LAIŠKAI IŠ SUDANO (I)

LAIŠKAI IŠ SUDANO (I)

198
2
DALINTIS

2010 metų pavasarį dirbau organizacinį-administracinį darbą Pietų Sudane. Šie laiškai – iš ten.

 

Sveiki, tipo, gyvi visi,

Štai jau beveik trys savaitės aš čia, per kurias galų gale prisikasiau iki savo “darbovietės” tokiame Torito miestelyje, pačiame pietrytiniame Sudano kampe, Kenijos ir Ugandos pasienyje. Sėdžiu užlietame viešbučio kambaryje (lietūs čia nerealaus stiprumo) ir baigiu rašyti šį laišką, kas trunka jau keliolika dienų…

Taigi, Sudanas.

Pirmas mano įspūdis apie šią šalį paprastas – man čia patinka. Tradicinė afrikietiška netvarka, žmonės paprasti, niekas nemano esąs protingiausias pasaulyje, kaip daug kur kitur Afrikoje. Nilas. Gražu, žalia. Palyja. Nelabai net ir smirdi, ne taip kaip kokioje Nigerijoje.

Tiesa, šalis šita ypatinga šiek tiek tuo, kad čia visi absoliučiai yra kažkuom nedavolni. Šiaurėje gyvenantys musulmonai nepatenkinti pietiniais krikščionimis, tie savo ruožtu nepatenkinti šiauriečiais. Vakaruose – Darfūras, kur visi irgi nedavolni (tai atskira istorija, bus pateikta atskiru laišku), ir net rytinio Sudano gyventojai, kurie neseniai dar buvo viskuo davolni, staiga irgi patapo nedavolnais, jų žodžiais tariant, „nesąžiningu pajamų, gaunamų už naftą paskirstymu“, nors abejoju, ar patys suvokia, ką tai reiškia. Kaip ir sunkiai turbūt suvokia, kas ta korupcija yra, kuria irgi visi absoliučiai nedavolni. Demokratai nedavolni diktatūra, diktatūra nedavolna demokratais. EU nedavolna čia besibraunančiais kiniečiais, tie nedavolni JAV ir Saudo Arabija. Visoje šalyje kaiminystėje gyvenančios gentys jau šimtus metų yra nedavolnos vienos kitomis, pagrindinė jų kova vyksta dėl gyvulių kaimenių ir ganyklų (dėl ko ir karas Darfūre vyksta), todėl ir kalasi jos tarpusavyje. Tačiau, jei anksčiau gentainiai savo nepasitenkinimą reikšdavo tik akmenimis ir bukomis ietimis, dabar tai daro kalašnikovais ir minomis, taigi, ir aukų skaičius yra kur kas žymesnis.

Pavyzdžiui, sėdžiu anądien, žiūriu CNN, matau “Breaking news” – du palestiniečiai nušauti kažkur Gazoje. Visi ekrane bazarina apie tai nepailsdami, pasisako ekspertai, vsio takoje… Baisu nerealiai. Nukreipiu palengva žvilgsnį į savo kompiuteryje atsiųstą mūsų Security Report, matau:

1)      March.21.2010

  • West Darfur – Twenty-eight people were killed and another twenty one persons were wounded due to fighting in the past two days, in the area of Zalingei town. (Alahram)
  • Blue Nile – SPLA forces attacked a cattle dealers camp in Bau province and killed two pastoralists and looted 1500 cattle. (Alintibaha)
  • South Darfur- (Nyala) Heavy fighting took place between the Massarya and Arab Abuhlol tribes resulting in twenty-two people killed during a cattle raid. (Aray alaam)

Tipo, čia kalba vien apie Darfūrą – 50 žuvusiųjų vos per vieną dieną… Jokių „Breaking news“ apie tai. Tiesiog įprastas kasdienis reikalas…

Bet kuriuo atveju, mes jau čia. Nelengvai ta kelionė čionais ėjosi. Paprastas banalus maršrutas Vilnius-Praha-Amsterdamas-Chartumas pavirto dvi paras trunkančia kelione Vilnius-Praha-Amsterdamas-Frankfurtas-Džeda (Saudo Arabija)-Chartumas dėl paprastos priežasties – vos pusvalandį trukusio ČSA pavėlavimo pakilti iš Vilniaus, nuo ko ir subyrėjo planai kaip kortų namelis. Pasiskraidėme, maža nepasirodė… Bet tuo skraidymai net nesibaigė.

Taaigi, Chartumas. Tikėtasi, kad tai bus užrūgęs ir pigus miesteliūkštis… No way. Chartumas yra vadinamas „Afrikos Dubajumi“, panašu, kad taip ir yra – dangoraižiai, auksas, limuzinai, biznis. Štai ką daro diktatūra, nafta ir musulmoniškas žvitrumas! Gatvės pilnos prekijų, visko čia yra, ko tik širdis geidžia (nėra tik demokratijos ir alkoholio). Atvykstant čia prisiklausėme bauginimų, kad negalima turėti pase Izraelio vizos ir jokio alkoholio čemodane, lyg tai būtų pagrindinė grėsmė Sudano gerbūviui… O alkoholio prie vietinės prabangos tikrai trūksta – atrodo, šaudytų į palubes šampano kamščiai be perstojo, tiek čia chebra milijonų privarto.

Tačiau gražus fasadas slepia gūdžią tikrovę. Aerouoste po tradicinių klausimų, kur ta Lietuva, ar aš rusas ir išsiaiškinimo, kad aš iš Lenkijos, smienos viršinininkas staiga man patyliukais sako, gal gali vizą į Lenkiją suorganizuoti, a? Turėjau tokį pat atvejį Nigerijoje, tikras deja vu. Miglotai daviau suprasti, kad „žiūrėsim“, prasiveržiau pro sieną eventualiai ir suvokiau, kad ne visiems sudaniečiams ta prabanga skirta.

Mat gyvenome mes brangiausiame sostinės, o ir šalies viešbutyje (telikai jame, beje, „Philips“), kur gūdžiosios Sudano tikrovės nė padujų. Turėjome mokymus, instruktažus, vsio takoje. Ekspertai plūdo nenutrūkstamu srautu, aiškino, baugino, pranašavo, o man tik vienas klausimas rūpėjo, kurį pasitaikius progai, kiekvieno „eksperto“ nežymiai paklausdavau – o kodėl Sudano pavadinimas anglų kalboje yra rašomas su artikeliu „The“ – „The Sudan“? Kaip ir kitos trys pasaulio valstybės – „The Netherlands“, „The Gambia“ ir „The Ukraine“?  Gražu būdavo žiūrėti, kaip auksaburniai spėliojo, mąstė, nenorėjo pripažinti, kad nežino ir suka uodegas. Smulkmena, sakysite? Gal ir taip, tačiau, kaip sakoma, „kiekviena klasė prasideda nuo lentos“…

Vakarais turėdavau nerealią pramogą – Saudo Arabijos kabelinę TV, kurios, nors ir nesuprasi, bet nujausti įmanoma. Jos čia transliuojama daugiausiai kanalų, bo Saudo Arabija su Kinija varžosi dėl įtakos Sudane, ir kultūrinis Saudi pranašumas akivaizdus, kaip akivaizdus ir Kinijos ekonominis pranašumas.

Taigi, bevelyčiau kiek ilgiau apsistoti ties ta Saudi TV, bo labai įdomu, mano manymu. Visos naujienos prasideda ir baigiasi kažkuo, vadinamu „Išrael“. Stebina tai, kad pramoginės programos, nepaisant viso Saudi fundamentalizmo ir žiaurumo, nuolat balansuoja ties lengvos erotikos riba ir žiūrovui yra paliekama begalinė erdvė fantazijai, kas vyks toliau, kai, tarkime vyras su motera plačiai šypsodamiesi žengia į palocius… Labai dažnai buvo sukamas ir mane nuoširdžiai vežė toks muzikinis videoklipas kažkokio storulio, iš akies traukto mūsų Romo Dambrausko, tik su ūsais, ir, matyt, ganėtinai populiaraus, bo atseit „platinum“ diskas jo ir t.t. O klipas baisiai iškalbingas, tad privalau jį tradiciškai atpasakoti, kuris, kaip ir UAE matyto klipo atveju, gerai iliustruoja, kas ta Saudo Arabija yra:

Taigi, klipas prasideda vaizdu, kai tas Saudi Dambrauskas rengiasi karo žygiui it koks XIV amžiaus lietuviškų raudų gerojus. Užuominų į tai, kad tai karo žygis pakankamai, nors jokia poviestkė ekrane nefigūruoja, kažkaip jis tą žinią gavo iš kalifo, tarkime. Galanda tylėdamas šoblę, susiveržia krūtine tokia gana seksualia odinių diržų raizgalyne, šoka ant žirgo ir pasileidžia šuoliais per dykumą.

Veiksmas pradeda rutuliotis, kai užsimano jis atsigerti, capt už burdiuko, ogi tas mothefucker yra prakiuręs ir tuščias! Prasidėtų lomkės (kai artimiausiu 2000 km spinduliu – dykuma ir nė vieno gyvo organizmo), tačiau netikėtai horizonte išnyra vieniša kibitka. Kamera įgudusiu judesiu staigiai perkeliama prie tos kibitkos, ir ką matome? Ogi gražuolė atsitūpusi ne tai geni saksaūlą, ne tai kiziaką renka pakuroms. Nors vanduo ten yra brangesnis už auksą, tačiau jos plaukai išplauti ir sušukuoti, saikingas makiažas, nepigi maskara, aksesuarai auksiniai, vsio takoje. Dambrauskas prijoja, ji jo nepastebi, tada jis prieina iš nugaros, mandagiai prašo, tipo, vandens, ji atsisuka, o siaube – nepatogi situacija – ji neprisidengusi savo snukio čadra. Refleksiškai užsidengia jį nepigaus šilko vualiu, tačiau ir tos apsinuoginimo akimirkos pakanka, kad Dambrauskas pamestų dėl jos galvą. Išsyk tarp jų nusidriekia nematomas, bet tamprus ryšys. Jau galvojau, kad tuo momentu ji irgi uždainuos, bet – šariatas – boboms su vyrais dainuoti nepriklauso.

Karoče, staiga iš it po žemių išnyksta ir sena merginos motulė, tačiau ne atgrasi ragana, kaip krikščioniškuose pasakose, bet įkūnijanti visus geros rūpestingos motinos bruožus – dailiai pagyvenusi, tvarkingai juodai apsirėdžiusi, reikli. Iškart užkerta kelią bezpredielui, kad aistros nepriverstų nelaukto svečio iškrėsti kažko netinkamo. Dambrauskas geria gautą vandenį, mergina suado jo kiaurą burdiuką, tačiau iš žvilgsnių žaismo tampa akivaizdu, kad jie jau myli vienas kitą.

Atsigėręs Dambrauskas vėl šoka ant žirgo ir pasileidžia šuoliais. Kur? Ogi į Vakarus – va kur! Ten, kur leidžiasi Saulė, ten, kur plyti Izraelio laukai, ten, kur Jūs ramiai verpiate, taisote parsivarytą mašiną, skaitote Donelaičio „Metus“ ir drožiate eilinį Rūpintojėlį. Prie Dambrausko, jau bemojuojančio plika šoble, prisijungia dar iš įvairių krypčių atjojančios chebros, ir visi nešasi pirmyn – pas mus. Gi jau matyta mergina, staiga pagauta matyt patriotinio šišo, puola siuvinėti žalią vėliavą baltais siūlais, spėju, kažkokį užkeikimą. Ekrane vis šmėkščioja dainuojančio Dambrausko snukis, įtampa auga. Po to jie su mergina vėl kažkaip susitinka vidury dykumos, lėtai eina vienas pas kitą, ji jam įteikia išsiuvinėtą vėliavą, tipo, nešk, karžygi-vahabite, tą vėliavą į „islamo nepažįstančias vietas“. Klipo pabaigoje visi sustoję rūsčiai žvelgia tiesiai į kamerą, ir kiekvieną kartą sudrebėdavo mano širdis…

Po savaitės trukusių instruktažų Chartume išvykome į krikščioniškojo Pietų Sudano (kuris 2011 metais atsiskirs nuo Sudano) sostinę Džiubą. Skridome pro „vietinių“ skrydžių aerouostą, ir čia laukė manęs nauji išgyvenimai. Afrikos aerouostai išvis yra „kažkas tokio“, tačiau Chartuminis buvo išvis kiečiausias, kokį tik man tekę matyti. Taip paprastai į jį neįeisi, ką turbūt ir žino minia, nuolat besilaužianti į vidų. Absoliučiai kiekvienas daiktas įnešamas turi būti prašviečiamas, meti savo lagaminus ant juostos, tada minia ant rankų tave įneša į vidų, tačiau policinkai staiga pradeda tą pačią minią varyti atgal, ir tave vėl ant rankų išneša atgal į lauką. Čemodanai nuvažiuoja konvejeriu tolyn, o tu su minia vėl laužies į vidų – odos spalva čia durų taip paprastai neatidaro… Prie to belieka pridėti atsakantį karštį (nors ir 4 val. ryto), minios riaumojimą, erzelį ir smarvę.

Karoče, kažkaip prasimušėm į vidų, radome ant grindų besivartančius čemodanus, ir senutėliu Boeing 737-200, kokį kadaise turėjo LALas atskridome į Džiubą, už 1000 km į pietus.

O čia vaizdas nuo Chartumo skiriasi kaip naktis ir diena – pradžiai, alkoholio pasiūla yra didesnė nei kokio nors muilo ar proszkų. Gėrimų visokiausių, ko tik širdis geidžia, net ir „Miller“ alaus yra, ir, beje, dvigubai pigesnio nei Lietuvoje. Normalaus „Marlboro“ pakelis kainuoja pusantro bakso, tiesa, UN parduotuvėse, o šiaip Kenijos gamybos lieva „Marlboro“ paddielka kainuoja du baksus, kas visgi palyginus su Lietuvos 8,5 litais vis tiek atrodo kaip nekaltas pasivaikščiojimas.

Pats neva tai milijoninis Džiuba miestas – tai didelis kaimas ir sunku net suvokti, kad kitais metais čia bus naujos valstybės sostinė. Vos kelios gatvės asfaltuotos, pastatai vienaaukščiai, vištos gatvėse. Mano partnerė čekė (ir vėl čekė!) užsimanė aplankyti kokį nors vietinį knygyną, į ką vairuotojas pareiškė: „Jawohl, žinau, kur toks yra“. Pasisukiojus valandą ten, kur „turėtų būti“ tas knygynas, iškilo mums klausimas, kaip čia yra, kad milijoniniame mieste nėra knygyno nė vieno, gal sudaniškiai neskaito? Į ką vairuotojas žvaliai atsakė, kad tikrai neskaito, nes neturi laiko, visi labai užsiėmę. Kuo? „Busy enjoying life“, toks buvo atsakymas.

Ir nereikia tuo piktintis.

Žinoma, visi atsimename, kad čia Sudane egzistavo senovinė civilizacija, nubiai, piramidės ir kiti reikalai, tačiau akivaizdu, kad tie, kas dar turėjo faraonų ar nubių genų, jau seniai yra nužudyti, emigravę arba išvaryti į vergiją. Žmonės čia jauni, ir absoliuti dauguma yra išaugę karo metu, todėl suprantama, kodėl niekam čia tų knygų nereikia – taika trapi, vią gyvenimą kare praleidus reikia suspėti ir nors sykį sočiai prisivalgyti…

Džiuboje taip pat apturėjau naują experience, kai vienas išsilavinęs sudanietis staiga manęs paklausė, ar aš kartais ne egiptietis? Ir nors Afrikoje aš jau spėjau pabūti viskuo: ruskiu, lenku, pietų afrikiečiu, bet „egiptietis“ nuskambėjo kažkaip žeminančiai…

Praleidome toje Džiuboje visą savaitę nieko neveikdami, nes laukėme atvykstančių savo mašinų iš Chartumo (nes pietuose jų neįmanoma rasti – jų tiesiog nėra, o tos, kurios atvyksta iš Ugandos ar Kenijos chaltūroms, yra beregint išnuomojamos Jungtinėms Tautoms ar kitokioms labdaringoms organizacijoms), ir, žinoma, pakeliui tas mašinas kažkokie sukilėliai sustabdė, vairuotojus išvaikė, o transporto priemones rekvizavo – vyko tai jau krikščionių teritorijose, o mašinos buvo su arabiškais Chartumo numeriais… Pirmieji nuostoliai.

Todėl visą savaitę laukėme, kol bus suorganizuotas naujas transportas, tinkamas važiuoti gilyn į provincijas, ir laikas prabėgo gan turiningai. Mat, viešbutyje mano bungalow kaimynas buvo toks lenkas, aviacijos pulkininkas „v otstavke“, dalyvavęs karo padėties įvedime 1981 metais. Su juo kas vakarą sedėjome verandoje, pliaupdami „Miller“ (kurį čia pat ir išprakaituodavome). Ir ką bekalbėti lietuviui su lenku? Žinoma, apie tą patį! Iš pradžių vos nesusirėmėme peiliais dėl 1918-1920-ųjų, nors pripažinsiu, jau man pačiam nebeaišku, kas ir kaip tada vyko, o ypač dar Bumblausko naujų versijų pasiklausius. Susitaikėme, tačiau kitą vakarą vėl susikivirčijome, kai aš pradėjau jam priekaištauti, kodėl nejaučia lenkai rusams jokio dėkingumo, kad tie juos iš vokiečių išvadavo ir žemių naujų atriekė atsakančiai, į ką jis atsakė Katyne, karšta neapykanta išvaduotojams ir kažin kaip nerišliai suformuluotu argumentu, kad Anderso armija būtų pati Lenkija išvadvusi iš vokiečių net ir be rusų pagalbos… Netrukome susitaikyti, tačiau po to ir vėl iškart susipykome dėl lenkiškų pavardžių rašybos Lietuvoje. Kaip sakoma, nieko nėra maloniau, kaip pyktis dėl politikos, kai nuo tavęs net nieko nepriklauso! Tiesa, paaiškino jis man pagaliau, kodėl lenkų kariškiai atiduoda pagarbą dviem pirštais, tipo, legenda yra tokia: per Kosčiuškos vadovaujamą sukilimą kažkuris artileristas, kuriam rusų sviedinys nutraukė du pirštus, priėjęs prie generolo atidavė pagarbą, pranešė, kad „užduotis įvykdyta“ ir čia pat mirė už teisingą reikalą – kad aristokratai savo žemes atgautų. Kosciušką toks didvyriškumas neapsakomai sujaudino, todėl pagerbiant tą epizodą ir lenkišką atsidavimą, pagarba Lenkijos armijoje ir yra taip atiduodama – likusiais dvejais artileristo pirštais…

Beje, kažkuriuo trumpu susitaikymo momentu išsakė jis man komplimentą, kad, pagal visą mano temperamentą ir dialektiką – „turėjai gimti lenku“.

Praėjus tokiai savaitei beprasmiškų ginčų, staiga atėjo žinia, kad pasamdytas mums pagaliau vienmotoris lėktuvėlis, išskraidinsiąs mus po provincijas. Raz-dva susipakavome, susipažinome su juodaodžiu pilotu Timu, pakilome į orą, nuo kratymo prisvaidėme po visą lėktuvėlį šliaukų ir hey presto! – išvaikę ožkas, nutūpėme ant žvyruoto kelio, išdidžiai pavadintu „Torit Air strip“.

Šioje kontrabandos iš Ugandos bei Kenijos kryžkelėje Torite, kuriame tradiciškai neaišku, kiek yra gyventojų, vaizdas kaip eiliniame Afrikos provincijos miestelyje – visi labai užsiėmę ir kažkur eina, šiukšlina, vaikai šika tiesiai gatvėse (neasfaltuotose, žinoma) – nors ir pilna užrašų dailiai išrantytų ant sienų: „My family uses latrine. What about yours?“, išpieštas ant sienos, pavyzdžiui, šikantis vaikas – perbrauktas raudonais dryžiais, tipo, „draudžiama“ ir šalia nupieštas tas pats vaikas, šikantis jau į parašą – tipo, dar viena UN edukacinė programa. Turime vairuotoją ir mašiną, pasamdytą iš vietinio mafijos boso. Vairuotojas apvežiojo po Toritą (iš kurio, tiesa, draudžiama išvažiuoti, bo kažkaip keliai dar neišminuoti nuo pilietinio karo ir pasalų esama, net sunku suprasti, kaip kontrabandininkai pro juos praeina), aprodė, kur įsikūrusios valdiškos įstaigos, krito į akį tačiau, kad neparodė nė vienos gamyklos, nė vienos dirbtuvės, nė vienos manufaktūros – bo svarbiausia jų gyvenime, kaip ir Lietuvoje – valdiškos įstaigos. Ir savaime suprantama, niekas čia nieko negamina, nieko neaugina, nieko nekultivuoja ir konsultacijomis neužsiima. VISAS ėdalas yra atvežamas iš Kenijos arba Ugandos, jei ko pritrūksta WFP (World Food Programme) pasirūpina… Nėra jokio reikalo net ir dirbti. Čekė džiaugėsi išvydusi, kad ir čia mokyklose WFP (kurioje yra pati kadaise dirbųsi) dalina vaikučiams nemokamus maisto paketus pagal „pasaulinį projektą“, tačiau, kiek aš suprantu, tai tik dar labiau atitolina Afrikos pažangą…

Žinoma, istoriškai tokį iniciatyvos trūkumą galima paaiškinti, ką esu ne sykį daręs. Viskas prasideda nuo švietimo, o juk būtent britai sukūrė tą mokymo sistemą, kaip esate matę ne sykį – mokytojas skaito, o vaikai choru kartoja: „Ala mala“, „Jeronimas turi šunį“. Gerai! Tokia sistema tiko, kai civilizacijos čia išvis nebuvo nė padujų, tačiau ji išliko ir po nepriklausomybės, nes yra pati patogiausia ir efektyviausia, ir veikia Afrikoje ir šiandien, irką ji augina – kartojančių choru masę! Iš kur bus ta iniciatyva, kai pagalvoji. Tas vietinės mafijos bosas, iš kurio nuomojamės mašina, skundėsi, kad leidžia savo dukrą į “europietiško stiliaus mokyklą” Ugandoje, ir tai jam kainuoja pusantros štukos baksų per mėnesį, kas Afrikos standartais yra neįtikėtinai dideli pinigai, tačiau tai bene vienintelis būdas išsiveržti iš tos “chorinės” švietimo sistemos…

O mes? Kadaise, XIX amžiuje baltasis kolonizatorius stodavo prieš afrikiečių minią vienoje rankoje laikydamas patronus, kitoje – veidrodėlį, ir garsiai paklausdavo: “Viena baltojo žmogaus ranka reiškia karą, ir ši ranka yra stipresnė, kita ranka reiškia prekybą. Kurios rankos norite jūs?” Į ką afrikiečiai beveik visada choru atsakydavo: “prekybos!” Tie, kas norėdavo karo, būdavo nušluojami nuo žemės paviršiaus. Šiandien mes vienoje rankoje laikome kopūsto galvą, kitoje – plytą ir klausiame afrikiečių: “ko norite – maisto nemokamo ar pastatų nemokamų?” Į ką choru atsakoma: “ir vieno, ir kito!“ Ir mes jiems atvežame – ir vieną, ir kitą. Gaila, pikta ir koktu.

Bet kuriuo atveju, grįžome po “ekskursijos” į viešbutį, žiūrime, sėdi mūsų restorane už stalo du UN kariškiai baltieji ir kažkuo padvelkė matytu bei artimu, bo kiekvieną savo pokalbio žodį alumi užgerdavo. Ką yra? Pasirodo, moldavanai! Gerai kalbantys rusiškai, abu buvę Vilniuje, klubuose “Metelica” ir “Trasa” (pastarojo net aš nežinojau…), žodžiu, bratanai.

Sėdi tie moldavanai (beje, pabrėžė, kad yra jie „moldeivians“, o ne „moldavans“) čia jau aštuonis mėnesius, taikos monitoriai, kupini sveiko cinizmo ir dalyvaujantys teisinguose bizniuose. Iškėlė ant stalo alų „Baltika“ (Pietų Sudane!), paaiškino, kad Mombasoje (Kenijoje) rusai laiko didelį sandėlį rusiško tovaro, kurį UN lakūnai (tradiciškai – rusai) kažkokiais tai būdais kontrabanda gabena čia, ir, tipo, kas nori, tas gali ir „Komsomolski komsomolec“ laikraščius skaityti Jambio kaime – viską rusai gali pristatyti! Nuvažiavome pas juos kitą dieną į UN taikdarių bazę: moldavanai leidžia muziką garsiai, laksto mašinomis kaip be galvų, keikiasi kaip vežikai, laiko vierchą, plūsta vietinius, žodžiu, įneša sveiko tvaiko į drumstą užsistovėjusį UN sisteminį dumblą. Tvirtino, kad nelabai kas nori iš moldavanų Sudane tarnauti, bo esama dar jų armijos Liberijoje ir Kot d‘Ivuare, ten atseit „lafa“, vandenynas, pliažai, bananai ir bobos, o čia toska ir lietūs be perstojo. Žodžiu, sakė, jei ką, kreipkitės, reikalus sutvarkysim (tas sakinys dar buvo pailgintas penkiais keiksmais), nors nežinau, kiek moldavai gali „reikalus sutvarkyti“?

Juoba ir tų reikalų turime neypatingai daug… Miestelis tas mūsų vos 2,5 kilometrų ilgio, visą aukštuomenę gali aplankyti per pusdienį, juoba vakarais sulenda ta pati aukštuomenė į mūsų viešbutį (kaip Nigerijoje) teliko žiūrėti, ir žiūri labiausiai „WWF Raw“ – labai jiems patinka.

Tik ką vėl atjungė elektrą, todėl šita pakilia gaida ir baigiu savo pirmąjį laišką iš Sudano.

Giedrius


2 KOMENTARAI

Comments are closed.