MAFIJOZO GARBĖS KODEKSAS

MAFIJOZO GARBĖS KODEKSAS

2912
1
DALINTIS

Nė vieno vyro gyvenime nėra dienos, kad jis nepatektų į daugiau ar mažiau sudėtingą situaciją. O sudėtinga situacija – tai beveik viskas, kas sukelia konfliktą (filosofiniame lygmenyje) – ypač, kai Jūs turite savo tikslą, žinote, ką reikia daryti, kažko nenorite daryti, ir žinote, kad turėtumėte tai padaryti.

 

Ir tikrai pats esate sutikęs tokių žmonių, kurie visada pasielgia teisingai. Nepriklausomai nuo to, kaip susiklosto situacija, jie visada žino, kokią poziciją reikia užimti, ką reikia sakyti, kaip reikia elgtis. Ir jiems beveik visada pasiseka. Nes jie turi savo elgesio kodeksą.

 

Absoliuti dauguma žmonių dažniausiai elgiasi neapgalvotai dėl vienos paprastos priežasties – jie neturi savo elgesio kodekso. Jie neturi savo taisyklių ir nuostatų, pagal kurias turėtų gyventi kiekvienas iš mūsų. O juk tai viso labo asmeniniu požiūriu paremtos arba paveldėtos iš kokios nors organizacijos (komjaunimo, pavyzdžiui) taisyklės. Ir jei norite ką nors pasiekti šiame gyvenime, privalote turėti tokį kodeksą. Nes tie, kurie jį turi, visada turi daugiau sėkmės ir visada elgiasi užtikrintai, nes žino, kad yra švarūs prieš savo sąžinę. Ir jie gyvena pagal tokį kodeksą visą gyvenimą. Nors paties kodekso taisyklės gali kisti priklausomai nuo gyvenimiškos patirties, tačiau jis turi būti. Jei esate krikščionis, pabandykite prisiminti Dešimt Dievo įsakymų (kaip rodo praktika, retas sugeba išsyk atsiminti visus dešimt, dažniausiai sustojama ties septyniais…) – tai turėtų būti Jūsų elgesio kodeksas, nors, pripažinkite, turbūt nesate sutikęs šiame pasaulyje žmogaus, kuris tais įsakymais vadovautųsi? Ir ar Jums šiame gyvenime labai sekasi?

 

Kaip bebūtų keista, nepaisant visų karininko, policininko, dvasininko, partijos ar vyriausybės nario, netgi korporacijų garbės kodekso, aiškiausi ir pastoviausi garbės kodeksai egzistuoja tik struktūrose, besiverčiančiose tuo, kas padorioje visuomenėje vadinama „organizuotu nusikalstamumu“. Aš neimu domėn kalėjimo „blatniagos“ su savo vaikiškomis tradicijomis tatuiruoti kūną, susikurti pravardes (ar galima tikėti žmogumi, kurį jo draugai vadina “Baranu”?) , treningais vilkinčių skustagalvių lietuvių, norinčių būti rusais, ar pasienio kaimuose gyvenančių kontrabandininkų. Kalba apie Japonijos „jakudzas“ ar Sicilijos mafijozus. Žinoma, ir jie yra šlykštūs banditai, žmogžudžiai bei vagys, tačiau pagalvokite, kodėl jų sukurta ištikimybės ir elgesio sistema, prie viso to taip dažnai romantizuojama įvairiausiuose filmuose ar knygose, žavi daugelį? Nes jos buvo ir yra efektyvios. Kaip teisingai yra pastebėjęs režisierius Woody Allenas: „Per metus JAV teritorijoje mafija uždirba 40 milijardų dolerių, sugebėdama beveik nieko neišleisti kanceliarinėms prekėms“ – skamba kaip priekaištas Lietuvos Seimo nariams… Todėl, siekiant efektyviau kovoti su nusikalstamumu, būtina pažinti savo priešą, kuo jis gyvena, ir kokiomis vertybėmis grindžia savo įsitikinimus, tik, šiukštu, nesusižavėkite jomis patys – verčiau jau tikėkitės, kad valdžia pasirūpins Jumis.

 

TRUMPA MAFIJOS ISTORIJA

 

Mafija Sicilijoje atsirado iš pasipriešinimo užsienio valdovams, kurie šimtmečiais engė šalį ir jos gyventojus – romėnams, maurams, normandams, pontifikatui, prancūzams, vokiečiams, ispanams, galų gale, Romos atsiųstiesiems (pvz., fašistų vado Benito Mussolini). Okupantų vietininkai pavertė siciliečius vergais, per visą krašto begėdiškai naudojosi jų darbo vaisiais, prievartaudavo moteris, išžudydavo jų vadus. Net turtuoliai negalėdavo išsisukti nuo užkariautojų. Ispanų inkvizitoriai apšaukę eretikais, atimdavo jų turtus. Žemvaldžiai baronai ir katalikų bažnyčios kardinolai turėjo nežabotą valdžią piemenims ir ūkininkams (jų galios įnagiais buvo policininkai, bet liaudis neskyrė jų nuo engėjų, ir todėl didžiausias įžeidimas, kurį vienas sicilietis gali sviesti kitam, tai žodis „policininkas“). Per visą savo istoriją joks kitas Europos kraštas nebuvo taip ilgai ir žiauriai niokojamas kaip Sicilija.

 

Pasak “Krikštatėvio” autoriaus Mario Pjuzo, „Sicilija niekados nebuvo laisva, jos žmonės amžinai buvo alkani, jų darbas buvo parduodamas pusvelčiui, o kraujas praliejamas taip lengvai. Todėl nė vienas sicilietis niekada netikėjo vyriausybe, įstatymais, santvarka – tuo, kas visados darė juos nešuliniais gyvuliais (…)

 

Šios žiaurios ir nežabotos galios akivaizdoje kenčiantys žmonės iš baimės, kad jų nesunaikintų, išmoko niekad neparodyti savo pykčio ar neapykantos. Jie išmoko niekad nestatyti savęs į pavojų ištariant kokį grasinimą, nes po jo neišvengiamai laukė greitas susidorojimas. Jie pamatė, kad bet kuri svetimųjų valdžia – jų priešas, tad norėdami atsiteisti už patirtas skriaudas, jie kreipdavosi į pogrindinius maištininkus – mafiją“.

 

Mafijos pavadinimo šaknys nėra žinomos. Vieni ją kildina nuo 1282 metais vykusių „Sicilijos mišparų“, per kuriuos sukilusi liaudis išskerdė prancūzų okupantų armiją. Būk tai ir pats pavadinimas „mafija“ yra sudarytas iš tų dienų kovos šūkio žodžių pirmųjų raidžių: „Morete alla Francia, Italia anela“ – „Mirtis Prancūzijai, Italija, įkvėpk“, nors tai mažai tikėtina – siciliečiai niekada ir ypač tais laikais nevadino savęs italais. Kitų šaltinių teigimu, arabiškas žodis „mafija“ reiškia prieglobstį; siciliečių kalboje jis prigijo X šimtmetyje, kai šalį valdė saracėnai. Dar kiti tvirtina, kad sicilietiškas būdvardis „mafiusu“ yra kilęs nuo arabiško žodžio „mahyas“, reiškiančio „pasipūtęs“ arba „marfud“, reiškiančio „atstumtasis“. Kad ir kaip ten bebūtų, siciliečių kalboje žodis „mafiusu“ grubiai reiškia „išdidus“ arba „garbingas“.

 

Mat, mafija Sicilijoje atsirado kaip slapta liaudies keršytojų bendrija – ilgainiui ryžtingiausieji valstiečiai ir varguoliai ėmė telktis į organizuotas bendrijas, kurias rėmė visa liaudis ir kurios iš esmės tapo antrąja, galingesne vyriausybe. Kai reikėjo atitaisyti kokią skriaudą, užuot kreipęsi į policiją, žmonės ėjo pas vietinės mafijos vadeivą, ir šis išspręsdavo problemą. Ir niekada nenuvildavo lūkesčių. Todėl laikui bėgant mafijozai buvo pradėti vadinti “garbingais žmonėmis”, t.y. tokiais, kurie niekada nelaužo savo žodžio ir visada atlieka tai, ko iš jų prašoma (ne už ačiū, žinoma, bet tai jau kitas klausimas…)

 

Ir epitetas „mafiusu“ turėjo tik teigiamą reikšmę – XIX amžiaus Sicilijoje taip buvo vadinami arogantiški, bet bebaimiai nutrūktgalviai, o taip pat gražios ir patrauklios moterys. Dar vos prieš 150 metų nė viena sicilietė mergina, netgi kilusi iš pačios lojaliausios ir tvarkingiausios šeimos neįsižeisdavo, išgirdusi iš savo kavalieriaus, kad ji yra ne tik „cara“ ir „bellissima“, bet ir „mafiosa“. Priešingai, apsaldavo iš pasitenkinimo. Tais laikais tai nebuvo pikta lemiantis žodis, kaip dabar. Būdvardis „mafiosos“ tiko apibūdinti viską malonaus ir įspūdingo, todėl Sicilijoje didžiausias pagyrimas moteriai, veidui ar medžiui – tai epitetas „mafijoziškas“.

 

Nes kadaise „mafioso“ nebuvo nei vagys, nei plėšikai. Jie buvo tenykščiai Robinai Hudai, sugebėję efektyviai valdyti šalį netgi žiaurių okupantų akivaizdoje, ir išplėsti savo galią kitose šalyse bei išgarsėti visame pasaulyje. Tuos šimtmečius, kai Siciliją valdė mafija, jos egzistavimas buvo toks miglotas ir neapibrėžtas, kad jokia svetimšalių valdžia iki galo taip ir nesuprato jos galios masto. Pati mafija oficialiame dokumente buvo paminėta tik 1865 metais, tačiau niekada taip jos nevadino patys siciliečiai – jiems tai buvo tik “garbingi žmonės”.

 

Pagrindinis mafijos atsiradimo principas, sulaukęs visaliaudinio pritarimo, buvo „panieka įstatymui“ (primestam), aiškinamas taip: „negalima sutikti su taisyklėmis visuomenės, kurioje gyvename, nes jos pasmerkia mus gyvenimui, netinkamam tokiems žmonėms kaip mes, jos pasmerkia mus varganam gyvenimui“. Ir nors nuo tų laikų žodis „mafija“ įsigijo visiškai apibrėžtą prasmę ir reikšmę, Sicilijos organizuotas nusikalstamumas išlieka „mafiusu“. Nes, skirtingai nuo jakudzų, neskoninguose restoranuose smirdinčių treninguotų rusų ar laukinių Kolumbijos narkotikų prekijų, itališka mafija visada išlaikė savo paslaptingą aurą, kuri visada buvo stilingesnė už grubią rusišką jėgą – amžinybės alsavimą, tradicijų tąsą ir neribotos valdžios iliuziją.

 

Mafijai pavyko sutelkti savo galią sukuriant tik Sicilijai būdingą nuostatą – „omertą“ – įstatymą tylėti. „Omertos“ pavadinimo kilmė yra kilusi iš ispaniško žodžio „hombredad“, reiškiančio „vyriškumas“ per sicilietišką žodį „omu“, reiškiantį „vyras“. Pagal kitą teoriją, jis kilęs iš lotyniško „humilitas“ („kuklumas“), kuris tapo „mirta“ ir vėliau „omerta“ pietinės Italijos dialektuose.

 

Pagal šį tylėjimo įstatymą, didžiausias nusikaltimas, kurį galėjo padaryti sicilietis – tai suteikti valdžiai kokių žinių apie mafijos veiksmus (pravartu prisiminti mūsų Pavliką Morozovą ir gal net savo elgesį tam tikru gyvenimo tarpsniu, gerbiamas skaitytojau…). Šimtmečiams bėgant šis paprotys taip įsišaknijo, kad žmonės nieku gyvu neteikdavo policijai žinių net apie nusikaltimus, nuo kurių patys būdavo nukentėję, kad ir kas juos būtų beįvykdęs, mafija ar šiaip koks turistas. Moteris, kurios vyrą ar vaiką ką tik užmušė, nepasakys policijai jos vyro ar vaiko žudiko vardo, kuo vardu tas, kuris išprievartavo jos dukrą. Joks vyras nepasakys policijai pavardės žmogaus, kuris ką tik į jį šovė ar kitaip pakenkė. Tokie „pasitikėjimo telefonai“, kaip veikiantieji Lietuvoje, kuriais galima įskųsti artimąjį savo, Sicilijoje atrodo kažkoks neįmanomas dalykas – nei juos įvesti, nei jais naudotis. Nes jau prieš kelis šimtus metų ten nutrūko visi saitai tarp paprastų žmonių ir valdžios teisingumo įstaigų, ir netgi vaikai buvo mokomi nerodyti svetimiems kelio į čia pat esantį kaimą ar kieno namus.

 

MAFIJOZO VERTYBĖS

 

Mafijozo garbės kodeksas niekada nebuvo užrašomas. Visų pirma, nebuvo prasmės, nes dauguma Sicilijos gyventojų iki pat XX amžiaus vidurio buvo beraščiai. Antra, elgesio taisyklės bei principai, perduodamos žodžiu iš kartos į kartą, buvo kur kas suprantamesni, nei žodžiai, įrašyti nutrintoje brošiūroje. Trečia, dėl konspiracijos, nes niekas okupantų akyse nenorėjo būti siejamas su mafija. Ir ketvirta, skirtingai nuo Dešimties Dievo įsakymų, kuriuos žino visi, tačiau kurių praktiškai nesilaiko niekas, mafijozo garbės kodekso taisyklės buvo patvirtintos gyvenimu, ir žiauriai.

 

Pirmos užuominos apie mafijos garbės kodeksą pasirodė metraščiuose apie inkvizicijos tardymus, vėliau – užkariautojų vietininkų laiškuose, Romos atsiųstų policijos prefektų raportuose, dar vėliau – ir pačių mafijozų atsiminimuose bei tardymo stenogramose.

 

Dar XIII amžiuje Sicilijoje pradėjo formuotis tai, ką šiandien galima pavadinti „mafijozo garbės kodeksu“. Pirma jo nuostata buvo aiški kiekvienam – turčiui ir vargšui, poetui ir beraščiui: „Pirmučiausia žmogaus pareiga – išlikti gyvam. Paskui eina tai, ką visi vadina garbe (…) Geriau būti paprastu ir gyvu, nei legendiniu, bet negyvu (…). Negarbink didvyriškumo (…) Kankiniai yra verti paniekos (…)“.

 

Tai, žinoma, galėjo skambėti gan prieštaringai, nes Sicilijos mafijozai, o bendrai ir visi gyventojai, skirtingai nuo, tarkime, lietuvių, turėjo keistą ypatybę – jie visi išmanė savo krašto ir giminės istoriją. Žinoma, romantizuotą versiją apie didvyrių pasipriešinimą okupantams, tačiau vis tiek vaikai su ja buvo supažindinami anksti ir augo jie aplinkoje, kupinoje simbolių, kapų, statulų, legendų ir padavimų. Kaip sakoma vienos liūdnos šalies himne: „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tos eilutės idealiai tinka Sicilijos „sūnums“, kuriems praeitis daugeliu atveju išties buvo įkvėpimo šaltinis ir vienintelė kelrodė žvaigždė. Tačiau, grįžtant prie didvyriškumo, siciliečiai žinojo, negyvas žmogus nebegali niekuo padėti – nei savo šeimai, nei šaliai. Todėl „omertos“ įstatymuose minimas „nuolankumas“ iš esmės reiškia atsargumą, nes, kaip sakė Mario Pjuzo sukurtas Krikštavėvis: „Iš visuomenės sulaukiamus įžeidimus privalai iškęsti guosdamasis tuo, kad jog šiame pasaulyje ateina laikais, kai net pats nuolankiausias žmogelis – jei tik jis nesnaudžia – gali atkeršyti pačiam galingausiam“.

 

XVII amžiuje Sicilijoje atsirado „valios kodeksas“. Trumpai jį galima suformuluoti taip: „tikras mafijozas turi pakankamai stiprią valią, kad pats atkeršytų už bet kokį savo ir savo šeimos įžeidimą. Jis niekada negali paklusti kito žmogaus ar valstybinės įstaigos valiai. Čia jo stiprybė. Jo valia – aukščiau už viską, o teisingumas – tai, ką jis laiko esant teisinga“.

 

Valingumas reiškė žiaurumą. Iš dalies tai paaiškina, kodėl mafija yra žiauri ir negailestinga. Nes kiekvienas mafijos galva žinojo: „dėkingumas – trumpiausiai trunkanti dorybė“, todėl kvaila būtų siekti nuoširdaus žmonių palankumo vien gerais darbais. „Žmogus – silpnas sutvėrimas“, – tvirtino bosai, – „Žmonės niekada nepaklūsta – todėl jie ir neverti pasigailėjimo. Liuciferis, būdamas angelu, metė iššūkį Dievui, o šis už tai jį išvijo iš dangaus“. Tai buvo laikai, kai atsirado ir „vendetta“ – kraujo kerštas.

 

XIX amžiaus viduryje, kai mafija galutinai įsigalėjo Sicilijoje, prie „paniekos įstatymui“ prisidėjo ir antras esminis salos gyvenimo principas, sėkmingai pritaikyti ir kiekvieno mafijozo gyvenime: „ištikimybė šeimai“. Tada buvo sakoma štai kas: „Kiekvieno vyro pareiga – aprūpinti savo šeimą ir pasirūpinti savo draugais, kurių vieną dieną gali prireikti, jei ateis neramūs laikai“. Kaip sakė donas Corleone: „vyras, kuris nepraleidžia savo šeimoje daug laiko, niekada negali būti tikras vyras“. Technine prasme, norint išlaikyti valdžią mafijos ląstelėse, šeima išties yra svarbiau už viską. Žinoma, mafijozų įsitikinimu, „moterys nenusimano apie šio pasaulio reikalus, tačiau jos bus šventosios danguje, kai mes, vyrai smilksime pragare“. Dėl tos pačios priežasties siciliečiai labiau garbina Dievo motiną, o ne Kristų, nes „Kristus buvo tik žmogus, todėl juo negalima pasitikėti iki galo“.

 

„Ištikmybės“ principas buvo taikomas ir draugystei: „draugystė – tai viskas. Draugystė – daugiau negu bet kuri vyriausybė. Jinai bemaž prilygsta šeimai. Jei pasistatai iš draugysčių sieną – tu esi saugiausias žmogus pasaulyje“.

 

Visi šie principai ir patarimai pavirto į pirmąjį bendrą mafijozo garbės kodeksą, kuris buvo pateikiamas XX amžiuje į Ameriką atvykusiems imigrantams iš Sicilijos. Jį sudarė vos penki pagrindiniai mafijozo gyvenimo principai:

 

NIEKADA NESULAUŽYK SAVO GARBĖS KODEKSO – jokiomis aplinkybėmis. Jei pagal jį pradėjai gyventi, tęsk iki galo.

 

GERBK SAVE – garbės kodeksas turi būti pagrįstas savigarba ir pagarba tiems, kurie laikosi tokių pačių taisyklių. Sulaužydamas savo kodeksą, parodai nepagarbą sau ir visiems, kurie pagal jį gyvena. Komentaras: „Jei esi policininkas, visada privalai elgtis pagal įstatymą ir jį palaikyti. Jei sulaužai įstatymą, vadinasi, neturi jokios garbės, esi šiukšlė ir nusipelnai paniekos iš kitų policininkų, kurie gyvena ir dirba pagal tą patį kodeksą“.

 

GERBK SAVO DRAUGUS – kai įsigyji naują draugą, greičiausiai jis laikosi to paties kodekso, kaip ir tu pats. Viena didžiausių gyvenimo paslapčių yra tai, kad žmogus gali padaryti bet ką, jei jam atrodo, kad šitaip reikia. Sunku tai suvokti, bet tai atsitinka kur kas dažniau, nei tu įsivaizduoji. Komentaras: „Du boksininkai gali daužyti snukius vienas kitam ištisus 12 raundų, ir jie gali nemėgti vienas kito, tačiau kovai pasibaigus, jie paspaus rankas vienas kitam, pažvelgs vienas kitam į akis ir jų abipusė pagarba yra akivaizdi. Taigi, jie rodo vienas kitam daugiau pagarbos, nei aplinkiniams, nes abu supranta, ką reiškia gyventi pagal jų kovos kodeksą“.

 

GERBK BIZNĮ – kartais tau sekasi, kartais – ne, bet visada privalai gerbti žaidimą, kuriame dalyvauji. Tai reiškia, turi visada galvoti blaivia galva, sugebėti dirbti ir laimėti. Jei tu nepasirūpinsi reikalais, jie pasirūpins tavimi. Niekada šito neužmiršk. Komentaras: prieš šito principo taip pat priskiriamas ir „Nevartok narkotikų“ bei „niekada nekalbėk apie reikalus išgėręs“.

 

MIRTIS YRA GARBINGA/ kituose variantuose – GERBK SAVO AUKĄ – būk pasiruošęs žūti už savo kodeksą. Dagelis tikrų vyrų sumokėjo didelę kainą už šį kodeksą – savo gyvybę. Nes nėra gyvenimo be garbės. Komentaras: kino filmuose ir knygose gausu pavyzdžių, kaip mafijozai, prieš nužudydami auką, leidžia jai pasimelsti, nežudo moterų ir daug panašių niekų, turinčių įrodyti, kokie „mirties džentelmenai“ yra mafijozai. Tačiau iš tikrųjų šis principas yra taikomas dideliam siciliečių dievobaimingumui ir juo yra paaiškinama Sicilijoje populiari „karstų su dvigubu dugnu“ mada: dažnai paprasto velionio karste buvo įtaisoma papildoma ertmė, kurioje gulėdavo mafijos nužudytojo kūnas, palaidojamas su visomis apeigomis, kad „jo siela būtų nuraminta“.

 

2007 metais JAV policija pranešė, kad areštuojamo mafijos boso Salvatore Lo Piccolo slėptuvėje rado „10 mafijozo taisyklių“, apibrėžiančių, kaip turi elgtis geras, garbingas mafijozas. Tiesą sakant, tokios „taisyklės“ yra labiau panašios į holivudišką išmislą, nes, pirma, niekam niekada nebuvo jokios priežasties jų užrašinėti, antra, joks mafijos bosas jų nebūtų laikęs savo „slėptuvėje“. Tačiau kai kurios jų yra tikslios:

 

  1. Negali tiesiogiai prisistatyti kitam draugui. Tai turi padaryti trečias asmuo.
  2. Niekada nesikabinėk prie draugų žmonų.
  3. Niekada nebendrauk su policininkais.
  4. Nevaikščiok į nepažįstamas aludes ir restoranus.
  5. Visada būk pasiruošęs dalyvauti „Cosa Nostra“ reikaluose – net jeigu tavo žmona ruošiasi gimdyti.
  6. Visada gerbk susitarimus.
  7. Su žmonomis reikia elgtis pagarbiai.
  8. Paklaustas informacijos, privalai sakyti tik tiesą, kad ir kokia ji bebūtų (turimas omeny bosas).
  9. Negalima atiminėti pinigų, kurie priklauso kitoms šeimoms.
  10. Žmonės, kurie negali būti „Cosa Nostra“ nariais: bet kuris, kas turi giminių, dirbančių policijoje, išdaviką giminaitį, blogai elgiasi ir nesilaiko moralinių vertybių.

 

OMERTA

 

Pasak legendos, „omertos“ istorija prasidėjo nuo epizodo, kai sužeistas sicilietis ištarė savo žudikui: „jei aš išgyvensiu, aš tave užmušiu; jei aš mirsiu, aš tau atleidžiu“.  Sicilietiškas priežodis sako: “aklas, kurčias ir nebylys ramiai nugyvena šimtą metų“.  Pirmą kartą „omertos“ įstatymą sicilietis sulaužė tik 1963 metais, kai Amerikos italų mafijozai liudijo prieš savo draugus. Ir jei valdžiai siciliečiai jausčia tik panieką, tai sulaužiusiems „omertą“ jie jaučia neapykantą.

 

„Omertos“ kodeksas teigė labai paprastus dalykus, nors jame yra daug kalbama apie tai, kaip iškentėti patyčias bei kankinimus. Tačiau iš įvairių amžių pamokymų, surinkti patarimai yra gana aktualūs ir šiandien:

 

„Nesitikėk teisingumo iš valdžios“;

 

„Pasirūpink savais, ir jie pasirūpins tavimi“;

 

„Neprarask nuolankumo priešo akivaizdoje“;

 

„Niekada nerodyk jokio pykčio priešo akivaizdoje“; 

 

„Niekada negrasink. Jei esi priverstas tai daryti, negrasink nubausti taip, kad tai nepagimdytų keršto“;

 

„Būk pasiruošęs – policija visada tiki tik blogiausiu“;

 

„Netikėk valdovu, netikėk laikraščiais, vienintelis tavo informacijos šaltinis – bosas“;

 

„Dalyk patarimus labai atsargiai, nes žmonės neteisingai patarusiojo nekenčia labiau negu priešo“;

 

„Niekada nekalbėk apie save neklaustas“;

 

„Gerbiamas žmogus negali rodyti priešo padarytos žaizdos“;

 

„Visada rodyk žmogui gerą valią – tai kartais praverčia, netgi jei žmogus ir pats nereikšmingiausias“.

 


1 KOMENTARAS

Comments are closed.