NAUJOSIOS PEDAGOGIKOS IŠŠŪKIAI (VII): KODĖL DAUGELIS ŽMONIŲ TAIP NORĖJO IR TEBENORI VERGAUTI?

NAUJOSIOS PEDAGOGIKOS IŠŠŪKIAI (VII): KODĖL DAUGELIS ŽMONIŲ TAIP NORĖJO IR TEBENORI VERGAUTI?

745
0
DALINTIS

Pradžiai, pabandyk sau atsakyti į žemiau pateiktus klausimus.

Ar norėtum gyventi visuomenėje, kurioje:

Visada turėtum garantuotą darbą?

Tau nemokamai būtų suteiktas būstas?

Tau būtų suteiktas nemokamas ir privalomas medicininis aptarnavimas?

Tu ir Tavo vaikai niekada nebadautumėte, nes maistas būtų Jums suteikiamas nemokamais ir reguliariai?

Veltėdžiai ir tinginiai būtų griežtai baudžiami?

Tavo vaikai gautų profesinį išsilavinimą, atitinkantį jų galimybes?

Dirbantis žmogus būtų aukštai vertinamas?

Tvarka būtų deramai palaikoma?

Daugiavaikiškumas būtų visaip skatinamas, ir visi vaikai augtų tinkamai prižiūrimi, kol jų tėvai vykdytų savo profesinius įsipareigojimus (kitais žodžiais, nebūtų jokių eilių į vaikų darželius)?

Jei į visus klausimus atsakei TAIP, tada akivaizdu, kad puikiai jaustumeis, būdamas vergu kur nors Virdžinijos tabako plantacijose.

Nes vergovė – kur kas sudėtingesnis dalykas, nei galima pagalvoti, pažiūrėjus filmą „Džango išvaduotasis“. Apie tai – ir šis tekstas bei pasvarstymai, kodėl gyvenimas sukaustytam grandinėmis kartais atrodo toks paprastas ir malonus.

Šiandien apie vergovę mes mąstome civilizuoto žmogaus, gyvenančio laisvoje XXI amžiaus šalyje smegenimis, ir nieko su tuo nepadarysi. Todėl dažnai ir negalime suprasti, kodėl ištisus tūkstantmečius nemaža dalis žmonijos sėdėjo sukaustyti grandinėmis ir dėjo palyginti labai nedaug pastangų, kad iš tų grandinių išsivaduotų.

Bet pagrindinė vergovės problema tame, kad ji ilgą laiką patenkino praktiškai visų jos proceso dalyvių poreikius ir atitiko jų asmeninius interesus. Ir reikalas net ne „Stokholmo sindrome“, o tame, kaip buvo sukonstruotos senosios visuomenės.

Vergovė – civilizacijos pagrindas

Pačia didžiausia vergovine visuomene antikos laikais buvo Egiptas. Formaliai tariant, visi jos gyventojai buvo faraono vergai. Bet ir be to buvo gausybė valstybinių ir asmeninių vergų, kurie buvo vergais net ne formaliai, o išties tikrovėje. Tačiau kodėl gi tuometiniame Egipte vergovė buvo populiari, o to pat laikmečio Kinijoje – ne? (Tiesa, buvo vergų ir Kinijoje, o ir tenykščių valstiečių, priklausančių nuo vietinio žemvaldžio gyvenimas nelabai kuo skyrėsi nuo vergų, tačiau viso to mąstai buvo nepalyginamai mažesni, nei Egipte).

Teisingas atsakymas: nes Egipte buvo Nilas.

Nes jei Kinijoje, idealaus klimato ir derlingumo oazėje eilinis žmogus galėjo patyliukais ir ramiai apsidirbinėti savo žemės lopinėlį, užtikrindamas tinkamą maitinimą sau ir savo šeimai, ir dar atiduodamas derliaus likutį ponams ir amatininkams, pirkliams, valdininkams, kariams ir t.t., tai Egipte situacija buvo kitokia. Ten visi derlingi laukai buvo ištęsti palei Nilo upę, ten buvo reikalinga galinga drėkinimo sistema, žemė buvo apdirbama su pertrūkiais ir chaotiškai: tai visi kartu karštligiškai kasa tūkstančius kilometrų kanalų ir greitai purena žemę, tai po to tris mėnesius nebeturi, ką veikti ir stato piramides. Vienišius žemvaldys Egipte buvo pasmerktas, neskaitant kai kurių sėkmingai funkcionuojančių ūkių Nilo deltoje. Bet kuriuo atveju, Egipto žemei dirbti karts nuo karto vienu metu reikėjo daug tūkstančių rankų. Todėl vergovinė sistema ir buvo efektyvi, kai skubiems masiniams darbams reikėjo ir buvo galima mobilizuoti tūkstančius žmonių.

Kodėl tie Egipto vergai neišsibėgiodavo į visas puses, kada jų niekas ypatingai ir nesaugojo, o visa tuometinė planeta iš esmės buvo viena didelė terra incognita – bėk, kur akys veda, statykis sau trobelę ir gyvenk laisvojo žmogaus gyvenimą? Juk žydai sugebėjo pabėgti iš Egipto net ne kaip pavieniai asmenys, o didelė minia su visa manta bei pabėgimui visai netinkamais vaikais bei senoliais?

Nes visur bėglių laukė badas, dykuma ir nematyti siaubai, o būti vergu Egipte – dalykas ne toks jau ir blogas: garantuotas valgis, lininiai drabužiai, alus per šventes ir jokio rūpesčio dėl rytdienos.

Juoba kad senovės Egiptas tuo metu buvo pasaulinės kultūros ir civilizacijos centras. Ten virė gyvenimas, ten buvo šventės ir gydytojai, naujienos ir mados, patogūs tualetai ir gurmaniški valgiai… Viso to kartais tekdavo ir vergams. Be to, nepaisant retų išimčių, antikinė vergovė visada turėjo tą keistą „kultūrtrėgiškumo“ aspektą – žmonės iš menkiau išsivysčiusių regionų patekdavo į pasaulio kultūros centrą ir pagaliau susipažindavo su „tikro gyvenimo“ malonumais. O nemažai vergų pasiekdavo ir nemenkų karjeros aukštumų ir patys gyveno komfortiškai: būdami savo šeimininkų namų ar kitų vergų prižiūrėtojais, valdininkais ir netgi dvasininkais.

Ir iškeisti visa tai į pavojingą gyvenimą nepažįstamuose kraštuose, kentėti nuo šalčio ir bado, vabzdžių ir ligų, ir padvėsti nuo visų negandų, sulaukus vos 25-erių? Na jau ne! Nėra durnių!

Todėl 70-aisiais metais p.m.e. Romoje kilęs Spartako sukilimas, vienas iš sėkmingiausių vergų sukilimų pasaulio istorijoje, žlugo būtent dėl šios aplinkybės. Juk sukilėliai paėmė milžiniškus grobius, apiplėšė daug turtingų miestų ir gyvenviečių, ir, anot Plutarcho, pats Spartakas jau svajojo, kaip jis su visu šituo auksu pabėgs į savo Galiją, pasislėps ten, ir galės gyventi lengvai ir laimingai… Bet dauguma jo šalininkų, vakardienos vergų visai nenorėjo bėgti į nežinomą kraštą. Jie norėjo sugrįžti į Romą! Jie norėjo sugrįžti atgal – tiesiog kitame amplua – valdovais, ir netgi patys turėdami vergų. Na, tiek to, gal ir ne valdovais, o tiesiog laisvais žmonėmis ir piliečiais, bet turinčiais termas ir lunarijus, cirką ir pinigų, ir visa kita… Gyventi tarp barzdotų laukinių, kurie net nėra matę nė vienos Plauto komedijos? Ar dėl to jie metė garbingą gladiatoriaus profesiją, garantuojančią šlovę ir moteris? Jei jie būtų žinoję apie tą Galiją, daugelis net būtų ir nėję į sukilimą, nes „liko pora metelių iki pensijos, išsipirkčiau laisvę, pats įsteigčiau gladiatorių mokyklą, gyvenčiau jaukiame namelyje netoliese nuo kokio nors forumo… Galija… Girdėjau, jie ten utėlėmis minta!”

Todėl ir kai slavų pasiuntiniai atveždavo į Konstantinopolį giminių surinktus pinigus išpirkti savo belaisviams, pečenegų išvarytiems į Bizantiją, tokios transakcijos nuolat nutrūkdavo dėl gausybės belaisvių, nenorinčių sugrįžti į savo namus. Kažin kodėl, bet kažkaip būti sodininku ar vilos sargu šviesiame ir šiltame Konstantinopolyje belaisviams patiko labiau, nei badauti ir šalti gimtosiose žeminėse, o naujos, jau čia užveistos šeimos stūmė iš atminties senąsias su paliktomis senomis žmonomis ir necivilizuotais vaikučiais.

Net JAV juodaodžiai – vergai ir laisvieji – visai nedegė noru grįžti „namo“. Amerikoje veikė daug organizacijų, tokių kaip „Amerikos kolonizacinė bendrija“, kurios davėsi po visą šalį su projektais „grąžinti juodaodžius į Afriką“, tačiau jos nerado daug norinčiųjų išvykti (tiesa, pavyko įkurti didelę koloniją Liberijoje). Dauguma juodaodžių „dėdės Tomų“ visgi rinkosi savo kukurūzines pypkes, keptus viščiukus, ir, velniai nematė! – tegu ir segregaciją, bet užtat civilizacijoje, atrodančią kur kas patraukliau, nei musės, badas ir žmogėdros gimtinėje…

Tačiau tose šalyse, kur civilizacijos pranašumai buvo ne valdovų naudai, vergų požiūris kardinaliai keitėsi. XV-XVII amžiuje Osmanų imperija buvo didžiausia vergovinė valstybė pasaulyje, tačiau tenykščiai ispanų ir italų kilmės vergai sprukdavo namo pirmai progai pasitaikius, išpirkos už juos Europoje buvo renkamos masiškai, o diplomatinės atstovybės be perstojo rūpinosi jų išpirkimu bei sugrąžinimu namo. O tuo pat metu buvę Rusijos caro Ivano Rūsčiojo pavaldiniai, slavų belaisviai ir vergai siuntė Krymo totorių chanui prašymus nesiųsti jų atgal į tėvynę, ir suteikti leidimą gyventi chanate (ir juos, padėjus ranką ant širdies, nebuvo sunku suprasti)…

Prisimink kad ir kapitalizmo pradžią Lietuvoje – išlaisvintus nuo baudžiavos valstiečius, kuriuos savarankiškas gyvenimas taip baugino, jog nebuvo bajorams labai jau sunku sukurstyti juos sukilimui. Taip, baudžiava buvo baisi, tačiau praradęs poną, valstietis prarasdavo ir aprūpinimo garantijas – maistą bado metu, mišką trobelei pasistatyti, juoba kad dvarininkas dar buvo suinteresuotas ir savo baudžiauninkų sveikata bei jų skaičiaus augimu. Nes kai baudžiauninko ir jo šeimos gyvenimas atitekdavo į paties valstiečio rankas, ne visada tos rankos pajėgdavo save aprūpinti – savarankiškam smulkiam tų laikų valstiečiui bet kuri gamtinė nesėkmė buvo lemtinga, o mūsų klimate tos nesėkmės ne tokios jau ir retos. Staigus ir galingas mūsų valstiečių nuskurdinimas po staigaus išlaisvinimo vertė juos veržtis į miestus ir fabrikus ieškoti darbo, taip sukeliant atitinkamai kitas socialines-ekonomines problemas.

Apie tai, kad JAV juodaodžiai vergai plantacijose gyveno sočiau, vilkėjo gražesnius drabužius ir buvo geresnės sveikatos, nei Niujorko baltoji prastuomenė, rašė dauguma XIX amžiaus pirmosios pusės aboliucionistų. Beje, tai pačiai aboliucionistų daugumai nelabai ir rūpėjo juodaodžių vergų beteisiškumas. Atvirkščiai, juodaodžius Šiaurėje mylėjo ir suprato  kur kas mažiau, nei Pietuose, o ir išvis aboliucionistai reikalavo panaikinti vergiją ir išsiųsti juodaodžius kuo toliau iš akių tik tam, kad atsilaisvintų darbo vietos baltiesiems skurdžiams. Ir svarbiausias jų tikslas buvo grynai ekonominis – sumažinti šiauriniams fabrikams tiekiamos medvilnės kainas, nes amerikietiški audiniai akivaizdžiai pradėjo užleisti rinką pigesniems angliškiems audiniams ir indiškai medvilnei…

Vienas populiariausių mitų apie vergovę yra tas, kad JAV vergais visada buvo juodaodžiai, o jų šeimininkais – tik baltieji. Pirmaisiais vergais Amerikos kolonijose išvis buvo baltieji, taip vadinamieji „serventai“, priverstinai sudarantys ilgalaikius kontraktus su savo baltaisiais šeimininkais. Dauguma „serventų“ buvo airių belaisviai, kariavę prieš anglus. Tačiau ir po to, kai iš Afrikos į Ameriką paplūdo „juodojo aukso“ srautas, o „serventų“ išnyko, vergo statusą lėmė ne odos spalva, o išimtinai asmens turimi nuosavybės  dokumentai. Tie patys mulatai ir kvarteronai dažnai buvo balti kaip ėriukai. Pabėgusių vergų paieškos skelbimuose dažnai galima užtikti tokius bėglio aprašymus: „Auksiniai plaukai, mėlynos akys, oda balta, gali prisistatyti baltuoju“. Be to, juodaodis galėjo turėti vergų, ir tai buvo įteisinta įstatymu (tokie minimi ir filme „Džango“). 1845 metais pietinėse JAV valstijose buvo registruota 3200 juodaodžių vergvaldžių. Juoba kad pats pirmasis oficialus vergvaldys Amerikoje buvo būtent juodaodis – 1654 metais Anthony Johnsonas gavo teismo nutartį, kad kitas juodaodis Johnas Keiseris yra su juo „kontrakte iki savo gyvenimo pabaigos“.

Beje, klaidinga manyti, kad daugiausiai vergų iš Afrikos buvo išvežta būtent į JAV. XVI-XIX amžiuose iš 12-14 milijonų išvežtų iš Afrikos vergų į JAV pateko tik apie 400 tūkstančių. Daugiausiai vergų buvo išvežta į Pietų ir Centrinę Ameriką. Brazilijoje vergija ir prasilaikė ilgiausiai – ji buvo panaikinta praėjus dar ketvirčiui amžiaus po 1865 metų, kai JAV teritorijoje vergovė buvo paskelbta už įstatymo ribų. (O pačia paskutine vergovine valstybe pasaulyje tapo Mauritanija – ten vergija oficialiai buvo panaikinta tik 1981 metais. O neoficialiai – veikia lig šiol). Ir nebūtinai  baltieji buvo didžiausi vergų medžiotojai. Nors baltaodžių korsarų (dažniausiai – olandų) antpuoliai Afrikos pakrantėse, grobiant belaisvius ir išvarant juos į vergiją, yra patvirtintas istorinis faktas, visgi 99 atvejais iš 100 europiečiai tiesiog pirkdavo belaisvius iš vietinių Afrikos karaliukų ir pirklių. (Juoba kad nepirkti, o pagrobti iš Afrikos vergai, pagal JAV galiojantį įstatymą iškart tapdavo laisvaisiais, jei tą faktą jiems pavykdavo įrodyti).

Kai mes žiūrime filmus, tipo, „Dvylika metų vergovės“ ar „Džango išvaduotasis“, iš anksto žinome, ir vėl matome, kad žiaurieji vergvaldžiai juoduosius vergus muša, sekina, luošina ir žudo. Išties, kai pagalvoji, jei jau šeimininkas turi teisę su savo vergais daryti kas tik į galvą šauna, kodėl gi nenupjovus „tam negrui“ kojos?

Tačiau būtina neužmiršti, kad 1840 metų kainomis sveikas ir stiprus 30 metų amžiaus juodaodis kainavo 1200 dolerių. Karvė tuo pat metu kainavo 12 dolerių, geras darbingas arklys – 50 dolerių, nedidelis, bet jaukus namelis priemiestyje – apie 1000 dolerių. O dabar įsivaizduok, kad įsigijai žmogų-vergą už 24 vidutinės klasės automobilių kainą. Kaip manai, ką Tu su juo darytum, ir ką darytum su tuo, kuris bando jį sugadinti arba įbrėžti?

Būtent todėl aukšta vergo kaina visada buvo gana švelnaus elgesio su juo garantija, kurios, beje, neturėjo laisvieji. To meto Amerikoje Tu galėjai kojomis spardyti pendelius po gatvę slampinėjantiems airių vaikiščiams, tačiau įspyręs juodajam vaikui, galėjai susilaukti rimto teismo ieškinio iš jo savininko.

Todėl visos klasikinis žiaurus elgesys su vergais atsirasdavo tik ten, kur vergai buvo beverčiai. Pavyzdžiui, žydų vergai nacių konclageriuose. Sovietiniai GULAGo kaliniai. Visais atvejais jų šeimininkai naciai ir komunistai buvo suvokę, kad ekonomiškai racionaliau yra kuo greičiau išnaudoti savo vergus kokioje nors eilinėje gigantiškoje statyboje, o po to užkasti, pakeičiant juos naujais. Šiuolaikinėse rytietiškose despotijose, tokiose kaip Pol Poto laikų Kampučijoje vergai net nebuvo verti to oro, kuriuo jie kvėpavo. Būtent ten ir atsirasdavo pačios baisiausios vergų gyvenimo scenos, kuriomis dabar mes baisimės filmuose, tokiuose, kaip „Džango“.

Žinoma, vergų gyvenimas Virdžinijos plantacijose nebuvo medumi teptas. Tačiau nebuvo jis medumi teptas ir visoje kitoje Amerikoje.

Pervežant vergus iš Afrikos į Naująjį pasaulį mirdavo kas trečias, bet milžiniškas pelnas, dukart viršijantis vidutinio reiso savikainą, darė šitą verslą pelningu tiek vergų pirkliui, tiek laivininkystės kompanijai, todėl  triumai ir buvo prikimšti vergų, besikamuojančių nežmoniškose sąlygose.

Baisu? Baisu. Tačiau galima prisiminti ir laivus, Plimuto kolonijai gabenančius piligrimus – kurie iki kolonijos retai atgabendavo bent jau pusę neišmirusių keleivių – visiškai laisvų baltųjų žmonių. Sūdytas ir nesubalansuotas maistas, šaltis, jūros liga, apverktina higienos būklė mažame laive, kuriuo plaukė 150 žmonių, priverstų praustis ir gerti tą patį vandenį privesdavo iki tokios dizenterijos, kad nuo jos mirdavo kas antras. Visiškai laisvas, savo valia keliaujantis baltaodis.

Taip, šeimininkas vergus galėjo mušti bizūnu, karti ir netgi deginti už bet kokį nusižengimą. Tačiau taip pat su tokiu pat intensyvumu tuometinėje Amerikoje  mušė, korė bei degino ir laisvuosius baltaodžius. Su vienu nedideliu skirtumu: baltuosius teisė ne savininkas, o teismas, kuriam, būtina pabrėžti, nė vienas teisiamasis nekainavo 1200 dolerių…

Taip, šeimininkas beširdiškai galėjo atimti vergų vaikus iš motinų ir parduoti juos į kitas plantacijas, ir nelaimingieji tėvai per visą likusį gyvenimą iš savo vaikelio galėjo nebesulaukti jokios žinutės. Tačiau ekonominė logika diktavo tai, kad vergų vaikai nuo savo motinų buvo atskiriami kur kas vėliau, nei tuometiniai anglai prarasdavo savuosius: baltajam varguoliui, sulaukusiam 10-11 metų jau buvo laikoma tinkamas amžius tarnybai jūroje, Londono fabrikuose ir sandėliuose, o juodaodį paauglį vergą šeimininkui buvo kur kas naudingiau laikyti pas save nesudėtingiems darbams ir parduoti jį jau pasiekusį savo fizinių jėgų piką – 18-20 metų amžių.

Ar paprasta būti vergų šeimininku?

Taigi, Tu jau žinai tas tris priežastis, dėl kurių milijonai žmonių beveik savanoriškai sutikdavo likti vergais, vietoje to, kad mestųsi ant savo šeimininko ir perkąstų jam gerklę. Taip, būti vergu ne visada buvo geriausia dalia, bet ne visada ir blogiausia.

Kodėl žodis „vergovė“ šiuolaikiniam žmogui kelia tokius neigiamus jausmus? Patikslinimui: normaliam, šiuolaikiniam ir civilizuotam žmogui.

Tam, kad žmonija neapkęstų vergijos taip, kaip neapkenčia jos dabar, reikėjo ilgokai padirbėti su žmonių sąmone. Buvo reikalingi Atgimimo epochos tekstai, kurie skelbė vergiją gėda tiek patiems vergams, tiek ir jų šeimininkams (tiesą sakant, tų tekstų autoriai mažiausia rūpinosi vergų padėtimi už okeano, o kur kas labiau jiems rūpėjo buržuazijos teisės ir laisvės bei aristokratijos ir dvasininkų privilegijų naikinimas).

Reikėjo parašyti ilgus tekstus apie amerikietiškojo vergo kančias ir liūdesį, kad nuo užuojautos „dėdei Tomui“ sudrebėtų viso pasaulio širdys (įdomiausia tai, kad visų populiariausių vergijos tema knygų – Harriet Beecher-Stowe „Dėdės Tomo trobelė“, Richardo Hildretho „Baltasis vergas“ ir Main Rido „Kvarteronė“ autoriai niekada negyveno Pietuose ir turėjo labai jau miglotą supratimą apie tai, koks tas gyvenimas ten buvo iš tikrųjų).

Reikėjo parašyti tonas literatūros apie baudžiavos baisumus – ir išties baisiausia pagalvoti, kaip marsiečiui ateityje teks paaiškinti, kuo skyrėsi baudžiauninko padėtis nuo laisvojo kolūkiečio padėties.

Antra, reikėjo, kad žmonija suvoktų, jog laisvas, iniciatyvus, veiklus ir atsakingas asmuo yra naudingesnis visuomenei, nei paniuręs vergas, vangiai mosuojantis kauptuku tik dėl to, kad šeimininkas prisakė tuo kauptuku mojuoti.

Žmonija tai ir suprato. Tiesa, ne visa. Lig šiol galima užtikti, rodos, visai protingų žmonių tekstų apie tai, kad vergovę reikia atgaivinti. Tiesa, su nedidele korekcija – kad vietoje šeimininko būtų valdininkas – valstybės atstovas. Kad jis nuspręstų, ką Tau daryti, valgyti, rengtis, kokia spalva dažyti savo spintelę, o mainais už tai garantuotų Tau sotų ir saugų gyvenimą. Tokį, kuriame Tau nereikėtų nieko pačiam spręsti.

Viskas, ko tam reikia – balsuoti už tuos, kurie tai žada.


KOMENTARŲ NĖRA