PATARIMAI ĮŽYMIEMS IR TURTINGIEMS – KAIP TINKAMAI PABRĖŽTI SAVO STATUSĄ (I)

PATARIMAI ĮŽYMIEMS IR TURTINGIEMS – KAIP TINKAMAI PABRĖŽTI SAVO STATUSĄ (I)

396
0
DALINTIS
  • Šelmiškas liaudiškas posakis „per mergas ėjau“ gali įgyti labai tiesioginę prasmę, paaiškinant žmonai/draugei/mylimajai, iš kur ant Tavo batų atsirado lūpdažių pėdsakai. Kaip ir gali neturėti nė krislelio melo paaiškinimas, iš kur atsirado lūpdažių pėdsakai ant Tavo marškinių ir veido, zasosas ant kaklo, antrankių žymės ant Tavo riešų, subraižyta nagais nugara, išvirkščiai užmauti triusikai, o ant šiknos švieži rimbo kirčių pėdsakai – „su klounu susimušiau“.
  • Kai žmona pradės priekaištauti, kad per mažai laiko su ja praleidi, atšauk jai, kad “Silicio slėnio pažiba” Elonas Muskas per savaitę oficialiai žmonai skiria ne daugiau kaip 10 valandų, o likusį laiką skiria kliedesiams, nuo kurių svaigsta visas pasaulis, tame tarpe ir Tu pats, o jis gyvena pagarboje ir šokolade… Todėl ir Tavo laikas, praleistas su sėbrais,- filosofuojant apie Būtį, pykstant ant valdžios ir blogo Lietuvos oro, turi būti gerbiamas, ane?
  • Automobilio duris merginai reikia atidarinėti tik dviem atvejais: jei automobilis naujas ir jei mergina – nauja.
  • Iš ko pažinsi turtingą žmogų? Paprasta. Viktoras Hugo taip jį apibūdino: “Jo veidas šviesesnis, ir eisena tiesesnė. Jo žvilgsnis įžūlesnis, ir sąmojis kandesnis”. Atmink ir Tu, mano drauge. Įdegęs (molinis) veidas su perstatytais dantimis – lauke dirbančio mužiko ženklas. Nesimėtyk į šonus, akių nenudelbk. Kalbėk bile ką – ubagai ir pavaldiniai vis tiek iš visų Tavo lėkštų bajerių nuolankiai juoksis – juk “Money talks!”, kaip dainavo AC/DC!
  • Kai koks beveidis valdininkėlis, atsitiktinai patekęs į Jūsų aplinką, staiga ims aršiai Jums įrodinėti, kaip jis sunkiai ir atsakingai dirba, taip pat mokėdamas gausius mokesčius, kurdamas pridėtinę vertę, BVP ir BNP, nesiginčykite, bet ramiai atsakykite: „O taip, savaime suprantama. Tačiau pagalvokite, kodėl dar nė vienas pasaulio poetas nėra skyręs savo talento Jūsų darbo išaukštinti? Kodėl pasaulio miestuose nėra nė vienos gatvės, pavadintos biurokrato pavarde? Kodėl tos gatvės yra vadinamos tik mūsų, verslininkų, mokslininkų ir vizionierių pavardėmis? Kodėl poetai rašo tik apie mus? Gal ne tokie jūs, biurokratai, ir svarbūs pasauliui, gal todėl ir nė vieno jūsų darbas dar nėra nusipelnęs Nobelio premijos. Ko vertas TOKS darbas, a?“
  • Jūsų tualete prie unitazo besipuikuojantis šepetys (o dar blogiau – ir vantūzas) yra visiškas ne “comme il faut” ir netgi tikras “mauvetone”. Lietuviškiau tariant – visiška laža. Tai reiškia, kad naudojate nešiuolaikišką, moraliai pasenusią ir neergonomišką santechniką – kad ir kaip ja kadaise didžiavotės, įsigijęs kokiame nors “Celsyje”. Atkreipkite dėmesį – Amerikos tualetuose šepečių (ir ginkdie – vantūzų) nebūna dėl paprastos priežasties – pati santechnikos konstrukcija atsirandančias problemas išsprendžia. Versti “Class A Celebrity” Jūsų šikane šiūruoti šepečiu ar minkyti vantūzą – nenuplaunama gėda pačiam šeimininkui!!!
  • Kokteilių vakarėlyje savo suvartojamų alkoholinių gėrimų kiekį normuokite pagal Džeimso Bondo propaguotą “moters krūtų simetrijos” taisyklę: “Viena – akivaizdžiai per mažai, trys – akivaizdžiai per daug”.
  • Kai labdaros vakarėlyje koks nors nieko nereiškiantis bėdžius neprašytas ims su Jumis dalintis įžvalgomis apie tai, koks neteisingas gyvenimas Lietuvoje, pasakykite jam ramiai: “Jūsų nuomonė būtų įdomi gal tik logopedui”. Patikrinta praktikoje – bedalius toks atsakymas labai biesina.
  • Verslo idėja – SMARTSVARSTYKLĖS! Nustatančios Jūsų nuotaiką, ir jei ji bloga, rodančios mažesnį svorį, nei tikrasis… Ir dar viena – SMARTAUSINĖS! – automatiškai nutildančios garsą, jei šalia kas nors kalba apie Jus.
  • Kai koks varguolis ims Tau priekaištauti, kad nebesilaikai Naujųjų Metų išvakarėse duotų įsipareigojimų (rezoliucijų), tipo, vėl pradėjai gerti ir rūkyti, riebiai ėsti ir ištvirkauti, nebesimokai užsienio kalbų, neaukoji pinigų labdarai, o švaistai juos savo malonumams ir brangiems žaisliukams, nebedalyvauji šalies politiniame-visuomeniniame gyvenime ir t.t., atsakyk, nagu rakinėdamas omarų mėsą iš tarpudančių: “Jo, bet buvau taip pat pasižadėjęs iškęsti vieną dieną iki sulaužydamas visus ankstesnius įsipareigojimus, ha-ha-ha…” Ir nieko negalės tas varguolis Tau daugiau prikišti. Gyvenimas trumpas. Gyvename tik vieną kartą, kaip sako Žilvinas Grigaitis.
  • Kai koks Jūsų samdinys pradės reikalauti jam padidinti atlyginimą ir kaip kozirį ant stalo mes argumentą, kad juo, girdi, domisi net trys kompanijos, paniekinančiai perklauskite: “Kokios? Dujų, elektros ir antstolių?” Turėtų greitai anas suvokti, kad nieko neišdegs ir baigti pokalbį!
  • Jei koks pas Jus į darbą besiprašantis bedarbis savo CV bus įrašęs reikšmingai, kad, tarkime, 2012-2014 metais jis buvo “someljė-frilanseris”, žinokite, kad po šiuo perdėm politiškai korektišku terminu paslėptas tas faktas, kad kandidatas tuos metus paprasčiausiai gėrė.
  • Kai koks nors nieko nereiškiantis ubagas ims reikšmingai pasakoti, kaip jis vakar “atsidarė vyno”, “paėmė knygą”, “pasėdėjo prie lango”, priminkite jam, kad nieko nėra šiame pasaulyje liūdnesnio už vyno butelį, išgertą vienatvėje. Vynas – kaip seksas, jam reikia minimum dviejų.
  • Išmok ištarti senovinę ir lochams negirdėtą Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV frazę “Je ne consulte que mon plaisir”, kas išvertus reiškia “Aš konsultuojuos tik su savo malonumu” – labai tinka ją sviesti, kai visokia bydlo, neprasisiekę pažįstami bei politikai ims Tau priekaištauti dėl ekstravagantiško gyvenimo būdo, demonstruojamo turto ir prabangos, pilnos lėkštės omarų pusryčiams ir vonios šampano savaitgaliui, apsipirkimo Lenkijoje ir Berlyne, egzotiškų kelionių, dailių žmonių apsupties, investicijų į meną ir panašių padoraus žmogaus gyvenimo atributų.
  • Kaip ir pridera, turbūt bėgioji rytais ar vakarais? Atseit, formai palaikyti, pamąstyti, pabūti su savimi… Trečia, turbūt manai, kad pasauliui daro įspūdį Tavo aptempta apranga, nauji kedai, smartfonas ant bicepso, juostelė “Adidas” ant kaktos, akinukai? Kodėl turėtų daryti, jei kiekvienas ubagas tai gali turėti, o ir turi. Tačiau tikrai atkreiptum dėmesį ir sukeltum aplinkai daug emocijų, jei bėgtum rankoje laikydamas virtuvinį peilį, ir ypač bėgdamas tuo pačiu greičiu įkandin kokio atleto-mėgėjo. Būtų ką jam atsiminti!
  • Kiekvieną skrydį lėktuvu labai paįvairina, kai, praskleidęs verslo klasės salono užuolaidą, apžiūrinėji ekonominės klasės keleivius ir mintyse svarstai, kaip Tu su jais sugyventum negyvenamoje saloje po lėktuvo katastrofos…
  • Kai bare prie Jūsų (tarkime, labai turtingo Ruslano) ims kibti kokia neskoningai tatuiruota kaimo varguolė su regioniniu akcentu, efektyviausia ir iškalbingiausia kiekvieno rimto žaidėjo laikysena yra tokia:

– Labas, aš Banga…

– Ruslan.

– Malonu!

– Neilgam.

  • Kai kokioje verslo konferencijoje iš gailesčio pakviestas koks nors projektinis hipsteris iš tribūnos ims svaigti vėjus, kad bizniui reikia būti socialiai atsakingu, tausoti gamtą, dalintis navaru ir dar apie kokią nors šizmą, tipo, “nesavanaudišką lyderystę”, pakentėk ir sulauk jo baigiamojo klausimo: “ar bus klausimų?”. Tada paklausk lyg tarp kitko: “o kaip šiaip paties reikalai?” Praktika rodo, kad šis klausimas labai išmuša tuos šnekučius iš bėgių ir rimtos chebros akivaizdoje staiga primena jiems, kokie visgi ubagai jie tėra, kai tie jų projektai baigiasi…
  • Kai vakarėlyje koks nors neprasisiekęs ir visiems prasiskolinęs intelektualas, siekdamas pademonstruoti savo pranašumą, ims cituoti Alberą Kamiū (Camus), ir, matydamas Jūsų šaltą bei abejingą veidą, pašaipiai paklaus, “ar Jūs žinote Kamiū?”, atsakykite, žvelgdamas tam vargetai į akis: “Ne, nepažįstu tokio. Bet žinau WWF imtynininką Sabiū, kuris neseniai finale sulaužė kovotojui Filosofui nosį. Buvau pastatęs ant to Sabiū ir laimėjau…” Tada kiek patylėjęs, ištarkite nuleisdamas balsą ir beveik pašnibždomis pabaigdamas šį vykusį rimą: “Daug pinigų”. Varguolius ši frazė labai gniuždo!
  • Kai eilinį kartą picerijoje padavėja pradės KGB stiliumi įprastą, bet užknisančią kryžminę apklausą “o prie sriubos bandelės reikės?” “Rudos ar baltos?” “Šiltos ar šaltos?” “Su cukrum ar be?” ir t.t., nubauskite ją oriai perklausdamas “kiek laiko fermentuota tešla tos taip vadinamosios bandelės?” (tik nevartokite žodžio “raugta” ar “rauginta”, nes taip išsiduosite esąs kaimietis) – rimtose kepyklose tešla fermentuojama 68 valandas… Padavėja, aišku, nežinos – tai bus puiki proga sukelti skandalą su būtinais pašūkčiojimais “pas Romką (tipo, Zakarevičių ‘Stikliuose’) šito niekada neįvyktų!” “Kas čia per kontora – Bien Cuit?” Neužmirškite kur nors įkišti terminą “neksimalizacija”, tipo, “Jūsų bandelių grūdai neneksimalizuoti” (pasiskaitysite “Google”, kas tai) – taip pelnysite erudito reputaciją aplinkinių tarpe! Gal apsiramins tie padavėjai pagaliau?
  • Kai koks šiek tiek prasisiekęs giminaitis pradės girtis, kad įsigijo būstą “geroje vietoje”, priminkite jam, kad bet kurio būsto lokacijos “buržuaziškumą” nusako tik du pagrindiniai elementai – gėlių parduotuvių ir “kavos išsinešimui” taškų gausa. Visa kita – gaili metropolio imitacija. Gal tas pleiskana giminaitis gyventi kad ir Laurų gatvėje, tačiau ten jis išliks banalus kaimietis su vogtais pinigais. Aštunta vieta olimpiniame krepšinio turnyre.
  • Kaip tapti įžymiu ir turtingu? Atsakingai ir uoliai dirbkite. Teisingai maitinkitės. Skaitykite, ką parašė protingesni už Jus. Nesiginčykite su išmintingesniais už save. Sportuokite. Neeikvokite laiko alkoholiui. Jokios ypatingos paslapties. Tai – ne branduolinė fizika.
  • Nesigėdyk savo plikės ar žilstančių plaukų. Volstryte jau nuo seno žinoma, kad nebūna turtingų blondinų vešliomis ševeliūromis. Jie būna geri atletai, ištvermingi juodadarbiai, pusėtini meilužiai. Tačiau tikras “pinigų žmogus”, tikras treideris yra visada tamsiaplaukis arba praplikęs – dėl akivaizdžių priežasčių, kai gerai pagalvoji.
  • Savo bijantį skraidyti samdinį galima šugalinti įvairiai: prieš jo komandiruotę ubagų aviakompanijomis “Ryanair” ar “Wizz” (vykstant, kaip paprastai, lietuviškai apsilažalinti ir eilinį kartą aplažalinti Lietuvą) pareikalauti jo sugrąžinti skolas, atsiskaityti su kontora, palikti passwordus ir tačkos raktus, rūsčiai kraipyti galvą ir viltingai kartoti: “turėtum suskraidyti laimingai”, “gal viskas bus gerai” ir pan. Tačiau galima pritaikyti ir seną “Goldman Sachs” treiderių šposą, taikomą naujokams – prieš tam varguoliui išvykstant į oro uostą, paduoti 100 eurų ir paprašyti nupirkti jo gyvybės draudimą su Tavimi kaip naudos gavėju. “Kam?” – išblyškęs paklaus tas nekaltybės nepraradęs planktonas. “Šiaip. Manau, kad šiandien yra mano laiminga diena” – atsakyk jam plačiai šypsodamasis. Turės, apie ką anas pagalvoti, su mužikais kinkuodamas peronu iki lėktuvo ar besikratydamas ore virš Alpių!
  • Jei labai jau nori suvaidinti “kietą” bosą ir užsikelti kojas ant stalo, atmink seną Volstryto taisyklę – ant stalo užkeltos kojos batas privalo būti idealiai išblizgintas. Vienas iš barjerų, skiriančių ubagą nuo sėkmės yra būtent nevalyti batai.
  • Saulėtojo šabo patarimas – kai koks lievą biznelį sukantis mužikas su dinastinėmis ambicijomis prisistatys Jums kaip kontorų “Igor ir sūnūs” ar “Rožko ir sūnus” įkūrėjas, pastatykite jį į vietą klausimu: “Ane? O sūnus tai, tipo, iš kurios santuokos?” Turėtų susipaprastinti tas gojus.
  • Jei jau pasidavėte madai atjaunėti ir palaikyti tinkamą sportinę formą, ko pasekoje ir perkate už nerealius bašlius į namus velotreniruoklį, tiesiog žinokite, kad jis neišvengiamai anksčiau ar vėliau vis tiek pavirs drabužių kabykla!
  • Ar pastebėjote, kad Lietuvos restoranuose stojo keista mada į kuo didesnes lėkštes krauti kuo mažiau maisto? Atseit, kulinarinis menas, gurmanistika, molėkulės, vsio takoje. Tačiau tikrovėje tai socialiai neatsakinga, nesotu ir tiesiog išsikalinėjimas. Pastatykite tuos “restauratorius” į vietą, demonstratyviai į tokią lėkštę įsiversdamas savo atsineštos lietuviškos mišrainės, o tam oficiantui, kuris ateina su nulaužta fortepijono koja būk tai “pipirų?” paduokite “Iki” įsigytą dėžutę su Kijevo kotletu, tipo, “pašildykite savo mikrobangėje”. Turėtų susiprasti mužikai.
  • Kuo skiriasi atostogaujantis buržua ir mužikas? Buržua atostogas praleidžia prie jūros. Mėgaujasi saule, lengvu brizu, vyno taure, paukštelių čiulbėjmu ir visais banaliausiais kurortiniais stereotipais. Mužikas atostogauja su savo mobiliuoju telefonu. Jis pradeda dieną naujienų skaitymu, tada skaito lochų komentarus internete, tada skaito reakciją į komentarus, po to pradeda žiūrėt naujienas per televizorių, po to – vėl internete. Ir kamuojasi, kad nėra “darbo vietoje”, kur be jo “vyksta bezpredielas”.
  • Turite pernelyg išlaidaujančią žmoną? Yra būdas, kaip išgydyti ją nuo tokio išties žalingo įpročio. Tiesiog kiekvieną jos pirkinį pasitikite su degtinės buteliu ir verskite įsigytą daiktą kartu “aplaistyti”! Nu, davaj, į sveikatą! Turėtų greitai apsiraminti Gretutė…
  • Kai pagalvoji, frazė “atlyginimas vokelyje” tik pademonstruoja, kokia varginga šalis esame (keli banknotukai, a?). Kai į apyvartą atkeliaus frazė “atlyginimas banderolėje”, tada bus aišku, kad mes – jau tikrai turtingųjų klube!
  • Kai kokiame vakarėlyje prie Tavęs prikibs koks nors branduolinės fizikos specialistas, bandydamas Tau įrodyti savo intelektualinį pranašumą teiginiais, kad mes visi lietuviškame holivude/volstryte esame tik klounai ir spekuliantai, pastatyk tą “Misterį Hirošimą” į vietą, jam primindamas, kad jis pats yra tik atomų krūva, tirianti kitus atomus. “Kaip koks akmuo, beprasmiškai galvojantis apie kitus akmenis”, – pridurk juokdamasis.
  • Rimto žmogaus telefone nebūna “praleistų” skambučių, o yra tik “praignoruoti” skambučiai.
  • Kaip pasidaryti lengvą pramogą – “Lietuvoje indėnai labai mėgsta visokias būrėjas, raganas ir aiškiareges. Pabandyk pasiprikolinti su jomis taip, kaip tai daroma Volstryte: nueik pas būrėją, ir po kiekvieno jos žodžio sujaudintai šūkčiok “tikra tiesa!” ir “kaip jūs tai sužinojote?”. Tada kažkuriuo momentu suvaidink, kad esi užhipnotizuotas ir puolei į transą. Užversk akis taip, kad matytųsi tik akių baltymai, pasisuk į ją ir kimiai (tipo, svetimu balsu, atseit Jėzus kalba Tavo lūpomis) pasakyk jai: “ŠIANDIEN TU MIRSI”. Turėsi nerealiai gero juoko!”

Trumpas teologinis komentaras-pazyzimas alkoholio vartojimo klausimu:

Jei kas gyvenime vadovaujatės bibliniais nurodymais (nemušate žmonos ir vergų, nesituokiate su našlėmis, nemeluojate ir neimate kyšių), taip pat puikiai suvokiate, kad, anot Šventųjų Raštų, alkoholis yra neatsiejama gero žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas Lietuvos alkoholikas žino ir puoselėja garsiąją Biblijos (NT) frazę: „Gerk ne vien vandenį, bet vartok ir truputį vyno dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų“ (1 Tim 5:23). Pats Kristus save vadino “valgančiu ir geriančiu [vyną]” (Lk 7:34). O neišsilavinęs ir neišmanantis dialektinių metaforų Senojo Testamento skaitytojas galėtų išvis įspūdį susidaryti, kad pati protingiausia ir sėkmingiausia „išrinktoji tauta“ – senovės žydai beveik nieko ir neveikė, tik gėrė vyną bei pliekėsi tarpusavyje (visai kaip mes, lietuviai).

Tačiau būtina suvokti, kad Biblijoje išsakyti 70 pagrindinių įspėjimų dėl girtuokliavimo (ir, beje, nėra nė vieno, reikalaujančio ar siūlančio alkoholikus užjausti bei gydyti) akcentuoja vieną nežymią, bet labai svarbią detalę – girtuokliavimas yra turtingų žmonių, o ne ubagų nuodėmė. Tad ir Jūs suvokite pagaliau – mūsų valdžios pastangos bent kiek apriboti alkoholio sukeliamas bėdas yra skirtos Jums – išsilavinusiems, gražiems, prasisiekusiems, garantuotą ateitį turintiems – apsaugoti. Nieko nėra kvailesnio kaip nukentėti apkvaitusiam nuo svaigalų: ką nors išprievartaujant, nudaužiant niekam nereikalingą žmogelį savo prašmatniu automobiliu, prišnekant paslapčių žurnalistui arba rusų šnipui, nepatenkinant mylimos moters lovoje… „La dolce vita“ iškart pavirs kažkokiu košmaru. Ar Tau to reikia? Negerk ir nekvailiok kaip plebėjas, tas bent jau neturi, ko prarasti O Tu – turi.

 

Savaitgalinis horoskopas – paslaptingas rimuotas tekstas, tarsi atkeliavęs iš viduramžių, kažkoks grėsmingas įspėjimas:

“Pasinaudojęs tavo naivumu ir patiklumu,

Kažkas paprašys tavęs paskolint pinigų.

Tą prašymą bus apėmęs bjaurus dvokas

Ir kai jų neatgausi, visus ištiks šokas,

Suvokus, koks tu vis dėlto esi lochas!”

 

Pradžiai, štai tokia istorija. Gyveno supergraži mergina, dailiai nuaugusi, išsilavinusi, padori ir miestietiškų manierų, ir net ne iš chronių šeimos kilusi. Bet ubagė, kaip dažniausiai ir būna. Ir susidėjo ji su dvigubai už ją žemesniu, užtat dvigubai vyresniu storuliu, veido bjauraus ir manierų atgrasių. Bet turtingu, kaip beveik visada ir būna. Ir kai jos draugės klausdavo, kodėl su tokiu urodu ji sumetė skudurus ir netgi dar ir ištekėjo už jo, mergina joms atsakydavo: “Jis aukštas ir gražus, kai stovi ant savo piniginės”.

Štai ir patarimas – nesusidėkite su tokiomis! Joms tik Jūsų pinigai ir terūpi, o visai nerūpi nei Jūsų gilus vidinis pasaulis, nei drąsa imtis rizikos, nei ryžtingumas, valdant biznį (o ryžtingumo reikia ne mažiau, nei komanduojant artilerijos baterijai stabdant fronte prasilaužusius tankus!). Patikrinkite kiekvieną prie Jūsų kimbančią barakudą, įsitikinkite, ko jai iš tikrųjų iš Jūsų reikia!

 

Artėjančios Rugsėjo 1-osios proga – pastaruoju metu ubagai, motyvuojantys savo nenorą studijuoti aukštosiose mokyklose, labai pamėgo dangstytis tokiais banaliais ir šviesiems žmonėms jau seniai nusibodusiais pavyzdžiais – Steve Jobsu, Marku Zuckerbergu, Billu Gatesu, tipo, žėk, mokslo nebaigė, o kiek pasiekė (tarsi mūsų ubagams lemta tiek pasiekti?), arba – meniškesne forma – „jie baigė gyvenimo universitetą“. Prie tos šaikos dar galima prikabinti ir Johną Lennoną (nevalingai keitė raidžių tvarką žodžiuose), Michaelą Phelpsą (leksikonas susideda iš 124 žodžių), Richardą Bransoną (visiškas beraštis) ir t.t.

Visa tai taip, nors visi suvokiame, kad tai absoliutinės išimtys, kurių sėkmingą veiklą – komercinę, muzikinę, literatūrinę ar sportinę plėtojo, reguliavo ir tvarkė jau žmonės būtent su aukštuoju…. Tačiau priminkite ubagams (bent jau tiems, su kuriais išvis teikiatės kalbėtis) – visi tie prasisiekę bemoksliai turėjo du esminius skirtumus nuo šiandieninių lūzerių: pirma, jie visi mokėjo kažką daryti: plaukti, programuoti, koduoti, lipinti iš plastelino, groti balalaika ir pan. Antra, jie visi kažką darė – sėkmingai ar nesėkmingai, tačiau visada iki tol, kol jiems pavykdavo. Biškį svetimos savybės dabartiniams bemoksliams šnekučiams, ane?

 

Artėjančios Rugsėjo 1-osios proga – šiemet sukanka 25 metai, kai Lietuvoje atsirado pirma „privati“ ir atseit „presitžinė“ vidurinė mokykla. Kitais žodžiais, pirmasis lochotronas ubagams, siekiantiems savo vaikus kaip nors insertinti į „elitą“. 25 metai – pakankamas laiko tarpas išauginti tą „elitą“ ir tinkamiausia proga paklausti – tai kur dingo tų Lietuvos „privačių „ ir „prestižinių“ mokyklų auklėtiniai? Kuris jų šiandien užima aukščiausius šalies politinius, karinius, finansinius ar valstybinius postus? Bent vienas? Tokių mokyklų daugėja, tačiau „elitui“ tinkamų žmonių jie kažkaip niekaip neįstengia prigaminti. Trečias sekretorėlis ar atašė ambasadoje kur nors Bulgarijoje – ne tokia jau ir įspūdinga karjera…

Todėl atminkite – čia, pas mus tikrajame elite yra vertinamos visai kitokios žmonių savybės ir laikysena, nei tos, kurią puoselėja tas lochotronas. Ir nebūtina mokėti didelius bašlius pseudopedagogams, kad tas savybes įgytum – kaip rodo praktika, vaikai ten to kaip tik ir neįgyja! Ir staiga susirimavo! – “Pagalvokit apie tai, prasčiokiškos kilmės tėvai“!

 

Ar kada pagalvojote, kodėl Jūsų mėgiamo „Facebook“ įkūrėjas ir savininkas Markas Zuckerbergas, iš principo galėjęs turėti bet kurią pasaulio merginą, visgi įsimylėjo, susimetė ir vedė tokią truputį nesimpatišką Priscillą? Ar kada USA šou, verslo (o ir politikos) istorijoje pamenate kokį žymūną, kurio žmona nebūtų pagal laikmetį verčianti iš klumpių? (Net Hillary yra savotiškai graži ir įspūdinga moteris). Nuo Howardo Hughes iki Billo Geitso, nuo Mike Tysono iki Donaldo Trumpo – šalia jų visų tik gražuolės. O čia prašau – net šiais laikais ta Zuckerbergo Priscilla vaikšto nesusitvarkiusi, o galėtų šalia to „gyko“ puikuotis Marina Bui ar kas nors panašaus – būtų į ką pažiūrėti!

Kodėl? Kaip tai? Klausiau to savęs jau seniai. Ir neseniai radau atsakymą, kuo jie sužavėjo vienas kitą. Ne taip jau paprastai – mat, ta Priscilla buvo pirmoji mergina, nusijuokusi iš „gykiško“ Zuckerbergo bajerio, kurį būk tai suprato ir užskaitė, ir dar pasakė „cool!”

Koks tas bajeris? Ogi užrašas ant asmeninio Zuckerbergo alaus bokalo – „Pound include beer dot H.“ Jei putojatės pasipiktinę – „kas čia per briedas?“ – tuomi sau ir atsakote, kodėl esate visiems prasiskolinęs ubagas arba už milijardieriaus neištekėjusi pikčiurna (aišku, jei išvis ištekėjusi, beje). Pagal oficialią versiją, jie susibendravo bendroje eilėje prie šikano per vieną vakarėlį, kurioje Markas, net ir eidamas į tuliką laikė tą bokalą rankoje. Žodis po žodžio, ch-chi cha-cha…

O štai kuo Markas sužavėjo Priscillą? Būtina atminti, kad jų pažinties jis dar nebuvo miljardierius, tiesą sakant, jis buvo tik iš Harvardo metamas neklaužada, su neaiškiomis perspektyvomis ir ateitimi. Ir komplimentai jo buvo banaloki: „aš jau verčiau leisiu laiką su Tavimi, nei darysiu kursinį darbą“. Bet būtent šis ir rado kelą į Priscillos širdį. Vėl piktinatės? Turbūt panos neturite… Jau nekalbant apie vaikiną…

Taigi, kur tas patarimas? Štai – suvokite, kas Jūsų siekiamybei yra svarbu ir pabandykite tai pamėgti. Tai, ką matote lievo ir ubagiško šiandien – nenurašykite, nesityčiokite iš ubagų, nes niekada nežinai, į ką jie pavirs ateityje. Ir ne fizinis grožis yra svarbiausia.. Žmonės turi savo asmeninių kodų, pomėgių, sentimentų – nesijuokite iš jų, o pamilkite. Ir pamatysite, visas pasaulis bus Jūsų, net Marina Bui! Beje, vienas Lietuvos oligarchas po skyrybų labai ilgai ieškojo sau moters, tikrindamas visas kandidates būtent panašiu vienu kodu, bet apie tai – kitą kartą! P.S. Jau vedęs, jei ką, rado.

 

Sykį vienas geras kaunietis nupirko savo vienturčiam sūnui prabangų automobilį “Ford Mondeo”. Netrukus jis pamatė tame automobilyje savo sūnų su mergina, kurios nelaikė “tinkama pora”. Jis iškart pareikalavo, kad sūnus nutrauktų su ja santykius. Sūnus išdidžiai atsisakė. Tėvas pagrasino atimsiąs dovanotą automobilį. Sūnus į tai atsakė, kad jo meilė yra stipresnė.

Tada tėvas atėmė iš jo automobilį. Sūnus pasirodė tėvo kabinete ir pareiškė, kad lieka su ta mergina. Tėvas sustabdė sūnaus kreditinę kortelę “American Express Platinum”. Sūnus atsakė kupinu jaunatviško pasipūtimo laišku, tvirtinančiu, kad lieka su ja kartu kad ir “skurde”. Tada tėvas sūnų atleido iš UAB direktoriaus posto. Sūnus į tai tik nusijuokė.

Ta jų dvikova tęsėsi gana ilgai, tačiau jos pabaigą nesunku numanyti. Sminga visi, stojantys prieš tėvų valią, o pinigai galiausiai vis dėlto įveikė Blogį. Kaip išsireiškė tas kaunietis tėvas, išsišiepęs iki ausų: “Bablo vsegda pobeždajet Zlo!”.

 

Kai prasčiokams, laužantiems liežuvius ištariant rebrandintų “Statoil” degalinių pavadinimą SĖKL KEI, paaiškinsi, kad tas pavadinimas reiškia ne ką kita kaip stilizuotą labiausiai pasaulyje pažįstamą žodį OK, kurį ir reikia tarti, kalbant apie degalinę, kaip tai daro žmones civilizuotame pasaulyje (net Latvijoje) – daryk tai švelniai, tarsi kalbėtum su psichiniais ligoniais, nes sužinoję tą paprastą faktą ubagai pradeda labai karščiuotis ir priešgyniauti!

Praplėsk tų mažaraščių varguolių akiratį taip pat paminėdamas, kad tokiu pačiu principu yra sukonstruotas ir amerikietiškų degalinių tinklo Q8 pavadinimas (kurį baudžiauninkai neabejotinai bus matę “per teliką”) – jis reiškia ne ką kita, kaip šalies pavadinimą – “Kuwait”.

 

Pamokanti istorija apie Romano Abramovičiaus laikrodį – atsiminiau ją šįryt, kai užsisegiau tik ypatingomis progomis nešiojamą savo “Baume & Mercier”:

Taigi, būdamas vienu turtingiausių pasaulio žmonių, Romanas Abramovičius netikėtai pradėjo segėti pigų plastmasinį, kinietišką, elektroninį laikrodį, tipo, iš tokių, kokie parduodami Kauno kioskeliuose už 10 eurų. Segėjo jį nuolat. Niekas nedrįso jo paklausti, kodėl; šviesesnieji manė, kad tai – “downshfitingas”, tamsesnieji – kad dukros dovana. Vienas vidurinės grandies vadybininkėlis, 25 metų snarglius nusprendė, kad tai – nebylus raginimas slėpti savo turtą, ir, pasekdamas savo bosu, taip pat įsigijo ir pradėjo nešioti panašią “plastmaskę”. Kartą Romanas Abramovičius susidūrė su tuo vadybininkėliu koridoriuje, pastebėjo tą plastmasinę pigieną ant jaunuolio riešo ir, žvelgdamas jam į akis, reikšmingai paklausė: “Ar ne per anksti?”. Tada visiems viskas ir pasidarė aišku.

 

 


KOMENTARŲ NĖRA