LAIMINGAS HUGH HEFNERIO GYVENIMAS

LAIMINGAS HUGH HEFNERIO GYVENIMAS

596
0
DALINTIS

Šį žmogų, ‚Playboy“ įkūrėją Hugh Hefnerį, matyt, galima pavadinti laimingiausiu pasaulyje seneliu. Jis sulaukė gražaus jubiliejaus – 90 metų. Turi vaikų, anūkų ir proanūkių. Turbūt turi ir ligų, bet jų nelabai matyti, nes jis judrus ir nuotraukose beveik visada išsišiepęs gražiai sutvarkyta burna. O ir šiaip kaip devyniasdešimtmetis atrodo taip šauniai, kad neretas mūsų jam pavydi.

Jis laimingas, nes jam net nėra ko palinkėti jubiliejaus proga. Hugh Hefneris viską turi. Jo vardą žino kiekvienas planetos vyras. Jo sukurtas pavadinimas „Playboy“ yra tapęs bendrinių visų civilizuoto pasaulio kalbų žodžiu. Jis bičiuliaujasi su žinomiausiais pasaulio žmonėmis. Jis draugavo ir mylėjosi su gražiausiomis planetos moterimis (ir, beje, į jo sukurtą moteriško grožio standartą lygiuojasi visos „pupytės“). Namas, kuriame jis gyvena – „Playboy Mansion“ yra tapęs gražaus gyvenimo ir smagių vakarėlių simboliu (jam savo dainą yra paskyrę netgi U2). Apie jo gyvenimą planuojama sukurti filmą (o dėl teisės jį vaidinti varžosi tokie ekrano gigantai kaip Tomas Cruise, Leonardo DiCaprio bei Robertas Downey Jr). Jo sukurtas žurnalas „Playboy“ tapo ne tik viso pasaulio vyrų leidiniu, bet ir laisvės simboliu. Ne tik seksualinės laisvės – jo žurnalą į Sovietų Sąjungą ir kitas diktatūros kamuojamas šalis veždavo kontrabanda netgi sovietiniai diplomatai ir tokie valdžios apologetai kaip poetas Jevgenijus Jevtušenka ar „Septyniolikos balandžio akimirkų“ autorius Julijanas Semionovas. „Playboy“ buvo šviežio oro gurkšnis ne vien dėl to, kad ten buvo nuogų moterų nuotraukų. „Playboy“ visada rodė, kad kažkur egzistuoja gražus pasaulis, kurį galima pasiekti vien su atitinkama pasaulėžiūra ir laikysena.

Kaip jam pavyko visa tai sukurti?

Hugh Marstonas Hefneris gimė 1926 metais Čikagoje, griežtų mokytojų metodistų šeimoje, kurios šaknys siekė pirmuosius anglų puritonus, atvykusius į Ameriką dar XVII amžiuje. Likimo ironija, bet būtent tokioje konservatyvioje šeimoje, kuri nė vieno sekmadienio neįsivaizdavo be apsilankymo bažnyčioje, o kasdienės berniuko aprangos – be kaklaraiščio bei švarios nosinės kišenėje ir augo būsimasis seksualinės revoliucijos šauklys. Mokykloje buvo nustatyta, kad H.Hefnerio IQ siekia net 152 (tokiais skaičiais gali pasigirti net ne kiekvienas genijus), tačiau jo pažymiai buvo vidutiniški – „gabus tinginys“ apie tokius yra sakoma. Mokykloje pradėjo reikštis ir H.Hefnerio žurnalistinis talentas – jis redagavo mokyklos laikraštį.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Hugh Hefneris dvejus metus tarnavo JAV armijoje, tiesa, parako pauostyti negavo, nes paišė komiksus kariškiams ledžiamuose laikraščiuose ir žurnaluose. Po demobilizacijos 1946 metais šiek tiek pastudijavo anatomiją Čikagos Menų institute, vėliau įstojo į Čikagos universitetą studjuoti psichologijos. Ten parašė diplominį darbą apie socialinę lytinių santykių reikšmę, įvertindamas tuometinėje Amerikos visuomenėje daug triukšmo sukėlusį vieno gydytojo įsteigtą Lytinių santykių institutą. 1949 metais gavo bakalauro laipsnį ir pirmą kartą vedė.

Jaunam specialistui ir šeimos galvai iš pradžių teko išbandyti nemažai darbų. H.Hefneris dirbo kartono gamykloje reklamos skyriuje, kūrė reklaminius katalogus universalinėje parduotuvėje, buvo atsakingas už vaikų žurnalo platinimą. 1951 metais jis įsidarbino dar ir dabar tebeeinančiame pagrindiniame Amerikos vyrų žurnale “Esquire“.

Tuometiniai „vyriški“ žurnalai puoselėjo stropiai dirbančio ir aktyviai sportuojančio vyro įvaizdį, vienintelėmis pramogomis laikydami kopimą į kalnus, žvejybą, nakvojimą palapinėse gamtoje, automobilių taisymą ir pan. Klestėjo mokslinės fantastikos tekstai. Ir, ginkdie, niekur nebuvo nuogų moterų nuotraukų, o viešas seksas apsiribojo tik bučiniais, ir tai tik sučiauptomis lūpomis.

Jau dirbdamas „Esquire“ H.Hefneris pradėjo galvoti apie leidinį, atspindintį kitokio vyro įvazdį ir pasaulėžiūrą. Kai „Esquire“ redaktorius atmetė jo prašymą padidinti savaitinį atlyginimą penkiais doleriais, H.Hefneris metė darbą tvirtai pasiryžęs pats leisti savo žurnalą.

Jis įsteigė „HMH Publishing Corporation“ ir pradėjo ieškoti kapitalo. Gavo 600 dolerių paskolą iš banko įkeitęs savo baldus, du tūkstančius paskolino motina („ne dėl to, kad ji tikėjo mano leidinio sėkme, ji tiesiog tikėjo savo sūnumi“, – vėliau pabrėžė H.Hefneris), o dar šešis tūkstančius sunešė 45 atskiri investuotojai. Iš pradžių H.Hefneris planavo pavadinti savo žurnalą „Stag Party“ („Bernvakaris“), tačiau Amerikoje jau ėjo žurnalas pavadinimu „Stag“. Netiko ir pavadinimai „Cilindras“, „Džentelmenas“, „Seras“, „Satyras“, „Panas“ ir „Viengungis“, kol galiausiai draugas r verslo partneris Eldonas Sellersas pasiūlė leidinį pavadinti „Playboy“, prisiminęs taip vadintą nedidelę bankrutavusią Čikagos automobilių gamyklėlę. H.Hefneriui šis pavadinimas patiko, nes atrodė, kad toks sąskambis simbolizuoja įmantrumą ir gerą gyvenimą.

Pirmąjį „Playboy“ numerį H.Hefneris su žmona paruošė spaudai savo namų virtuvėje. Žurnalas su garsiąja aktore Marilyn Monroe ant viršelio pasirodė Čikagos kioskuose 1953 metų gruodį, beje, netgi be datos ir serijinio numerio ant viršelio, nes H.Hefneris nebuvo įsitikinęs, ar leis jo antrąjį numerį. Nuogąstavo be reikalo. 50 tūkstančių pirmojo žurnalo egzempliorių, kainavusių 50 centų (2002 metas gerai išsilaikęs originalus žurnalo numeris aukcione buvo parduotas už penkis tūkstančius dolerių)  buvo iššluoti nuo prekystalių per keletą dienų ir tapo tikra sensacija. Dėl H.Hefnerio sugalvoto triuko – spalvotos nuogos tos pačios Marilyn Monroe plakato žurnalo viduryje. Tiesą sakant, ta nuotrauka net nebuvo nauja, o daryta 1949 metų kalendoriui, bet toks jos panaudojimas pasiteisino. Aktorės plakatas iš „Playboy“ papuošė daugelio kalėjimų kamerų ir kareivinių barakų sienas, simbolizuodami naujos vyrškumo eros pradžią. „Už visą sėkmę aš turiu būti dėkingas Marilyn Monroe“, – vėliau minėjo H.Hefneris. Likimas nelėmė jam susitikti tos aktorės, tačiau „Playboy“ įkūrėjas yra įsigijęs vietą šalia jos kapo Los Andželo kapinėse, ir su ja praleis bent jau amžinybę.

Kaip parodė pirmojo „Playboy“ sėkmė, Amerikos vyrai jau norėjo atsikratyti 30 metų trunkančius išbandymus ekonominėmis krizėmis ir karais. Artėjo masinio vartojimo laikai, ir žmonėms norėjosi mėgautis gyvenimo malonumais. „Playboy“ siūlė išbandyti tuos malonumus – gražius drabužius, džiazo šėlsmą, skanų maistą ir gėrimus, romantišką aplinką ir, galiausiai, aktyvesnį lytinį gyvenimą – visus sibaritui bei hedonistui privalomus atributus. Daugeliui „Playboy“ atrodė kaip subtilus pasipriešinimas puritoniškai cenzūrai ir tinkama alternatyva tuo metu draustiems pornografiniams leidiniams. Dar kitiems „Playboy“ atrodė pats šlykščiausias pornografinis žurnalas.

Čia būtina padaryti trumpą rakursą į praeitį.

Žinoma, bene kiekvieną mūsų bauginantis terminas „pornografija“ dažniausiai yra siejamas su kažkuo žeminančiu, šlykščiu ar nepadoriu. Tačiau tikrovėje terminas „pornografija“ nėra labai senas. Pornografija išvis kaip žanras net neegzistavo iki 1857 metų, t.y., kol puritoniškoje karalienės Viktorijos laikų Anglijoje tokiu terminu (sudarytu iš graikiškų žodžių „porne“ – „prostitutė“ arba „porneia“ – „sueitis“  ir „graphein“ – „rašyti“) pirmą kartą buvo įvardinti tuo metu populiarūs erotiniai romanai apie prostitučių gyvenimą. Tais metais Anglijoje, o netrukus ir Amerikoje priimtas „Įstatymas dėl nepadorių leidinių“, draudžiantis gaminti, platinti ir pirkti „nepadorius pornografinius leidinius ir vaizdus“ vis dėlto nekonkretizavo, ką iš esmės reiškia teisinė sąvoka „nepadorūs“, ir tai paliko nuspręsti teismams. Nuo tol polemika apie tai, kuo iš esmės skiriasi „erotika“ ir „pornografija“, ir kur tiksliai prasideda „nepadorumas“ visada rėmėsi tik subjektyvia nuomone (pavyzdžiui, kino pramonėje erotika dažniausiai įvardinama nuogybė ar veiksmai, skirti „meninei idėjos išraiškai“, pornografija – „nuogybės grafikos pabrėžimui“), kuri sąlygojo sunkumus, su kuriais teko susidurti erotikos kūrėjams, o ir jos produkcijos vartotojams…

Priešistoriniais laikais viskas buvo paprasčiau. Seksas tada turėjo mistinę ir religinę prasmę, todėl net nebuvo vertinamas kaip nors kitaip nei kiti tuo metu egzistavę kultai. Dabar jau nebeaišku, kas antikinėje Graikijoje, kur suklestėjo erotinio vaizdo menas, buvo nelegalu, nepadoru ar amoralu, nes graikai išvis neturėjo pornografijos koncepcijos. Tiesa, viešnamius jie vadino „porneion“, kas reiškė „pirktų vergių namai“. Tačiau seksas jiems tebuvo savaime suprantama kasdienio gyvenimo dalis, kaip valgymas ar miegas, o falas net buvo garbinamas kaip gyvybingumo simbolis (tiesa, graikai estetiškiausiu laikė mažą penį, ir būtent iš jų tokį „mažiuką“ pasisavino romėnų, o dar vėliau ir Renesanso skulptoriai bei dailininkai, sukūrę geriausius vaizduojamojo meno šedevrus).

O iš esmės žmonijai visada rūpėjo seksas. Dar XII amžiuje prieš Kristų Egipte buvo išleistas „Turino papirusas“ – pirmasis „vyrų žurnalas“, trijų metrų ilgio ritinėlis, vaizdavęs įvairiais seksualines pozas. V amžiuje prieš Kristų sukurta „Kama Sutra“, neretą ir mūsų supažindinusi su lytinio gyvenimo paslaptimis net XXI amžiuje… II amžiuje prieš Kristų pasirodo ir pirmasis „erotinis romanas“ – Apulėjaus „Metamorfozės arba auksinis asilas“, nors karalienės Viktorijos laikais Anglijoje jis jau buvo laikomas „pornografiniu“. Viduramžiais tiek erotika, tiek pornografija (kad ir kaip mes jas bevadintumėme) buvo tabu – krikščionybė niekino fizinį kūną ir labiau rūpinosi sielos, o ne geidulių keliamais poreikiais. XIV amžiuje pasirodo Boccaccio „Dekameronas“, akivaizdžiai „pornografinė“ knyga, nors Viktorijos Anglijoje ji laikyta „padoria“, taigi, suprask, tik erotinis kūrinys. XV amžiuje Europoje pasirodė ir pirmosios pornografinės graviūros, o išradus spausdinimo presą, leidėjai išsyk metėsi į erotinių knygų leidybą. Bažnyčios požiūriu, tai buvo nepadorūs kūriniai, persekiojami ir naikinami. Tai tęsėsi iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuri „demokratizavo“ erotinio romano žanrą ir padarė jį prieinamu liaudžiai.

XIX amžiaus pradžioje atsiradusi fotografija iš pradžių laikyta „akademinio meno“ rūšimi, todėl pozuoti fotografams nuogai buvo padoru ir priimtina, mat, skulptoriams modeliai taip pat pozuodavo nuogi. Taip ir pirmosios nuogų moterų nuotraukos bent jau iš pradžių nebuvo laikomos pornografinėmis. Deja, tų nuotraukų realizmas pasirodė stipresnis už skulptūrų idealizmą, todėl nuogybių fotografijos Europoje netrukus buvo uždraustos. Slapta cirkuliavusios moteriškų genitalijų nuotraukos buvo populiarios ir geidžiamos, tačiau ne kiekvienam prieinamos – jos kainavo tiek, kiek darbininkas uždirbdavo per mėnesį, nes iki 1841 metų, kol nebuvo išrasta fotojuostelės negatyvas, tokių nuotraukų techniškai nebuvo įmanoma kopijuoti ir tiražuoti (todėl buvo pigiau sumokėti prostitutei, nei pirkti tokią nuotrauką…).

Taigi, erotiniai-pornografiniai vaizdai tais laikais buvo brangus malonumas, prieinamas tik turtingiems. Tik fotojuostelės negatyvas atpigino juos iškart, ir XIX amžiaus viduryje Paryžius tapo pornografinių vaizdų gamybos ir prekybos centru. Būtent ten ir susiformavo tradicija pornografines nuotraukas pardavinėti geležinkelio stotyse, kad kelionėje ponams nebūtų nuobodu. Žinoma, puritonai stojo į kovą prieš tokią savivalę, ir 1855 metais, kai buvo visuotinai nuspresta, kad erotinio pobūdžio nuotraukos nėra „akademinis menas“, per Europą nusirito draudimų banga – ne tik nuotraukoms, bet ir knygoms (ypač aktyviai buvo persekiojamos markizo de Sado (1740-1814), propagavusio žiaurų seksą ir kurio vardas yra siejamas su sadizmu bei mazochizmu, romanai).

Erotikai į pagalbą atėjo… mokslas. Iš pradžių žmogiškojo kūno anatomijos studijos suteikė galimybę vėl gaminti ir tiražuoti nuogalių nuotraukas. Prisidengiant kitų rasių anatomijos tyrinėjimu, XIX amžiaus antroje pusėje Europoje tapo ypač populiarios egzotiškų gražuolių iš Rytų  nuotraukos. Lūžis žmonių sąmonėje įvyko atkasus senovės Romos miestą Pompėją – anglų džentelmenus šokiravo ten rastų erotinių piešinių ant sienų gausa. Jiems, puritonams, laikiusiems save romėnų palikuonimis, buvo sunku suvokti ir pripažinti, kad jų menami protėviai buvo tokie ištvirkę. Daugelį Pompėjos sienų ar grindų fragmentų su „pornografiniais piešinių“ teko netgi slėpti slaptame muziejuje Neapolyje, kad rasti vaizdai „nesukrėstų paprastų žmonių“… Tačiau jie neišvengiamai veržėsi į dienos šviesą, ir būtent dėl jų Romą buvo galima laikyti šiuolaikinės erotikos istorine tėvyne.

Taigi, tokioje konservatyvų įstatymų fone ir pasirodė „Playboy“.

„Playboy“ žurnalas pasirodė vis dar gana konservatyvių vertybių šeštojo dešimtmečio Amerikos vsuomenėje, kurios moralę reglamentavo XIX amžiaus viduryje priimti įstatymai laba jau miglotai apibrėžiantys „pornografijos“ ir „erotikos“ kriterijus, juos tiesiog paliekant subjektyviam bet kurio teisėjo vertinimui. Bet kokia moteriško kūno nuogybę buvo buvo galima traktuoti kaip „pornografiją“, tačiau buvo įmanoma ir atsikirsti „žodžio laisve“, kuo pasinaudojo išties pornografinio žurnalo leidėjas Larry Flintas, apie kurio kovą su amerikietiškąja cenzūra buvo sukurtas ir Lietuvoje gerai pažįstamas kino filmas.

O štai Hugh Hefneris į kritikų ir kaltintojų „pornografijos platinimu“  priekaištus atsakė intelektualių straipsnių gausa ir moderniu dizainu, skirtingu nuo primityvios pornografijos leidinių. „Playboy“ nuolat spausdindavo tuo metu populiarių ir „padorių“ autorių apsakymus – Iano Flemingo, Arthuro C. Clarke, Vladimiro Nabokovo, Ray Bradbury (būtent „Playboy“ žurnale pirmą kartą buvo išspausdinta jo klasikinė apysaka „Farenheitas 451”), Kurto Vonneguto, Johno le Carre, Irwino Shaw, netgi sovietinio poeto Jevgenijaus Jevtušenkos eilėraščius.

Pats H.Hefneris visada tvirtino, kad sukūrė žurnalą intelektualiam kosmopolitui, ambicingam ir gyvenančiam aktyvų lytinį gyvenimą. Jis propagavo „Playboy filosofiją“, skatinančią laisvą vyro ir moters apsisprendimą, jų seksualumo išlaisvinimą. Hugh Hefneris vienas pirmųjų viešai pradėjo ginti ir gėjų teises – dar 1955 metais “Playboy” išspausdino Charles Beaumont fantastinę apysaką apie ateities visuomenę, kurioje dominuoja homoseksualistai, persekiojantys joje atsitiktinai atsiradusį heteroseksualą. Kilus kritikos bangai dėl šios apysakos publikavimo, H.Hefneris pareiškė, kad „jeigu jums atrodo neteisėta ir amoralu persekioti heteroseksualą išgalvotoje homoseksualioje visuomenėje, kodėl yra teisėta ir moralu persekioti homoseksualistus realioje heteroseksualų vsuomenėje?“ (beje, 1971 metais pats H.Hefneris prisipažino išbandęs biseksualius lytinius santykius). 1963 metais H.Hefneris stojo prieš teismą apkaltintas pornografijos platinimu dėl žurnale išspausdintų nuogos Holivudo aktorės Jayne Mansfield nuotraukų. Tačiau prisiekusieji galutinio verdikto nepriėmė, H.Hefneris nebuvo nuteistas ir netrukus jis įsteigė “Playboy Foundation“ fondą kovai su cenzūra.

Tačiau nepaisant skambių manifestų, H.Hefneris visada suvokė, kad būtent nuogų moterų nuotraukos labiausiai padeda parduoti „Playboy“. Jo pradėta tradicija žurnalo viduryje spausdinti išimamus apsinuoginusių moterų plakatus, tokius populiarius kalėjimuose ir kareivinėse, vėliau pavirto visa „Playmate“ merginų koncepcija. Gerai mums pažįstamas „Playboy“ triušiukas pasirodė antrajame žurnalo numeryje ir netruko tapti viso „Playboy“ koncerno simboliu. H.Hefneris šį pasirinkimą aiškino juokingomis triušiuko asociacijomis su seksu, ir tuo, kad triušiuko įvazdis buvo žaismingas ir nevulgarus – tai irgi atrodė gera atsvara kaltinimams pornografijos platinimu.

Bet kuriuo atveju „Playboy“ leidyba ir kova už seksualumo teises tapo tikraja H.Hefnerio aistra. 1959 metais jis išsiskyrė su žmona (su kuria susilaukė dviejų vaikų) ir tapo „geidžiamiausiu Amerikos viengungiu“, puoselėjančiu galantiško pleibojaus įvaizdį – nepriekaištingomis manieromis, elegantiška apranga bei nepretenzingu požiūriu į gyvenimą (štai kada pravertė grežtas auklėjimas vaikystėje!), su pypke burnoje, visada gražių ir jaunų moterų apsuptyje –  tai buvo ištisos vyrų kartos siekiamybė. Taip H.Hefneris pavirtocharizmatišku vyriškos laisvės simboliu ir sekso revoliucijos balsu.

O jo žurnalas plėtėsi, šeštojo dešimtmečio pabaigoje pasiekęs milijoną egzempliorių per mėnesį tiražą, virsdamas į pramogų korporaciją, apimančią vis daugiau sričių. 1960 metais H.Hefneris pradėjo vesti erotinius televizijos šou, Čikagoje buvo atidarytas pirmasis „Playboy klubas“, garsėjęs dailiomis padavėjomis triušiuko kostiumais, subtilia džentelmeniška aplinka ir netgi rasine lygybe („Playboy“ klubuose buvo niekinami rasinės segregacijos įstatymai ir daugelis juodaodžių džiazo žvaigdžių gavo proga koncertuoti „baltajai“ publikai būtent juose. Pats H.Hefneris visada mėgo džiazą, ir nuo 1978 metų rengiamuose kasmetiniuose “Playboy Jazz Festival“ yra dalyvavę visi žymiausi pasaulio džiazmenai). Nors visa aplinka dvelkte dvelkė erotika, tačiau tai nebuvo viešnamiai, oi ne. „Triušiukai“ atrodė nepriekaištingai (jas į darbą priimdavo pats H.Hefneris po griežto tinkamo kūno formų vertnimo), tačiau seksas su klientais buvo griežtai draudžiamas. Ši taisyklė galiojo visuose po Ameriką, o vėliau ir pasaulį besiplėčiančiuose „Playboy klubuose“.

Kadaise H.Hefnerio virtuvėje įkurta „HMH“ kompanija, virtusi „Playboy Enterprises, Inc.“ 1971 metais tapo biržoje listinguojama kompanija, valdančia ne tik „Playboy“ žurnalą, bet ir 23 „Playboy klubus“ (vienijančius beveik milijoną narių visame pasaulyje), keliolika viešbučių ir kazino, modelių agentūrą, limuzinų servisą, knygų leidybos kompaniją ir įrašų studiją (būtent „Playboy“ buvo pirmasis žurnalas, 1970 metais pradėtas spausdinti ir Brailio raštu), televizijos kompaniją ir „Playboy Mansion“ sodybą Los Andžele. Tai buvo imperija, kuriai vadovavo vos vienas žmogus – Hugh Hefneris, nors pats niekada nelaikė savęs verslininku, o tik žmogumi, „kuriam verslas kažkodėl sekėsi“.

1971 metais „Playboy“ mėnesinis tiražas pasiekė rekordinį skaičių – 7,1 milijono egzempliorių, tačiau netruko užeiti ir sunkūs laikai. JAV ekonomikoje prasidėjo recesija, populiarėjo konkurentų žurnalai „Penthouse“, „Oui“ ir „Gallery“ spausdinantys atviresnes nuogybes ir atimdami nemažą dalį skaitytojų (žiūrovų). H.Hefneris taip pat pabandė paleisti „Playboy“ atviresnių nuogybių ir vulgaresnių pozų, tačiau sukilo reklamos davėjai, ir „Playboy“ pajamos vėl smuko. Prasidėjo spaudimas ir iš pasirodžiusių naujos kartos „vaikinų“ žurnalų FHM, „Maxim“ bei „Stuff“. Reikėjo kažko naujo ir siekdamas atgauti 18-35 metų vyrų auditoriją, H.Hefneris pasiūlė jiems sparčiai išpopuliarėjusį žanrą, vrtusį prekės ženklu – „Playboy Interview“.

1972 metais pradėti spausdinti „Playboy“ intervju jau pasižymėjo sąžiningu ir rimtu žurnalistų pasiruošimu bei žinomų pašnekovų atvirumu. „Playboy“ kalbino, o su juo mielai ir kalbėjo menininkai, aktoriai, architektai, ekonomistai, kompozitoriai, dirigentai, režisieriai, žurnalistai, rašytojai, poetai, religinių bendruomenių lyderiai (intervju lenkiškam „Playboy“ žurnalui yra davęs netgi popiežius Jonas paulius II), politikai ir atletai. Būtent dėl „rimtosios žurnalistikos“ „Playboy“ susigrąžino savo buvusią šlovę, o patekti ant „Playboy“ viršelio tapo daugelio žvaigždžių svajone, kaip ir būti pakviestam į legendinius „Playboy Mansion“ rengiamus vakarėlius, sutelkiančius žymiausias Holivudo žvaigždes – didelė garbė.

1975 metais H.Hefneris visam laikui persikėlė iš Čikagos į Los Andželą, paaukojo daug pinigų legendinio Holivudo simbolio – HOLLYWWOD raidžių restauracijai, ir už tai nusipelnė asmeninės žvaigždės Holivudo Žvaigždžių alėjoje. Tačiau jo aktyvus ir siautulingas gyvenimo būdas negalėjo neturėti ir blogų pasekmių. 1985 metais H.Hefnerį ištiko insultas, kurį, jis, beje, pavadino „laimės insultu“. Būtent šrdies smūgis privertė jį peržvelgti savo gyvenimo vertybes. H.Hefneris metė rūkyti, pradėjo sportuoti, liovėsi ištvirkavęs ir trankęsis po visą pasaulį, reklamuojant „Playboy“ projektus. 1989 metas vedė antrą kartą, su šia žmona taip pat susilaukė dviejų vaikų.

1988 metais Hugh Hefneris pardavė visus savo nuostolingus viešbučius, ir perdavė likusios imperijos valdymą – kabelinių televizijų šou ir licenzijavimą) savo dukteriai, pats likdamas „Playboy“ žurnlao redaktoriumi. Beje, iš prekės ženklų naudojimo licencijų „Playboy Enterises“ uždirba daugiau nei iš paties žurnalo leidybos, o tokiose rinkose kaip Indija bei Kinija „Playboy“ prekės ženklas iš esmės yra žinomas tik kaip aprangos elementas. Tačiau po dešimties metų teko vėl peržiūrėti veiklos strategiją – internetas, ir jo generuojamas pornografjos srautas sudavė stiprų smūgį visai spausdintinei erotikos pramonei. „Playboy“ korporacijos vertė sumažėjo nuo vieno milijardo 2000 metais iki 84 milijonų dolerių 2009 metais, ir galiausiai visos „Playboy“ leidybos teisės 2011 metais buvo parduotos investuotojų konsorciumui už 200 milijonų dolerių. 2016 metais buvo paskelbta, kad „Playboy“ žurnalas, nebeįstengdamas konkuruoti su internetine pornografija, nebespausdins nuogų moterų nuotraukų (nors tokios išliks mokamame interneto portale „PlayboyPlus.com“).

Šuo metu Hugh Hefneris ir toliau tebegyvena „Playboy Mansion“ Los Andžele, kuris, beje, irgi yra parduodamas už 200 milijonų dolerių (su viena sąlyga – kad H.Hefneriui bus leista ten gyventi iki gyvenimo pabaigos). Jis ofcialiai išsiskyrė su antraja žmona 2009 metais, ir po trejų vedė trečią kartą – 26 metų modelį. Jis tebegyvena lytiškai aktyvų sibarito gyvenimą („ačiū Viagrai!“) ir tvirtina, kad „gyvenimas per trumpas, kad gyventum kitų svajones. Aš, kaip ir daugelis vyrų, turėjau savąją. Ji išsipildė“.

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)


KOMENTARŲ NĖRA