NEJAUGI IR JŪS GALITE TAPTI LYDERIU?

NEJAUGI IR JŪS GALITE TAPTI LYDERIU?

357
0
DALINTIS

Kam yra skirtas šitas žurnalas, kurį Jūs laikote rankose? Lyderiams. Kas yra pagrindiniai šio žurnalo herojai? Lyderiai. Koks yra jų teikiamos informacijos, įžvalgų ir emocijų galutinis tikslas? Sukurti naujus lyderius. Visai kaip pagal seną Walto Disney pastebėjimą: „geras lyderis kuria naujus lyderius“.

Vadinasi, Jūs jau vienu žingsniu esate arčiau lyderių.

Vadinasi, Jūs jau ir pats galite tapti lyderiu.

Tikite, kad tai gali įvykti? Tada liko labai nebedaug – juo tapti.

Žmonija jau daugelį amžių diskutuoja, kas yra lyderis, kokios jo asmeninės savybės, vertybės ir misija šiame pasaulyje, kaip užkirsti kelią blogio siekiantiems lyderiams ir kaip sukurti naujus, vedančius mus į ateitį? Nenuostabu, nes lyderio samprata ir vaidmuo rolė įvairiais istorijos tarpsniais kito, ir šiais demokratijos, lygiateisiškumo bei politinio korektiškumo laikais lyderis iš esmės skiriasi nuo tokio, kuris kėlė mases į kovą dar prieš 100 metų, o ką jau kalbėti apie antiką ar viduramžius!

Tačiau visi debatai lyderio tema, nors galiausiai ir sutinkantys daugeliu klausimų, vis dėlto sukūrė dvi konfliktuojančias nuomones pačiu svarbiausiu – iš kur ir kaip atsiranda lyderiai? Vienos nuomonės šalininkai teigia, kad lyderiu gimstama, t.y., į pasaulį karts nuo karto ateina tie keli išskirtiniai asmenys su įgimtomis ir toli gražu ne kiekvienam būdingomis vadovo savybėmis. Kitos nuomonės šalininkai gi tvirtina, kad lyderiais tampama – tik reikia to mokytis, dirbti su savimi ir nuolat tobulėti, todėl, atitinkamai derinant šiuos veiksmus galima pavirsti į idealų vadovą. O dar konkrečiau – tiesiog mokėti dirbti su žmonėmis.

Pastaruoju metu antroji nuomonė yra madingesnė ir tarsi net logiškesnė. Ir optimistiškesnė. Jei tikite, kad lyderiais tampama, iš esmės tai reiškia viena – kiekvienas mūsų gali juo tapti. Galų gale, niekur juk neparašyta, kad taip negali atsitikti. O įsitikinimas, kad lyderiais yra ne tampama, o gimstama yra netgi pavojingas – būtent toks manymas atgraso daugelį žmonių imtis iniciatyvos ar kažko siekti, pasiteisinant „aš tam neturiu reikiamų savybių“ – o juk neturi žmogus piktesnio priešo už save patį!

Vis dėlto kiekvienas sutiks – efektyviai vadovauti organizacijai, kariniam junginiui ar nacijai yra ypatingai sudėtingas darbas, ypač šiais demokratijos ir kritinio mąstymo triumfo laikais. Ir neatrodo logiška tikėti, kad kažkas gimsta automatiškai jau turėdamas visas savybes, būtinas tam darbui atlikti. Ar kas nors klausia buhalterių, gydytojų ir inžinierių – ar jie tokiais gimė, ar tokiais tapo? Niekas. Nes mes visi žinome, kad žmonės tampa buhalteriais, gydytojais ir inžinieriais. Kodėl lyderiai turi būti kitokie? Vienok jau Sokratas atkreipė dėmesį, kad žmogus labai lengvai imasi pačio sunkiausio darbo gyvenime – vadovauti kitiems žmonėms, ir dažniausiai tas pasiryžimas būna labai nesėkmingas arba su labai skaudžiomis pasekmėmis. Vadinasi, ne taip jau lengva išmokti vadovauti kitiems? Reikia kažko įgimto, „einančio iš vidaus“ (kuo dažniausiai garsėja įvairių religinių sektų vadovai). Užburtas ratas užsidaro.

Bet nebūtina ir nusiminti. Išsiaiškinkime, kas yra tos lyderio savybės ir gal staiga pamatysite, kad jas galite turėti  ir Jūs?

Pradžiai, pati pirma ir svarbiausia bet kuriame žmonijos istorijos etape lyderio savybė buvo ir tebėra ekstravertiškumas. Arba mokėjimas bendrauti ir komunikuoti. Arba proaktyvumas  – čia jau kaip Jums patinka. Pasaulio istorijoje nebuvo užsidariusių, tylių ir drovių lyderių – netgi baisiausiose „Didžiojo brolio“ tipo autokratijose retai matomas arba išvis nematomas lyderis aiškiai komunikavo savo tikslus ir siekius (melagingus ar ne, čia jau kitas klausimas). Ekstravertiškumas (arba aršumas, begėdiškumas,  garsumas, aiškumas, tiesiog mokėjimas gerai pasakyti laiku ir reikiamoje vietoje) tiesiogiai siejasi lyderio pozicijų įgijimu ir jo veiklos efektyvumu.

Bet tada natūraliai iškyla klausimas, nejaugi intravertai, arba, tarkime, nemokantys gerai komunikuoti asmenys nebegali tapti gerais lyderiais? Žinoma, kad negali. Intravertiškumas (kartais toks reikalingas siekiant karjeros!) bet kuriai lyderistei yra pražūtis, nes lyderio rolė savo prigimtimi reikalauja būti charizmatišku. Kas iš mūsų norėtų būti vadovaujamas ar slapta nesišaipo iš vadovo, kažką murmančio sau panosėje, ypač, kai visiems aišku, kad jam net nemalonu tai daryti? Ko tikėtis iš žmogaus „kukliai pasėdėsiančio kamputyje“? Todėl pirmas patarimas norintiems pavirsti lyderiu – mokykitės bendrauti. Juk kiekvienas mūsų gali išmokti šypsotis. Žvelgti kitiems žmonėms tiesiai į akis ir reaguoti į jų kalbas. Įvertinti kitų žmonių pastangas, pasidžiaugti jų darbo rezultatais. Tai visiškai nesunku padaryti. Ne visi mes gimstame ekstravertais, bet visi galime tokiais tapti.

Antra būtina lyderio savybė – protas ir išmintis (arba kompetencija ir įžvalgumas). Įgyjama arba atskleidžiama studijuojant ir besigilinant į savo reikalą. Ir kalba eina ne vien apie mokėjimą paskaičiuoti reikiamos armatūros kiekį. Kalba apie socialinį įžvalgumą – gebėjimą suvokti socialines situacijas ir procesus. JAV prezidentas Abraomas Linkolnas neturėjo jokio asmeninio žavesio ir nemokėjo sklandžiai kalbėti. Tačiau būtent jis išvairavo Ameriką per sudėtingiausią jos istorijos laikotarpį ir mokėjo suburti žmones vienam tikslui, pasikviesdamas į savo vyriausybę net savo priešus. Nes lyderiui protas reikalingas ne tik analizuoti einamąją situaciją, bet ir numatyti, kas atsitiks, priėmus vienokį ar kitokį sprendimą. Kaip dažnai sakoma politikoje ar paslapčia tikima mene, „jo darbą įvertins tik ainiai“. Gausybė šių laikų, o ir senovės lyderių neturėjo jokio formalaus išsilavinimo: Billas Gatesas, Ted Turneris Steve Jobsas, Henry Fordas, Waltas Disney, Markas Zuckerbergas. Bet jie mokėjo prisiderinti, buvo ambicingi ir smalsūs. Ir net jų IQ buvo svarbiausia. Jie visi gebėjo suvokti savo aplinkos mąstyseną – ko ji nori, kada ji to nori ir kas jai kliudo gauti tai, ko ji nori.

Ir, beje, retas jų buvo patrauklus asmeniškai. Ar visi lyderiai istorijoje buvo aukšti, dailiai nuaugusio atletiško kūno ir simetriško veido? Kai kurie taip, tačiau jų buvo mažuma. Dauguma jų atrodė blogai ir nepatraukliai, o dažnai ir išvis keistai, prisiminkite kad ir Donaldą Trumpą. Tačiau jie mokėjo, kaip sutelkti žmones. Nes pažinojo tuo žmones, mokėjo jų klausti ir remti jų veiksmus bei svajones. Tai ne vien tuščių ir nieko nereiškiančių žinučių apie korporacinę viziją ir misiją („svarbiausia – žmogus“) komunikavimas, svaigimas apie kažkokias „moralines vertybes“, „socialinę atsakomybę“ ir „skaidrumą“. Tai žinojimas, kaip stimuliuoti žmones, kaip juos suprasti.

Galima to išmokti? Gerai pasistengus – galima. XIX amžiaus viešosiose Britanijos mokyklose, kuriose iš esmės buvo auginami milžiniškos imperijos valdytojai, berniukai buvo be gailesčio buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis – ir ne dėl to, kad tuometiniai pedagogai buvo vien sadistai. Tiesiog buvo žinoma, kad tik pajutęs, ką reiškia skausmas ir kančia, žmogus galės teisingai ir objektyviai valdyti kitus (arba teisingai elgtis, žinodamas, kas yra atpildas).

Trečia, viso pasaulio lyderiams būdinga bendra savybė – aistra ir tikėjimas tuo, ką jie darė. Politikoje, sporte, versle, moksle. Lyderystė jiems buvo natūrali užsibrėžto tikslo, asmeninių patirčių ir gyvenimo istorijos tąsa. Dažniausiai niekas didiems lyderiams nežadėjo šviesios ateities, tačiau jie visi mokėjo svajoti, uždegti kitus savo vizijomis ir jas paversti realybe. Jie visada siekė tik galutinio tikslo, nedarydami kulto iš proceso (kas, beje, yra labai svarbu Tolimųjų Rytų kultūrose, dėl to nelabai daug mes ir žinome, pvz., pasaulinės reikšmės lyderių, kilusių iš Japonijos, Kinijos ar Pietų Korėjos). Net ir visos diktatūros labai vertino vieną žmogiškąją savybę, būtiną kiekvienam karjeristui – norą ir pomėgį dirbti/veikti/vadovauti. „Jei tik panorėsi, tai nebebus vien pasaka“, kadaise sakė sionistai. Kai Napoleonas (vienas stipriausių lyderių per visą žmonijos istoriją) per kulkų krušą Austerlico mūšyje asmeniškai metėsi į ataką, tuo pakeldamas viltį praradusius prancūzus, jis demonstravo ne norą nusižudyti, desperaciją ar „pomėgį priimti iššūkius ir riziką“ – tokį šiais laikais madingą, bet savo prigimtimi visiškai kvailą. Jis demonstravo tik tikėjimą pergale ir norą sumušti priešą – visiems labai lengvai suprantamą tikslą. Norėkite ir demonstruokite tą norą. Galima to išmokti? Pasistengus – laisvai.

Ketvirta, visi pasaulio lyderiai buvo darbštūs. Paklauskite bet kurio lyderio, kaip jis tapo tokiu, kokiu yra šiandien, ir abejotina, kad kuris nors pasakys, jog jau gimė tokiu su visomis reikiamomis savybėmis ir nieko nedarė. Vietoje to jie tiesiog pasakos istorijas apie asmenines kovas ir sunkumus, su kuriais susidūrė, siekdami lyderio posto, savo evoliuciją, savo dramą. Nes jie žinojo: gali būti vunderkindas, genijus, burtininkas, virtuozas, asas – bet tai nereiškia, kad savo pasiekimus ir sėkmę gali pakartoti be jokių ypatingų pastangų. Kiek kartų šiuolaikinė muzikos industrija matė iškylant ir išnykstant „vienadienes žvaigždes“? Nes nėra tipiškesnio dalyko šame pasaulyje, kaip talentingi žmonės, nepasiekę sėkmės. Kodėl? Nes tingėjo. O kas tapo meistrais ir lyderiais? Tie, kas dirbo. Ir tobulino savo įgūdžius. Ir, išeidami už komforto zonos ribų, tobulino juos dar kartą. Kartojo. Kartojo. Kartojo. Nejaugi Jums atrodo, kad šiandieniniai futbolo ar smuiko virtuozai taip moka žaisti ar griežti savaime? Triskart pasaulio sunkaus svorio bokso čempionas Joe Frazieris sakė: „čempionais netampama ringe. Ringe mes tik parodome, kokie buvome už jo ribų. Ir viskas, dėl ko save apgaudinėjai rytmečio prieblandoje, pasirodo ringe ryškioje šviesoje“.

Taigi, iš esmės visi pasaulio lyderiai yra aiškios vizijos, pasiryžimo ir atkaklumo, atsidavimo ir empatijos produktas, tokiu tapęs per koncentruotas pastangas ir sunkų darbą. Ir, jei tik egzistuoja noras visa tai išmokti, visos jos gali būti išmokstamos. Tačiau ar netingu tai padaryti? Vos keli mūsų skiriame savo laiko suvokti savo viziją pasauliui ir gyvenimui, vos keli mūsų imamės ar įveikiame tingulį pademonstruoti savo talentą, vos keli mūsų pasiruošę sumokėti kainą, būtiną tapti lyderiu. Nes lyderiu tampama tada, kai žmogus sujungia savo tikslą, talentą ir aistrą pakeisti pasaulį. Lyderystė yra refleksija to, kas esate Jūs, ir pokyčių, kokių Jūs norite šitam pasauliui. Mes dažnai darome klaidą, manydami, kad lyderiai dirba su žmonėmis. Anaiptol ne! Lyderiai dirba tik su savimi – kovodami su savo tingumu, abejonėmis, vaizdu, žinute. Nes ne žmonių nuomonė – svarbiausia. Svarbiausia – tikėti savimi ir tuo, ką darai. O visa kita – tai įgūdžių rinkinys, kurių dauguma gali būti išmokta, pagerinta ir ištobulinta.

Todėl, užuot gaišus laiką klausinėjant savęs, ar lyderiais gimstama ar tampama, kur kas prasmingiau savęs paklausti – kaip aš pakeisiu šį pasaulį? Nes esmė ne ta, ar Jūs – lyderis. Klausimas tik vienas – koks Jūs lyderis?

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)

 


KOMENTARŲ NĖRA