjimo. Nenuostabu, kad ir vestuvinių šokių tradicijos yra kilusios būtent iš ten.

 

Manoma, kad šlėktiškoje Lenkijoje pirmasis jaunavedžių šokis turėjo du prasmingus paaiškinimus. Pirma, tai buvo oficialus nuotakos ir jaunikio fizinio artumo pristatymas naujiems šeimos nariams. Antra, šokis simbolizavo naujos šeimos ateities struktūrą. Šokio tempas ir stilius reiškė jausmų gilumą ir perspektyvą. Todėl šokį priekabiai vertindavo visi vyresnieji – šiandien mes žvelgdami į šokančius jaunuosius galbūt išgyvename kažką panašaus? Galbūt tas vertinimas tiesiog glūdi mūsų pasąmonėje?

 

Kaip jau minėta, šis šokis taip pat žymėdavo ir visuotinių šokių pradžią. XIX amžiuje iš Prancūzijos ir Austrijos imperinių salonų į lenkiškas vestuves atkeliavo ir papildomas elementas – garbės poros statusas. Tuometiniuose šokių salonuose ir pokyliuose pirmaisiais ant parketo išeidavo garbingiausia pora – monarchai ar aukšto rango dvariškiai, todėl šita schema visiškai pritiko ir kaimiškose vestuvėse. Vestuvės bet kuriuo atveju yra jaunavedžių pagerbimas, todėl visiškai natūralu, kad jiems ir buvo suteikiamas „garbingiausios poros“ statusas…

XIX amžiaus pabaigoje karališkųjų rūmų pavyzdžiu, imtas šokti valsas (pakankamai lenkiškas kūrinys, įvertinus jų kompozitorių, kūrusių valsus, kiekį), ir tais laikais šis šokis taip buvo vadinamas – „nuotakos valsas“ – mat, vestuvėms vykstant jaunikio namuose, nuotaka ir buvo pristatoma jaunikio šeimai.

 

Žinoma, šios tradicijos atrodo gana pasenusios iš šių dienų perspektyvos, bet jos atsirado tada, kai žmonės buvo tiesiog padoresni, vestuves švęsdavo tėvų namuose, maistą gamindavosi patys, ir, pavyzdžiui, medaus mėnesį praleisdavo ne musulmoniškame kurorte, o krikščioniškai lankydavo po visą šalį išsibarsčiusius gimines ir jiems pristatydami savo nuotaką ar jaunikį – kažin, ar daug kas tai daro šiais laikais?

Vis dėlto būtent imigrantai iš Lenkijos atvežė pirmojo jaunavedžių šokio madą į Ameriką, iš kur ji paplito po visą pasaulį (lenkai kartu su žydais  į puritoniškąją Ameriką išvis atvežė ir didelių vestuvių tradiciją, kas lig tol buvo negirdėta ir nepriimtina). O galutinai šiam šokiui, kaip ir daugeliui vestuvių tradicijų išpopuliarėti padėjo… fotografija. Vystantis šiai technologijai, vestuvės tapo labiau struktūrizuotos ir parodomosios.

 

Taigi, šiandien pasirinkimas yra Jūsų. Žinoma, niekas nebereikalauja, kad šoktumėte tokius sudėtingus šokius, kaip kontrdansas ar kotiljonas, kaip tai buvo priimta Prancūzijoje. Tačiau pademonstruodami savo naujiesiems šeimos nariams, draugams ir kitiems svečiams kažką šiek tiek sudėtingesnio, galų gale, kad ir valsą, aiškiai jiems parodysite, kad esate rimta ir perspektyvi pora. Išmananti praeitį ir turinti bent jau šiokias tokias vertybes. Ne tas, apie kurias kalbėjo senovės Romos filosofas Ciceronas, sakęs: „Nemo enim fere saltat sobrius, nisi forte insanit“ (“Joks vyras nešoka blaivas, nebent jis yra išprotėjęs“), ir ne tas, kurias mintyse turėjo Čikagos banditas Al Capone, atsakęs į klausimą, kodėl nešokąs – „Rimti vyrai nešoka“. Palikite tokias vertybes nebaigusiems jokių mokyklų.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale VESTUVĖS)


KOMENTARŲ NĖRA