NAUJOSIOS PEDAGOGIKOS IŠŠŪKIAI (XI): IŠMOKYK SAVO VAIKĄ GYVENTI

NAUJOSIOS PEDAGOGIKOS IŠŠŪKIAI (XI): IŠMOKYK SAVO VAIKĄ GYVENTI

516
0
DALINTIS

Amžinas klausimas, kur, kam ir kaip gyventi jau seniai prarado „retorinio kausimo“ statusą. Šlovė statistikai ir tiems veltėdžiams mokslininkams, už mūsų pinigus atlikusiems begalę beprasmių tyrimų ir dabar jau tiksliai žinantiems, kur, kam ir kodėl būna gera! Mums belieka tik sklandžiai perimti jų tyrimų rezultatus ir sukurpti pati idealiausią Tavo vaikučio gyvenimo scenarijų.

KUR JAM GIMTI?

Gimimo vietą pasirinkti, žinoma, nėra lengva ir paprasta, ypač jei esi ubagas. Tačiau ir nebūtina banaliai svaigti apie JAV, Šveicariją ar dar kokį nors Monaką. Pradžiai pabandyk, jaunasis tėve, įvertinti Tarptautinį Laimės Indeksą, kurį kasmet sudarinėja „New Economics Foundation“: tas indeksas susideda iš daugybės rodmenų – pradedant pajamomis, medicininiu aptarnavimo ir saugumo ir lygiu, bei baigiant pasitenkinimo laipsniu, kurį per apklausas išsako visų šalių gyventojai. Taigi, lyderio fakelą laimės klausimuose neša ir vis reguliariai laimi Kosta Rikos gyventojai. Jiems ant kulnų mina Jamaikos ir Dominikos Respublikos liaudis. Ir, žinok, Šveicarija trinasi kažkur trečiojo dešimtuko gale, o JAV nepatenka net į pirmąjį šimtuką. Ką jau bekalbėti apie Lietuvą! Kodėl? Nes mes dėl visko pergyvename. Pernelyg dėl visko jaudinamės. Ir pernelyg daug dirbame. O štai požiūris „ėsk kokosus, bananus ryk!“ pasirodė labai jau vykusi strategija siekti laimės. Tačiau, jei nori, kad Tavo vaikutis gyventų ne vien laimingas, bet ir ilgai, tada pirk bilietą į Japoniją. Net ir  nepaisant neseniai atskleistų klastojamos statistikos dėl ilgaamžiškumo atvejų, Tekančios Saulės piliečiai išties gyvena ilgiau nei kiti planetos gyventojai – statistinis japono amžius siekia 84 metus. Ir pralėk kulkos greičiu pro Zimbabvę, Tanzaniją, Afganistaną, Somalį ir Botsvaną, nes ten spiečiasi patys nelaimingiausi Žemės gyventojai. Nedidink jų skaičiaus!

KUO JAM GIMTI?

Deja, mergaite. Gyvens ji ilgiau penkeriais metais už statistinį vyrą, kur kas mažiau rizikuos žūti smurtine mirtimi (karas, nusikaltimai ir t.t.), ir jo socialinės apsaugos lygis bus aukštesnis. Nenori mergaitės? Žinoma, kad nenori, nes esi plebėjus, svajojantis išauklėti „tikrą mužiką“, palikti jam savo negudrų sukauptą turtą  ir pratęsti savo pavardės egzistavimą. Ką gi, pats ir kaltas. Tada bent pasistenk, kad Tavo vaikas gimtų baltosios rasės šeimoje (šita rasė yra įsitaisiusi planetoje geriau už kitas), vaikas būtų brunetas (blondinai  5,5 kartų dažniau plinka) ir tegu sveria gimdymo metu ne mažiau trijų ir ne daugiau keturių kilogramų, nes viskas, kad yra žemiau ir aukščiau šitų rodiklių gresia sveikatos problemomis ateityje.

KOKIOJE ŠEIMOJE JAM GIMTI?

Jokių skyrybų! Vaikai, auklėjami pilnai sukomplektuotoje ir pilnavertėje šeimoje turi daugiau šansų susilaukti sėkmės gyvenime, gauti gerą aprūpinimą ir giminių palaikymą. Be to, sek, kad Jūs, būsimieji tėvai, turėtumėte aukštojo mokslo diplomus: pagal neseną statistinį sąvadą iš 11 šalių, atspausdintą žurnale „The Economist“, žmonės su aukštuoju išsilavinimu skiria savo vaikų įgūdžių ugdymui (rašymui, piešimui, skaitymui, lavinantiesiems žaidimams ir t.t.) vidutiniškai 104 minutes per dieną, o neišsilavinusių ubagų šeimose šis rodiklis sunkiai traukia iki 50 minučių. Žinoma, egzistuoja didelė pagunda, kad Tavo vaikas gimtų kino žvaigždžių ir milijardierių šeimoje, bet turėk omeny, kad žvaigždžių ir ypač turtingose šeimose gimusius vaikus triskart dažniau kamuoja vaikiška ir paaugliška neurozė ir depresija nei vaikus, gimusius normaliose, viduriniosios klasės šeimose. Beje, jei Tavo vaikas turės porą seserų ir brolių – tai tik į gera. Taip, vaikystėje jie greičiausiai vienas kitą mozos ir pers šūdinais vantūzais, tačiau jų socializacijos bei komunikacijos įgūdžiai buvo labiau išvystyti nei pats nervingus ir rūsčius vienturtėlius. Be to, paaugę „psichai“ broliai ir seserys tampa patikimais draugais. Bent jau JAV atlikti tyrimai rodo, kad amerikiečiai brolius ir seseris laiko svarbiausiais žmonėmis paprašyti pagalbos, pasitikėjimo skalėje lenkiant draugus, tėvus, ir dar žymiau lenkiant darbo kolegas, vadovybę, kaimynus ir netgi žmonas (vyrus).

Ir gerai būtų, kad Tavo vaikučio mamai būtų daugiau nei 30 metų. Pagal anglų mokslininkų atliktus tyrimus, vaikai tų motinų, kurios yra vyresnės nei 30 metų, rečiau tampa nelaimingų atsitikimų aukomis, ypač apsideginimų, įsipjovimų ir paskendimų. Mes juk bandome sukurti idealų gyvenimą ir nebūtina jo trukdyti priešlaikiniu susitikimu su fritiūrine, kupina verdančio aliejaus…

KAIP JĮ APMOKYTI?

Kuo greičiau Tavo vaikutis išmoks skaityti, tuo lengviau ir mieliau jam bus mokytis, be to, visą gyvenimą. Dabartinė pedagogika reikalauja tempti nerūpestingą vaikystę iki maksimumo (kuo ilgiau tenešioja jis pampersus!) ir neprievartauti vaikučio nei abėcėlėmis, nei daugybos lentele, tačiau akivaizdu, kad jeigu vaikas pradeda aktyviai skaityti (40-50 žodžių per minutę) iki sulaukdamas 4 metų, jo neuroniniai ryšiai smegenyse skaitant dirbs kur kas greičiau, nei pas kitus žmogeliukus, ir to skaitymo paveiktų bei stimuliuotų smegenų darbo laukas yra kur kas platesnis, nei kitų. Skaitydami tokie žmonėms netgi praktiškai nebegirdi žodžio skambesio (kas yra būdinga debilams), jie tiesiog suvokia grafinį žodžio simbolį ir jo prasmę, dažniausiai jam net nesuskambant galvoje – panašiai, kaip visi likusieji skaito, pvz., kelio ženklus: supranti, ką tai reiškia, bet nemurmi sau panosėje: „atsargiai, vaikai“… Taip pat žinoma, kad praktiškai visi garsieji pasaulio rašytojai, palikę mums savo autobiografijas, minėjo tą patį faktą – visi jie išmoko skaityti laba anksti. Taip, pvz., išsimokslino kaimiečių herojaus Erkiulio Puaro „motina“ Agata Kristi. Jos pačios motina buvo kategoriškai nusistačiusi prieš „kvaršinti mergaitei galvą mokslu“ ir draudė auklei netgi rodyti mergaitei raides. Tačiau Agata Kristi pati suvokė raidžių tarpusavio santykį vien žiūrėdama į parduotuvių iškabas ir klausdama, kas ten parašyta. Kai jai sukako ketveri metukai, auklė pareiškė motinai: „Mem, bijau, kad ši mergaitė jau moka skaityti“.

Be to, sveika kvaršinti vaikui galvą ne tik raidėmis, bet ir skaičiais: ankstyvi užsiėmimai matematika vysto tas smegenų dalis, kurios ateityje pravers naudinguose reikaluose: komercijoje ir vadyboje. Beje, šachmatai, priešingai nei paplitusi nuomonė, tokių gebėjimų nesuteikia, nes, nepaisant viso savo sudėtingumo ir išradingumo, eksploatuoja tik nedidelę smegenų neuroninio tinklo dalį (nors ir eksploatuoja atsakančiai!).

O jei atvesi savo vaikutį į sporto salę, tiesiog žinok tai, ką žino kiekvienas žydas – šansai, kad jis taps Valančiūnu ar Marčiulioniu yra minimalūs, o štai traumos jam tai garantuotos. Ypač tos traumos, kurios gal ir nekelia nerimo šiandien, tačiau neišvengiamai primins apie save ateityje, kai reikės protezuoti sąnarius, sulaukus vos 40-ies.

Ir dar gerai jei tik sąnarius! Galvos ir stuburo traumų susilaukia kas 12-as berniukas, žaidžiantis mokyklos komandose, o apie jų raumenų, sausgyslių ir sąnarių būklę neverta net ir užsiminti. Ypač pavojingais žaidimais yra pripažinti krepšinis, futbolas, ledo ritulys ir amerikietiškas futbolas (jei išvis kas nors teiktųsi pas mus šį žaidimą žaisti). O idealus gyvenimas nepripažįsta bandažų, korsetų ar nuskausminamųjų. Ir be viso to, juk ir pats žinai – visi atletai yra labai jau riboti žmonės.

KĄ JAM STUDIJUOTI? KUO JAM TAPTI?

Aukštąjį mokslą įsigyti vis dėlto teks: tai pailgins gyvenimo trukmę ir sumažins nelaimingų atsitikimų kiekį darbe. Beje, ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės turi pavojingų profesijų. Būti prezidentu, karaliumi ar diktatoriumi, pavyzdžiui, yra kur kas rizikingiau, nei dirbti policijoje ar gaisrininku – netgi šiais palyginti ramiais laikais. Tai, beje, yra išvis pavojingiausios profesijos pasaulyje, staigiai sumažinančios Tavo vaiko šansus nebūti nekenčiamu ir užgauliojamu, jau nekalbant apie asmeninių priešų gausą. Dėl tų pačių priežasčių, dar pridedant ir tiesioginį pavojų gyvybei neverta būti žurnalistu, šachtininku, medkirčiu ir profesionaliu žveju.

Pagal Jungtinių Tautų Tarptautinės Darbo Organizacijos duomenis, pačios saugiausios ir geriausiai apmokamos profesijos yra gydytojas, valdininkas, aukščiausios grandies vadybininkas, juristas, programuotojas, psichologas, finansistas ir marketologas.

Žinoma, didžiausias pajamas gauna ne jie, o verslininkai, aktoriai, dainininkai ir sportininkai. Tačiau netgi labai jau vidutinių gabumų web-dizaineris ir odontologas gyvens geriau nei nesėkmingas verslininkas ar „bezdarius“ dainininkas.

SU KUO JAM BENDRAUTI?

Renkant savo atžalai mokymosi įstaigą, svarbu įvertinti ne tai, ko ten moko, o su kuo teks mokytis. Kiekvienas alma mater iš esmės apsprendžia Tavo, o ir Tavo vaiko vietą sociume. Asmeninės savybės, be abejo, reiškia daug, tačiau pažintys ir draugiški ryšiai reiškia dar daugiau. Jei Tavo vaikutis vaikščios į koncertus su būsimaisiais politiniais lyderiais ar vaišins minetu būsimąją ministrę tada, kai ji dar nešios dredus, jo šansai padaryti karjerą ženkliai išaugs. Taip, tai neteisinga, bet tai veikia. Be to, visur. Netgi Šiaurės Korėjoje (nors ir su savo vietiniais niuansais).

Dėl tos pačios priežasties verta vengti ankstyvosios santuokos. Visų pirma, kuo jaunesnė pora, tuo daugiau šansų skyryboms, kurioms ne vieta idealiame gyvenime. Lietuvoje iš susituokusiųjų  18-22 metų amžiaus diapazone, mažiau nei trečdalis išlaiko santuoką neiširusią nors pirmuosius dešimt metų. O štai pradedant nuo 22 metų, skyrybų rizika ženkliai krenta, o po 35 metų rizika išsiskirti sudaro vos 10%. Antra, ankstyvosios santuokos pablogina institucinius beigi socialinius ryšius. Nes tada, kai Tavo atžalos bendraamžiai tūsinsis koncertuose, rūkys narkotikus ir ištvirkaus, Tavo sūnelis su savo žmonele kaups pinigus pirmajam tosteriui ir leis vakarus, susikibę už rankučių ir meiliai viens į kitą žiūrėdami ir dūsaudami. Tokiu būdu, keliasdešimt gerų pažįstamų , dirbančių vienoje srityje, ir galinčių būti jo sėbrais beigi bendraminčiais bus iškeisti į būsimąją buvusiąją žmoną. Ne kažin kokia tokių mainų vertė, ane?

SU KUO JAM GYVENTI?

Taigi, jei Tavo vaikutis neplanuoja užsiveisti tuzino palikuonių, idealus vedybų amžius yra 27-33 metai. Šiuolaikinis „auksinio milijardo“ šalių gyventojas, sulaukę tokio amžiaus jau yra gavęs tinkamą išsilavinimą, rado savo vietą gyvenime, atsistojo ant kojų, išmoko visų sekso pozų (ir kaip reikiant toje srityje pasitreniravo), taigi, dabar jis jau gali ir pagalvoti apie šeimyninį lizdelį ir labiausiai jam tinkančią merginą, su kuria jau metelius kitus jis jau yra ir kartu pragyvenęs.

Bet kokia mergina yra tinkamiausia Tavo sūnui? Galima įvertinti vedybų ir skyrybų statistiką ir laimingų šeimynų, pragyvenusių santuokoje ne mažiau kaip 20 metų apklausas. Kaip bebūtų keista, bet seksas šioje sėkmėje scenoje vaidina paskutinę rolę: visose Europos Sąjungos apklausose šį veiksnį kaip svarbų nurodė tik nuo 3 iki 10% šeimų. O štai du vaikučiai, rodos, yra pats tvirčiausias jungiamasis faktorius (vieno vaiko šiems tikslams neužtenka, o trečio atsiradimas jau yra našta šeimos biudžetui ir gali lemti problemas). Bet dar svarbiau tai, kad už bendrus vaikus dar svarbesni pasirodė tokie efemeriški dalykai kaip „dvasinis artumas“, „bendri interesai“ ir… pripratimas. Kuris skamba ypač nuobodžiai ir nepagarbiai, tačiau ne tai kojos pripratimas prie senos šlepetės ar rūkoriaus pripratimas prie cigaretės. Tai nuolatinio bendravimo su įprastu objektu poreikis. Labai galingas dalykas, pasirodo!

Taigi, idealiai porai savo vaikučiui reikia išsirinkti merginą iš savo klasinio rato su maksimaliai sutampančiais interesais, požiūriais ir profesija. Juk nors priešingybės ir traukia viena kitą, tai tos pačios priešingybės ne ką silpniau ir atstumia. O štai išoriniai išvaizdos skirtumai – tai gerai. Juk išorinis žmonių panašumas gal reikšti ir genetinį panašumą, kas tradiciškai lemia ir problemas su palikuonimis – bet apie tai tekalba specialistai.

KAIP JAM ATRODYTI?

Idealus jo ūgis bus aukštesnis nei vidutinis. Žinoma, žemas ūgis labiau tinka sveikesniam gyvenimui ir ilgesnei gyvenimo trukmei, tačiau geresniems socialiniams ryšiams aukštas ūgis yra tinkamesnis. Todėl jam patogiausiai būtų būti 175-185 cm ūgio diapazone. Aukštesnio nereikia, nes aukštesni žmonės dažniausiai būna menkesnio intelektinio lygio, o ir kiekvienas papildomas centimetras didina problemas su sąnariais. Jo svoris lygus jo ūgiui minus 100, tai tiesiog banalus KMI – ideali suaugusio vyro proporcija. Kalbant apie jo penio dydį tiesiog žinok, kad merginų simpatijas labiausiai kelia 15,24 cm ilgio ir 12,7 cm diametro (erekcijos būsenoje,  savaime suprantama) instrumentas. Ir jis (Tavo vaikutis) turėtų atrodyti kažkas tarp Johhny Deppo ir Ryano Goslingo – pagal moterų apklausa, tai gražiausi pasaulio vyrai.

IR KAIP JAM IŠVIS GYVENTI?

Kol jis dar savo jėgų žydėjime, tegyvena jis daugiabutyje bet kuriame megapolyje – tai optimalus variantas karjerai, socialiniams ryšiams ir užkirtimui nelaimingų atsitikimų. Antras aukštas – pats saugiausias: jis patogus evakuacijai ir vagiu į jį patekti yra kur kas sunkiau, nei į pirmą. Į darbą jis patenka mažiau nei per 20 minučių (bent jau Londono ir Tokijo gyventojai tai laiko didele laimės sąlyga). Jo mašina kainuoja penkis mėnesinius atlyginimus, o uždarbis yra 5-7 kartus aukštesnis už vidutinį šalies atlyginimą (jei pinigų bus daugiau, jie pradeda nešti ne laisvę, o problemas). Jis dirba pagal sutartį, pagal kurią jo neįmanoma atleisti, ir jis turi 30 dienų kasmetinių atostogų. Jis apsilanko pas odontologą dukart per metus ir kasmet praeina diagnostinę medicininę apžiūrą. 10% pajamų jis pasideda į patikimą banką patikima valiuta. Jis turi mažiausiai du draugus, kuriais gali pasitikėti, ir turi žmoną. Jis yra gerbiamas savo profesinėje aplinkoje, bet nėra įžymybė (žinomumas traukia visokius bepročius ir žmones, aistringai norinčius su juo išgerti limonado butelį ir ko nors pauostyti. Be to, asmeninis garsenybių gyvenimas, toks patrauklus iš išorės, yra negatyviai nelaisvas, neramus ir dvasiškai išbalansuotas). Ir ne, jis nerašo blogo socialiniuose tinkluose. Tikrai laimingi žmonės šito nedaro. Bet jis žino, ką rašo jo draugai, ir jų rašliavą komentuoja. Ir taip, jis, deja, yra religingas. Nes, kaip kadaise sakė Bernardas Shaw, „tikintis žmogus yra laimingesnis už skeptiką, tačiau tas faktas mažai kuo skiriasi nuo to, kad girtas žmogus yra laimingesnis už blaivų“.

O KAIP JIS PASENS?

Pagyvenę žmonės dažnai jaučiasi laimingesni, jei gyvena tarp savo bendraamžių, tačiau jų sveikatos būklė yra geresnė tada, kai jie gyvena šeimose, kuriose yra gausu vaikų, anūkų ar tiesiog jaunimo. Be to, būtinybė pačiam kontroliuoti savo gyvenimą ir rūpintis savimi padidina to paties gyvenimo trukmę, ką dar 1976 metais smagiu eksperimentu įrodė tokie garsūs psichologai kaip Langeris ir Rodinas (žydai, žinoma). Vienuose senelių namuose jie parinko du aukštus: pirmajame gyvenančius senukus didelis aptarnaujančio personalo kolektyvas maitino, rengė, davė laiku vaistus ir linksmino visais įmanomais būdais, o antrajame aukšte gyvenantiems seniams teko patiems blaškytis, ieškant, kur išpilti pilną basoną, kur išduoda ramentus ir švarią patalynę, aiškintis, kur kino salė, kur atliekamos procedūros ar kur išvis dingo „ta kūrva“ – seselė? Tai štai – eksperimento pabaigoje antrajame aukšte ir mirtingumas buvo mažesnis, ir išlikusi liaudis jautėsi kur kas smagiau ir linksmiau nei pirmajame, kur žmonės nuo neveiklumo ir egzistencinės beprasmybės tiesiog užmerkdavo akis amžiams, nykiai sėdėdami savo krėsluose ant ratukų. Todėl labai jau čia nekalenk savo gintariniais dantimis diskusijose apie pensijinio amžiaus prailginimą, nes idealus gyvenimas reiškia ilgą darbingą gyvenimą, o net ir būdamas pensijoje Tavo vaikutis turės auginti rožes ir morkas, vedžioti šunį, rašyti memuarus, mokytis kinų kalbos ir keletą kartų per savaitę lankytis pas ką nors svečiuose – visa tai yra populiarūs gerontologų metodai kovoje jei ne su senatvine silpnaprotyste, tai bent jau su susidomėjimo gyvenimu praradimu.

 


KOMENTARŲ NĖRA