“PANASONIC” – IŠ PELENŲ PAKILUSIO FENIKSO ISTORIJA

“PANASONIC” – IŠ PELENŲ PAKILUSIO FENIKSO ISTORIJA

46
0
DALINTIS

Jis nebuvo toks žinomas kaip Henry Fordas ar Soichiro Honda, tačiau uždirbo daugiau pinigų nei jie kartu sudėjus. Jo įkurta kompanija šiandien visam pasauliui yra pažįstama kaip „Panasonic“, ir yra viena didžiausių Japonijos elektrotechnikos gamintojų kartu su „Sony“, „Hitachi“, „Toshiba“ ar „Canon“.

 

Tačiau ištisus 90 metų ta kompanija nešiojo kitą vardą – kokį turėjo jos įkūrėjas – Konosuke Matsushita (1894-1989) – tipiškos japoniškos „fenikso“ sėkmės istorijos herojus.

 

Konosuke Matsushita gimė pasiturinčio ūkininko šeimoje ir buvo jauniausias iš aštuonių turėtų vaikų. Ateitis žadėjo būti šviesi, tačiau likimas buvo paruošęs piktą pokštą – dėl nesėkmingų investicijų tėvas prarado visas turėtas žemes, ir Matsushitų šeima buvo priversta išsikelti į miestą, kur visa dešimtimi įsikūrė trijuose nedideliuose kambarėliuose. Konosuke savo ankstyvąją vaikystę atsiminė ne tik kaip nuolatinio nepritekliaus laikmetį – jiems trūko visko: maisto, drabužių, vaistų – bet ir praradimų laiką – būsimojo milijardieriaus akivaizdoje vienas po kito mirė jo trys mažamečiai broliai…

 

Konosuke pažintis su mokslais baigėsi, jam sulaukus devynerių – teko mesti pradinę mokyklą ir kaip kokiam Juozo Baltušio knygų herojui išvykti tarnauti pas svetimus, į Osaką, kur jis tapo puodžiaus gizeliu. Tačiau net ir to amato išmokti nespėjo – po metus trukusio dirbtuvių valymo ir šeimininko vaikų priežiūros, puodžiaus verslas žlugo, ir dešimtmetis Konosuke Matsushita atsidūrė gatvėje.

 

Apie socialines tarnybas ir “vaikų teises” to meto Japonijoje nelabai kas buvo girdėjęs, tad kiek laiko paelgetavęs Osakos gatvėse, Konosuke rado naują darbą – dviračių parduotuvėje. Dviračiai tais laikais Japonijoje buvo laikomi prabangos preke (beveik visi importuojami tik iš Anglijos), ir darbas buvo šiaip ar taip “prestižinis”. Juoba kad parduotuvės gale veikė ir kalvė, kur tie dviračiai ir buvo taisomi. Būtent toje kalvėje Konosuke išmoko apsieiti su žaizdru, pažino įrankius ir išmoko juos valdyti.

 

Ten prabėgo „penkeri geriausi jo gyvenimo metai“, kaip vėliau atsiminė Konosuke. Parduotuvės savininkas buvo geras žmogus, laikęs Matsushita pilnateisiu savo šeimos nariu. Tačiau išleisti Konosukes į mokslus neįstengė. „Įgyk amatą“, – mokė jis savo globotinį, – „jei tapsi sėkmingu verslininku, tada pats galėsi samdyti žmones su išsilavinimu.“

 

1910 metas Osakoje pasirodė pirmieji elektriniai tramvajai, sužavėję Konosuke, kuris miglotai nujautė, kad žmonijos ateitis neišvengiamai yra susijusi su elektra. Sulaukęs penkiolikos metų, jis gavo darbą pirmojoje mieste elektrinių lempučių gamykloje – „Osakos elektrinės šviesos kompanijoje“. Pirmasis jo projektas, trukęs šešerius mėnesius buvo elektros instaliacijos Osakos teatre įrengimas – jis ne tik supažindino Konosuke su elektros paslaptimis, bet ir atnešė chronišką plaučių uždegimą, kurio pasekmės – dusulys kamavo visą likusį gyvenimą (o nugyveno K.Matsushita net 94 metus…)

 

K.Matsushita turėjo talentą dirbti su elektra. Sulaukęs 22 metų, buvo paaukštintas gamyklos kokybės inspektoriumi, vedė. Laisvu nuo darbo metu sukonstravo savadarbį lemputės lizdą (patroną), kurį pasiūlė kompanijos savininkui gaminti. Tačiau pastarojo nesužavėjo K.Matsushitos gaminys, negana to, bosas netgi patarė neužsiimti “niekais”. Įsižeidęs K.Matsuhita metė darbą lempučių gamykloje 1917 metais, ir kartu su dviem draugais bei šešuru Toshio Iue įsteigė savo “Matsushita naminių elektros prietaisų gamyklą”, pasiryžęs įrodyti, kad jo kūriniai – ne “niekai”.

 

Ambicijos buvo didelės, o štai realybė – nelinksma. K.Matsushita teturėjo vos 100 jenų santaupų, kurių neužteko net reikiamiems įrankiams įsigyti. Visų penkių darbuotojų išsilavinimas neviršijo penkių klasių, o pardavimo patirties neturėjo nė vienas. Tačiau tai dar nereiškė, kad niekas iš jų netikėjo apšviesta ateitimi. „Nemanyk, kad kažkas yra neįmanomo“, – vėliau K.Matsushta mokė savo darbuotojus.

 

Kompanijos dirbtuvės įsikūrė Matsushitos namo rūsyje ir pradėjo gaminti jo sukurtus lempučių lizdus. Siūlė juos pardavėjams, bet niekas nenorėjo prasidėti su nežinomais tiekėjais. Įsiskolinimai vis didėjo ir, kad pragyventų, K.Matsushita vienu metu lombarde net užstatė savo žmonos vestuvinį kimono. Galiausiai visi Matsushitos darbuotojai išsibėgiojo, ir jis liko tik su savo šešuru.

 

Besiruošiant uždaryti kompaniją, kaip iš dangaus nukrito skubus užsakymas pagaminti tūkstantį propelerio menčių elektriniams ventiliatoriams. Tai netruko pataisyti finansinę padėtį, buvo atnaujinta ir lempučių lizdų gamyba. Galiausiai ir jie tapo populiarūs, pirkėjams suvokus, kad yra pigesni ir geresni, tad K.Matsushita atkuto, – „po blogos dienos ateina gera“, – vėliau sakydavo jis, 1922 metais netgi pastatęs naują gamyklą.

 

Tada jis suprato, kad net geriausius daiktus yra ne taip jau paprasta parduoti – o santykiai su pardavėjais yra ne mažiau svarbūs ne kokybė. Būtent toks požiūris padėjo jam išplėtoti efektyvų pardavimų tinklą, ir savo gaminiais patekti į japonų šeimas ir širdis.

 

Po Pirmojo pasaulinio karo Japonijoje kilęs ekonominis bumas sukūrė ir antrą iššūkį – santykius su darbuotojais. Darbo jėgos tas laikais trūko visur. Ne vieną rytą K.Matsushita praleido prie savo gamyklos durų, laukdamas, kuris iš darbininkų sugrįš atgal į darbą. Tai įkvėpė jį sukurti ypatingą personalo vadybos sistemą – plačias motyvacijos programas, rūpestį savo darbininkais, kompanijos pelno dalybų su darbuotojais schema – K.Matsushita niekada neužmiršo, iš kur atėjo jis pats…

 

„Žmonės yra svarbesni nei produktai“, „darbuotojas yra ‚klientas‘“, „Tavo pavaldiniai yra daug kuo pranašesni už tave patį“ – štai kelios iš K.Matsushitos taisyklių darbui su žmonėmis. Ir tos taisyklės neapvylė – kompanijos darbuotojų įžvalgos ir pastebėjimai daugeliu atvejų padėjo K.Matsushitai patobulinti esamus ar sukurti naujus gaminius.

 

Tokius kaip dviračių žibintus, išgarsinusius K.Matsushitą visoje Japonijoje. Dviračiai sparčiai populiarėjo, tačiau tradiciniai jų žibintai buvo nepatikimi (daugiausiai jie išvis buvo primityvūs – tiesiog į stiklainį įstatyta žvakė arba maža aliejinė lemputė), elektriniai veikė vos tris valandas. Per pusmetį K.Matsushita sukūrė savo garsiąją „kulkos“ formos lempą, kurios akumuliatorius užtikrino darbą net 40 valandų. Japonai greitai įvertino tokią naujovę, ir jo gaminamais dviračių žibintais netgi buvo apšviečiami būstai vietoje žibalinių lempų.

 

Tais laikais gimė ir pirmasis jo kompanijos prekės ženklas. K.Matsushita laikraštyje išvydo jam patikusį anglišką žodį „International“, kuris, tiesa, jau buvo užregistruotas kaip kitos kompanijos pavadinimas. Tačiau žodžio „National“ dar niekas Japonijoje nebuvo sumojęs panaudoti. Taip būtent „National“ 1927 metais pradėjo puikuotis ant K.Matsushitos kompanijos gaminių.

 

K.Matsushita jautė malonumą kurdamas kažką naujo ir it koks poetas netgi prie lovos laikė popieriaus lapą bei pieštuką, kad galėtų užsirašyti jam prisisapnavusias idėjas. 1923 metais jis sukūrė visą eilę naujų elektrinių prietaisų – elektrinį būsto šildytuvą, šildomą valgomąjį stalą, elektrinį kojų šildytuvą. 1927 metais pradėjo gaminti elektrinius lygintuvus, kurie buvo pigesni nei konkurentų, nes buvo pirmieji, gaminami konvejerinio surinkimo būdu. Taip K.Matsushita sukūrė savo sėkmės formulę: „gaminys, pigesnis 30%, už konkurentų, ir geresnis 30% už konkurentų yra pasmerktas sėkmei“ – jos visada ir laikėsi.

 

Konvejeriniu būdu buvo gaminamas ir pirmasis „National“ radijo imtuvas, pasirodęs 1931 metais. Iš pradžių K.Matsushita net nesistengė brautis į radijo imtuvų, kur nuo 1925 metų dominavo amerikietiškieji ir vietinis prekės ženklas „Sharp“, tačiau kai paties Konosuke radijo imtuvas sugedo prieš pat jo mėgiamą programą, tai jį taip supykdė, kad buvo nuspręsta pagaminti savo imtuvą – tokį, “kuris negestų”. Radijo technologijos jį vėliau taip žavėjo, kad K.Matsushita netgi nupirko svarbų patentą iš Amerikos, kurį padovanojo visiems Japonijos radijo imtuvų gamintojams, kad tik rinka klestėtų ir tobulėtų – „kompanijos misija yra praturtinti visuomenę“, – mėgo kartoti jis.

 

Vėliau K.Matsushita ėmėsi rimtos pramoninės veiklos – 1933 metas pradėti gaminti elektriniai varikliai, 1935 metais – baterijas, 1936 metais – lempos. Kompanijos gamyklos pradėtos atidarinėti kitose Azijos šalyse, ir „National“ prekės ženklas tapo žinomas už šalies ribų.

 

Rimta veikla sąlygojo ir 1938 metais pakeistą kompanijos pavadinimą – kokie „naminiai prietaisai“? – dabar „Matsushita“ vadinosi „Matsushita elektros pramonės kompanija“ ir Konosuke jau drąsiai eksperimentavo su pačia pažangiausia to meto technologija – televizija. Dosniai finansuodamas mokslinius tyrimus, Konosuke savo pirmąjį 12 colių įstrižaines televizoriaus ekrano prototipą pristatė vyriausybei, besiruošiančiai 1940 metų Tokijuje turėjusioms vykti Olimpinėms žaidynėms, ir jo modelis buvo laikomas rimčiausiu pretendentu priimti televizijos transliacijas.

 

Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė ne tik žaidynes ar televizijos plėtrą, bet ir daug kitų Konosukės veiklų. „Matsushita“ buvo priversta vykdyti Imperinės armijos užsakymus, gamindama lempas ir variklius. 1943 metais buvo įsteigta „Matsushita laivų statykla“ ir „Matsushita orlaivių kompanija“. Iki karo pabaigos jos spėjo pastatyti vos 56 medinius laivus ir tris medinius lėktuvus, tačiau už tai netrukus brangiai sumokėjo…

 

Per Antrąjį pasaulinį karą Japonija neteko trijų milijonų žmonių ir prarado pusę savo turėtos prieškarinės teritorijos. Visi šalies didmiesčiai buvo subombarduoti, ketvirtis nacionalinio turto sunaikinta, ir šalį okupavo amerikiečių kariuomenė. „Matsushita“ kompanija buvo priversta visiškai sustabdyti savo veiklą, jos 32 gamyklos šalyje ir užsienyje buvo konfiskuotos (kai kurios perduotos JAV kompanijoms kaip reparacijų išmokos), darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 26 iki keturių tūkstančių.

 

Okupacinė amerikiečių administracija parengė Japonijos ekonomikos restruktūrizacijos planą, nukreiptą prieš karo reikmėms dirbusias šalies kompanijas, daugiausiai šeimoms priklausiusias monopolijas, vadinamas „zeibatsu“. Šešiolika japoniškų “zeibatsu” buvo visiškai panaikintos, o 26 iš pagrindų reorganizuotos. Naikinimui buvo numatyta ir „Matsuhita“, tad pačiam Konosukei teko kovoti ištisus ketverius metus, kol pavyko išsikovoti „zeibatsu“ statusą panaikinančią direktyvą.  Jis lankėsi okupacinės administracijos būstinėje net 50 kartų, per kuriuos sugebėjo įtikinti amerikiečius, kad jie leistų atgaivinti taikios produkcijos gamybą. Nors ne kažin kiek to turto buvo likę. Pagal restruktūrizacijos planą „Matsushita“ perdavinėjo savo gamyklas kitiems, kai kada sėkmingai – 1947 metais K.Matsushitos šešurui Toshio Iue buvo perduota „Matsushia“ dviračių lempų gamykla, kuri vėliau išaugo į kitą garsią japonišką kompaniją „Sanyo Electric“ (kurią „Matsushita“ įsigijo atgal 2009 metais). 1950 metais apribojimai „Matsushita“ kompanijos veiklai buvo panaikinti su sąlyga, kad pats Konosuke Matsushita ir dvylika kompanijos direktorių atsistatydins iš savo postų. Jis sutiko tai padaryti, tačiau profsąjungos peticija, kurią pasirašė 15 tūkstančių Osakos gyventojų, dar kartą įtikino amerikiečius, kad K.Matsushita yra svarbus asmuo šalies ekonomikos atgaivinimui.

 

Juoba kad prasidėjus „Šaltajam“ ir Korėjos karams, JAV prisireikė stiprios Japonijos ekonomikos. K.Matsushita, iš pradžių atnaujinęs dviračių gamybą, išvydo netikėtą galimybę tapti išties tarptautine kompanija, nes amerikiečiai dosniai dalino patentus ir eksporto į JAV lengvatas. Tam reikėjo tik techninės prekybos, vadybos ir gamybos gido – ir juo tapo Nyderlandų elektrotechnikos kompanija „Philips“, prekiavusi su „Matsushita“ dar prieš karą – puikus pavyzdys to, kaip Nyderlanduose, šalyje, mažesnėje nei Japonija, įmanoma sukurti pasaulinę kompaniją.

 

Pagal Japonijos ekonomikos gaivinimo planą, „Philips“ padovanojo „Matsushitai“ pažangesnes technologijas ir vadybos sistemą, kurų įdiegimui 1952 metais buvo sukurta bendra įmonė „Matsushita Electronics Corporation“, pastačius naują gamyklą Osakoje.

 

Kur atsirado ir Jums visiems pažįstamas „Panasonic“ prekės ženklas. Pats sudurtinis žodis lotynų kalboje reiškia „visuotinį garsą“, nes pirmosios „Philips“ padovanotos technologijos buvo skirtos būtent radijo imtuvams gaminti, juoba kad japoniški pavadinimai Amerikoje dar ilgai kėlė nepageidaujamus sentimentus. „Matsushita“ dar dešimt metų negalėjo naudoti „National“ prekės ženklo prekybai JAV teritorijoje, nes tokį jau turėjo „National Radio Company“, gaminusi panašią produkciją. Taip į Amerikos rinką „Matsushita“ įsiveržė kaip „Panasonic“.

 

Kai 1953 metais Japonijoje buvo pradėtos televizijos transliacijos, „Matsushita“ su „Philips“ pagalba jau turėjo savo pirmąjį televizorių 17K-531 – pirmąjį pasaulyje aparatą su kvadratiniu, o ne įprastu apvaliu ekranu. Ir kai naujo pokarinio ekonominio bumo metu japonai savo namuose užsinorėjo trijų dalykų: televizoriaus, skalbyklės ir šaldytuvo, viską galėjo gauti iš „Matsushita“ – . „Panasonic“ skalbyklės pasirodė  1951 metais, televizorius – 1952-asiais ir šaldytuvas – 1953 metais.

 

1953-1973 metais „Matsushita“ tapo didžiausiu pasaulyje elektrinių prietaisų su „National“ ir „Panasonic“ prekės ženklais gamintoja. 1954 metais buvo įsigyta kitos japoniškos kompanijos JVC akcijų. 1965 metais „Matsushita“ pradėjo aukštos klasės aparatūros gamyba su „Technics“ prekės ženklu, kurį išgarsino kokybiški vinilinų plokštelių grotuvai.

 

1961 metais Konosuke Matsushita atsistatydino iš kompanijos prezidento pareigų ir perdavė valdymą savo žentui. Tačiau aktyviai dalyvavo kompanijos veikloje iki galutinio pasitraukimo į pensiją 1973 metais. Būdamas pensijoje jis parašė net 44 knygas ir dosniai dalijo sukauptą turtą įvairiems labdaros projektams (savo mirties metais, 1989-aisiais jis turėjo tris milijardus dolerių).

 

Tuo metu “Matsushita” turėjo 42 milijardų dolerių metinę apyvartą. Būtina prisiminti, kad tais laikais Japonija pasauliui buvo tas pat, kaip ir Kinija šiandien – pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos tiekėja. Tačiau K.Matsushita nepasitenkino vien užversdamas Amerikos, o vėliau ir viso pasaulio rinką savo gaminiais, jis daug investavo ir į kitus prekės ženklus. Buvo metas, kai amerikiečiai rinkosi parduotuvėje magnetofonus su “General Electric“, RCA, „Sylvania“, „Magnavox“, „Montgomery Ward“, „Quasar“. „Technics“, „Emerson“, „Curtis Mathes“ ir „Panasonic“ pavadinimais, net nenutuokdami, kad juos visus gamino viena kompanija – „Matsushita Electric“. Kompanija gamino praktiškai visus buitinės elektrotechnikos daiktus – apie 350 tūkstančių pavadinimų prietaisus, tame tarpe ir 1983 metais kartu su IBM išleistą pirmąjį japonišką asmeninį kompiuterį (kiek vėliau dėl antimonopolinių įstatymų, „Matsushita“ valdomų prekės ženklų portfelis buvo dirbtinai sumažintas).

 

2008 metų spalį „Mastushita Electric Industrial Co.“, gavusi įkūrėjo Matsushitos palikuonių sutikimą, buvo  pervadinta „Panasonic Corporation“, atsižvelgiant į prekės ženklo populiarumą ir kokybės garantą. Tas pačiais metais taip buvo pervadinta ir dauguma kompanijos gaminių, turinčių „Matsushita“ arba „National“ pavadinimus.

 

Šiandien „Panasonic“ yra tapusi ne vien komercinės, bet ir socialinės veiklos kompanija. Ją sudaro trys pagrindinės veiklos padaliniai – Buitinių prietaisų, Infrastruktūros Sprendimų bei Pramoninių komponentų ir prietaisų. Ir devynios „domenines“ kompanijos, užsiimančios ekologiniais sprendimais, sistemų ir komunikacijų, pramonės prietaisų, sveikatos apsaugos priemonių, automobilių ir energetinių agregatų gamyba – kompanijai priklauso apie 140 tūkstančių patentų. „Panasonic“ korporacijai priklausančios gamyklos gamina netgi plytas – juoba kad „išmanusis namas“ yra viena strateginių kompanijos inžinerinės minties krypčių („Panasonic“ dalyvauja grandioziniame projekte paversti Denverio miestą Kolorade „išmaniausiu miestu pasaulyje“). „Panasonic“ kartus su „Tesla Motors“ yra daug investavusi į elektrinių automobilių akumuliatorių gamybą. Šiais metais „Panasonic“ pristatė kvapą gniaužiančią naują technologinę koncepciją – permatomą televizorių ir yra paskelbusi Dirbtinio intelekto kūrimo pradžią.

 

Net Konosuke Matsushita būtų nustebintas, suvokęs, kokį kelią nuo lempučių lizdų ir dviračių žibintų nuėjo jo įkurta kompanija… „Nepardavinėk žmonėms daiktų, kurių jie nori, pardavinėk jiems daiktus, kurie yra naudingi“, – kadaise kalbėjo jis.

 


KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI