KURLINK VEDA POLITINIS KOREKTIŠKUMAS

KURLINK VEDA POLITINIS KOREKTIŠKUMAS

308
2
DALINTIS

Kas aš esu šitame pasaulyje?

Padorių amerikiečių požiūriu, aš esu “metaboliškai aktyvus”, odoje nedominuojančio melanino “kaukazietiškos” kilmės “alternatyvaus kūno sudėjimo” “vertikalumo savybėmis apdovanotas asmuo”, tačiau su “disharmozuota galvos plaukų auga” (“nors tame nėra nieko smerktino”, paskubėtų pridurti jie). Namuose neturiu nei “nežmogiškos”, nei “botaninės kilmės kompanjonų”. Neturiu “kooperacinės dvasios” ir esu “reakcingas”.

Išvertus į paprastą lietuvių kalbą, tai reikštų, kad aš esu gyvas baltaodis, stambus, aukštas, bet plinkantis. Ir namuose neauginu nei naminio gyvulėlio, nei augalų. Manausi esąs individualistas bei laikausi konservatyvių pažiūrų.

Akivaizdu, kad pirmojo paragrafo terminai, sukurti politinio korektiškumo pagrindu, nežeidžia nei mano, nei aplinkinių orumo bei savigarbos. Gi antrajame aiškiai pasakyta, kad aš skiriuosi nuo neseniai pasimirusiųjų, kurie nebegali naudotis šio pasaulio uždraustaisiais vaisiais, nesu juodaodis, kas pabrėžia mano rasinius skirtumus nuo kolegų ar kitų tėvynainių, atkreiptų kitų storulių ir plinkančiųjų dėmėsį, taip pabrėžiant jų nepilnavertiškumą ir primenant, kad visuomenė (t.y., merginos) tokias fizines savybes greitai pastebi.

Pirmas apibūdinimas yra itin subtilus ar diplomatiškas, bet juokingas, antrasis – lietuviškai grubus, tačiau teisingas ir iš esmės. Kuris geriau? Ir išvis, kam jų reikia dviejų?

POLITINIS KOREKTIŠKUMAS

Pasaulis keičiasi, o kartu su juo neišvengiamai keičiasi ir kalba bei jos terminų suvokimas. Mums, Lietuvos gyventojams (politiškai korektiškas terminas), pripratusiems prie gimtosios kalbos naujadarų, kaip paprastai atpažįstamų iš galūnių “-iklis”, “-yklė”, “-dis” ar “-nis”, tačiau ir pajutusiems kalbos susininimo (politiškai nekorektiškas terminas) padarinius, jau aišku, kad nėra tokių tautybių, kaip “žydas”, “rusas” ar čigonas, kurie staiga tapo “žydų tautybės asmenimis”, “rusakalbiais” arba “romais”. Mūsų nebestebina ir tai, kad visi pederastai staiga tapo apibūdinami žaismingai skambančiu terminu “gėjai” (nors tai įneša šiek tiek sumaišties, ypač jaunajai kartai, skaitančiai tokius nuolat perleidžiamus šedevrus, kaip “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai”, kurios terminologija visiškai neatitinka dabartinių “politiškai korektiškų” terminų naudojimo).

Tačiau to negana.

Globalizacija vienija pasaulį ir geriausioje liberalizmo dvasioje suartina žmones, naikindama jų vartojamus terminus, galinčius įžeisti kitus ar pabrėžti skirtumus tarp vienos planetos gyventojų, jų fizinių bruožų ar religinių bei politinių pažiūrų. Ši tendencija keisti žodžių ar terminų reikšmę, paleisti į gyvenimą naujus darinius ar junginius ir naikinti dviprasmiškas žodžių kombinacijas vadinasi “politiniu korektiškumu”, kuris vis labiau įsigali civilizuoto pasaulio žmonių sąmonėje ir anksčiau ar vėliau taps neatsiejama ir mūsų gyvenimo dalimi.

”Politinio korektiškumo” žodynas iš pirmo žvilgsnio yra juokingas ir gremėzdiškas, tačiau jį vis labiau pamėgsta ne tik politikai, bet ir pasaulio verslo bendruomenė. Ką gi, JAV visuomenėje, kur gali būti paduotas į teismą už tariamai “nepadorų” žvilgsnį į merginos kojas, ar apšauktas rasistu kone kiekviename Holivudo filme, nieko nebestebina ir teismo ieškiniai, pagrįsti netinkamai pavartotų žodžių ar terminų reikšme. Todėl jau būtinas ir žodynas, norint suvokti, kad minimas “botaninis kompanjonas” iš tikrųjų reiškia augalą, o apbūdinimas “disharmonizuota galvos plaukų auga” reiškia plinkantį asmenį, ir, gink Dieve, nepavadinkite sekretorės sekretore, o garbingu “kanceliarijos inžinierės” (angl. “stationery engineer”) titulu, tuo pačiu pagirdami ir jos “alternatyvų dantytumą” (angl.- “alternative dentation”), t.y., dirbtinius dantis… Ir kai kurioje nors laiptinėje peržengsite drybsantį benamį alkoholiką, neįžeiskite jo, pro sukąstus dantis košdami “gulinėja čia visokie”, tiesiog žinokite, kad tai guli “pažeistos estetinės visumos” (šlykštus) “individas su lanksčiu rezidentiniu statusu” (benamis), turbūt “negaunantis nuolatinės algos” (bedarbis), greičiausiai “minimalizuoto ekonominio statuso” (neturtingas) . Be to, jis gali būti “chronologiškai išsivystęs” (senas), nors ir “savotiškos cerebralinės būsenos” (kvailas ir degradavęs)… O ką gali žinoti, gal jis yra “reikalaujantis būtinojo fizinio poilsio” (pavargęs) ir “neturintis lokalizacijos suvokimo” (pasiklydęs), nors turbūt tiesiog “demotyvuotas” (aptingęs)?

Nors “politinis korektiškumas” vos prieš dvidešimt metų buvo tik politikų retorikos objektas, tačiau šiais laikais pabuvus Amerikoje nesunku suprasti, kaip giliai įsišaknijęs šis reiškinys visuose gyvenimo tarpsniuose. Neseniai tik amerikietiškose televizijos laidose naudojamas terminas “vertikaliai pažeistas”, reiškiantis tiesiog “žemaūgį” (angl. “vertically challenged”) pasirodė ir tarptautinių žurnalų reklamose.

“POLITINIO KOREKTIŠKUMO” ISTORIJA IR GRIMASOS

Nors “politinis korektiškumas” yra globalizacijos ir liberalizacijos išdava, ir jo pradėta mokyti JAV universitetuose tik devyniasdešimtaisiais, tačiau pats terminas yra kur kas senesnis (atsiprašau, “chronologiškai apdovanotas”), pirmą kartą oficialiai pavartotas 1793 metais, vieno JAV teismo metu – tada baigiamojoje išvadoje frazė “Jungtinės Amerikos Valstijos” teisėjo sprendimu buvo pakeistas “Jungtinių Amerikos Valstijų žmonėmis”, kaip “politiškai korektiška”.

Likimo ironija, tačiau “politinio korektiškumo” terminą XIX-XX amžiais Vakaruose išpopuliarino marksistai bei feministės, kurių oratoriams visada labiau rūpėjo ne kalbos turinys, o jos retorika ir žodynas. JAV akademinė ir liberalioji visuomenė, iš pradžių vertinusi “politiškai korektiškus” naujadarus su pajuoka, nuo 1980 metų pasijuto nesustabdomai grimztanti į dviprasmiškų lingvistinių sąvokų liūną, ir, kaip būdinga Amerikai, nuolankiai tapo šio reiškinio dalimi.

Suprantama, JAV visuomenės rasinės ar socialinės problemos (ar “politiškai korektiškai” išsireiškus, iššūkiai) yra gana tolimos Lietuvai, tačiau jos neišvengiamai siejasi ir su mūsų gyvenimu. Visuomenės virsmas beveidžiais lygiomis galimybėmis besimėgaujančiais “asmenimis” pakoregavo netgi Dievo žodį (bepigu klonavimo specialistams) – naujausiose Gideono bibilijose Jėzaus frazė: “tai, ką jūs padarysite mano broliams, padarysite man” pavirto “tai, ką padarysite mano žmonėms, padarysite man”. Tokie Marko Twaino šedevrų, kaip “Tomo Sojerio nuotykiai” ar “Heklberio Fino nuotykiai” kondensuoti variantai (sutrumpinti ir adaptuoti greitam skaitymui) yra perleidžiami visiškai pakeičiant “politiškai nekorektiškus” terminus ar junginius “teisingais”, pavyzdžiui, ypač dažnai rašytojo vartotą žodį “negras”. Galbūt autorius vartosi kape nuo savo kūrinių kastravimo, tačiau ateities kartos bent jau nežinos paniekinančių ar kitas rases užgaunančio pavadinimo (aišku, jei dar nežiūrės ir MTV ir niekada nesiklausys repo). Mūsų pamėgtoje šalyje, Didžiojoje Britanijoje, išdidžiai skambančią tautybę “anglas” jau beveik galutinai baigia išstumti neutralesnis “britas”, nes “anglas” visada yra baltaodis, o tai jau pabrėžia skirtumą nuo kitų šios mišrios visuomenės gyventojų odos spalvų. Gi britu gali būti ir kinas, ir imigrantas iš Afrikos. Todėl ir Lietuvoje mes esame “Lietuvos gyventojai”, nes būti “lietuviu” reiškia nebūti “rusu” arba “lenku”, o tai neteisinga nei juridine, nei moraline prasme…

Ir argi nesmagu gauti Kalėdinį atviruką su “politiškai korektišku” pasveikinimu “su sezoniniais sveikinimais” (angl. “Seasonal greetings”), vietoje įprasto ir atsibodusio “su šv.Kalėdomis”? Ypač, jei esate nepersikrikštijęs žydas, musulmonas ar budistas…

Musulmonų, judėjų bei indusų užgavimo baimė Vakaruose tapo tokia fantasmagorija, kad “politinis korektiškumas” peržengė lingvistinius rėmus ir pradėjo dominuoti kasdieniame gyvenime, ypač labiausiai pažeidžiamoje visuomenės dalyje, t.y. vaikų tarpe. 2003 metais kai kuriose Didžiosios Britanijos mokyklose buvo uždrausta pardavinėti tradicines kryžiaus formos bandeles, nes, atspėjote, “jos gali užgauti žydus, musulmonus ar indusus”, buvo sakoma Mokslo ministerijos komunikate. Škotijoje pernai buvo uždrausta pardavinėti Kalėdinės labdaros CD, nes tokia akcija vėlgi “galėjo užgauti nekrikščionis”. Vakarų Jorkšyro mokyklose buvo uždraustos vaikiškos knygos apie “Tris paršiukus”, nes tai “gali užgauti musulmonus vaikus”.

Todėl nieko nebestina tokie naujadarai vaikiškose knygose, “politiškai korektiškai” paredavus elementarų sakinį “gaisrininkas pastatė kopėčias prie medžio, užlipo jomis ir išgelbėjo katę”:

Kovotojas su gaisru (kuris buvo vyriškos lyties, nors lygiai taip pat galėjo būti ir moteriškosios), pažeidė katės teises nuspręsti pačiai, ar ji norėtų vaikščioti, laipioti ar ilsėtis, ir pasitelkęs savo vertybių sistemos suformuluotą požiūrį į situaciją ir manydamas, kad ją reikią išgelbėti nuo jo pasirinktos būsenos, savavališku įsiveržimu į aplinkos, ir ypač šio medžio gerovės būseną, jis pajudino neįgaliųjų atžvilgiu neartimą fizinio kopimo viršun priemonę, žinomą kaip kopėčios, neatsakingai priglausdamas jas prie medžio, pažeisdamas jo žievės būseną, ir bejausmiai užlipo jomis, nesirūpindamas, kaip šis fizinės galios demonstravimas gali įžeisti savigarbą tų, kurie yra kitaip fiziškai išsivystę. Jis fiziškai ir nedraugiškai pažeidė nekalto gyvulėlio teises su intensija grąžinti jį asmeniui, kuris reiškė savo pretenzijas į šio natūtaliai laisvu gimusio gyvulėlio “nuosavybę”.

Ir kaip buvo dainuojama kadaise vokiečių neofašistų mėgiamoje Wolfo Biermanno dainoje “Das Hoelderlin Lied”: “šioje šalyje mes gyvename kaip svetimi savo namuose / nebesuprantame savo kalbos / tačiau ją supranta tie, kurie ja nekalba” buvo skirta būtent “politinio korektiškumo” sąvokos įsigalėjimui gimtojoje kalboje kalboje.

Tačiau kas atsitiko su laisva ir demokratiška visuomene? Ar žmonių paranoja dėl galimybės kažką įžeisti nuėjo taip toli, kad net privalu sukurti atskirą terminą apibūdinti negyvam asmeniui (“sutrikusio metabolizmo būsenos”). Kiek negyvų žmonių įsižeistų taip pavadinti? Turbūt nė vieno. Taip taip, suprantu, tačiau įsižeistų jų giminės ir artimieji…

“Jei visi leidėjai nuspręstų nespausdinti nieko, kas galėtų kažką užgauti ar įžeisti, nebeliktų, ko spausdinti”, – kadaise sakė tų pačių amerikiečių mokslininkas Benjaminas Franklinas. “Politinis korektiškumas” yra “bailių kalba”, antrina jam konservatyvieji JAV gyventojai. “Politinio korektiškumo” kritikai teigia, kad toks kalbos sąvokų apribojimas veda prie cenzūros ir pažeidžia vieną švenčiausių žmogaus laisvės principų – teisę į laisvą žodį. Galų gale, drąsa ir ryžtas pasakyti tai, kas įžeistų, kritikuotų ar užgautų kitus, visais istorijos laikotarpiais buvo vertinami kaip žodžio laisvės esmė.

Ir nors “politinis korektiškumas” prasidėjo nuo socialinių klasių, socializmo, darbo santykių, ekologijos, diskriminacijos, heteroskesualizmo ir baltųjų privilegijų apibrėžimų, tačiau jis išsitęsė ir į buitinius žmonių santykius, pradėdamas naujakalbės erą, kaip aprašyta George Orwello romane “1984”. Norint “politinio korektiškumo” vajuje galima surasti paralelių – naikinant žodžius, kurie galėtų vesti prie minčių, vedančių link opozicijos valstybei, o tai jau primena komunistų ar fašistų propagandą.

“Politinio korektiškumo” kritikų manymu, tokios terminologijos kūrimo procesas ir senų terminų naikinimas (atsiprašau, neutralizavimas) yra beprasmiškas, nes pakeistas terminas nekeičia esmės. Juoba kad žmonės, priversti vartoti “politiškai korektiškas” sąvokas, yra nukreipiami nuo realybės suvokimo.

Tačiau tai ypač konservatyvus požiūris. Šiais globalizacijos laikais neišvengiama turėti tokią komunikacijos ir terminologijos sistemą, kurį neužgautų žmogaus rasinių, amžiaus, lyties, religijos, seksualinės orientacijos ir kitų žmogiškųjų charakteristikų ypatybių.

Nėra nieko nenatūralaus, o net ir pagirtina, kad grubus terminas “invalidas” tapo “neįgaliuoju”, kiek vėliau “žmogumi su negalia”. Seniai, seneliai ar senoliai yra “senjorais” arba “garbaus amžiaus asmenimis” arba dar moderniau – “chronologiškai apdovanotas”.

Ir turbūt nėra nieko liberalesnio ar padoresnio, kaip laikytis “politiškai korektiškų” kitas rases apibūdinančių terminų, nors jie kinta labai greitai. Per pastarąjį šimtmetį JAV juodaodžiai gyventojai spėjo pabūti “negrais”, vėliau tapo juodaisiais, po to – “afro-amerikiečiais”, ir šiuo metu yra “afrikietiškos kilmės amerikiečias”. Vis dėlto tai ne pabaiga, ir ieškoma dar tikslesnio termino, nes daug JAV juodaodžių gyventojų yra netgi ne afrikietiškos kilmės (pavyzdžiui, imigrantai iš Brazilijos), o imigrantai iš Šiaurės Afrikos yra visai ne juodaodžiai. Terminas “spalvotieji” arba “spalvotos odos asmenys” pastaruoju metu tai tampa “politiškai korektišku”, tai ne, taip greitai, kad net sunku pasakyti, kuris šiuo metu yra teisingas ar neteisingas… “Eskimai” virsta tikslesniais terminais “Inuitai”, “Jupikai” arba “Aleutai”. JAV indėnai vadinami “vietiniais žmonėmis” arba “prigimtiniais amerikiečiais”, Kanadoje – “aborigenais” arba “pirmąja nacija”.

Turbūt pastebėjote ir vis dažniau lietuviškai įgarsintuose filmuose vartojamą terminą “kaukazietiškos kilmės asmuo”, reiškiantį ne ką kitą, kaip mus, baltuosius, arba europietiškos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų kilmės asmenis. Tačiau šis terminas tokia prasme yra vartojamas išimtinai tik Šiaurės Amerikoje, nes kitur Vakarų Europoje jis reiškia būtent “kaukaziečius”.

Pardoksalu, šio amerikiečių atkakliai brukamo termino kilmė yra susijusi su nacistais, ir savo laiku buvo nacių ideologijos pagrindas. Apibūdinimas “kaukazietiškas” kilo nuo biblinio Ararato kalno, kur sudužo Nojaus laivas, iš kurio prasidėjo baltoji rasė. Šią biblinę istoriją pavertė teorija vokiečių antropologas Johannas Friedrichas Blumenbachas (1752-1840), tyrinėjęs gruzinų kaukoles. Jis moksliškai pagrindė hipotezę, kad Šiaurės Europos gyventojų kilmė glūdi būtent ties Ararato kalnu. Ši teorija buvo populiari ne tik Europoje (ją uoliai puoselėjo A.Hitleris), bet ir Amerikoje. A.Hitleris nuėjo į istorijos šiukšlyną, tačiau jo mylimas terminas šiuo metu grįžta pas mus iš laisvės ir demokratijos citadelės – Amerikos…

POLITINIAI KOREKTIŠKI PAKEITIMAI:

Šuo ar katė – “nežmogiškos kilmės žmogaus kompanionas
Automobilio plovėjas – “transporto priemonės išvaizdos specialistas”;
Reikalauti – “primygtinai siūlyti”;
Storas – “ horizontaliai paveiktas”;
Šiukšlių surinkėjas – “švaros inžinierius”;
Degalinės darbuotojas – “degalų transformacijos technikas”;
Mergaitė – “iki-moteriško amžiaus asmuo”;
Invalidas – “fiziškai pažeistas”;
Abejingas – “neįtikintas faktais”;
Neteisngas – “alternatyvi nuomonė”;
Individualizmas – “nekooperacinė dvasia”;
Beprotis – “asmuo su pažeistu realybės suvokimu”;
Nužudyti – “sukurti nuolatinę metabolinuio apsnūdimo būseną”;
Nesuprasti – “esmeniškai interpretuoti”
Kalinys – “pataisos sistemos klientas”;
Prostitutė – “asmuo, besispecializuojantis apmokamose fiziniuose malonumuose”;
Turtingas – “maksimalizuoto ekonominio statuso”;
Protingas – “apdovanotas pažangiu smegenų darbingumu”;
Mokytojas – “savanoris žinių perdavėjas”;
Nelegalus imigrantas – “asmuo be rezidencinių dokumentų”
Transvestitas – “transeksualas”;
Lytis – “giminė”;
Aklas – “pažeisto vizualumo”;
Nebylys – “pažeisto vokalumo”
Valytojas – “sanitarinių sąlygų gerinimo inžinierius”;
Indų plovėjas – “rakandų sanitaras”.

(Straipsnis spausdintas žurnale “Verslo klasė”)


2 KOMENTARAI

  1. Transvestitas – “transeksualas” – neteisingas sulyginimas ir čia niekaip nesusiję su politišku korektiškumu.

    transvestitas yra asmuo, persirenginėjantis ir aspimetinėjantis priešingos lyties amsneiu, o transeksualas – asmuo, save suprantantis kaip priešingos lyties ir norintis lytį pasikeisti.

    na, sunku paaiškinti stengiantis išlikti korektišku

  2. Ojojoj… Autorius ieško užslėptų minčių ten, kur jų nėra… Juk nėra nieko blogo, kad yra stengiamai tiksliau apibūdinti ar neiįžeisti. Be to, neretai politkorektiški terminai keičia senuosiuos terminus dėl to, kad senieji terminai su savim turi neigiamas asociacijas, kurios tik stipriau įprasminana nereikalingus stereotipus.

Comments are closed.