MANO DRAUGAS KALAKUTAS

MANO DRAUGAS KALAKUTAS

258
0
DALINTIS

Nors senovinė krikščioniškoji tradicija draudė švęsti paprastų žmonių gimtadienius, vis dėlto nuo 400-ųjų mūsų eros metų pradėta švęsti bene svarbiausia gimimo diena, kurią mes šiandien vadiname Kalėdomis. Ir jau nebeįsivaizduojame savo šventinio stalo be riebaus ir kimšto kalakuto…

 

Nors kalakutai šioje Žemėje gyvena jau 10 milijonų metų, ant visų mūsų kalėdinių stalų jie puikuojasi palyginti visai neseniai – vos kelis dešimtmečius. Europa išvis juos pažino tik XVI amžiuje – lig tol kalakutai veisėsi tik Amerikos žemynuose.  Iš ten juos pas mus atgabeno ispanų konkistadorai, kurie kalakutus vadino „hindi“ – „Indijos višta“, mat, dar buvo klaidingai įsivaizduojama, kad Kolumbas atrado Indiją, o ne Ameriką. Vadinti jie ir “tuka” (indų kalba „povas“). Tuometiniai pirkliai greitai įžvelgė kalakutų teikiamas neregėtas galimybes – jais prekiauti pradėjo prekybiniais ryšiais su Turkija susiję veikėjai, iš to ir atsirado angliškas kalakutų pavadinimas „turkey“, reiškiantis Turkiją (dar manoma, kad kalakutų pavadinimas galėjo kilti nuo kalakutų skleidžiamo garso, kurį anglakalbiai girdėjo kaip „firkee“, o tai skambėjo, kaip tas pats žodis „turkey“).

 

Lig tol ant paprastų žmonių Kalėdinių stalų puikavosi keptos žąsys ir gaidukai, turtingieji mėgavosi gulbėmis ir povais. Kad ir kaip tie pastarieji paukščiai kilniai beatrodytų ar kokius taurius pavadinimus beturėtų, jų mėsa nebuvo skani – tai yra bene pagrindinė priežastis, dėl ko karaliai jų nevalgo šiandien, ir, beje, nustojo valgyti tada – ypač kai jų virtuvėse pasirodė kalakutai. Kalakutai buvo akivaizdžiai didesni, turėjo daugiau mėsos, buvo lengviau papuošiami ir kemšami, galų gale, buvo tiesiog skanesni.

 

Šiandieniniams katalikams pravartu taip pat suvokti, kad kalakutas ant kalėdinio stalo – protestantų išradimas (kaip, beje, ir kalėdinė eglutė, kurią pirmą kartą papuošė protestantizmo ideologijos krikštatėvis Martynas Lutheris  1510 metais) – vos atsiskyrus nuo Romos, Anglijos karalius, siekdamas panaikinti katalikiškus atributus ir viską, kas su ja siejo, specialiu dekretu, kalakutą paskelbė oficialiu Kalėdų patiekalu – tai įvyko 1535 metais. O jau 1557 metais visoje Europoje apie kalakutus buvo kalbama kaip nebeatsiejamą kalėdinį patiekalą – beje, tik šventinį, o ne kasdienį. Tada ir pradėjo rastis įvairūs ir įmantrūs receptai, kurių dauguma pasiekė ir mūsų dienas – įdaryti su kaštonais su kumpiu, kiti – ryžiais su pomidorais, dar kiti – duona ir kumpiu arba avižinių dribsnių koše su dešra ir t. t.

 

Galutinai kalakutai išpopuliarėjo ir ant visų žmonių stalų pasirodė tik XIX amžiuje – kaip, beje, ir šventiniai fejerverkai, eglutės ar kalėdiniai atvirukai (kurie buvo išrasti 1843 metais, kai vienas Londono verslininkas, tiesiog tingėdamas rašyti laiškus ranka sugalvojo atspausdinti gatavos produkcijos su šventiniu sveikinimu, kuriuos jam beliko tik pasirašyti…). Išstūmę žąsis, kalakutai visgi buvo brangūs, ir eilinė šeima juos tegalėjo leisti tik šiai išskirtinei progai – Kalėdoms. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo, išradus atitinkamus metodus, juos pasidarė lengviau auginti, ir taip jie pasidarė masiniu produktu.

 

Didžiausios Lietuvoje kalakutų augintojos, kompanijos „Arvi“ duomenimis, šiuo metu vien JAV kasmet per Padėkos dieną suvalgoma mažiausiai 45 milijonai kalakutų (tai sudaro tai sudaro šeštadalį visų pasaulio kalakutų skaičiaus, suvartojamo per metus), per Kalėdas – 22 milijonai, o per Velykas – 19 milijonų kalakutų. Amerikiečims kalakutais yra netgi šiek tiek daugiau nei vien skanus patiekalas – vienu metu nacionaliniu Amerikos simboliu buvo ne tik baltagalvis erelis, bet ir tas pats kalakutas. (Vienas iš JAV krikštatėvių Bendžamenas Franklinas palaikė nuomonę tų, kurie Amerikos simboliu norėjo matyti kalakutą. Jis sakė manąs, kad nors kalakutas atrodo kvailai ir savimi patenkintas, tačiau tai kur kas geriau nei baikštus erelis). Izraelyje kalakutiena itin populiari, čia jos suvartojama daugiausiai – vienas žmogus suvalgo apie 14 kilogramų per metus. Lietuvoje kalakutienos nors kartą per mėnesį valgo apie 40 proc. gyventojų.

 

Kalakutai Lietuvoje pradėti auginti dar XVIII a. viduryje grafų Tiškevičių ir kituose dvaruose (atsižvelgiant į tai, kad kalakutų mėsos skonis didele dalimi priklauso nuo to, kuo jie buvo maitinami, tie patys Tiškevičių kalakutai, kad įgautų delikatesinį skonį, prieš pjaunant, būdavo penimi riešutais ir girdomi raudonu vynu). Tarpukario Lietuvoje jie jau puošė dažną ūkį – Prieš Šv.Kalėdas didesnių miestelių turguose būdavo gausus kalakutų pasirinkimas, patiekalus iš kalakutienos ruošdavo kunigų šeimininkės, vienuoliai, pirkliai ir kiti pasiturintys žmonės. Sovietmečiu, ištrėmus darbščiuosius ūkininkus į Sibirą, kolūkiai nesugebėjo auginti šių labai išrankių, lepių, daug priežiūros reikalaujančių paukščių. Kalakutai labai išrankūs – jie nelesa sugedusio ar nepažįstamo maisto, negeria nešvaraus vandens, nepakenčia triukšmo. Taigi vos ne 50 metų kalakutiena iš lietuvių virtuvės buvo bene išnykusi. Ištisa karta apie kalakutienos skonį žinojo tik iš literatūros ir pasakojimų, kad visi amerikiečiai Padėkos dienai kepa kalakutus.

 

Kalakutiena laikoma viena sveikiausių mėsų.Amerikiečių mokslininkai žurnale „Sience“ paskelbė, kad, kaloringą kiaulieną pakeitus į maistingą kalakutieną, gyvenimo trukmę galima prailginti net 40 procentų!Kalakutienoje gausu baltymų, aminorūgščių, B grupės ir PP vitaminų, cinko, geležies, fosforo ir magnio mikroelementų. Valgant kalakutieną gaunama iki 30 proc. vitamino B6 paros normos. 100 g krūtinėlių filė yra tik 1,4 proc. riebalų ir net 22,6 proc. baltymų, todėl ji puikiai tinka sveikai besimaitinančiam žmogui – teigiama kompanijos „Arvi“ tinklapyje.


KOMENTARŲ NĖRA