LAIŠKAI IŠ AFGANISTANO (II)

LAIŠKAI IŠ AFGANISTANO (II)

280
2
DALINTIS

2009 metų vasarą dirbau organizacinį-administracinį darbą Afganistane. Čia pateikiamos kai kurių mano draugams rašytų laiškų ištraukos. Kalba netaisyta, siekiant kuo didesnio autentiškumo.

KAIP KARIAUJAMAS KARAS AFGANISTANE

 

O, mano karingieji broliai!

Žinau, kad kiekvienas Jūsų širdyje esate generolas ir geriausiai iš visų žinote, kaip reikia karus kariauti, mėgstate filmas apie karą ir slapta žavitės ginklais, visa Military Heritage ar kariškos aprangos detalėmis. Todėl kreipiuosi į Jus su nuoširdžiu pasakojimu apie savo patyrimą, įgytą iš pokalbių su čia vietoje tarnaujančiais kariškiais, ypač US Army bei US Marines (kurie, kaip tyčia, pasirodė esą kažkokie riboti L), ir manau, kad tai bus mums visiems naudinga.

Nes pastaruoju metu tenka su jais daug susieiti, bo anie JAV prezidento Baracko Husseino Obamos atsiųsti užvaldė mano administruojamą Farah provinciją, ir, pasak taiką mylinčių žmonių, dideliais tempais stato karines bazes Irano pasienyje, tipo, darykite išvadas, karas su Iranu neišvengiamas. O aš visada ir tvirtinau: jei jau smogsime Iranui, tai tik iš čia, iš Herato kils pirmieji bombonešiai, tačiau niekas netikėjo. Dabar tiki. Nors, kaip sako kiti rimtai vyrai, pagal CIA planus, Izraelis turėtų pirmas subombarduoti Irano AE, Iranas smogia atgal ir tada US įsikiša… Rusai, nors dabar ir yra labai dideli draugai su Iranu, užsistoja jį tik žodžiais, bo slapta baiminasi islamo revoliucijos eksporto, US, pasinaudojusi iraniečių nepasitenkinimu dabartine valdžia, grąžina į valdžią šachą, ir viskas isšsisprendžia savaime. Paprasta.

Tačiau laiškas šis ne apie tai.

Taigi, US Marines. Kai matai juos iš arti, atrodo jie išties kaip filmuose, tikri žaisliniai kareivėliai, su visais savo vaikiškais navarotais, tokiais kaip šūktelėjimais „Ai-Ai“ vietoje atsakymo „yes“ ar kasrytiniais rėkimais „Kill! Kill! Kill!“, kas neva tai turi pakelti jų kovinę dvasią. Kaip jau kadaise rašiau iš Etiopijos, kaip ten, taip ir čia visas US Military Personnel yra labai uptight, visada pasitempę, nevartoja alkoholio, mandagūs, tikras pavyzdys mums, slunkiams. Klausosi jie Johnny Cash muzikos (į ką sakau – „vozmutitelnyje pesni!”), kas bendrai nėra labai jau blogai. Niekas nerūko. Tačiau girdėjau, kad tie, kurie dislokuoti šalia europietiškų kariškių, jau išmoko penktadieniais žaisti bingo J

Bendraujame tankiai su tokiu US Army kapitonu labai juokingu man vardu, nes kur, jei ne Amerikos armijoje sutiksi žmogų vardu Ivanas Nunjezas, suprask, rusės ir kokio puertorikiečio mišinys? Nudžiugau, patyręs, kad jis yra kapitonas ir netrukau ištraukti vieną savo rankovėje slepiamą kortų: vienu metu kreipiausi į jį Dai Uy, tipo, „Thank you, Dai Uy“. Nesuprato tačiau balėsas, apie ką čia kalba. Ir aš jam plačios šypsenos nutviekstu veidu papasakojau, kad po Vietnamo karo US Army žargonas buvo kupinas vietnamietiškų išsireiškimų, tokių kaip dinky dau vietoje „crazy“, la dai vietoje „come on“, arba, pvz., vietoje banalaus „sorry, Sir“ pasakai  „Xin Loi, motherfucker“, ir visiems aišku, kad tu „seen some shit“. Dai Uy vietnamietiškai ir reiškia „kapitonas“, todėl ypatingo artumo akimirką toks kreipinys suteikdavo situacijai žavingo pikantiškumo, tokio, kaip aš maniau ir turįs…

Tačiau nepralinksmėjo tas štabo žiurkė nuo mano pasakojimo ir rūškanu veidu pareiškė, kad, girdi, US Army yra pasikeitusi nuo Vietnamo karo laikų, tipo, naujos tradicijos, nauja laikysena.

Ir tai sukrėtė mane, ir apie tą „naują laikyseną“ nusprendžiau parašyti Jums staiga.

Juoba kad yra ir pretekstas – naujosios US Army kariavimo Afganistane taisyklės, „bojevoj ustav“, taip vadinamosios „Rules of Engagement“ (RoE), įvestos šį birželį, ir kurios reglamentuoja ginklo panaudojimą ar laikyseną visomis aplinkybėmis. Sprendžiant iš tų naujųjų RoE, karas Afganistane pavirto kažkokia pacifistų sambūriu, kovojančiu už taiką ir ramybę ta pačia taika ir ramybe.

Nes dažnam iškyla klausimas, kodėl vis dėlto neišeina Afganistane nei taikos įvesti, nei padėties stabilizuoti jau eilę metų? Mes kalbam apie 60 tūkstančių iki dantų ginkluotų, sočių, tvirtų, gerai motyvuotų jaunų Koalicijos karių, negalinčių įveikti penkis kartus mažesnės talibų ir kitokių „criminal element“ šaikos, kurie netgi „Stingerių“ neturi (pasak žinovų, šiais laikais iššauti „stingerį“ reiškia gauti atsakomąjį kodą iš Pentagono, kuris kontroliuoja absoliučiai visų „stingerių“ pasaulyje panaudojimą – kas tą daro čiesnai nusipirkęs, tas kodą gauna akimirksniu, kas tą nori padaryti nečiesnai, tam šūvis bus blokuojamas), yra ginkluoti lievais „kalašnikovais“ už 25 baksus įsigytais bazare, t.y. tokiais, kur iššovus kulkos laksto į visas puses, tik ne į taikinį, ginkluoti kiniškomis raketomis, kurios nebūtinai iššauna į tą pusę, į kurią reiktų.

Tačiau talibai turi itin galingą ginklą – tai mūsų vakarietišką liberalizmą. Talibai turi geriausius sąjungininkus, kokius tik galima įsivaizduoti – Vakarų politikus su jų geismu įtikti visiems. Talibus remia pati geriausia pasaulyje propagandos mašina – Vakarų žiniasklaida, mielai padėdama jiems. O taiką mylintys politikai, ypač, moteriškės noriai atsižvelgia į „naujas aplinkybes“ ir sėkmingai priiminėja naujas kariavimo taisykles, kurios turėtų patenkinti visus – nuo rinkėjo Skuode iki pačio žiauriausio talibo – vis tiek esame vienos Žemės vaikai, ane?

Todėl ir dabar Afganistane “Siekiamu laimėjimu” yra paskelbtas ne kuo didesnis “nukautų priešų skaičius” (“Body Count”), o ne! Dabar „Laimėjimo siekiu“ yra paskelbtas „civilių afganų, apsaugotų nuo karo poveikio, skaičiaus didinimas“.

Kitais žodžiais, tai reiškia štai ką: amerikiečiams, o savaime suprantama, ir kitiems Koalicijos (ISAF) kariams yra uždrausta persekioti arba naikinti priešą, jei jis slepiasi tarp civilių gyventojų, uždrausta naudoti ginklą be atskiro nurodymo ir begalės gerai susiklosčiusių aplinkybių. Visi karo teoretikai nuo Sun Tzu iki Klauzevico pasirodė esą neteisūs, nes kariauti taip, kaip jie mokė, Vakarai nebenori.

Nes dabar karas čia atrodo taip:

ISAF kariui leidžiama atidengti ugnį tik tada, kai yra šaudoma į jį. Tačiau ISAF kariui neleidžiama šaudyti į priešą, kuris nešaudo (!), net ir į ginkluotą (bėgančiam dar galima surikti „Stok arba šausiu!“, tačiau draudžiama šauti į jį bėgantį, nes tai bus „nelegalu“, net jei priešas ir yra ginkluotas). Taigi, atsuktas ginklas į ISAF karį yra nepakankama priežastis nulieti švinu visą plaščadkę, turi iš pradžių gauti porą kulkų į pilvą, kad galėtum pradėti tvatinti atgal.

Irake būta atvejo, kai US Marines sėdėjo savo „hamviuose“ (kurie čia yra vadinama „Hitman Victor“ – nuo raidžių HV) prieš daugiabutį namą, iš kurio į juos buvo šaudoma. Jie matė du šaulius – du paauglius. Bėda buvo ta, kad tie paaugliai perbėginėjo nuo vieno lango prie kito, palikdami savo AK ugnies vietose ir pasiimdavo vis kitus. Taigi, amerikiečiai matė juos bėgiojančius jų panosėje, žinojo, kad tie pacanai – šauliai, bet negalėjo jų nušauti, nes tie pacukai perbėginėjo „be ginklo rankose“. Todėl kaip ir nušauti juos buvo nelegalu, o dar vaikai…  Afganistano karo veteranas britas jau Dubajuje pasakojo, kad po puolamųjų operacijų, į jų stovyklos ligoninę plūsdavo sužeisti afganai, ir iš snukių matėsi, kad tai tie patys talibai, su kuriais dar vakar šaudeisi, tačiau dabar privalai juos priimti ir gydyti, nes jie tvirtina, kad buvo sužeisti per crossfire.. Ir ką? Ir priima, ir išgydo, o tie grįžę namo vėl eina kariauti su tais pačiais durneliais, kurie juos pagydė…

NB: Jei kokį jautresnį skaitytoją sujaudino tolesnis tų dviejų irakiečių paauglių iš aukščiau išdėstyto pasakojimo likimas, tai atsakau nuožmiai – nepaisant „beginkliškumo“, abu juos nudėjo amerikėnai, nuspyrė juos „kaip šūdą nuo tako“, anot a.a.V.Petkevičiaus.  

Negana to, kas dar mane ypač sukrėtė naujausioje RoE redakcijoje, kurioje išvis sakoma, kad „jei į tave šaudo, o tu turi galimybę pasitraukti, privalai pasitraukti, užuot atsakęs ugnimi atgal“… Kas toliau? Gal vieną dieną talibui užteks į US Marine parodyti pirštu, ištarti „pif paf“, ir tas Marine bus laikomas „žuvusiu“, ir privalės grįžti namo? Gerai, kad tokios taisyklės nebuvo įvestos per Antrąjį pasaulinį, nes tada keli poilsiautojai Prancūzijos paplūdimiuose būtų sustabdę visą Normandijos operaciją!

Žinoma, kaip sako vyrai, kad ir kokias taisykles sugalvotų „pampersus nešiojantys politikai“ savo Vašingtone, tačiau mūšio lauke situacija dažniausiai atrodo kiek kitaip. Kaip sako rimti rebiatos, jie „dar nepažinojo nė vieno, kuris neiššautų atgal, pamatęs į jį atsuktą ginklą.“

Tačiau komunikacijos sistema US Army yra tokia išvystyta, kad neišvengiamai kas nors vis tiek ką nors kam nors pasakys, paklaus, „į ką šaudai, Alpha Two Actual? Kas leido?“, ar ką nors panašaus. Iš esmės tai yra ir nemažas Achilo kulnas pačiai US karo mašinai, nes, kaip kadaise rašiau iš Somalio, atimk iš amerikiečių kario radijo ryšį, ir jis yra impotentas…

Pavyzdžiui, važiuoja konvojus. Pamato už šimto metrų du bičus su RPG (granatamiotu, tipo), akivaizdžiai besitaikančius. Užuot suvarpius juos kulkomis, konvojus sustoja, komandyras sukomanduoja snaiperių komandai pasiruošti. Du kariai – spotteris ir snaiperis iššoka iš savo “Hitman Victor”, sugula, prisitaiko, pamatuoja vėją, visus reikalus. Leitenantas tuo metu skambina į HQ: “Chaos Six, this is Assasin Two, stand by for traffic, over”. Laukia kelias sekundes, kol kažkas atsako: “Assasin Two, send traffic, over”. Leitenantas čiesnai atraportuoja, kad mato “two foot-mobiles with an RPG. Request to engage”. HQ po keliolikos sekundžių atsako, kad “request granted”. Tada leitenantas sukomanduoja snaiperiams, ir tie dviem taikliais šūviais ištrina dar du priešus nuo civilizuotiems žmonėms priklausančio pasaulio, tebūnie pašlovintas Dangus!

Tačiau! Kiek laiko tai užtrunka? Porą minučių, kurias konvojus praleidžia stovėdamas, kaip taikinys, ir nieko negali padaryti, nes į jį nėra šaudoma. Juoba kad pagal dabartines taisykles, tam, kad gautum leidimą iššauti, reikalingas priešo „positive ID“, turi aiškiai matytis, kad priešas turi piktų kėslų Koalicijos atžvilgiu… Jei jo nėra, karys pirma privalo atsiklausti vadovybės. Sunku net ir įsivaizduoti kokį generolą, kuriam ištisą parą skambinėja šauliai, prašydami „leidimo šauti“…

Naujosios RoE taisyklės taip pat draudžia šaudyti į tuos priešus, kurie yra sužeisti arba akivaizdžiai „serga“, tipo, mūšio lauke vemia nuo „amerikiečių įvykdytų žvėriškumų“. Nebegalima šaudyti į civilių gyvenamus rajonus, į tiltus ir kitas civilių naudojamas instaliacijas. Be to, privalai dar ir apsaugoti belaisvius nuo priešo ugnies…

Kodėl?

 

KAIP ATSIRADO TOKIE RoE?

Pradžiai – šioks toks istorinis rakursas, paaiškinantis, kodėl tie RoE išvis buvo įvesti.

Amerikiečiai po Vietnamo ėmėsi radikalių reformų pertvarkyti savo Armed Forces. Pripažinus, kad civiliams vietnamiečiams buvo pridaryta daugiau žalos, nei derėjo, Pentagonas metė daugiau pinigų kareivių lavinimui ir ugdymui J Žinoma, karinis pramoninis kompleksas savo ruožtu užtikrino beveik idealų technikos tikslumą. Jau nekalbant apie lazerines bombas, sakoma, kad net artileristai iš patrankos gali pataikyti į taikinį, esantį už 80 km su vieno metro paklaida…

Tačiau tai vis dėlto nepadėjo amerikėnams pagriauti niekuo dėtų statinių. Tai pasimatė pirmą kartą per invaziją į Panamą, kur US Marines, puldami Panamos armijos štabą, sugebėjo sugriauti vietines Panama City Justiniškes, kas neišvengiamai sujaudino visą pažangią pasaulio visuomenę. Visa pasaulio gay-ass liberal media demonstravo tuos griuvėsius, kaip atseit vienintelį rezultatą visos nuostabiosios karinės operacijos. Politikams tokie dalykai visada rūpi, todėl iškart po Panamos susirūpinta tokiu fenomenu, kaip „Collateral Damage“ (nemaišyti su Švarcnegerio filmos pavadinimu!) – pašaline ugnies pasėkme, ir tai patapo tikra US karo mašinos aistra. Pirmasis Persų įlankos karas praktikoje parodė, kad vis dėlto įmanoma sunaikinti karinius taikinius, nekliudant civilių gyventojų, ir tai, kaip patys pamenate, buvo demonstruojama visam pasauliui kaip technologinės US Army pertvarkos rezultatas. Maždaug, vietiniai nė nepajunta, kaip šalia pradunda karo Molochas…

Tačiau kiekviena aistra anksčiau ar vėliau pavirsta fetišu, ane? Dar Somalyje buvo įvesta viena keista RoE taisyklė – jei neginkluoti vietiniai užpuola US Army konvojų ar patrulį, į juos draudžiama atidengti ugnį. Negana to, tas pats patrulis negali atimti iš užpuolikų jokios jų „nuosavybės“, ar tai būtų auto, iš kurios vietiniai mėto į tave akmenis ir siunčia tau prakeiksmus, nei ramentas, kuriuo tau koks nors taiką mylintis somalietis grūmoja. Nes, kaip buvo aiškiai pasakyta ant kiekvieno popierėlio, išduodamo US Military Personnelui, vykstančiam į Somalį: „Remember – The United States is NOT at war“. Na, o jeigu „ne kare“, tai ką išvis gali ten padaryti? – klausiu ūmiai susinervinęs. Kai kurie tokie bajeriai yra minimi filme „Black Hawk Down“, kai gerai įsiklausai, ką ten vyrai kalba tarpusavyje.

Ir po dar vieno tikslaus technologinio karo Balkanuose (Belgrade pats mačiau, kaip atrodo aukštųjų technologijų pagalba subombarduotas pastatas – trys bombos, išmestos iš 10 km aukščio, pataikė tiesiai į stogą, visiškai neužkliudydamos greta stovinčių, tipo, gimdymo namų ar ko nors panašaus), atėjo „karas su terorizmu“, kuriam sunaikinti neužtenko vien bombų ir lazerių. Dabar priešas, kaip ir Vietname, staiga pasirodė esąs vienas iš taikiai atrodančių gyventojų.

Žinoma, iš pradžių amerikiečiams Afganistano užėmimas buvo eilinė okupacija, po to analogiškai pakartota Irake. Greita, veržli ir efektyvi. Tada dar retas suvokė, kad tai – ne Grenada, Panama ar Bosnija. Šaltojo karo metais amerikiečiai buvo sukūrę geriausią pasaulyje karo sistemą – idealią sąveiką tarp laivyno, aviacijos ir Sausumos kariuomenės, ir, kai pagrindinis priešas buvo kubiečiai, sovietai ar Irakas, tokia strategija veikė. Niekas ypatingai nesuko galvos, kad su talibais reikia kovoti kažkaip kitaip. Talibai greitai buvo išstumti į Pakistaną, ir retas pagalvojo, kad per tą pačią “sieną” jie tuoj grįš atgal (nes, tiesą sakant, sienos su Pakistanu čia niekada ir nebuvo, net rusų okupacijos metais).

Tačiau vienas dalykas mėtyti lazerines bombas, kitas – gauti kulką į nugarą arba klupinėti ant minų. Amerikiečiai iš pradžių pabandė į tai atsakyti dar didesne ugnies galia. Pasirodė, kad taip „Collateral Damage“ neįmanoma išvengti. Mečetės ir kaimai buvo lyginami su žeme, tačiau iš griuvėsių kyšojo tik žuvusių vaikų, moterų ir senių galūnės. Netgi mūsų Farah provincijoje prieš keletą mėnesių US Air Force numetė keletą bombikių ir sėkmingai sunaikino tuziną teroristų, lyg tarp kitko tuo pačiu dar užmušdamos ir 140 niekuo dėtų kaimiečių (nors ir jiems turbūt galima pritaikyti kadaise NKVD Gen. Komisaro Kolios Ježovo išsakytą retorinį klausimą: „nejaugi taip jau visai ir niekuo dėti?“). Ir, žinoma, niekas nesidžiaugė sunaikintais talibais, visi pergyveno dėl žuvusių civilių… Kai kur amerikiečiai pabandė “nupirkti taiką”, mokėdami pinigus vietiniams kaimų bosams, tačiau kaip paaiškėjo, tai buvo tik trumpalaikės lyzingo sutartys…  Plačiai buvo paplitęs „potencialių priešų“ namų žymėjimas Infraraudonaisiais (IR) žymekliais. Papirkta chebra užmeta tokį IR žymeklį ant besiilsinčio talibo stogo, naktį atskrenda US Air Force ir su lazeriniu taikikliu numeta bombas ant tų, kurių reikia. Žinoma, chebra netrukus pradėjo piktnaudžiauti technologijomis – pradėjo žymėti neprietelių namus, kokio nors įkyrėjusio fizikos mokytojo, vietinio učastkovo ar čiuvako, kuriam yra skolingas… US Air Force bombos visas skolas netrukdavo nubraukti.

Tik 2006 metais US Armed Forces Afganistane Central Command vadas generolas Petraeusas (kaip pamenate, buvo pas mus diskusija, ar tik anas nėra lietuvių kilmės?) išleido pirmą instrukciją visoms US pajėgoms, kaip kovoti su „antivyriausybiniais elementais (Anti-Government Element – AGE) Afganistane“. Cituodamas prancūzų kariškių patirtį iš karo Alžyre, jis pripažino, kad vyskta karas su „sukilėliai“, ir po penkerių metų nuo karo pradžio įvedė naują strategiją, kuri veikia lig šiol. Ji paremta trimis principais – „Control.Hold.Build.“, maždaug, reikia užkariauti vietinių „širdis ir protus“, tik taip įmanoma perimti iniciatyvą iš sukilėlių. Ir taip pirmą kartą US Army gretose atsirado antropologai bei kažkokie „humanologai“, kurie kartu su kariais eidavo į kaimus, rinko tautosaką, tipo, bandė suprasti, kaip gyvena vietiniai žmonės, kad galėtų laimėti jų „širdis ir protus“. Todėl taip nežymiai ir dingo iš viso US Military strateginio žargono toks pavadinimas, kaip „Osama bin Ladenas“, o atsirado „Siekis kontroliuoti, apsaugoti ir sukurti“…

Kaip jau ne sykį esu pabrėžęs, rusai čia kariavo naudodami “išdegintos žemės” taktiką – jei kas išdrįsdavo į juos pašaudyti, rusai nušluodavo viską tame rajone, iš kurio atkrisdavo kulkos ar raketa. Tačiau atseit tokia taktika nepasiteisino, reikia kariauti kitaip ir t.t.

Britai visada traukė amerikiečius per dantį, mol, tie „neturi kariavimo su teroristais patirties“, atseit, anglai jau 30 metų kovojo su teroristais iš Šiaurės Airijos, neskaičiuojant dar lig tol kelių dešimtmečių karų kolonijose… Amerikiečiai, matyt, jautėsi dėl to labai susigėdę, ypač, kai jų ginklo galia užmušdavo dar ir krūvą niekuo dėtų civilių, dėl ko visi jaudindavosi, o Pentgono atstovai šluostydavosi prakaitą, atsakinėdami į kibių žurnalistų klausimus. (Čia dar europiečiai, kaip kokie šakalai parindavo W. Užtekdavo amerikiečių bomboms patraiškyti vietinių civilių, tuoj gay liberal press Europoje ironiškai tarsi klausdavo savęs „ar taip yra laimimo širdys ir protai?“ Gi patys nieko nepasiūlė, aišku. Pats matau italus, šalia mūsų stovinčius. Jų Greito reagavimo būrys (taip vadinamasis QRF) teoriškai turi privažiuoti prie mūsų per penkias minutes, tačiau kaip sakė senbuviai, tikrovėje privažiuoja per 48 valandas, ir tai privažiavę išgirsta šaudant ir išsilaksto kas kur…)

Taip US Army RoE pasidarė dar griežtesnės, dar žiauresnės – ne priešo, o savų karių atžvilgiu.

Taigi, dabar US kariai nebekariauja su talibais, kurie slepiasi tarp taikių gyventojų („Vietnamo pamokos“ tipo išmoktos, tik ar išmokta pamoka, dėl ko išvis buvo pasitraukta iš Vietnamo?). Naujos taisyklės sumažino šarvų kiekį ant tankų ir kareivių, sumažino patrulių skaičių „pavojingose vietose“. Nuspręsta nebestabdyti ir netikrinti moterų su burkomis, nebekariauti kaimuose. Ir jau minėtas atvejis – nesuteikti paramos iš oro, jei arti susirėmimo vietos gyvena civiliai.

Taip kažkokiam US Army būriui, patekusiam į pasalą buvo atsakyta atsiųsti helos ar pabombarduoti priešą iš oro, nes, girdi, šalia taikūs gyventojai saldžiai miega, ir yra pavojus jų kibitkas kliudyti. Tačiau absurdiškiausiai pasirodė atvejis, kai kanadiečių patruliui, naktį patekusiam į pasalą nebuvo leista iššauti signalinės raketos, bo atseit šalia buvo lūšnų, neva tai šviesulys nukritęs ant jų stogų, būtų sukėlęs neišvengiamą gaisrą…

Taip liepos mėnuo ir tapo pats kruviniausias Afganistane, kai buvo įvestos naujausios RoE, o Afganistano vidaus reikalų ministras buvo priverstas ironiškai paprašyti US Armed Forces CentCom „kada nors pradėti kariauti karą“…

TECHNIKA IR GALIMYBĖS

Žinote, kai apsilankai kokioje karinėje bazėje, apima keistas jausmas. Vis mano minimoje artimiausioje prie mūsų, italų „Camp Arena“ Herato aerouoste nuolat trinasi du tūkstančiai vaikinų ir merginų (tarp jų yra net bulgarų ir albanų, tiesa, kaip sakė chebrikė, „albanams neduodama jokių naktinių pareigų, tipo, karaūlo, nes jų galimybėmis nepasitikima“). Visi, žinoma, vaikšto rėmus išmetę, apsiginklavę iki dantų, klega, tatuiruotes demonstruoja (kiečiausi vienais trausais), vsio takoje. Tačiau, kai pamatai techniką, akys apraibsta nuo jos kiekio ir nevalingai pagalvoji, kad kiekvienas čia esantis turi bent po du tankus per capita. Kiekvienai operacijai yra pritaikyta vis kokia mašina: vienos – apkasams iškasti, kitos – apkasams užkasti, vienos – gyviems atvežti, kitos – žuvusiems išvežti. Kai konvojus nešasi Herato gatvėmis iš 50 šarvuočių, atrodo įspūdingai. Kai nešasi naktį pro šalį, nuo keliamo garso neįmanoma užmigti (gal toks yra viską mokančių europiečių būdas laimėti besiilsinčių vietinių „širdis ir protus“?).

Trinasi bazėje ir kažkokie barzdoti driskiai civiliais drabužiais, tačiau su jais elgiamasi itin pagarbiai – tai US Special Forces, vyrai, kurie nekeičia drabužių, nesiprausia ir nevalo dantų, kad šunes neužuostų pastos „Pomorin“ ar kremo „Florena“. Jie niekada neprisistato savo tikraisiais vardais, kad banditai po kokio sėkmingo žygio vendetos nepaskelbtų, ir jiems įstatymai nerašomi. Viename bendrame Military-Civil Cooperation susirinkime humanistai aršiai kėlė klausimą, kodėl kariškiai pradėjo savo operacijoms naudoti baltus automobilius, kas lig šiol buvo tik humanitarinių organizacijų spalva. Girdi, tai apsunkina humanitarinės pagalbos teikimą, nes dabar talibai nebepasitiki jokiais auto ir nieko nebepraleidžia pravažiuoti į atokiausius kaimus. Tačiau tikslas pateisina visas priemones. Įsivaizduokite, sėdi kokiame aūle „Anti Governement Elements“, ėda plovą, giriasi sėkmingais išpuoliais žygiais prieš Humanitarinės pagalbos stovyklas, mato, slėniu atvažiuoja virtinė baltų džipų – tos pačios apšaudytos humanitarinės organizacijos atveža į jų aūlą dar ėdalo, lietuviškų grikių, tipo, „Lietuvos mokesčių mokėtojų dovana“. Smagiai besijuokdami ir dantis rakinėdami talibai davinėja nurodymus jaunimui ir boboms, kur tuos grikius sudėti, automobiliai nekliudomi privažiuoja, tačiau pro atvirus langus rimti vyrai „šviesos neatspindinčiomis akimis“ vietoje grikių pavaišina talibus karštu švinu, likusius gyvus ir sužeistuosius pribaigia durklais. Paprasta ir efektyvu.

NB – Pabaigai dar švysteli keletą fosforinių granatų į kaimo pirkių stogus, paleidžia plėnimis, kaip sakoma, su visa flora ir fauna. Po to viską suverčia vietinių tarpgentiniams ginčams. Skaitai kitą dieną suvestinėje, kad banditai sunaikino kitos genties kaimą, sudegino žvėriškai, tipo, ir šypsaisi sau paslaptingai, nes iš braižo matai – mūsų vyrų ten būta!

Žinoma, humanistai tuo nepatenkinti, girdi, griauna tokie US Special Forces veiksmai pažangių organizacijų  įvaizdį, vsio takoje. Tačiau vienas US Army pulkininkas, kantriai išklausęs jų purkštavimų, ramiai atsakė, kad, jei teisingai suprato jų poziciją, tai vienintelė Afganistano problema yra US Military presence, o ne Talibanas, narkotikai ir banditai, ane? Tai štai, vežiokite savo grikius kaip norite, o mes dirbsime savo darbą! Išsiskirstė visi susipykę.

Tačiau į mano grubų klausimą, ką išties konkretaus yra tie vyrai nuveikę, jei jau tokie riezki, tai kodėl Osama ir mula Omaras dar laisvėje, man buvo patylomis atsakyta, kad US Special Forces dabar užsiima tuo, kad žudo ištisai narkotikų pirklius ir tarpininkus, nors pastaruoju metu neliečia regioninių vadų, su kuriais kažkaip tariamasi (ir bent jau yra su kuo tartis ar ką pelenguoti (tai kažkodėl vadinama „risk sustainability“)). Išvis, kaip tvirtino rimti vaikinai, padėtį Afganistane galima stabilizuoti per porą savaičių, bet, tipo, neapsimoka. Kuo blogiau, tuo geriau, nes tada bent jau vietiniai kažkiek dar kontroliuoja situaciją, o jei jaučia neapykantą Talibanui, tai išvis gerai. Ir aš su tuo visiškai sutinku. Ypač turint omeny, kad Talibanas iš tikrųjų net nėra vientisa organizacija su savo štabu ir vieningais tikslais. Talibanu dažniausiai vadinami visi AGE, nors tai ir nėra teisinga. Kur kas daugiau AGE yra tiesiog vietiniai karo vadai, kontroliuojantys ar biznį narkotikų, ar šiaip kokią nacionalinę grupę ar regioną, ir dažnai jų tarpusavio neapykanta yra didesnė, nei neapykanta užsieniečiams. Todėl kai kurie jų yra skatinami gyvuoti, kad galėtų dubasinti kitus, tai vadinama atseit „manipuliavimu“ (sakoma, kad vienas kiečiausių dušmanų vadų per sovietų invaziją išžudė daugiau saviškių, nei rusų). Bėda tik ta, kad per tokius amerikiečių „manipuliavimus“ nukenčia tikros humanitarinės organizacijos.

O mūsų jaunuoliai turi ką veikti – dieną naktį budi pelenguodami teroristų mobiliųjų telefonų signalus (sakoma, kad Talibano vadas mula Omaras yra nubaudęs mirtimi keletą savo sėbrų, kurie netoli jo kalbėjo mobiliakais, nes tai yra geriausias būdas jį užpelenguoti). 15 km aukštyje suka ratus bombonešiai, laukdami komandos sviesti bombikę, artileristai nuobodžiauja prie užtaisytų patrankų. Kasdien po tuziną ginkluotų konvojų išvažiuoja į gatves ir suka ratus, mol, demonstruoja galybę. Virš mūsų nuolat ratus suka „unmanned“ lėktuvėlis, virš jo savo ruožtu dar praskrieja ir satelitas, kurie išsyk praneša į bazę, jei kažkur rajone susirenka didesnė, nei dešimties žmonių grupė. Jei neišsiskirsto per kažkurį nustatytą laiką, štabas duoda signalą patruliams. Afganai susirinkę kažką bubena „dabadabadaalabadalaba“, ir staiga iš visų pusių iki dantų ginkluoti vyrai – „Ruki vierch! K stienke! Dokumentus predjavite…“

Štai taip ir vyksta čia tas karas. Važinėja konvojai, demonstruoja ginklo jėgą ir nuolat gauna minų bei bombų. Prieš rinkimus bombos sproginėja apie mus jau kasnakt. Ypač, kai mano praeitame laiške minėta operacija „Panthers Claw“ pasiekė savo tikslus – talibai iš pietinių regionų buvo sėkmingai išstumti, kitais žodžiais, buvo atstumti čionais, ir dabar šiame lig šiol „ramiame“ regione staiga užvirė pragaras.

KODĖL TALIBANAS NENUGALIMAS?

Mane visada ypač žavėjo sovietų sugalvotas ginklas, kaip juos išrūkyti iš savo urvų, ir, tikiu, su jo pagalba jau seniai būtumėme Obamą sutraiškę, jei ne fucking humanistai: pirmas lėktuvas praskrisdamas išleidžia sunkesnių už orą degių dujų, kurios įsismelkia į urvus, po keliolikos minučių atskridęs antras lėktuvas švysteli padegamąją bombikę, kuri susprogdina tas pačias dujas – visi urvai sugriūva su pirmykščių žmonių piešiniais ant sienų, Bronzos amžiaus dirbiniais ir Osama, net tarakonų nebelieka. Bet kažkodėl buvo ši efektyvi priemonė uždrausta, maždaug, pernelyg nehumaniška, cheminis ginklas neva tai.

Todėl lig šiol sekamos sakmės apie tai, kaip rusai nesugebėjo įveikti to atseit legendinio Masudo, kurio portretų čia visur kabo daugiau, nei prezidento (tūlas turistas galėtų net pagalvoti, kad būtent Masudas ir yra prezidentas). Jis visaip idealizuojamas, nors buvo didelis kraugerys, ir rankos jo buvo suteptos krauju ne ką mažiau, nei kitų.

Masudas su savo banditų chebra spietėsi tokiame Panžyro slėnyje netoli Kabulo, vos šimto kilometrų ilgio lygumoje, apsuptoje kalnų, tačiau taip užminuotoje, kad joks gyvūnas ten nesugebėdavo iš penkių žingsnių nueiti nesusisprogdindamas. Rusai triskart per metus ten surengdavo jo medžiokles, tačiau Masudo sunaikinti taip ir neįstengė. Kartą per metus net evakuodavo visus kaimiečius ir numesdavo po bombą į kvadratinį metrą, tačiau Masudas buvo nenugalimas ir vėl iššokdavo iš po žemių, kaip velniukas iš tabokinės.

Kodėl? Todėl, dėl ko ir yra nenugalimas Talibanas – dėl to, kad kariauja savo šalyje, aplinkoje, kurioje gimė, užaugo ir pažįsta. Banaliai skamba, sutinku, tačiau tame iš tikrųjų ir slypi Talibano stiprybė.

Pradėkime nuo to, kad visi karai Afganistane per pastaruosius du šimtus metų buvo karu tarp „miesto“ ir „kaimo“ (ir daug paralelių galima įžvelgti su Lietuva, beje). Žinoma, svarbūs veiksniai buvo islamas, ideologijos, skirtingos gentys, vsio takoje, tačiau iš esmės viskas vis tiek susivesdavo į miesto pastangas reformuoti kaimą – nuo britų statytinių šeichų iki Karzajaus ar amerikiečių. O kas yra miestas? Mieste visada yra komfortas – ten elektra ir karštas vanduo, teatrai ir naktiniai klubai, „Starbucks“ ir „McDonalds“, pederastai ir užsieniečiai, pinigai ir politikai. Gi vietinis kaimas reiškė neįtikėtinai sunkias gyvenimo sąlygas, trunkančias šimtus metų. Vienintelis autoritetas – mula (dažniausiai pats beraštis, todėl mokantis gerai kalbėti, nes čia, Afganistane veikia verbalinio Korano mokymo tradicija). Todėl kiekvienas „miesto“ bandymas atimti žemes, nugriauti mečetes, įkelti į namus ar kažką nutiesti per protėvių kapus, įvesti teisę boboms balsuoti, mokytis rašto ar segėti minisijonus sukeldavo „kaimo“ pasipiktinimą ir dažniausiai ginkluotą pasipriešinimą. Čia, Afganistane gyvena tokia chebra, kuriai užtenka vien gando, kad europiečiai įveža mašinas, gaminančias muilą iš žmonių lavonų, ir tai gali sukelti visuotines riaušes visoje šalyje. Čia chebra uždraudžia planus statyti pėsčiųjų tiltą per judrią sankryžą, nes, girdi, tada jaunuoliai turės galimybę iš apačios žiūrėti juo einančioms merginoms po sijonais…

Tipo, įsivaizduok save, malonus skaitytojau, beraščiu suskretusiu afganu. Pabundi apšnerkštoje jurtoje, įsispiri į mėšlinus kamašus, velkiesi nudriskusį chalatą, bile kaip pančiu persijuosi, ir pusę dienos svilinant saulei kopi į kalną, kurio viršūnėje randi savo arbūzų derlių suslikų sugraužtą. Kitą pusę dienos leidies nuo kalno saulei kepinant, įmini į asilo šūdą, paslysti, koją pasitempi. Grįžti neėdęs, sėdi užsiparinęs, akmens atsišliejęs, o čia kur buvęs, kur nebuvęs – miestietis aplanko. Sotus, įsiganęs, raudonskruostis – lakuoti štibletai, atlasiniai autai, milinė dailiai pagal kūno linijas pasiūta, ant viršugalvio pūpso nuliova tiubeteika. Ir pradeda tas raudonskruostis grūzilinti: girdi, Achmedai, tu nieko nesupranti, ūkininkauti reikia pažangiai, mula tavo – kontra, į Sibirą išvežėm, tavo boba taip pat turi teises, ir privalo ji mokslo siekti, užteks jai namuose sėdėti ir tavo ryzus skalbti. Žinoma, net pačio ramiausio pasaulyje žmogaus nervai gali neišlaikyti. O čia dar mula iš kito aūlo nakčia aplanko, žadina tave vos užmigusį ir praneša per radiją girdėjęs, kad britų kariškiai šiknas Korano puslapiais nusivalė… Kas belieka? Imi automatą ir eini į karą su miestiečiais-pederastais.

Nes kaimas čia visada buvo solidarus. Šie niūrūs kaimiečiai žinojo, kad iš miesto sklinda tik bacilos, kad ir kas jas skleistų – užsieniečiai ar kokie nors vietiniai komunistai. Miestiečiai visada mielai pasiduodavo bet kam, kas tik ateidavo – britai, rusai ar amerikiečiai, tačiau kaimas likdavo šaltai abejingas, o jei dar kas pabandydavo laužti vierchą, parodydavo tam, kad kariauti su kaimiečiais čia, tai ne tas pats, kaip Lietuvoje ar Izraelio Vakarų krante – ne taip jau ir paprasta. Rusams nepavyko kontroliuoti kaimo, amerikiečiams irgi neišeina.

Antra, Afganistanas liko bene paskutinė teritorija, kur fundamentalusis islamas, gavęs į kaulus Čečėnijoje, Palestinoje, Alžyre ir Irake, dabar turi puikią galimybę atsigriebti ir pakovoti. Todėl visi rimti fundamentalistų najomnikai ir suvažiavę čia (pasak žvalgybos, Talibanas bent jau nesprogdina bombų, jei kyla pavojus moterims ir vaikams, tačiau najomnikus pažinsi iš to, kad dubasina visus iš eilės). Todėl čia bezpredielą taip mielai ir remia visokie indiukai iš Saudo Arabijos, kurie, tiesą sakant, laiko afganistaniečius, kaip ir daugumą Afrikos musulmonų „musulmonais per pavergimą“, o ne „musulmonais pagal gimimą“ (kaip save), ir neypatingai suka galvas apie šių vargšų vietinių gerbūvį šiame pasaulyje.

Islamas čia yra ypatingas. Pradedant nuo to, kad afganistaniečiai nekalba arabiškai, kas reiškia, kad retas iš jų Koraną išvis yra SKAITĘS, net ir tie nedaugelis, kurie moka skaityti. Paradoksalu, tačiau dažniausiai vietiniai autoritetai gali atmintinai atbubenti Koraną, nesuprasdami nė vieno jame parašyto žodžio! Ką tai reiškia, klausiate sunerimę. Atsakau grėsmingai: tai reiškia, kad vietiniai mulos (kaip jau minėta, patys beraščiai) gali Koraną interpretuoti, kaip pageidavę, kas savo ruožtu pavirsta į ekstremalius santykius tiek šeimose, tiek su išoriniu pasauliu. Jūs patys galite cituoti kažkur nugirstas Korano tezes, kad atseit neturi būti teroro ir panašiai, tai žino visi, tačiau bet kuris mula gali pasakyti, kad Korane yra kalbama būtent apie terorą, ir visi vietiniai patikės juo. Iš dalies tai paaiškina, kodėl Talibai naikino visas mokyklas, siekdami narodą išlaikyti beraščiu, taip lengviau jam išaiškinti, kaip surėdytas pasaulis.

Nes, mūsų civilizacija turi vieną galingą pagundą, kuriai dar nėra atsispyrusi nė viena pasaulio nacija, tai – konsumerizmas. Visi ir čia nori mobiliakų, džipo ar kokakolos. Taigi, įsivaizduokite save vėl beraščiu Achmedu. Turite vieną karvę, ramiai sau gyvenate. Staiga privažiuoja baltas džipas ir iš jo pasipila ne, ne barzdoti US Special Forces, iš jo pasipila linksmi jaunuoliai, kurie Jums įteikia nemokamai mobilųjį telefoną, tipo, UN „telefonizuoja“ kraštą. Gerai! Tačiau kiekvieną mėnesį dabar esate priverstas pirkti kreditų, kurie dažniausiai kainuoja daugiau, nei ta Jūsų turima karvė. Taip lendate į skolas ir pradedate galvoti ne apie dorovingą gyvenimą, o apie tai, ką ir milijonai civilizuotų žmonių, t.y., kaip tas skolas grąžinti…  Todėl vienas pagrindinių Talibano taikinių visais laikais čia buvo mobiliųjų telefonų relay antenos, ir vietinės „Bitės“ nuolat susilaukia Talibano reikalavimo išjungti relays po aštuntos valandos vakaro, kad negalėtų chebra tuščiai gaišti laiko niekus plepėdami.

Ir trečia, nors tam reiktų dar papildomo bent 15 puslapių laiško apie Afganistano istoriją ir nacionalinę sudėtį, visiškas nebuvimas aiškaus politinio sprendimo, koks tas Afganistanas turi būti. Kad ir kas čia valdžią turėtų, visada atsiras nedavolnų – paštūnų, uzbekų, tadžikų ar dar kokių maurų, religingų ar ne, komunistų ar fašistų, rusų ar amerikiečių. Ir kiekviena iš tų grupių yra visada pajėgi stoti prieš bet ką su ginklu rankoje.

Mes patys sugebėjome atvesti savo paties sukurtą Afganistano valdžią į aklavietę. Per pastaruosius penkerius metus mes iššvaistėme milijonus konferencijoms Londonuose ir Tokijuose, prirašėme tonas rekomendacijų, kaip atstatyti šitą šalį ar įveikti neraštingumą ir korupciją. Tačiau kažkaip nieko nepasiekėm, gal net pabloginom, kaip galima spręsti iš saugumo padėties pablogėjimo. Tame ir yra Afganistano didžiausia bėda – čia susirinkę tiek profesionalių konsultantų, kad nebėra kam ir darbus dirbti.

Ir, žinoma, pabaigai tūlas skaitytojas paklaustų, ką siūlau aš pats? Į tai atsakau nedvejodamas: „įsakyčiau pasitraukti iš čia“. Nuleisti vandenį tualete. Kad ir kaip beįrodinėtų kažkas, kad Afganistanas yra labai svarbus visam pasauliui, aš vis dar niekaip negaliu suprasti, kuo. Todėl sakau, sunaikinikime Talibaną ir palikime Afganistaną ramybėje, nes mums per jį ramybės patiems nebėra…

Politikai visada tvirtins, kad okupuotoje šalyje mes tarsi neturime nieko užgauti, lyg tai mūsų tankai, patronai ir automatai yra tik dekoracija. Ir dauguma Left wing jaunimo tuo tiki, kad tradicinis kario įvaizdis – tai besišypsantis žaliūkas su gėlėmis rankose ir dovanomis silpniems vaikams. Tačiau pasaulis nėra toks gražus, kaip buvo, ir dažnai jam reikia brutalios jėgos reikalams išspręsti. Tai skausminga, tačiau būtina. Žinoma, jei aš myliu tave, o tu myli mane, brangus skaitytojau, tada mes gyvensime taikoje, ane? Tačiau kaip mylėti tą, kuris nemyli manęs, ir priedo jam dar nusišikt ant to, kad aš jį myliu? Man brangiai kainuos tai suvokti.

Mums brangiai kainuos tai suvokti.

Tokia painia schema, pasėjusia abejones Jūsų širdyse aš laišką ir baigiu.


2 KOMENTARAI

  1. diena, kaip manote, kas tinka padovanoti prisiminimui geram biciuliui, sauniam zmogui, isvykstanciam i misija?

Comments are closed.