PETELIŠKĖ – IR NE VIEN TRIUŠIUKUI

PETELIŠKĖ – IR NE VIEN TRIUŠIUKUI

463
1
DALINTIS

Peteliškę ryšintis triušiukas – neatsiejama „Playboy“ firminio ženklo dalis. Be peteliškės sunku būtų įsivaizduoti ir tradicinę „Playboy Triušiuko“ aprangą – seksualų ansamblį, kurį vilkėjo netgi Brigitte Jones, ir kuris yra privalomas Helloween‘o aprėdas kiekvienai bent kiek polėkio turinčiai merginai.

Atrodytų, keista, kad peteliškė – toks, atrodytų, vien tik vyrams skirtas atributas gali papuošti ir bet kurią merginą, o tai tik primena, kad viskas, ko mums tereikia, kad atrodytumėme gerai – tai tik šiek tiek vaizduotės.

Nuo kurios ir prasidėjo pačios „Playboy Triušiuko“ aprangos istorija:

1959 metais „Playboy“ žurnale buvo vaizdingai aprašytas tuo metu garsiausias Čikagos naktinis klubas „Gaslight Club“. Redakciją užplūdo trys tūkstančiai skaitytojų laiškų su prašymais patarti, kaip patekti į to klubo narius. Vienas žurnalo redaktorių Victor Lownes, įvertinęs žmonių susidomėjimą naktiniu gyvenimu ir pramogomis, patarė „Playboy“ vadovui Hugh Hefneriui įkurti savą, „Playboy“ naktinį klubą, kaip tinkamą priemonę žurnalo filosofijai skleisti.

Hugh Hefneriui idėja patiko. Rengiant naujojo klubo projektą neišvengiamai iškilo klausimas, kaip bus apsirengusios (ar nusirengusios) tokio naktinio klubo padavėjos. Hugh, be abejo, pageidavo, kad jos primintų nuolatines žurnalo „Playmates“ ir tuo pačiu pademonstruotų lankytojams viską, ką tik turėjo savo geriausia.

Tuometinė Victor Lownes mergina Ilse Taurins pasiūlė padavėjas apvilkti smokingais su triušiuko, kuris tuo metu jau buvo „Playboy“ simbolis, uodegėlėmis bei ausytėmis. Hugh Hefneris sakėsi galvojęs apie tokį aprangos variantą, tačiau atmetęs, esą, jis „atrodė pernelyg vyriškas“. Ilse nenusileido ir pasisiūlė po kelerių dienų pristatyti H.Hefneriui tai, ką ji matė vaizduotėje.

Tą lemtingąją „Playboy“ klubo padavėjos aprangą pasiuvo, beje, Ilses motina, garbaus amžiaus moteris, tačiau jos sukurtas variantas sužavėjo visus. Kai prieš vertinimo komisiją atsistojo mergina su aptemta liemene, peteliške, triušiuko ausytėmis ir uodegėle, rankogaliais (manketais) ir tinklinėmis kojinėmis su smailiais aukštakulniais bateliais, Hugh Hefneris suvokė – tai yra tai (ypač jį sužavėjo uodegėlė). Taip, 1960 metais atidarius pirmąjį „Playboy Club“ Čikagoje, gimė pirmasis peteliškę ryšintis „Playboy Bunny“ – didžiausias šeštojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos simbolis bei legenda.

Šio aprangos ansamblio, įkaitinančio bet kurį vyrą, žinoma, ir daugelį moterų, unikalumas ir populiarumas lėmė tai, kad „Playboy Bunny“ tapo pirmoji pasaulyje užpatentuota ne uniforminė apranga (siekiant apsisaugoti nuo neatsakingai kuriamų kopijų), ir, įvertinant jos poveikį estetiniam Amerikos visuomenės skoniui, ji yra eksponuojama „Smithsonian“ bei „Chigaco Historical Society“ muziejuose.

„Playboy Triušiuko“ aprangos prasmė visada buvo aiški – seksualu, gundanti ir viliojanti. Tai buvo aišku milijonams.

Tačiau kodėl Triušiukas ryšėjo peteliškę?

PETELIŠKĖS ISTORIJA

Atsakymas į šitą klausimą glūdi pačioje peteliškės istorijoje.

Dar ir šiais laikais tebesiginčijama, kas atsirado pirmiau – kaklaraištis ar peteliškė. Viena aišku, audeklas, apsirišamas apie kaklą –kaklaskarė pasaulyje paplito tik XVII amžiuje, nors kaip priemonė gerklei apsaugoti ar paįvairinti aprangos ansamblį buvo naudojamas įvairiose pasaulio vietose jau antikos laikais.

Apie 1660 metus Prancūzijos karalių Liudviką XIV neišpasakytai suintrigavo spalvotos šilkinės šerpės, kurias ant kaklų ryšėjo kroatų samdiniai, kariavę jo pusėje per Trisdešimties Metų karą. Jos atrodė taip elegantiškai ir šauniai, jog „Karalius Saulė“ užsidegė jas padaryti privalomomis visiems prancūzų armijos kariškiams. Būtent todėl prancūziškas žodis “cravat” (šerpė) yra siejamas su prancūzišku kroatų pavadinimu – “Croat”. Žinoma, kaklaraiščiais tas šerpes ir kaklaskares vadinti būtų pernelyg drąsu, nes anais laikais tai buvo tiesiog apie kaklą apmuturiuojama keliais sluoksniais pala, priekyje užrišama įmantru mazgu. Tačiau tuometinei vyrijai tai buvo gražu, ir noras papuošti (ar pridengti) savo kaklą išliko iki šių dienų.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad tokios formos peteliškės, kokias mes pažįstame ir šiandien, atsitiktinai buvo sukurtos 1692 metais per Steinkerko mūšį – prancūzų kariškiai, apyaušriu užklupti netikėtos anglų atakos, nespėjo kaip reikiant susirišti savo kaklaskarių, ir stojo į kautynes su greitomis surištais paprastais mazgais. Net ir mūšio metu tai pasirodė gana praktiška ir elegantiška, be to, pabrėžė šiokį tokį nešiotojo bravūriškumą ir nerūpestingumą, kas visais laikais žavėjo moteris, tad visai pagrįsta manyti, kad peteliškės forma egzistuoja jau nuo tų laikų. Tiesa, prancūzai jas nešiojo dideles ir nukarusiais kampais, taip primenant tą greitą jų suraišiojimą mūšio metu.

Amerikiečiai tvirtina, kad nūdienos formos mažos peteliškės atsirado XIX amžiaus pabaigoje, kai Amerikoje išpopuliarėjo iš Europos atvežtas „karališkasis kostiumas“ – smokingas. Manoma, kad ir šiandien pažįstamą peteliškės formą sąlygojo ne vien greitosiomis surišama kaklaskarė, bet vyro ir moters simboliai (kokius galima išvysti ant viešųjų tualetų durų ar Dovydo žvaigždėje). Juoba kad ir prancūzų klasikas Onorė Balzacas savo knygoje apie kaklaraskares (o taip, ne vien „Tėvą Gorijo“ jis parašė!) teigė, kad peteliškė – tai ne tik madingas aksesuaras, bet ir jos savininko sveikatingumo ženklas. Neveltui turbūt ir gydytojai taip mėgsta peteliškes – jas mirštančiajam ne tik nelengva agoniškai sugriebti – ilgi kaklaraiščiai yra garantuoti bakterijų pernešėjai.

Peteliškės kartu su smokingais paplito per liokajus bei XIX amžiaus pabaigoje atsiradusius restoranus, kuriuose vyravo rimtis ir elegancija. Juoba kad oficiantams peteliškė buvo puiki išeitis, norint neįmerkti kaklaraiščio į svečiui nešamą sriubą ar kitus patiekalus. Peteliškė taip pat tapo architektų, teisininkų, profesorių arba gydytojų atributu, nes suteikė jų nešiotojams respektabilumo bei džentelmeniškumo. Na, o plačiojoje visuomenėje jas išpopuliarino dainininkas Frankas Sinatra – ir tai įvyko ketvirtajame ir penktajame praeito amžiaus dešimtmečiuose – kaip tik prieš atsirandant „Playboy“.

Peteliškė anais laikais dėl savo formos buvo elegancijos ir ypatingumo (ir paslaptingumo, ne veltui jas ryši ir iliuzionistai, nors iš esmės jie jas ryši tik dėl to, kad būtų lengviau pasiekti savo vidines kišenes ir iš jų ištraukti triušiuką…) atributas, ir tik apie septintąjį dešimtmetį „laisvėjančiame“ (kitais žodžiais, vulgarėjančiame) pasaulyje jos tapo konservatyvumo simboliu. Peteliškes pradėjo ryšėti klounai ir striptizo šokėjai, taip galutinai palaidoję pirminę jų paskirtį.

KODĖL PETELIŠKĖ GERIAU?

Žinoma, dabar sakoma, kad ryšėti peteliškę yra „pernelyg vaikiška“ ir nemadinga (išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai peteliškė yra privaloma aprangos detalė). Nors ji tebėra esminė vakarinės aprangos detalė, Iš kitos pusės, peteliškių kritikai tokia retorika dažniausiai maskuoja jų nemokėjimą peteliškės surišti, nors tai yra ganėtinai paprastas procesas, toks pat paprastas, kaip ir užsirišti batų raštelį (nieko baisaus ryšėti ir susegamą peteliškę, nors atminkite, originalios yra tik rišamos). Kai kuriose liberaliose Amerikos vietose sakoma, kad „tas, kuris nešioja peteliškę, neatrodo labai patikimas“ arba yra „pernelyg ekscentriškas“. Gal ir taip, tačiau tas vyriškis, kurio išvaizda yra grėsminga, žino, kad peteliškė, atvirkščiai – visada sušvelnins jo vaizdą.

Tačiau visi mes turime ir daug priežasčių užsirišti peteliškę. Tad, jei esate nusiteikęs nusibodusį kaklaraištį pakeisti peteliške, atminkite, toks sprendimas turi daugiau pranašumų, nei problemų. Juoba kad žinant, jog kiekviena nauja diena Jums yra šventė, tad kodėl to nepabrėžti tokiu smagiu aksesuaru?

Kiekvienas iš mūsų visada nori išsiskirti iš kitų (ir toks natūralus instinktas mus lydi jau pirmykščių laikų), o ryšėdamas peteliškę visada būsite pastebėtas. Peteliškė visada patrauks Jūsų pašnekovo dėmesį ir visada išsklaidys aprangos monotoniją bet kurioje įstaigoje.

Peteliškę lengva ir paprasta vežiotis kelionėje, ir lagamine trys peteliškės užims tiek vietos, kiek vienas kaklaraištis. Jos nesiglamžo, kaip kaklaraiščiai, jų nereikia lyginti.

Peteliškės niekada neįmerksite nei į sriubos lėkštę, nei į kavos puodelį.

Peteliškės dailiai paslėps ištrūkusią viršutinę marškinių sagą, bus švarios ir be trupinių.

Jei esate jaunas, ir tai Jūsų aplinkoje yra laikoma trūkumu, peteliškė visada Jus truputį pasendins ir suteiks išvaizdai respektabilumo.

Jei dirbate darbe, kur bent kelis kartus tenka fiziškai susigrumti su nepaklusniais klientais, savo kaklaraiščiu galite būti lengvai prismaugtas, peteliškė gi iš Jūsų priešininko atima tokią galimybę.

Kai važiuojate motociklu, peteliškė neplevėsuos taip, kaip kaklaraištis. Beje, peteliškes ryšėjo ir legendinės „Harley Davidson“ kompanijos įkūrėjai Williamas Davidsonas bei Billas Harley.

Peteliškę lengva priderinti. Rišantis kaklaraištį užtrunka laiko atitaikyti tai, kad jo galas siektų diržo sagtį. Peteliškė gi derinama tik pagal kaklo apimtį.

Kaklaraiščių mados nuolat keičiasi, peteliškė visada išlieka ta pati. Gera ilgalaikė investicija.

Peteliškę visada galima surišti bet kuria puse, su kaklaraiščiu to niekada neišeis padaryti.

Jei esate aukšto ūgio, gerai žinome, kaip sunku išsirinkti tinkamo ilgio kaklaraištį. Peteliškė visada tiks bet kam.

Peteliškė atidengs įdomias Jūsų išskirtinių marškinių sagutes, kaklaraištis jas tik pridengs.

Žmonės nemoka susirišti peteliškių, tad, ją nešiodamas, parodysite jiems, kad žinote ir mokate daugiau už juos.

Kasdien pelnysite bent po vieną komplimentą.

Ispanijoje peteliškes nešiojo tik trys tipai žmonių – intelektualai, padavėjai ir pramogų pasaulio atstovai. Ir argi kiekvienas iš mūsų neturime po dalelę visų trijų?

(STRAIPSNIS SPAUSDINTAS ŽURNALE “PLAYBOY”)


1 KOMENTARAS

  1. Pabaigoje, kalbant apie “kiekvieną dieną kaip šventę” ir peteliškės pranašumus prieš kaklaraištį, nieko nesakoma apie tai, jog peteliškę ryšėti galima tik prie smokingo (bent jau taip ne viename šaltinyje teko skaityti). Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ačiū.

Comments are closed.