(NESU)MINDOMA ELEGANCIJA

(NESU)MINDOMA ELEGANCIJA

1055
4
DALINTIS

Batai.

Visi juos turime, visi jais avime. Vieni jų turime daugiau, kiti – mažiau. Vieni išsiverčiame su dvejomis poromis (neskaitant sportinių batelių) visais atvejais, kitiems ir dvylikos porų neužtenka. Dažnai gailime jiems pinigų ir savo laiko, nors gerai žinome, kad vėliau dėl to gailėsimės dar daugiau.

Dažnai galima išgirsti, kad batai – svarbiausia džentelmeno aprangos detalė. Ne vien apsauganti mūsų švelnius padus nuo drėgmės ar kieto parketo. Puikaus kostiumo sukeltas įspūdis bus sugadintas, jei prie jo bus avimi prastos kokybės ar nesuderintos spalvos batai (kaip sako dendžiai, geriau tokiais atvejais eiti basomis, motyvuojant tokį elgesį religiniais įsitikinimais ar apiplėšimu, nei gadinti savo reputaciją…) Batai gali daug ką pasakyti apie jų savininką – apie jo asmenybę, laikyseną, šykštumą, asmeninį stilių, dėmesį detalėms ir profesionalumą. Batai, kaip ir kaklaraištis, rodo vyro sėkmės laipsnį ir statusą. Ar kada pagalvojote, ką Jūsų batai sako aplinkiniams?

Kas yra geri batai? Paprasta – tai yra visi batai, pagaminti iš aukštos kokybės odos ir su atitinkamu gamintojo nagingumu. Kaip atskirti gerą nuo gerai padaryto blogo bato? Vėlgi paprastai – pagal kainą ir gamintojo vardą.

Batai yra politika. Argi Jums nesuspaudžia širdies matant basus Afrikos vaikus ir ranka nesiekia piniginės – kad tik jie eitų į mokyklą avėdami nors ir „Inkaro“ gaminius? Užkietėję vegetarai neavi batų, pagamintų iš bet kurio gyvulio odos ar kailio. Batai yra socialinio statuso ženklas. Per visą žmonijos istoriją batai visada buvo siejami su laime. Turčiai turėjo batus, o tai reiškė aukštesnę klasę. XVI amžiaus Indijoje tik turčiams ir tebuvo leidžiama avėti batus. Filipinų diktatoriaus žmona Imelda Markos savo garderobe turėjo 1500 porų batų. Lietuvių mėgiama dainininkė Celina Dion, savo vargingos vaikystės metu neturėjo batų, todėl stengiasi atsigriebti dabar, be perstojo pirkdama naujus batus. Prisimenate J.Baltušio aprašytos Lietuvos piemenėlių svajonę? Įsigyti batus. Pastebėjote būtiną bet kurio knygose aprašomo nacisto išvaizdos detalę – nublizgintus batus? Batai – žmonijos progreso atspindys – mūsų vaikai, it kokiame padavime apie Leniną nebemoka užsirišti batų raištelių, nes už juos šią funkciją atlieka « velcro» lipukai. Batai kelia pagarbą, juoką,  susižavėjimą, pavydą ir panieką. Batai šildo, apsaugo, įformina ir įprasmina, padeda žygyje ir šokio metu.

Ir batais mes kasdien remiamės į savo Motiną Žemę.

BATŲ ISTORIJA

Seniausiam išlikusiam žmogaus apavui šiandien sukanka 10 tūkstančių metų – tai buvo sandalai, pagaminti iš papiruso lapų ir skirti apsaugoti senovės egiptiečių pėdas nuo įkaitusio dykumų smėlio. Toliau į šiaurę gyvenantys to meto lietuvių protėviai apsivyniodavo pėdas odos skiautėmis, saugojusiomis jas nuo aštrių akmenų ir šalčio. Kažkuriuo istorijos tarpsniu šioms odinėms skiautėms buvo lemta susijungti su sandalais, sukuriant nūdienos batų formas.

Sandalai ilgai buvo dominuojantis Europos apavas, skirstytas pagal karinius, elitinius, dvasininkijos ir prastuomenės stilius. Daugelį patobulinimų į žmonijos apavą įnešė kryžiuočiai, žygiavę iš šaltų kraštų į šiltuosius Kristaus kapo atkariauti. Būtent per Kryžiaus žygius Vakaruose atsirado smailianosis batas, o XII amžiuje prie jo prikibo ir kulnas – kažkur apie tą laikmetį atsirado ir pirmoji „tikra“ batų pora, sukurta atskirai dešinei ir kairei pėdoms.

To meto dizaineriai apavo grožį suvokė bato ilgume ir siaurume – ir ši tendencija, beje, siekia net mūsų dienas. Tačiau viduramžiais, ne taip kaip šiandien, liaudis batų neavėjo kaip papuola – žmonijos apavą reguliavo įstatymai – ir tai, kaip pasakytų Leninas, buvo daroma „klasiniu principu“. XIV-XVI amžiuose Anglijoje įstatymu buvo aiškiai apibrėžta, kurios klasės atstovas kokio ilgio batus gali avėti. Vargšų batų nosis neturėjo būti nutolusi nuo kojų pirštų galų toliau nei 5 cm. Pirklys galėjo puikuotis 15 cm ilgio bato nosimi, džentelmenas – 25 cm, o didikas – pavydą keliančiais 60 cm (beje, tokio tipo ilganosį apavą galima išvysti ir ant riterių šarvų, eskponuojamų Trakų pilyje) .

Kaip ir šiais laikais, taip ir to meto didikams bei juos mėgdžiojantiems plebėjams labiausiai rūpėjo apavo išskirtinumas, o ne patogumas. Ligi šių dienų išlikę taip vadinamieji „Krokuvos“ tipo batai būdavo tokie ilgi, jog su jais tiesiog buvo neįmanoma vaikščioti, ir didikams teko sugalvoti būdą, kaip batų nosis specialia virvele pariesti ir pririšti prie savo kelių – tokį vaizdą dažnai galima išvysti senovinėse graviūrose.

Beje, tais laikais ir aukštakulniai batai buvo išrasti ne moterims, o vyrams. XVI amžiuje Europos karaliai avėjo batus ypač aukštais kulnais, siekiant pademonstruoti savo viršenybę virš pavaldinių, o turčiai taip galėdavo ramiai žengti per balas – kurgi ne, jei jų bato platforma siekė 30 cm – ir tai buvo nūdienos platforminių batų prototipai. Karalius-Saulė Liudvikas XIV mėgo nešioti ypač aukštus kulnus dėl to, kad pats buvo žemo ūgio. Ir aukštakulnių mada buvo taip susijusi su jo asmeniu, jog lig šiol vyriški batai su itin aukštais kulnais yra vadinami „prancūziškais“. Gi to meto moterims batai su kulnais buvo draudžiami, ir dar XVII amžiuje Prancūzijoje veikė įstatymai, draudžiantys „gundyti“ vyrus aukštakulniais bateliais. Vėliau įstatymai sušvelnėjo ir iki XVIII amžiaus moterims jau buvo leidžiama avėti aukštakulnius, bet ne aukštesniu nei 10 cm kulnu.

Raiteliai mėgo ne vien aukštakulnius, kurie padėjo kojoms geriau laikytis balnakilpėse. Būtent raitelių kultūra pagimdė ir ilgaaulius batus – su jais buvo patogiau jodinėti, juoba ir kariauti. Šiuolaikiniai kariškių auliniai yra palikimas iš Trijų muškietininkų laikmetyje puoselėtos batų formos.

Oda jau nuo pat Romos laikų buvo vienintelė džentelmenams priimtina medžiaga apavui gaminti (medinė avalynė buvo laikoma plebėjų ženklu). Oda vėdino kojos pėdą taip pat gerai, kaip ir tą gyvulį, kurį kadaise saugojo. Jau senovėje buvo pastebėta, kad gyvulio prakaitas per daugelį landų randa kelią į odos paviršių, kur išgaruoja. Taip ir odiniai batai tapo žmogaus kojos anatomijos dalimi.

Iš pradžių batai buvo siuvami iš veršelių odos (nuo pat viduramžių labiausiai vertinama buvo Alpių veršelių oda), vėliau siekiamybe tapo „kordovano“ odos batais (šis pavadinimas yra kilęs nuo Kordobos miesto Ispanijoje, vėlgi nuo viduramžių garsėjančio savo odų kokybe). Apie XVII amžių atsirado ir batai iš „egzotiškų“ odų, tokių kaip krokodilo, gyvatės, ryklio ar dramblio.

Nors batų raišteliais suvarstoma avalynė jau egzistavo Bizantijos laikais, tačiau jai niekaip nepavykdavo įsitvirtinti visuotinai, nes žmonėms tai buvo… nepatogu. 1790 metais amerikiečiams pagaliau pavyko sugalvoti tokį paprastą detalę, kaip sukietinti batų raištelių galai, nuo ko jie pradėjo sparčiai plisti, o galutinai įsitvirtino žmonijos avalynėje nuo 1823 metų, kai buvo išrastas būdas gaminti metalines kilpeles batuose.

Taip suvarstomi iki pusės blauzdų batai tapo standartiniu džentelmenų apavu ir išliko juo iki pat XX amžiaus. Tiesa, iki 1850 metų žmonijos batai buvo gaminami praktiškai tais pačiais įrankiais, kaip ir Egipte 14 amžių prieš mūsų erą gaminant sandalus, t.y, ištisus 33 amžius žmonės gamino apavą tik su kaltiniu peiliu ir žirklėmis. Ir čia eilinį kartą postūmį mūsų progresui davė amerikiečiai. Amerikiečiai ne tik išrado pirmąsias batų siuvimo mašinas 1845 metais. Amerikiečiai pirmieji patentavo guminį batą 1899 metais, taip mesdami iššūkį tūkstantmečiais karaliavusiai odai. Amerikiečiai padovanojo pasauliui ir sportinius batelius, taip pat – blizgančius batus bei mokasinus.

Siuvimo mašinos išradimas sąlygojo ir masinės batų pramonės gimimą, tačiau tikri Europos džentelmenai niekino tokią amerikiečių puoselėjamą masinę produkciją ir bevelijo siūtis batus pas laiko išmėgintus batsiuvius, kurie tebedirbo rankomis, atlikdami apie 220 operacijų vienam batui pagaminti. Šios nuostatos tikri džentelmenai laikosi ir šiandien – nors pagaminti batus pagal užsakymą trunka nuo trijų mėnesių iki pusės metų, tačiau esama nemažai žmonių, kurie yra pasiruošę laukti ir kloti didelius pinigus. Nes geri batai – tai gera investicija, galinti tarnauti visą gyvenimą.

Dabartinio tipo „žemo profilio“ batai – taip vadinamieji „oksfordai“ debiutavo 1860 metais (pavadinti nuo to, kad juos pamėgo Oskfordo universiteto studentai), tačiau visuotinai jie tapo pripažinti tik po Pirmojo pasaulinio karo. Karo metu įgrisę auliniai batai kartu su surdutais tapo užkietėjusių konservatorių atributu, o pasaulis žengė į suvarstomų pusbačių erą. Per tuos keliolika metų „oskfordai“ buvo taip paplitę, kad 1930 metais atsiradę taip vadinamieji „vienuolio“ batai su metalinėmis sagtimis buvo tikra atgaiva naujovių ištroškusiems džentelmenams – juoba kad jie teikė ir elegantišką paprastumą.

Zomša ilgai buvo laikoma blogio skonio medžiaga, kol Velso princas jų neapsiavė per savo kelionę į Ameriką 1924 metais. Jis taip pat mėgo dvispalvius batus (vadinamuosius “korespondentus“), kurie išpopuliarėjo trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir tapo mėgiamu to laikmečio gangsterių apavu.

Nuo šeštojo dešimtmečio apavo rinkose atsirado nauji stiliai, o amerikiečiai atnešė ir naują tendenciją – dabar viso pasaulio batų gamintojai rėmėsi klasikiniais modeliais, praktiškumu, elegancija ir paprastumu.

PAGRINDINIAI FORMALIŲ BATŲ TIPAI

„Oskfordai“ – klasikinis dalykinio kostiumo akompanimentas. Gali būti „Bal“ arba „Bliucherio“ tipo (sparneliai nutolę vienas nuo kito) arba „Gilis“ (suglausti sparneliai arba be liežuvio).

Perforuoti „Brogues“ tipo batai – kilę nuo škotiško apavo, atsirado apie 1905 metus. Populiariausi golfo batai nuo 1920 metų.

„Vienuolio“ batai – legenda teigia, kad juos sukūrė XV amžiaus vienuoliai, tačiau šiaip jau batai su sagtimis atsirado tik XVII amžiuje, o tokio tipo batai paplito tik 1930 metais. Suteikia aprangai griežtumo ir kariško stiliaus vaizdą.

Mokasinai (arba „laiveliai“) – visada ras vietos džentelmeno garderobe. Išrasti indėnų, ir dabartinė forma sukurta remiantis senoviniais prototipais. 1930 metais Amerikoje pripažintas „tikro vyro“ apavu, „tinkamu visiems atvejams“. Juos labai mėgo ir Arvydas Sabonis.

DŽENTELMENO GARDEROBAS IR STILIAI

Nė viename kvietime į pobūvius, nors ir nurodytas aprangos kodas, niekada nebūna paminėti batai. Tikiu, mes jau esame apkankamai apsišvietę, kad suvoktumėme, kokius batus avėti prie smokingo, tačiau ne visada smokingą ir dėvite. Kaip išvengti gadinančio vaizdo kitose, kasdienėse situacijose?

Vadovėlinį džentelmeno „batų laivyną“ sudaro penkios poros batų – juodi „oksfordai“, juodi „kupiūruoti“ (ornamentuoti), lengvi rudi arba juodi kasdieniniai, sportiniai ir mokasinai (mūsuose labiau žinomi, kaip „laiveliai“).

Renkantis batus svarbu atminti pagrindinę taisyklę: „pirk geriausius, kuriems tik užtenka pinigų, o dar geriau tuos, kuriems neužtenka pinigų“. Savo ruožtu pridurčiau – „pirk ne Lietuvoje“, kur batai dėl visiems žinomų priežasčių visada bus brangesni už perkamus Londone ar Frankfurte.

Batai yra investicija, beje, kur kas patikimesnė, nei „Telekomo“ akcijos. Jei tinkamai prižiūrimi, geri batai gali tarnauti iki grabo lentos (gal net ir palydėti Jus į paskutiniąją kelionę). Natūralios odos batai gali būti nešiojami be pertraukos 20 metų ir vis tiek atrodyti kaip nauji. Žinoma, galite įsigyti batus ir kainuojančius 60 litų, tačiau kasmet pirksite vis naujus. Geriau jau pirkti brangius, kartais juos atiduoti batsiuviui „techninei apžiūrai“, ir jie tarnaus visą amžinybę.

Pirkite batus popietę, kai koja būna sutinusi.

Atkreipkite dėmesį į keletą paprastų veiksnių – gerų batų paviršiai turi būti siūti, o ne klijuoti. Ieškokite odinių kulnų. Bato nosis turi būti kieta, o padas – lankstus. Bato galas irgi turi būti kietas, bet pakankamai lankstus, kad netrintų kojos. Padas jokiu būdu neturi lenktis per pakilimo vidurį. Ir svarbiausia – batas turi derintis prie kojos, o ne atvirkščiai. Viduje turi būti pakankamai vietos pirštams judėti. Bet jei apsiavus klapsi ir smunka – per didelis.

Renkantis batus gali iškilti klausimas, kodėl kai batų kulnų kampai būna šiek tiek įstrižai nupjauti? Tai XIX amžiaus batsiuvių tradicija. Kulnų kampas būdavo nupjaunamas siekiant, kad priešingos kojos kelnių atvartas neužsikabintų už aštraus kampo. Šiais laikais tie kampučiai yra nupjaunami labai retai, kaip paprastai, geros kokybės batuose, nors daugelis pigių batų gamintojų irgi naudoja šį triuką, siekdami taip padidinti batų vertę.

Dažną taip pat kamuoja klausimas dėl bato nosies – ar ji turi būti madinga, t.y. nukirstu arba buku galu, ar klasikinio stiliaus – smailiu ar užapvalintu? Madų sekėjai teigia, kad avintieji smailianosius batus tampa panašiais į Nykštuką Muką iš pasakos apie tą patį Nykštuką Muką. Deja, smailianosiai batai bent jau padeda išvengti taip vadinamojo „dramblio kojos“ efekto. Nors batai su nukirstais galais atlieka vieną esminę funkciją – jie vizualiai trumpina pėdą, kas yra gerai aukštiems ir dideles pėdas turintiems žmonėms, tačiau tai savo ruožtu trumpina vizualųjį blauzdos vaizdą, kas savo ruožtu trumpina ir visą koją, o tai suslegia žmogaus siluetą, todėl dažnai vidutinio arba žemo ūgio vyriškiai su tokio tipo batais atrodo gana beformiai nuo juosmens žemyn. Prieš pirkdami tokius, gerai įvertinkite save veidrodyje su jais.

Jei renkatės batus biurui arba dalykiniams susitikimams, neišvengiamai iškils dilema – suvarstomi ar įsispiriami? Pasirinkimą sąlygoja kelios taisyklės – biuruose, kur kostiumas yra privalomas, tinka avėti tik suvarstomus batus (tik juodus arba rudus – šiame straipsnyje nekalbama apie Milano, Madrido ir Paryžiaus iškrypimą…), nes jie visada sukelia tvarkingos aprangos vaizdą. Įsispiriami batai (ypač mokasinai) solidžiuose biuruose laikomas amerikietiškos arogancijos demonstravimu, nes tai yra pernelyg nerūpestingas apavas daugeliui rimtų verslų (o mokasinai su odiniais varpeliais ar kitais ornamentais praneš aplinkiniams, kad turite gerą laiką, tačiau į verslą žiūrite nerimtai). Taip ir yra – įsispiriami batai yra skirti poilsiui, tad nieko blogo tame, jei tą pačią dieną avite abu – aplinkinių akyse tai suteiks keletą papildomų štrichų Jūsų įvaizdžiui – bus aišku, kad Jūs skirtingai vertinate darbą ir poilsį po darbo…

Kad ir kaip patogiai atrodytų batai su guminiais padais, tokio tipo avalynė yra skirta tik samdomiems specialistams arba policininkams. Ir savaime suprantama, jokių kaubojiškų batų, nors jie Amerikoje yra laikomi moteriškų aukštakulnių ekvivalentu.

Be abejo, seniausio žmonijos apavo – sandalo biuruose vyrija neavi jau 2000 metų amžių (išskyrus Sovietų Sąjunga ir vieną nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą), ir suprantama, kodėl.  Sandalai nei ant vieno vyriškio kojos nebeatrodo taip seksualiai nuo tada, kai juos avėjo Dievo Sūnus. Tačiau jei esate priverstas juos apsiauti eidamas į dalykinį susitikimą, jokių būdu nederinkite prie jų baltų kojinių (beje, išvis sandalai nėra avimi su kojinėmis)…  Žinau, dažnai mėgstate į biurą ateiti  avėdamas auliniais batais, ypač, kerziniais. Trumpas patarimas: prie aulinių batų niekada nemūvėkite kelnių su išlygintu kantu.

DERINIMAS – NE KANČIA

Derinti batus su švarku, kelnėmis ar kostiumu gali būti ir lengva, ir sunku, priklausomai nuo renginio ar įvykio specifikos. Pradžiai apsispręskite, kas Jums labiau rūpi – estetika ar formalumas? Antra, atminkite, jeigu jums įėjus į tamsų kambarį žmonės pastebės Jūsų batus, o ne Jus, vadinasi, Jūsų batai yra pernelyg šviesūs.

Iškilmingas kostiumas visada derinamas tik su formaliais batais, pvz., juodais „oksfordais“. Rudiems batams tinka sportinis arba tvido švarkas, džinsai, mėlynas švarkas auksinėmis sagomis („bleizeris“) ar šviesios kelnės. Išvis rudi batai tinka prie visų spalvų, išskyrus juodą, nors yra tvirtinimų, kad rudi batai netinka ir prie mėlynos spalvos – vis dėlto galima pamatyti ir gražiai atrodančių tokių derinių, nors visada egzistuos pavojus, jog rudi batai atrodys pernelyg šviesūs. Bordo spalvos batai gerai dera prie tamsiai pilkų ar mėlynų drabužių, tačiau niekada su juoda, šviesiai pilka ar išvis kita šviesa spalva. Idealiausiai bordo spalvos batai tinka prie rudų kostiumų, tačiau šiais laikais išvis sunku rasti patį tokios spalvos kostiumą. Na, ir, aišku, juodi batai visada tinka prie bet kokios spalvos…

Jei siekiate asmeninės estetikos, galite ignoruoti daugelį taisyklių, tačiau rizikuojate susilaukti nepageidaujamo aplinkinių dėmesio – tiek pozityvaus, tiek negatyvaus. Pavyzdžiui, Anglijoje nėra padoru avėti šviesiais batais saulei nusileidus, tačiau kitose žemyninės Europos šalyse niekas dėl to nė akimi nemirktels.

Kalbant apie spalvas, tikras džentelmenas dažniausiai nešioja tokios spalvos apavą, kuris buvo privalomas Romos senatoriams – juodos. Ši spalva jau 2000 metų yra pripažinta klasikine. Išvis, batų spalvų varžybose būta ir rasizmo: XIX amžiaus Anglijos džentelmenų tarpe rudi batai kažkodėl niekada nebuvo siejami su protingais žmonėmis. Anglų džentelmenai taip pat turi posakį: „po šeštos valandos neavėk rudos“, nes, anot jų, vakarui yra skirta tik juodas apavas. Mėlyni batai – tik atostogoms, dvispalviai – tik golfui.

Atskiri reikalavimai taikomi baltiems batams, kurie turi vieną unikalią savybę – jie visada padarys Jus itin pastebimu, o tai savo ruožtu gali uždirbti Jums pravardę ar užgaulių komentarų. Avimi su juoda apranga, balti batai daro Jus „pop“ stiliaus atstovu. Balti suvarstomi batai geriausiai atrodo su siauromis juodomis kelnėmis, tačiau jokiu būdu ne su baltais džinsais – taip tapsite panašus į pensininką. Nieko baisaus, jei avimi balti batai bus šiek tiek murzini…

Kaip taisyklė, balti batai geriausiai atrodo be kojinių. Jei nemėgstama avėti batų taip, paieškokite Vakarų parduotuvėse itin žemo silueto kojinių (angliškai – „Peds“), geriausia – baltų, mėlynų arba pilkų.

Svarbu derinti kostiumo ir apavo medžiagas – prie sunkesnių audiniu – sunkesni ir didesni batai, prie lengvos medžiagos drabužių – kuo lengvesni batai. Jei nešiojate itališko kirpimo kostiumus, optimalu avėti ir itališko stiliaus batus, kurie atrodo delikačiau ir yra lengvesni nei britiški ar amerikietiški (kadaise itališka avalyne žavėjosi ir J.Baltušis savo amžinoje knygoje „Tėvų ir brolių takais“). Vis dėlto jau keletą pastarųjų dešimtmečių tikri džentelmenai itališko stiliaus batus vadina „apavu liurbiams“, nes, remiantis tokia logika, geri batai turi būti praktiški, kuo itališkieji niekada nepasižymėjo dėl savo tarpumo ir itin subtilių formų.

Ta pati derinimo taisyklė egzistuoja ir derinant apavą su kelnių diržu – batų spalva turi atitikti diržo spalvą (pageidautina, kad ir laikrodžio dirželio, bet nebūtinai) – juodi batai su juodu diržu, rudi su rudu, bordo su bordo.

Kojinių ir batų spalvų derinimas, kaip bebūtų keista, bet vis tebėra ginčo objektu. Aš asmeniškai linkęs pritarti amerikiečiams, teigiantiesiems, kad kojinės yra kostiumo dalis, todėl turi atitikti kelnių, o ne batų spalvą – tada Jūs atrodysite aukštesnis, o Jūsų koja – mažesnė. Tačiau britų teigimu, kojinė elegantiškiausiai atrodo susiliejusi su bato spalva ir kontrastuodama su kelnių spalva.

Šiais laikais Lietuvoje įprasta rengiantis į darbą ar į oficialų priėmimą mūvėti juodos spalvos kojinės. Atrodo, kad ši spalva yra universaliausia, nors nūdienos madų žurnaluose užsimenama, kad skirtinga kojinių nei kostiumo spalva yra vienintelis leidžiamas ekstravagantiškumas džentelmenui.

Kad ir kaip ten bebūtų, kojinių mūvėjimas turi vieną auksinę taisyklę – „visada mūvėkite tokio ilgio kojinę, kuri neatidengtų blauzdos odos nei sėdint, nei stovint“, ypač sėdint sukryžiavus kojas – tai yra pati elegantiškiausia vyro sėdėsena. (Atminkite, blyški blauzdos „mėsa“ yra pati neerotiškiausia vyro kūno dalis). Baltos kojinės mūvimos tik su baltais batais ar baltu kostiumu. Jei vilkite žydrus marškinius ar kaklaraištį, tinka ir mėlynos kojinės.

KAIP TINKAMAI PRIŽIŪRĖTI BATUS

Anglai sako, kad „tikrą vyrą vyru daro jo batai“, todėl tikras vyras skiria šiam aprangos elementui atitinkamai ir dėmesio. Neveltui geras džentelmeno liokajus buvo vertinamas ir pagal sugebėjimą blizginti pono batus (beje, ir lyginti batų raištelius, nors šiais laikais tai jau nebeaktualu). Kaip jau minėta, geri batai tarnaus savo šeimininkui ilgai, tiesa, šeimininkas irgi privalo dėl jų šiek tiek pasistengti. Aistringai ir rūpestingai – juk tai tikro džentelmeno požymiai…

Visų pirma, ponai, įpraskite valyti batus – nustebsite suvokę, kiek daug žmonių pastebi šį iš pirmo žvilgsnio neesminį, faktą. Ir atminkite, gerai nuvalyti batai atitraukia dėmesį nuo Jūsų veido.

Pasistenkite valyti ir blizginti juos iškart po nešiojimo, kol jų oda yra šilta, taip ji geriau sugers tepalą ir suteiks gilesnį (geresnį) blizgesį.

Idealus batų valymo procesas atrodo taip: pradžiai bespalviu tepalu ar specialiu skysčiu pašalinkite nuo bato dulkes. Tada užtepkite reikiamos spalvos kremo, minkštu skudurėliu juo lengvai įtrinkite visą batą, leiskite jam keletą minučių įsigerti, ir po to prašome darbuotis šepečiu. Reikiamą blizgesį batui suteiks po to dar kartą jį gerai ištrynus minkšta skepeta. Druskų pėdsakus valykite kempine su actu.

Nepasitikėkite batų valymo priemonėmis su užrašu „instant“ – kas yra greita, nebūtinai yra gerai. Naudoti pigias batų priežiūros priemones yra tas pat, kaip ir savo brangiausią automobilį pilti pigų benziną – kvaila ir neracionalu. Daugiau išleisite remontui.

Jokiu būdu nevalykite bato tamsesniu tepalu, nei jis pats, išskyrus bordo spalvos batus – juos galima valyti ir su juodu tepalu, taip gausite gilų dulksvą spindesį – atrodo gerai. Šviesios odos avalynė su lauku ir taip tamsėja, todėl jai būtina teikti kuo šviesesnius tonus. Juodiems batams juodas tepalas, rudiems – rudas, nors amerikiečiai nepripažįsta rudo batų tepalo ir visus nešviesius batus valo juodu tepalu. Bespalvis tinka visiems. Batus valyti reikia vakare, ir tam yra priežasčių – kremas per naktį gerai įsigers, o ryte sutaupysite brangaus laiko, kai batai jau nuvalyti.

Zomšos batus geriausia valyti kaučiukiniu šepečiu arba smulkiu švitriniu popieriumi – jis geriausiai iš zamšo išvalo įvairias dėmes. Paradoksalu, tačiau būtent zomšos batai geriausiai tinka vaikščioti drėgnu oru – drėgnos dėmės ant jų greitai išdžiūsta ir jų beveik nesimato.

Žiemą ir rudenį batai reikalauja ypač rūpestingos priežiūros. Iš pradžių išdžiovinkite drėgnus batus – tik kuo toliau nuo ugnies ar karščio šaltinio. Senas širdžiai mielas būdas, primenantis bobutę kaime – „ant radiatoriaus“ tik deformuos batus, o jų oda gali susiraukšlėti bei sutrūkti. Batus džiovinti privalu tik kambario temperatūroje ir būtinai su rėmų, įstatytu į bato vidų. Jei jo neturite, prikimškite bato vidų senų laikraščių. Beje, batus reikia džiovinti net ir tada, kai lauke nelyja ar nėra balų. Ir būtinai leiskite batams „pailsėti“ – iki dviejų parų po jų nešiojimo.

Kiekvienas džentelmenas privalo turėti bent vieną medinį batų rėmą. Nors visuotinai priimta, kad geriausi rėmai yra gaminami iš kedro – kedriniai rėmai geriausia sugeria negerą bato vidaus kvapą ir palaiko odinio bato formą – tačiau tinka ir ąžuolinis, juoba kad ąžuolas yra kietesnis už kedrą. Savo batus laikykite tik su įstatytu rėmu – formai išsaugoti.

Tą patį principą galima taikyti ir prižiūrint savo odinį portfelį. Portfeliai yra gaminami iš tos pačios medžiagos kaip ir batai, ir juos taip pat reikia prižiūrėti. Nenaudojamą portfelį laikykite vertikalioje padėtyje, su viduje įkištu kieto kartono lakšto – kad formos neprarastų. Portfelį taip pat galima valyti batų tepalu. Tačiau nepamirškite po to jo nupoliruoti flaneliniu skudurėliu.


4 KOMENTARAI

  1. Prisidedu puikus straipnis. Norėjau pasiteirauti iš kur paimta dalis apie XVI a. Anglijos avalinės madas?

  2. Saunuolis, idomus straipsnis, tik nutebino dalis apie mokasinus….Tai yra visiskas zlugusiu pensininku apavas.. .Italijoje tikrai nemaciau ne vieno zmogaus su siomis vyzomis, o ju skoniu batuose pasitikiu:)

Comments are closed.