NAUJOSIOS PEDAGOGIKOS IŠŠŪKIAI (X): IŠ KUR ATSIRANDA VAIKŲ PSICHOLOGINĖS TRAUMOS?

NAUJOSIOS PEDAGOGIKOS IŠŠŪKIAI (X): IŠ KUR ATSIRANDA VAIKŲ PSICHOLOGINĖS TRAUMOS?

511
0
DALINTIS

Skaitant šiuolaikinę pedagoginę-psichologinę literatūrą, gali susidaryti įspūdis, kad nūdienos vaikui psichologinę traumą gali sukelti praktiškai bet kas, ir savo lytinę brandą jis pasiekia taip nukamuotas likimo, jos per savo likusį gyvenimą jis tegali tik retraumuotis, nes nieko jame sveiko daugiau nebelikę. Ir jei Tu, mano drauge, priklausai tai gausiai kohortai manančiųjų, kad trauma – tai tada, kai labai didelis krokodilas nukanda kam nors koją arba ant praeivio galvos nukrenta keletas plytų, tai žemiau išdėstytas tekstas gali Tave šiek tiek priblokšti. Traumuoti, tik kiek kitaip.

Šiuolaikinių psichologų požiūriu, normalus ir sveikas žmogus turi būti dvasiškai subalansuotas, veiklus, laimingas, gerbiamas visuomenėje, su simpatija ir empatija vertinti aplinkinius ir save, ir t.t. O jei vietoje to žmogus svaido savo šūdus į sanitarus, vadinasi, kažkas jame yra sulaužyta, sugadinta, moksliškiau tariant, traumuota. Jei jis nemoka būti laimingas, subalansuotas ir t.t., vadinasi, kažkuriame jo asmenybės formavimosi proceso tarpsnyje įvyko klaida, kurią reikia rasti ir ištaisyti. Mintį apie tai, kad kai kurie žmonės tiesiog gimsta bailiais ir piktais paršais dėl tos paprastos priežasties, kad, evoliuciniu požiūriu, būti bailiu ir piktu paršu yra kur kas naudingiau – dabartiniai psichologai vertina kaip piktžodžiavimą, ereziją ir visišką akademinį neraštingumą. O už mintį apie tai, kad kai kurios laiku suteiktos psichologinės (ar fizinės) traumos padeda kiek pažaboti bailų ir piktą paršą, kai kuriose šalyse galima patekti ir į teismą – nes kai kur polinkis į buitinę prievartą yra vaikų ir jaunuolių teisių pažeidimas.

Taigi, pabandykime įvertinti, kas teisus. Pradėkime nuo to, kaip išvis atsirado „psichologinės traumos“ koncepcija.

Tradiciškai pačios „psichologinės traumos“ idėjos atsiradimą yra priimta sieti su psichologijos mokslo dinozaurais, tokiais kaip Zigizmundas Froidas ir Karen Horny. Tačiau tikrovėje su šia problema susidurta kiek anksčiau, dar XIX amžiaus viduryje, kai pirmą kartą imta rimtai spręsti psichologinę JAV Pilietinio karo dalyvių būklę. Nes pas kai kuriuos iš jų atsirado neįprasti simptomai. Pavyzdžiui, aklumas dienos šviesoje, širdies skausmai be ypatingų fiziologinių pažeidimų, sunkus šlubavimas turint visiškai sveikas kojas, paralyžius ir taip pat, reguliarus susidūrimas su žuvusiųjų karių vaiduokliais, kurie stovi su supuvusiomis „konfederatkėmis“ tiesiai už tetulės Besės krėslo, ir kraujas iš jų žaizdų teka tiesiai į cukrinę ant stalo.

Būtina atminti, kad tais laikais gydytojais tapdavo visapusiškai išsilavinę žmonės, todėl jie greitai pastebėjo, kad tokie simptomai visiškai sutampa su visokių herodotų ir ptolemėjų aprašytais antikos karų palikimais. Tie senovės graikai rašė, kad rimtose kautynėse netgi patyrę kariai kartais prarasdavo protą, gebėjimą kalbėti, judėti ir galvoti, o po to juos kamuodavo sunkūs košmarai, atminties praradimas, ir iš esmės jie patys jau niekam nebetiko, todėl ir buvo išsiunčiami į savo kaimus giminaičių priežiūrai. Tiesa, tokie antikiniai atvejai buvo labiau reti, nei paplitę, tačiau tarp Pilietinio karo dalyvių jų pasitaikydavo nemažai, nors konkrečios statistikos niekas nevedė. Ją imta sudarinėti kiek vėliau, rusų-japonų karo metu 1904 metas. Tada tokį „Potrauminio streso sindromą“ (PTSS), kaip jis vadinamas šiandien, turėjo 2-3 vyrai iš tūkstančio. Per Pirmajį pasaulinį karą pas psichiatrus iš mūšio lauko patekdavo jau 10 žmonių iš tūkstančio, per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečių tarpe tokių buvo jau 40 žmonių iš tūkstančio. Na, o per Vietnamo karą jų pasidarė išvis 30 procentų. Tetulės Besės cukrinė jau nebesutalpino viso tekančio vaiduoklių kraujo…

Net ir šiandien bet kuris policininkas, dalyvavę susišaudyme ar karys, grįžęs iš karinės operacijos praeina kruopščią psichologų patikrą, ir beveik pusėje atvejų gydytojai rekomenduoja nuolatinį pacientų stebėjimą, bei apriboti jo priėjimą prie ginklų. Beje, vienas iš pirmųjų ir tipiškiausių PTSS simptomų – tai „2000 jardų žvilgsnis“, tai yra, sustingęs, nejudrus veidas, vangi mimika ir nesufokusuotas žvilgsnis – smeigiantis kiaurai pašnekovą tolyn už horizonto…

Taigi, „psichologinės traumos“ koncepcijos šaknys slypi ten – pirmuosiuose gausiai aprašytuose ir išanalizuotuose kariškių stebėjimuose, tačiau iš jų išsivystė ir išvada, kad rimti moraliniai pergyvenimai gali lemti sunkius asmenybės ir netgi organinius pažeidimus. Anksčiau daugelis tyrėjų manė, kad visi tie literatūriniai „pražilo iš baimės“, „išprotėjo iš sielvarto“ ar „džiūvo iš meilės“ – greičiau jau romantiški terminai, o ne realios diagnozės. Tačiau šokiruojantys Korėjos ir Vietnamo karų tyrimų rezultatai apie 1980-uosius pavertė „psichologinę traumą“ tokiu globaliu ir populiariu terminu, jog jis atsirito iki geltonosios spaudos ir pradėtas taikyti pedagogikoje.

Šiandieninis piliečio beigi psichologo (neturinčio teisės skirti vaistus gydymui) mentalitetas yra pasiruošęs trauma pripažinti viską – praktiškai kiekvieną nepasitenkinimą, kurį tik gali patirti augantis žmogus. Motinos krūties atplėšimas nuo burnytės – kūdikiui trauma. Išvarymas iš tėvų lovos į atskirą lovelę – vaikučiui trauma, šunelis garsiau palojo – vaikeliui trauma, kitas vaikutis darželyje  parodė savo bibuką – mergaitei trauma. Trauma, trauma, trauma…

Suvokdami, kad neįmanoma absoliučiai apsaugoti vaiko nuo tokių sunkų stresų, specialistai sugalvojo, jų manymu, optimalią išeitį – stresuojančiam vaikui aiškiai ir įtikinimai paaiškinti, nepaliaujamai demonstruojant savo meilę ir paramą, kad negalima nuraškyti mėnulio iš dangaus. Tada leisti vaikui išlieti savo ašaras ir nusiraminti, žindžiant motinos krūtį iki pat socialinių mokslų kolegijos baigiamojo kurso.

Nes vis dar manoma, kad tokiu būdu auklėtas žmogus turės minimalią riziką patirti traumines problemas, ir iki to laiko, kol aplink jį pradės liepsnoti namai, drebėti žemė, šuoliuoti paklaikę žirgai (čia iš „Apokalipės“, jei ką) ir mirti mylimos bobutės, jis jau bus brandus, psichologiškai tvirtas ir užsigrūdinęs žmogus, apsaugotas auksiniais laimingos vaikystės šarvais, todėl ir neišprotės jis iš siaubo, susidūręs su realybe (na, o jei ir išprotės, tai šiais laikais rasti psichoterapeutą yra lengviau nei batsiuvį). Be to, žmogus, augęs nematydamas prievartos, pažeminimo ir nuolatinio traumavimo, turės mažesnį agresijos laipsnį ir prievartą vertins kategoriškai negatyviai.

Iš esmės toks požiūris gali būti teisingas ir suveikti. O gali ir nesuveikti.

Nes mes žinome, kad didžiausias kraugerys žmonijos istorijoje Vladimiras Leninas šiaip jau augo labai šiltoje ir draugiškoje aplinkoje, ir buvo auklėjamas išimtinai pozityviais metodais. Vaikų jo tėvai ne tik kad nemušė, ant jų ir balso niekas net nekėlė. Ypatingai taikioje ir draugiškoje aplinkoje išaugo ir Hitleris su Pol Potu. O štai tūlą Vinstoną Čerčilį (tas pats, išdavęs Lietuvą tris kartus), augusį beveik tuo pačiu metu, lupo negailėdami – tiek namuose, tiek mokykloje, o kartais net ir po keletą kartų per savaitę (ką jis, beje, vertino labai filosofiškai). Ir iš jo išaugo ne užguitas, pažemintas ir piktas sutvėrimas, o vienas labiausiai mylimų pasaulio politikų, šmaikštus autorius, nuostabus karvedys ir mylintis vyras. Prieš tai išvardinta žudikų trijulė kraujo nemėgo (Hitleris išvis nė sykio neapsilankė jokioje koncentracijos stovykloje) ir savo užgrobtų teritorijų valymą perduodavo į sėbrų rankas, kai tuo tarpu V.Čerčilis praleido nemažai laiko mūšių laukuose ir prisižiūrėjo ten tiek, kad herodotiškiems veteranams būtų iškart „stogą nurovę“.

Taip, dauguma serijinių žudikų teigė, kad vaikystėje su jais buvo elgiamasi blogai ir neteisingai, tačiau nepaisant begalei mokslinių darbų, pabrėžiančių šią svarbią, rodos, auklėjimo aplinkybę, tokiai logikai trukdo trys veiksniai:

  1. Tai tvirtino žmonės, tik per plaukelį esantys nuo mirties nuosprendžio ar ilgalaikio įkalinimo, taigi, jie jau pagal nutylėjimą buvo pasiruošę bet kokiems prisipažinimams, kurie tik sušvelnintų jiems bausmę arba iššauktų iš aplinkos nors lašelį užuojautos.
  2. Agresyvūs ir žiaurūs tėvai su seksualinėmis anomalijomis pagal genetikos dėsnius dažniau susilaukia agresyvių ir žiaurių vaikų su seksualinėmis anomalijomis.
  3. Vaikai, linkę į prievartą, žiaurumą ir empatijos trūkumą, dažniau iššaukia tėvų įniršį ir tuo pačiu būna dažniau baudžiami, nei lengvai auklėjami ir paklusnūs vaikai.

Norint suprasti, kodėl neveikia taisyklės „laimingas vaikas – būtinai laimingas suaugęs“ ir atvirkštinė „užguitas, pažemintas ir visais būdais įžeistas vaikas – nebūtinai nelaimingas suaugęs“, reikia suprasti esmę to, ką mes vadiname „trauma“.

Daugelis specialistų siejo psichinių ir elgesio problemų priežastis su vaikystės traumomis, spėdami, kad nepatenkinti vaiko poreikiai (apkabinimui, meilei, saugumui, maitinimui ir t.t.) ir buvo „psichologinių traumų“ generatorius. Vienok, esmė ne poreikių patenkinime, o nepasiteisinusiuose vaiko lūkesčiuose, jo gyvenimiško scenarijaus žlugime, ir tai įvyksta visiškai nepriklausomai nuo amžiaus. Tiesiog dažniausiai pirmuosius konceptualiuosius savo gyvenimo disonansus žmogus patiria būtent savo ankstyvajame amžiuje.

Tai, tiesą sakant, ir yra bendriausia praktikuojančių psichiatrų nuomonė, bet visuomenė jų dažniausiai negirdi, nes tai kertasi su šiuolaikinės civilizacijos ideologija.

Kas yra tas „konceptualusis disonansas“? Tai reiškinys, kai realybė kategoriškai ir į blogąją pusę  skiriasi nuo mūsų įsivaizdavimo ir prognozių. Prognozes gi mes kuriame remdamiesi savo gyvenimiška patirtimi (na, ir viltimis, savaime suprantama), ir niekaip kitaip. Jokių įgimtų suvokimų apie tvarką Visatoje mes neturime. Todėl maži vaikai yra maksimaliai apsaugoti nuo traumų sutvėrimai, nes „konceptualusis disonansas“ jiems yra iš principo nepažįstamas. Būtent todėl mūsų dar netolimų protėvių vaikučiai nieko nebijodami žaisdavo blogojo nužudytojo dėdės kaulais, rastais po kartuvėmis, ir prie viso to, nieko dėl to neištikdavo joks stabas.

Tai reiškia, kad laiku nepamaitintas kūdikis garsiai verks, bet traumos nepatirs. Taip pat jis nepajus jokios traumos ir 1834-ą kartą, kai motina pavėluos jį pamaitinti: patirtis jam pakuždės, kad tokia yra gyvenimiška tvarka, nors jis jai iš esmės ir nepritaria.

Tačiau sunkią „psichologinę traumą“ patirs jauna mergaitė, susiruošusi eiti į laukus rinkti ramunėlių, kur ją išprievartaus patykojęs dėdulė-malūnininkas. Juk visa mergaitės patirtis teigė, kad pasaulis yra gražus ir saugus, malūnininkai– patys geriausi dėdulės pasaulyje, o mergaitės, su kuriomis tai atsitinka, matyt, pačios yra kaltos – nes kaip kitaip gali įvykti tokia neteisybė?

O štai jei ta pati mergaitė būtų gimusi incestą praktikuojančioje neandartaliečių gentyje, tai ji arba įnirtingai užvažiuotų su vėzdu prievartautojui per makaulę, arba žiovaudama leistų jam viską išdarinėti mainais į porą riebių žiurkių. Ir negautų jokios traumos, nes tai, kas vyksta, būtų jai suprantama, pažįstama ir nuspėjama.

Suvokdami traumos prigimtį, mes galime paaiškinti ir kariškų PTSD atvejų augimą per pastaruosius du amžius. Herodotas aprašinėjo savo kareivių „pavažiavimus“ po katastrofiškai pasibaigusių mūšių, kai visas Maratono laukas buvo nuklotas tūkstančiais lavonų, ir tas vaizdas griovė vaizduotės rėmus net visko mačiusiems tais rūsčiais laikais. O Ksenofontas teigė, kad tikru kariu negali savęs laikyti tas, kuris niekada nepabuvojo nugalėtos armijos gretose, nes draugų žūtis, pralaimėjimo kartėlis ar gyvuliška panika skuodžiant nuo besivejančių barbarų lietuvių – tai toks paskutinis dvasios išbandymas, kuris galutinai užgrūdina karį. Kuo rafinuotesnė ir taikesnė visuomenė, tuo didesnis kiekis jos žmonių negali pripažinti lavonų krūvos normalia peizažo dalimi, o šauktinių armija, sudaryta iš studentų ir moksleivių didina PTSS kiekį net lokaliuose ir neypatingai kruvinuose konfliktuose.

Taigi, gaunasi toks paradoksas: kuo švelniau ir saugiau mes auklėjame žmogų, apsaugodami jį nuo visų nemalonumų, tuo labiau jis rizikuoja pajusti „psichologinę traumą“ netgi jau ir brandžiame amžiuje. Būtent po to, kai tėvai pradėjo rūpintis savo kūdikiais, o nuostata berniukus auklėti lazdomis, o mergaites – antausiais pradėjo atrodyti net tokia jau ir teisinga, mes susidūrėme su paauglystės problema, kuri dažnai pasireiškia tuo aštriau, kuo saugiau ir šilčiau auga vaikas. Iš mylimo, vienintelio ir nepakartojamo gražuolio, savos mažos karalystės valdovo pavirsti lūzeriu, nežavinčiu mergaičių, išvis mažai ką bedominančiu, išskyrus savo nuobodžius, jau įgrysusius, ir, kaip dar paaiškėjo, ubagus tėvus? Štai ji, Hamleto drama! Baisus neatitikimas aplinkinio pasaulio ir jame tvyrančio chaoso su Tavo labai aukštais įsivaizdavimais apie teisingą pasaulio santvarką!

Beje, „konceptualiniai disonansai“ gali mūsų laukti bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Ir kuo vėliau jie atsiras, tuo skaudesni jie bus. Senstančios gražuolės tragedija, pavyzdinės žmonos išdavystė, žlugęs sėkmingas verslas, nusivylęs savo teorija mokslininkas – šios tragedijos yra tūkstančius kartų stipresnės už vaikučio, išvaryto iš tėvų lovos į savo lovelę dramą. Nes kūdikiai mažiau remiasi savo teisėmis į laimę, nei tie „laimingieji“, kurie ilgus metus gerai gyveno, nesitikėjo ir nesiruošė savo vilčių žlugimo akimirkai.

Ar visa tai reiškia, kad pasninku, malda ir botagu auklėjami vaikai išauga į dvasiškai stipresnius ir sveikesnius žmones? Žinoma, ne. Vaikui reikia švelnumo, saugumo, paramos ir dėmesio (jau nekalbant apie maistą ir naują aifoną). Nes nepasitikėjimas savimi, suvoktas bejėgiškumas, bereikalinga agresija puikiai tarpo ir karingiausios pasaulyje tautos – spartiečių vaikų tarpe.

Idealu būtų, žinoma, išlaikyti kažkokį balansą. Štai Vinstonas Čerčilis tą balansą turėjo. Taip, jį lupdavo už bukumą ir tingumą, tačiau tai buvo jo pasirinkimas – veltėdžiauti ir šlaistytis. Taip, jis buvo pasiruošęs sumokėti penkiomis minutėmis kančių už laiką parke, praleistą medžiojant paukščius, užuot dūsavus ties atversta knyga „Galų karas“ – ir tai buvo sąžiningi mainai. Ir jokio išsiugdyto bejėgiškumo jausmo, visiška savo gyvenimo kontrolė. Be to, skirtingai nuo Lenino ir Hitlerio, V.Čerčilis priklausė saujelei pačių įžymiausių, turtingiausių ir įtakingiausių pasaulio šeimų, ir, gaudamas eilinę porciją beržinės košės, Vinstonas žinojo, kad pasaulyje egzistuoja milijonai vaikų, neturinčių teisės net pauostyti jo elitinės mokyklos durų rankenos… Be to, jis buvo stiprus, sveikas, labai patenkintas savimi, populiarus bendramokslių tarpe, ir ateityje jo laukė puiki karjera ir aukščiausi postai vien dėl jo kilmės. Todėl V.Čerčilis ir sugebėjo nesitraumuoti, augdamas, šiuolaikiniu požiūriu, tokiomis žvėriškomis sąlygomis.

Beje, ir suaugusiam žmogui yra įmanoma kovoti su „konceptualiaisiais disonansais“. Pvz., blaiviai vertinti save ir savo šansus sėkmei, imantis bet kurio reikalo, pagarbiai ir atsakingai vertinti riziką, visada rimtai peržvelgti košmariškus scenarijus, neišsižadėti skeptikų draugų ir tų, kurie išsako savo nerimą dėl Tavo planų. Ir išmesti į šikaną krūvelę brošiūrų apie „tikėjimą savimi“, „norų vizualizaciją“ ir „pozityvų mąstymą“.

Ir turbūt nebūtina pernelyg dažnai lankytis pas psichoanalitikus, kad kuo giliau panertum i savo nelaimingos vaikystės gelmes ir trauktum iš ten skeletus, kaip sako amerikiečiai. Iš esmės tie vaikiški išgyvenimai nebūtinai visi buvo traumomis, o štai netikėtas suvokimas, kad Tave augino ne mama, tėte ir senelė, o žiaurios nuodingos pabaisos, kurios Tau neatkrovė keleto tonų „tikros vaikiškos laimės“ – gali privesti iki rimto „konceptualiojo disonanso“. Na, „2000 jardų žvilgsnio“ ir vaiduoklių, žaismingai sukinėjančių Tavo dušo kabinos vandens maišytuvą niekas Tau nežada, nors…


KOMENTARŲ NĖRA