LAIŠKAI IŠ UGANDOS (I) – 2006

LAIŠKAI IŠ UGANDOS (I) – 2006

681
0
DALINTIS

Gal kas atkreipė dėmesį, o gal ir ne – neseniai Ugandoje baigėsi prezidento ir Parlamento rinkimai. Lygiai prieš 10 metų, tokius pat rinkimus Ugandoje stebėjau ir aš pats. Šie laiškai – iš ten, ir iš tada.

 

Sveiki visi,

 

Taigi, kur buvęs kur nebuvęs, ūmiai aš ir vėl Afrikoje… Sėdžiu apspangęs ir susijaudinęs – atrodo, kiek čia to laiko beprabėgo, kol įvedinėjome demokratiją Etiopijoje (girdėjau, lyg šiol ten vyrai negali isšiaiškinti, kas galų gale laimėjo tuos rinkimus), o dabar negailestingasis likimas mane atbloškė į Ugandą…

 

Pirmadienis, a? Spėju, kad šiuo metu Vilniuje ir vėl atsakančiai šalta – ir kasvakarą džiaudami autus ant radiatoriaus pagalvojate, kaip gerai Drukteiniui ten, ant pusiaujo – šilta, vaisiai, liūtai, vienžo, egzotika. Deja, ne taip čia viskas ir idealu – tvanku, dulkina, triukšminga, o ir fauna labiau nuodingesnė nei draugiškesnė. Taip, aš ant pusiaujo, kas reiškia, kad dieną, jei būnu lauke, ryju dulkes ir kepu “ant saulės”, o vakarais drybsau ant sujauktos patalynes visas suprakaitavęs ir negaliu užmigti. Menu save Honkonge pries 11 metų – tada gyvenau viešbutyje su triukšmingu ventiliatoriumi. Kol jis įjungtas, neįmanoma būdavo užmigti nuo galingo ūžimo, tik jį išjungavau, iškart prakaitu apsipildavau. Abejais atvejais, užmigti be šansų. Ta pati situacija ir čia, Kampaloje. Tik dar reikia pridėti amžiną minios staugimą už lango, bezpredielą pačiuose viešbučiuose ir siaučiancius visokius paslaptingus vabzdžius.

 

Taigi, siunčiu Jums pirmąjį išsamų laišką, ir nepykite, kad jis toks detalus, mažiau reikės burną aušinti su Jumis susitikus, bo, kaip žinia, laikas – pinigai, pasaulis neramus, bezpredielo daug, reikia tvarką įvedinėti, užuot daug galvojus ir apie kažin ką tuščiai diskutavus.

 

Atvykome laimingai. Į tą patį Entebe aerouostąą, kurį prieš 40 metų pastatė izraeliečiai, o prieš 30 metų tie patys izraeliečiai jį ir nusiaubė (kas teikėsi perskaityti mano knygą, suvoks, apie ką kalba). Ir iš tiesų ta operacija galėjo įvykti neįprastai lengvai, nes Entebe aerouostas yra toks didelis bei tamsus, jog Izraelio karo lėktuvas laisvai galėjo jame nutūpti ir privažiuoti prie terminalo nepastebėtas. Mes nutūpę prie terminalo nesustodami važiavome geras 10 minučių, ir pačio pastato iš pradžių net nebuvo matyti. Matyt, ir buvo tas aerouostas statytas kaip kokia Naujųjų Vasiukų pakilimo aikštelė, pasiruošusi priimti erdvėlaivius atgabenančius tarpplanetinio šachmatų turnyro dalyvius… Bundanti  Afrika, vsio takoje. Taciau tą vakarą, deja, Entebe aerouostas priimtų orlaivių gausa nusileido net ir Vilniui – prie terminalo stovėjo tik keli lievi dviviečiai lėktuvai…

 

Uganda pasitiko mus tvankos banga ir tuo specifiniu Afrikos kvapu – ne tai puvėsių, ne tai tuščiai veikiančios orkaitės. Oro temperatūra nėra labai aukšta – dieną vos pasiekia 30 laipsnių, tačiau žiauriai drėgna, ir oras kažkoks lipnus – vėlgi kaip kokiam Honkonge. Na, ir žinoma, Afrika yra Afrika – važiuojant iš Entebe link sostinės Kampalos (50 km), netruko sulūžti viena iš dviejų mus vežančių mašinų. Taigi, ūmiai atsidūrėme tarpukelyje tarp miestų, absoliučios tamsos tropinėje naktyje – maliariniai uodai (bo šalia Lake Victoria), hienų staugimas ir kita džiunglių mistika. Turistų žinynuose kelią nuo Entebes iki Kampalos rekomenduojama pravažiuoti nesustojant, užsirakinus mašinų duris, nes, mol, siaučia razboinikai apiplešinėjantys turistus. Mus lydintys asmenys iškart puolė skambinti policijai, kad tie atsiustų patrulį, tačiau anie atsakė, kad neturi mašinų (kaip kokioje Lietuvoje). Rūkantys vyrai, nerūkę ištisas 12 skrydžio valandų (dar tūpėme Nairobyje, bet iš lėktuvo neišleido), nedarnia minia pasipylė iš mašinų parūkyti, vietiniai vairuotojai pradejo stradalinti, kad atkreipsime i save razboinikų dėmesį, rūkantieji – rėkauti ir atsikalbinėti, taip besiginčijant laikas iki atvažiuojant atsarginei mašinai prabėgo nepastebimai.

 

Kampaloje patalpino viešbutyje skambiu pavadinimu “Speke Hotel”. Kas žino didžiųjų geografinių atradimų istoriją, be abejo, taip pat žino, kas buvo tas John Hanning Speke – didysis XIX amžiaus anglų keliautojas – būtent jis Ugandoje atrado Livingstoną, nors gal tą kitą keliautoją, kuris iš tikrųjų atrado Livingstoną (ar tai kurį Livingstonas atrado), ar tai buvo įkvėptas Livingstono žygio, ar tai buvo iškeliavęs ieškoti Livingstono, bet jo nerado ir pats pasiklydo. Žodžiu, jis kažkurį iš jų rado, ar tai pats kažkurio jų buvo surastas. Bet kuriuo atveju, šitoje gana sujauktoje didžiųjų atradėjų ir keliautojų galerijoje, J.H.Speke yra ne pats paskutinis tūzas. Žinau, Jums nuo to nei šilta, nei šalta, bet aš jau seniai pastebėjau, kad Afrikoje, kuo pompastiškesnį  pavadinimą turi viešbutis, tuo jis yra brangesnis, bet tuo pačiu ir lievesnis.

 

Ne isimtis buvo ir “Speke Hotel” – apart visokiu serviso nesamoniu ir bezpredielo, labiausiai mane sukrete velgi vanduo kranuose ir tualetai (kaip atsimenate is “Etiopijos laisku”, tai viena megstamiausiu mano temu) – visu pirma, klozetai kazkaip visur bent jau Kampaloje yra neitiketinai miniatiuriniai, nors nepasakyciau, kad zmones labai jau butu smulkus, o vandens kranu sistema kazkodel yra tokia, (ka pastebiu beveik visur Afrikoje, kur tik jis yra) – atsukus karštą, bega saltas, atsukus salta, bega karštas. Negana to, saltas greitai pavirsta karstu (lyg ir normaliai), bet po to vel staigiai i salta, net nepajudinus krano. Saltas – atvirksciai – is pradziu i karsta, o po to vel staigiai i salta. Ir taip toliau kartojasi kelis kartus. Juoba kad dar keiciasi ir vandens sroves tempas – tai musa be gailescio, tai vos sruvena. Sakote, taip buna visur, kur gretimame kambaryje kaimynas prausiasi? Menka paguoda, nes cia praustis po dusu yra tikras isbandymas, nes arba staigiai nuplikytas reki, arba sustires nuo salcio bandai atreguliuoti srove arciau siltesnes. Tas pats vyko ir kitame viesbutyje, i kuri persikeleme po poros dienu. Taciau dziaukimes, o broliai ir seserys, tuo, ka turime, naudokimes viskuo,  kol karas – taika bus baisi.

 

Ugandieciai, anot zinovu, yra labai draugiski zmogenai (turbut kaip ir visi cia veikianciu teroristu grupuociu bei armiju nariai), nors as ta “draugiskuma” greiciau pavadinciau nuolankumu baltajam zmogui. Visi sypsosi man, nors, matyt, remdamiesi sena formule “pinigeliai jusu greitai bus musu” – tik ir teziuri kaip tave apvogti ar apsukti. Siaip ugandieciai neturi pykcio ant savo vakardienos kolonizatoriu ir kazkaip labai megsta viska, kas angliska. Visi serga uz kokia nors Premier Lygos komanda. Gatviu pavadinimai ir mokyklos vis dar pavadintos buvusiu gubernatoriu ar kariskiu vardais, armijos ir policininku uniformos irgi britaniskos, kai kur netgi stovi londonietsikos raudonos telefono budeles. Pusryciai irgi tradiciskai angliski, nors patys ugandiskiai daugiausiai valgo tik pupas. Kas gerai, kad visada yra sultingu ananasu, taigi, as kaip eiline Holivudo zvaigzde, sedziu ant ananasu dietos ir ryju juos be perstojo. Skanu.

 

Ugandieciu issivadavimas is “kolonializmo” buvo ganetinai neskausmingas ir be kraujo – nors patys nepriklausomos Ugandos vadovai veliau gan greitai iszude milijonus savo zmoniu. Netgi vietiniai teisejai nesioja tuos juokingus britu teisininku perukus, o rinkimu terminologija tarsi atkeliavusi is XIX amziaus britu rinkimu sistemos legislaturos – kaip sake toks anglas, dalyvaujantis misijoje, tokiu terminu siais laikais modernioji Britanijos visuomene net ir nebenaudoja.

 

Ugandieciai, bent jau mieste, nera tokie riezki, kaip etiopai Adis Abeboje, kur visi zmones nuolat kazkur eina. Cia zmones ramesni ir letesni. Pirmasis posakis, kuri ismokau Swahili kalba (nors ji ir nera cia pagrindine kaip Pietu Afrikoje) buvo “HARAKA HARAKA HAYNA BARAKA”, kas reiskia daugmaz “skubek letai” arba “nuo skubejimo dar niekas nelaimejo” ir turi tokia pat prasme, kaip ir ispaniskas “manjana”.

 

Ugandietes moterys ne tokios grazios kaip etiopes, bet figurastos. Ugandieciai stambesni nei etiopai, ir nosys ju suplotos. Ir labai juokingos pavardes ju. Pavyzdziui, “Byba” arba “Bombo” (labiausiai mane uzveze tokia reiksminga pavarde –  “Central”. Pagalvojau, kad gerai ji skambetu ir Lietuvoje “Giedrius Centrinis”…). Yra ir toks smagus vardas – “Kisa”. Taigi – “Hello, Mr.Kisa Byba” arba “Hello, Mr.Kisa Bombo”…

 

Uganda mylima ir tarptautines visuomenes – tai bene pirmoji salis, pradejus kazkaip efektyviai kovoti su AIDS (nemokami prezervatyvai yra kiekvieno ofiso tualete – prie ju dar grisime), lyg ir demokratiska (aisku, afrikietisku supratimu), lyg ir auganti ekonomika, ir bizniai neva tai klesti. Esama ir bedu, be abejo. Ugandos armija kariauja Konge kazkieno tai puseje, yra teroristu (apie juos veliau), nusikalstamumas didelis (cia nieko ypatingo), viska reikia slepti ir po viena nevaikscioti.

 

Patekau i viena pora su tokiu anglu, labai linksmu ir riezku ciuvaku, pazistamas dar is Etiopijos. Deja, moteru sioje misijoje beveik ner, o ilgalaikiai stebetojai – vieni vyrai, atseit, labai atsakingas ir sunkus darbas… Tas angliukas yra vienas is tu International variantu – su drauge japone gyvena Indonezijoje, o susipazino su ja Kambodzoje. Yra dar vienas vokietis, kuris su savo zmona naujazelandiete susipazino Meksikoje… Tokiu tarptautiniu sajungu akivaizdoje tik as vienas svieciu kaip saulute – zmona lietuve, ir susipazinome taip pigiai – Lietuvoje… Anglas yra gan zostkas – atbuves Irake keturis menesius, analogiskoje misijoje, kokia ir man siule. Ka gi, visus keturis menesius prabuvo uzdarytas Karolininskiu dydzio teritorijoje Bagdado centre, ir visus keturis menesius vienintele pramoga vakarais po darbo budavo viskio butelis dviem, hardcore porno filmas per vidiaka ir iranietisko hasiso suktine. Apart visu mano kraugerisku klausimu apie tai, ar jis girdejo bombu sprogimus (girdejo), mate ka nors zustanti (nemate, bet pazinojo), paleistais grobais ar bent jau atnesama ant nosilku (nemate), labai mane domino, ar yra Bagdade “McDonalds” arba “Burger King”? Yra, dziugiai atsake tas – neseniai Bagdado aerouoste atidarytas “Burger King”, taciau daznai neveikia, nes produktai atgabenami is USA per Kuveita, ir jei konvojus, vezantis produktus yra uzpuolamas, lieka bagdadiskiai be mesainiu ir bulvyciu… Taip ir bandau isivaizduoti – tankai, “Black Hawk” malunsparniai, rustus US Marines ir 5-toniai sunkvezimiai vezantys is Kuveito bulvytes bei saldytus kotletus bagdadiskiams…

 

Taciau, to paties anglo teigimu, Jungtines Tautos yra tikri gandonai, nes per puse metu dar nedamokejo uz misija Irake 10 stuku baksu, ir tempia guma, kaip beimanydami, kad tik nesumoketu. “Slapcia turbut pyksta, kad gyvas likau”, – juokesi jis.

 

“Manding”, – čia pat rūsčiai pridurė.

 

Bet kuriuo atveju, su juo esame paskirti i pietvakariu Uganda, prie Tanzanijos, Ruandos ir Kongo sienu. Tai pati ramiausia teritorija visoje salyje, ir butent ta vieta, kur visi pagrindiniai parkai yra – su drambliais, liutais, gorilomis ir kitais navarotais. Kaip zinia, Uganda garseja gorilomis, ir begales vakarieciu moka beprotiskus pinigus, kad jas pamatytu arba sudalyvautu “gorilu paieskos” kelionese. Taciau atskrendant perskaiciau SASo zurnale pasipiktinusios danes laiska apie tas “gorilu keliones” Ugandoje – neva tai, sumokejo kruva babkiu, keturias dienas klaidziojo dziunglese ir kai sukandzioti uodu galu gale surado tas gorillas, tai negalejo prieiti prie ju arciau kaip per 100 metru (draustinio reikalavimai) ir turejo ziureti i jas is tolo. O vaizdas, kuri pamate, labai ja nuvyle. Nes gorilos, uzuot ejusios ristyniu, rodziusios akrobatinius triukus ir visa savo didybe, tiesiog tingiai gulejo, nieko neveike ir tik karts nuo karto griausmingai nusipersdavo… Atseit, vaizdas nevertas sumoketu pinigu.

 

Gal man jos atsivers ir pademonstruos savo didybe?

 

Bet kuriuo atveju, zona rami – o vat siaureje, pasienyje su Sudanu vyksta tusovke – viercha ten laiko tokia teroristine Lord Resistance Army – LRA. Labai zostki religingi ciuvakai, kariauja su visais pries visus, nors niekas negali paaiskinti, kokie gi ju tikslai galu gale… Nelabai kas zino, ir kada ten jie kariauja – viena diena saugumo ekspertai aiskina, kad jie jau sutriuskinti ir sudare taika, kita diena UN District Security Supervisor isplatina perspejima (kuri prisegu) saugotis LRA, ir tie patys ekspertai jau kalba musu stebetoju komandai ten siunciamai, kad siaureje ivesta karine padetis ir be armijos konvojaus niekur negalima vaziuoti, nes LRA labai suaktyvejo – juoba kad neseniai papjove keleta amerikieciu religiniu misionieriu. Beje, lyg tai minejau, kad cia visi labai religingi – 33 procentai kataliku , o per telika rodo istisai tuos God TV kanalus, kur pastoriai visa diena bazarina… Kaip ir esu rases savo garsiajame savo straipsnyje “Verslo klaseje” apie parama Afrikai, amerikieciu misionieriai cia braunasi ypac aktyviai, ir jiems sekasi…

 

Jungtines Tautos, sakyciau, gan liberaliai ir dviprasmiskai ziuri i stebetoju laisvalaiki dziunglese, nes idejo kiekvienai komandai ziauriai didele vaistu deze, kurios puse turinio sudaro gandonai, Vaginal cream, moteriska spyrale, moteriskas prezervatyvas (nebuvau, beje, tokio mates) ir net kontraceptikai. Tik lyg tarp kitko imesta i deze pleistro bei svirkstu. Kazkas netgi klause, nejaugi visi isvaziuojantys i regionus privalo tiek daug dulkintis, o as vis atsimenu ta prezervatyvu kupina akvariuma UN bustineje Pristinoje, Kosove… Kupina – kol lietuviukai nepraejo pro ji.

 

Taigi, kai skaitysite sita laiska, as jau busiu Ruandos pasienyje ir dirbsiu is visu jegu. Kol kas dar neapkrausiu Jusu informacija apie politine Ugandos istorija ir situacija, nors busiu priverstas tai padaryti ateityje, paaiskinant is esmes, kas as veikiu cia. O veikti yra ka.

 

Nes į ką pavirto nūudienos pasaulis? Užkliūva ekstremistams netgi tokių taikių šalių kaip Danija ir Norvegija ambasados, moterys nešioja kelnes ir pyksta, kai vyrai joms atidaro duris, jaunimas nebetrokšta žinių, šventoji mokslo prigimtis iškrypusi, aklieji veda akluosius stačiai į bedugnę, paukščiai palieka lizdus dar neišmokę skraidyti, skaisčių mergaičių žvilgsnis geidulingas, o vaikai miršta net negimę…

 

Mes išvažiuojame. Mes pavargę ir mūsų mažai… Bet, kaip sakė vienas kitam išsekę Sevastopolio gynėjai: “Mūsų nedaug, bet mes – su telniaškomis (jūrininkėmis – jei kas nežino – aut.past.)”. Taip ir mes, vienoje rankoje laikydami Jungtinių Tautų Chartiją, kitoje – Žmogaus Teisių bilį, žengiame žemyn – į nežinią, tikėdami, kad iš ten grįšime visi kartu – aukštyn, į amžinos šviesos nutviekstą pasaulį, kuriame dominuoja tvarka ir prigimtinės vertybės.

 

P.S. Kaip minėjau, prisegu dar ir UN Security Report, kad geriau įsivaizduotumėte, kas čia per šalis.

 

Visada Jūsų,

Demokratijos Gvardietis Giedrius

 


KOMENTARŲ NĖRA