KUR BUVAI TU PER WWII? (1 dalis)

KUR BUVAI TU PER WWII? (1 dalis)

681
1
DALINTIS

Aš dievinu didžiųjų verslo kompanijų ir jų prekių ženklų istorijas. Ir skaityti jas taip pat malonu, kaip gerus romanus – korporacinėse istorijose apstu Pelenių istorijų, romantikos, išdavysčių, gyvenimus kainavusių klaidingų sprendimų ir ieškojimų, nuopolių bei svaiginančių pakilimų. Ir ko tik negalima išmokti iš korporacinių istorijų: atkaklaus tikslo siekimo, “komandinio žaidimo”, genialaus paprastumo.

Kompanijų įkūrėjai noriai pasidalins su Jumis savo patirtimi bei vizijomis. Kompanijų metraštininkai išsamiai Jums papasakos begales nereišmingų faktų, kiek mėsainių jos pardavė visoje planetoje, koks šaunus ir anūkus mylintis senelis buvo Ferdinandas Porsche, ir ar pasiektų jų pagaminti automobiliai Saulę, jei sudėtumėme juos vieną ant kito.

Tačiau daugelio vokiškų ir prancūziškų korporacinių istorijų vienija vienas bruožas – visas atvirumas, pamokymai ir šiluma paslaptingai išnyksta ties Antruoju pasauliniu karu, apsiribojant dažniausiai frazėmis apie “sunkumus” karo metu, bet vėl įgyjant naują pagreitį pompastiškai pradedant ilgiausius skyrius apie kompanijos pastangas atstatyti “sugriautą Vokietiją” ar Prancūziją…

Vartau puošnią anglų kalba išleistą knygą – vieno žinomiausio Lietuvoje prekės ženklo “Nivea” istoriją. Randu skyrelį pavadintą “Prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą”. Jame viso labo išsamiai aprašyta, kokius plakatus ir reklamas “Nivea” produktams “Beiersdorf” kompanija išleido Vokietijoje, Anglijoje ir Švedijoje tuo periodu. Viskas. Romantikos mažoka… Metraštininkai net nepasigiria, kad karo metais “Nivea” Vokietijoje buvo didžiausias deficitas. Nes ši kompanija Vokietijoje buvo laikoma tokia “žydiška” (1890 metais “Beiersdorf” įsigijo žydas O.Troplowitzas, ją išplėtojęs iki pasaulinio lygio, tačiau visiems laikams uždėjęs antspaudą “žydiška”), kad pirmieji nacių surengti boikotai ir išpuoliai prieš žydų verslą Hamburge labiausiai buvo nukreipti būtent prieš “Nivea”. “Jei perki “Nivea”, padedi žydams!” skelbė tuometiniai nacių plakatai: “Nepirk pas žydus! Nepirk ‘Nivea!’” Bendrovės vadovai buvo priversti kuriam laikui išsikelti iš Vokietijos, taip nuliūdinant milijonus “Nivea” vartotojų Trečiajame Reiche. Argi tai ne įdomiau, nei statistika, kiek milijonų kilometrų pleistro lig šiol pagamino “Beiersdorf”? Apskritai “žydiškų” prekių ženklų, tokių kaip AEG ar “Loewe” istorijos Trečiojo reicho metais yra atskira tema…

Tačiau kuo gyveno kompanijos, kurios klestėjo Hitlerio valdymo laikais? Nejaugi jos nieko nesukurdavo ir nepadovanojo pasauliui? Keista, bet dar visai neseniai žurnalistų bei istorikų bandymai užpildyti “baltąsias dėmes” kompanijų istorijose susilaukdavo jei ne persekiojimo, tai bent jau ignoravimo. 1972 metais, “Siemens” kompanijos 125-mečio proga vokiečių satyrikas F.C.Delius išleido knygą “Unsere Siemenswelt” (“Mūsų Siemens pasaulis”), apžvelgiančią šios bendrovės veiklą Antrojo pasaulinio karo metais bei vergų darbą kompanijos gamyklose Aušvice. Tai buvo didelis smūgis “Siemens” reputacijai. Kompanija iškėlė ieškinį autoriui, tačiau susilaukė tik dar daugiau nemalonesnio visuomenės dėmesio šiam savo istorijos periodui, ir po trijų metų byla buvo nutraukta.

Nemalonus šis istorijos periodas ir Prancūzijos verslo bendrovėms, galų gale, būtent išdidieji prancūzai, kurių vienas prezidentas laikė lietuvius “gentimi”, neverta nepriklausomybės, o kitas mokė patylėti, padovanojo pasauliui terminą “kolaborantas”, kitais žodžiais, “išdavikas”. Niekada nepaklausėte savęs, o kam dirbo, ir ką gamino, pavyzdžiui, “Renault” gamyklos vokiečių okupacijos metais? Niekam nebuvo paslaptis, kad karo metais prancūzų automobilių kompanija “Peugeot” bendradarbiavo su okupantų “Volkswagen”, tačiau lig šiol “Peugeot” kompanija slepia to laikmečio archyvus nuo tyrinėtojų, kaip ir Prancūzijos vidaus reikalų ministerija, neteikianti istorikams duomenų apie bendradarbiavimą (kolaboravimą) tarp Vokietijos nacistų ir prancūzų buržuazijos – “vardan nacionalinio intereso”. Ir tik vos prieš kelias savaites Vokietija sutiko atverti tyrinėtojams milžiniškus nacių archyvus, kuriuose sukaupta milijonai Holokausto aukų bylų, kurios buvo saugomos nuo viešumo, siekiant “apsaugoti aukų privatumą”. Neišvengiamai tokios bylos papildys ir kol kas šykščias žinias apie vokiškų kompanijų veiklą Antrojo pasaulinio karo metais…

Kodėl šį periodą kompanijos slepia arba bent jau korektiškai nutyli?

Atsakymas paprastas – daugelis šiais laikais garbingų Europos ir Japonijos kompanijų, skambiai deklaruojančių “lygių teisių” bei tolerancijos vertybes, vos prieš kelis dešimtmečius prasigyveno iš “vergų” darbo arba Vermachto ir SS užsakymų, skirtų pavergti ar sunaikinti dar daugiau žmonių (arba dirbo nacistams, kaip šiuo metu didžiausia Vokietijos statybos kompanija “Hochtief”, stačiusi Hitleriui “Vilko irštvą” bei fiurerio bunkerį, kuriame jis ir nusižudė).

Šis faktas yra ir pagrindas nesiliaujantiems reikalavimams išmokėti kompensacijas į Trečiąjį Reichą priverstinai išvežtiems darbininkams (anksčiau tokių skelbimų pasirodydavo ir Lietuvoje) bei išlikusiems po Holokausto žydams. Nesunku atsiminti ir iš gausybės knygų tą faktą, kad karo metu Vokietijoje trūkstant darbo jėgos (vyrai kariavo frontuose arba šeimininkavo užgrobtuose kraštuose), Trečiajame Reiche dirbo milijonai svetimšalių bei žydų, kuriuos dabar priimtina vadinti politiškai korektišku terminu “priverstiniai darbininkai”, o realybėje tai buvo ne kas kitas, kaip Trečiojo Reicho vergai.

Iš to išplaukia ir kita nuostata – vokiškų arba japoniškų prekių boikotas, šiais laikais, aišku, nebelabai rūpintis jaunimui, tačiau savo laiku vyraujantis amerikiečių tarpe bei pasaulio žydų bendruomenėse. Daugelis pasaulio žydų ilgus metus juto nenusakomą antipatiją vokiškiems pavadinimams ir išvis viskam, kas tik kiek nors susiję su Vokietija. Juoba kad milijonai žydų žuvo per Holokaustą, o paties Holokausto metais klestėjusios kompanijos dabar klesti netgi dar labiau. Žydai sakydavo: “nepirksiu vokiškų automobilių, kremų ar šaldytuvų, nes nenoriu paremti tų, kurie nužudė mano senelius”. Amerikoje rabinai dažnai susilaukdavo klausimų, ar galima pirkti “Krups” kavos aparatą ar “Braun” barzdaskutę? Ar tiesa, kad “Daimler-Benz” gamino krosnis konclagerių krematoriumams, kuriuose buvo deginami žydai?

Vokiškos kompanijos tai uoliai neigė. “Braun” teigia, kad per karą gamino tik taikią produkciją, tokią kaip barzdaskutės… “Krups” kompanijai labiausiai nepasisekė – nors ji per karą gamino taip pat taikią ir smulkią produkciją, tipo, svarstykles, tačiau jos pavadinimas yra painiojamas su Vokietijos plieno gigantu “Krupp”, kuris ne tik finansavo nacių atėjimą į valdžią, bet ir naudojo “vergų” darbą savo gamyklose.

Ir ne, ne “Daimler-Benz” statė krematoriumus, tačiau ir be šios kompanijos krematoriumų istorijoje figūruoja žinomų pavadinimų.

Prancūzų istoriko Jean-Claude Pressacas knygoje “Les crematoires d’Auschwitz” (“Aušvico krematoriumai”) išsamiai apžvelgtas krematoriumų kelias nuo jų atsiradimo iki pritaikymo greitais tempais naikinti žydų palaikus. Aušvico krematoriumus įrengė kompanija “J.A. Topf und Soehne”, savo sukonstruotų prietaisų efektyvumu aplenkusi tokį konkurentą, kaip “BBC Brown Boveri AG” kompaniją, šiandien sudarančią inžinerijos sprendimų giganto ABB dalį. Konstruojant krosnis buvo atsižvelgta ir į “Siemens” patirtį – karšto oro principą kremuojant žmogaus palaikus buvo sukūręs pats kompanijos vadovas Friedrichas Siemensas. O Aušvico krematoriumų elektros instaliacija rūpinosi AEG specialistai, pasistengę atlikti viską, kad tik lavonų deginimas vyktų dar greičiau.

Ar tai reiškia, kad, žydai negali pirkti AEG šaldytuvų ir “Siemens” kavos aparatų? Klausimas, be abejo, retorinis, kaip ir “ar kompanijos turi būti atsakingos už įvykius, į kuriuos buvo įtrauktos karo metu?”

Juoba kad šiais globalizacijos laikais ką nors boikotuoti išvis yra sunku. Galima boikotuoti vokiškus gaminius, bet kiek toli galima eiti? Savo laiku Vokietijos geležinkeliai (tuo metu jie buvo vadinami “Reichsbahnu”) sukūrė itin efektyvią sistemą, kaip vežti žydus į konclagerius (ir už kelionę žydai patys dar ir susimokėdavo), kuri labai padidino transporto sistemos efektyvumą. Tačiau ar tai reiškia, kad būdami Vokietijoje žydai privalo vaiksčioti tik pėsčiomis ir nesinaudoti šiandienos geležinkeliais?

Kai penktajame dešimtmetyje Vokietijos Federatyvinė Respublika susitarė su Izraeliu išmokėti reparacijas už kančias sukeltas žydų tautai nacizmo periodu, Izraelio vyriausybė pageidavo dalį reparacijų paimti natūra – transporto priemonėmis, metalurgijos ir naftos produktais. Taip Amerikos žydų boikotuojamas “Volkswagen Beetle” vienu metu tapo populiariausiu automobiliu pačiame Izraelyje dėl itin gausaus jų kiekio, atgabento pagal reparacijų sutartį.

KAM TAI REIKIA ŽINOTI?

Išties, o kam kiršinti tautas? Kam gadinti reputaciją? Gal verčiau “nepraleisti progos patylėti”, kaip sakė tas prezidentas? Galų gale, pokarinė Vokietija atsiprašė visų šimtus kartų, išmokėjo nukentėjusioms šalims daugiau kaip 100 milijardų markių reparacijų, įvykdė žymiąją “denacifikaciją”. Jei reikės, sumokės ir dar – vargas nugalėtiesiems! Ko dar reikia?

Sovietinės okupacijos laikais buvo išleista daug knygų bei brošiūrų ir lietuvių kalba apie vokiškų kompanijų dalyvavimą grobuoniškuose Hitlerio karuose. Buvo minima šimtai šiandien garsių kompanijų ir jų vadovų – praeityje SS narių ar Hitlerio draugų (jų portretus šiandien galima išvysti puošniuose korporaciniose brošiūrose ar tų kompanijų biuruose), kaip “denacifikacijos” mito įrodymus. Tačiau absoliuti dauguma sovietinių žmonių tų kompanijų gaminių nematė, su tais vadovais pasikalbėti negalėjo, todėl ir pavadinimų įsiminti beveik nebuvo reikalo.

Tačiau ilgainiui tos brošiūros nusimėtė, o šiandien tie pavadinimai čia – pas mus. Ir argi mūsų neskatina pirmyn noras pažinti aplinkinį pasaulį? Ir kaip teisingai sakė siaubo romanų rašytojas Stephenas Kingas: “mes renkamės prekės ženklus kaip savo geriausius draugus”.

Taigi, kas jie buvo per karą, tie mūsų “geriausieji draugai”?

KAIP VISKAS PRASIDĖJO

Po “Niurnbergo įstatymų”, pradėjusių žydų ir jų verslų persekiojimą, nacių valdžia nusprendė, kad Vokietijos žydai turi šaliai “ne didesnę vertę, nei juodadarbiai”.

Pirmoji žydų-vergų grupė pradėjo darbą Mauthauzeno stovykloje 1938 metų kovo 16 dieną. 1939 metų kovo 4 dienos dekretu “dėl žydų įdarbinimo” buvo įteisintas visų žydų priverstinis įdarbinimas visoje Vokietijos teritorijoje. Netrukus po Lenkijos užpuolimo, buvo įkurti pirmieji getai ir žydai buvo priverstinai įdarbinti visoje “Generalinėje gubernijoje” (taip naciai oficialiai vadino okupuotąją Lenkijos dalį). 1939 metų spalį buvo priimtas įstatymas, mobilizuojantis darbams visus žydus nuo 14 iki 60 metų amžiaus, ir 1941 metų kovą visi Vokietijos žydai nuo penkiolikos iki 65 metų amžiaus buvo mobilizuoti “savanoriškam” darbui.

”Savanoriškas” darbas iš esmės reiškė visišką beteisiškumą, niekingus atlyginimus (tradicinis atlyginimas – pusantros reichsmarkės per dieną) ir ilgas darbo dienas. Be to, darbininkų dar laukė ir konclageriai. Paradoksalu, bet “Reichsbahn” išvežiojimas į konclagerius buvo apmokamas pačių žydų. Ir tai buvo komercija, o ne valstybės užsakymas, netikėtai labai pagyvinęs Vokietijos geležinkelių kompanijos verslą. Pagal valstybės kontraktus, žydai mokėjo grupinius tarifus ir džiaugėsi taip sutaupę pinigų.

1942 metų pradžioje, oficialiai paskelbus Galutinio sprendimo koncepciją, naciai įdiegė naują fizinio naikinimo politiką – “Vernichtung durch Arbeit” – “Naikinimas per darbą”, pagal kurią žydams trumpam buvo leidžiama pagyventi, kad jie spėtų atlikti šį tą naudingo šaliai. Tačiau galutinis tikslas buvo akivaizdus – išnaikinti nelaimėlius, Planas buvo diegiamas koordinuojant su Vokietijos verslo kompanijomis, kad jie galėtų integruoti savo gamyklas ar verslus netoli koncentracijos stovyklų. Taip šalia Dachau koncentracijos stovyklos oietinėje Vokietijoje veikė virš 30 vien ginkluotės gamyklų, kuriose dirbo 30 tūkstančių kalinių.

Nacistinėje “vergų” darbo sistemoje dominavo didžiosios verslo kompanijos. Kompanijos sprendimas pasinaudoti “vergų” darbu buvo visiškai savanoriškas, tačiau trūkstant darbo jėgos (beveik visi sveiki vokiečių vyrai kovojo frontuose), ekonominiu požiūriu jis buvo neišvengiamas.

Nors iš pradžių “vergų” darbą naudojo daugiausia valstybinės kompanijos – “Brabag”, “Herman Goring” korporacija ir “Volkswagen” arba karinės technikos bei ginklų gamintojai, tokie kaip “Junkers”, “Messerschmitt”, “Heinkel”, “Krupp”, “Dynamit Nobel” ar “Rheinmetall-Borsig”, tačiau iki 1943 metų beveik kiekviena didelė privati korporacija – tokia kaip BMW, “AEG-Telefunken”, “Siemens”, “Daimler-Benz”, “Schering” ir “IG Farben” grupę sudarančios komapnijos – “Bayer”, BASF, “Hoechst” ir AGFA, kartu su amerikietiškų firmų “Ford” bei “General Motors” (“Opel”) padaliniais Vokietijoje – nebejuto jokių skrupulų naudotis “vergų” darbu. Iki 1944 metų pabaigos, vienas su puse milijono getų ir koncentracijos stovyklų gyventojų buvo prikaustyti prie didžiųjų kompanijų (iš viso per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje bei jos okupuotose teritorijose dirbo nuo 8 iki 12 milijonų “vergų” – šiandien iš jų yra išlikę gyvų apie milijoną).

Vidutiniška vieno “vergo” darbinio gyvenimo trukmė buvo du metai, per kuriuos jis vidutiniškai dirbo apie 7000 valandų (beveik 10 valandų kasdien). Apie “vergų” darbo sąlygas nebūtina net rašyti – apie tai išleista begalės knygų, kinofilmų, archyvuose išlikę milijonai dokumentų, paliudijančių vieną paprastą tiesą – “vergai” neturėjo iliuzijų dėl išgyvenimo.

Bet kurioje didesnėje koncentracijos stovykloje neišvengiamai atsirasdavo ir kokios nors vokiškos kompanijos filialas – nejaugi kaliniai stums dienas už spygliuotos vielos veltui? Pagal “Chronique de la Seconde Guerre mondiale, eds Chronique 1990. Annexe 3” žinyne pateiktus duomenis, tarp kelių tūkstančių kompanijų, naudojusių koncentracijos stovyklų darbo jėgą, pavadinimų galima išvysti ir daugelį, mums pažįstamų iki skausmo:

AEG (Štuthofe ir Rygoje), BAYER (Mauthauzene), BMW (Buchenvalde, Dachau, Papenburge ir Zaksenhauzene), AGFA (Dachau), SHELL (Nojengame), SIEMENS (Aušvice), DAIMLER BENZ (Širmeke), FORD (Buchenvalde), VOLKSWAGEN (Nojengame) ir begales kitų, tokių, kaip ELECTROLUX AG, siuvimo mašinų gamintojos PFAFF AG, celiuliozės gamintojos LUBECA-WERKE ALTONA (šiandien priklausančios “AssiDomän” grupei), automobilinės aparatūros gamintojos BLAUPUNKT (karo metu gamino ausines Vermachto radistams), OPTA RADIO (šiandieninės “Loewe” dalis) ir pačios televizorių gamintojos LOEWE.

HUGO BOSS

Dailioji juoda uniforma, kurią vilkėjo Štirlicas, kaip ir visos SS narių uniformos, darančios bet kurio stoto vyriškį vyrišku (neveltui dizaineris Karlas Lagerfeldas neseniai SS uniformą pavadino “seksualiausiu žmonijos istorijoje rūbu”) neatsirado iš niekur. Šias milijonų pasaulio žmonių keliančias siaubą, tačiau ir slaptą susižavėjimą uniformas 1936 metais sumodeliavo Hugo Bossas, nuo to laiko Trečiajame Reiche buvęs atsakingu ir už jų serijinę gamybą, taip pat – esesininkų aksesuarų gamybą.

Hugo Bossas įkūrė gatavų drabužių kompaniją 1923 metais, ir jo vardo pripažinimas, beje, neatėjo iš karto. “Hugo Boss” kovojo dėl savo išlikimo, nuolat balansavo ties bankroto riba, tačiau suklestėjo būtent Trečiojo Reicho metais. SS vadui H.Himmleriui patiko kompanijos pasiūlyti uniformų modeliai, valstybiniai užsakymai pasipylė vienas po kito, ir būtent Hugo Bossas buvo žmogus, vėliau patobulinęs esamas hitlerjugendo bei Vermachto kariškių uniformas. Karo pabaigoje praktiškai visos Trečiojo Reicho uniformos (išskyrus laivyno bei Liuftvafės) buvo sukurtos pagal H.Bosso brėžinius, tačiau faktas, kad vokiečiai vilkėjo garsaus dizainerio rūbus, negelbėjo nacistų – rusų tankų vikšrams buvo tas pats, kokias “seksualias” uniformas vilkinčius vokiečius traiškyti.

Esesininkų uniformos buvo siuvamos “Hugo Boss” fabrike Metzingeno mieste, beje, daugiausiai darbo atliko vergės iš Rusijos (iš trijų milijonų tarybinių piliečių, per karą išvežtų priverstiniams darbams į Vokietiją, daugiau nei pusė buvo moterys).

Po karo Hugo Bossas buvo pripažintas “Trečiojo Reicho oportunistu” (denacifikacijos metu naudojamas terminas), iš jo buvo atimta balsavimo teisė, ir pabaigai teismas pridėjo dar 80 tūkstančių markių baudą. Hugo Bossas džiaugėsi taip lengvai išsisukęs ir mirė 1948 metais.

Šeimos verslą perėmė jo sūnus. 1953 metais “Hugo Boss” vėl pradėjo gaminti kostiumus civiliams, o septintajame dešimtmetyje tapo madingų brangių rūbų gamintoju. Dabar “Hugo Boss” priklauso ir Lietuvoje “Liteksą” valdančiai italų koncernui “Marzotto Group”. Nė vienas Bossų šeimos narys šiuo metu nedalyvauja savo prosenelio vardu pavadintos kompanijos veikloje.

Kaip 1997 metais laikraštyje “Washington Post” buvo paskelbti faktai apie tai, kad esesininkų uniformas siuvo “Hugo Boss”, kompanija šią informaciją neigė, vėliau – teisinosi (“tokiu atveju, reikia apkaltinti ir Coco Chanel, nes ji irgi buvo simpatizavo naciams bei artimai draugavo su vokiečių aristokratais”), galų gale – ir atgailavo: “Nuo to laiko praėjo 50 metų. Mūsų dabartinė kompanija nėra už tai atsakinga. Mes gaminame madingus rūbus, ir šiais laikais nė už ką nesiimtumėme siųti SS uniformų…”

BMW

Šią visiems Lietuvos kaimo žmonėms pažįstamo pavadinimo kompaniją 1913 metais Miunchene įkūrė Karlas Friedrichas Rappas lėktuvų varikliams gaminti. Šios trys raidės tai ir reiškia “Bayerische Flugzeug-Werke”. Mėlynai baltas BMW logotipas simbolizavo Bavarijos vėliavą ir lėktuvo propelerį.

Hitleriui atėjus į valdžią bei Antrojo pasaulinio karo metais BMW tapo pagrindiniu variklių tiekėju Liuftvafei, ir motociklų tiekėju Vermachtui. Iki karo pabaigos BMW pagamino virš 30 tūkstančių vieno galingiausių pasaulyje lėktuvų variklių “801” ir sukūrė reaktyvinį variklį BMW003, įmontuotą raketiniuose sviediniuose V1 (“Fau”).

Meniniuose filmuose bei kronikose apie karo pradžią matomi vokiečių armijos motociklai (net ir tie su priekabomis) buvo taip pat BMW gaminys. Vokiečių žvalgai fronte ypač vertino BMW “R12” ir BMW “R75” motociklus, kuriais neatsisakydavo pralėkti ir esesininkai bei tankų divizijų žvalgai.

Prieš karo pabaigą beveik visos BMW gamyklos buvo subombarduotos, išskyrus likusias rytinėje Vokietijos teritorijoje (Eisenach-Dürrerhof, Wandlitz-Basdorf and Zühlsdorf) – jas išmontavo išsivežė rusai. Kalbama, kad pirmosios “Pobiedos” buvo sukurtos pagal BMW brėžinius. (Kaip žinia, rusai niekada nesibodėjo pasiimti technologinių trofėjų – tarybiniai “IŽ” motociklai buvo gaminami pagal pilnai išmontuoto ir išvežto vokiškųjų motociklų kompanijos DKW brėžinius bei įrangą, FED fotoaparatų gamyboje buvo naudojama “Carl Zeiss” trofėjinė optika. Lenkai pasiėmė sau visą vokiškų “Stoewer” automobilių gamyklą, gaminusią garsiuosius “Stoewer Greif” viduriniosios klasės autombolius.)

Po karo BMW pripažino, kad jų gamyklose prie Dachau koncentracijos stovyklos dirbo 25-30 tūkstančių kalinių bei karo belaisvių, daugiausiai remontavusių lėktuvų variklius.
.
DAIMLER-BENZ

“Daimler-Benz AG” (dabar – “Daimler-Chrysler”) kompanija buvo įkurta 1926 metais, susijungus “Benz&Cie.” ir “Daimler Motoren Gesellschaft” bendrovėms, nuo tų metų pradėjusioms gaminti ir automobilius su “Mercedes-Benz” prekės ženklu. “Daimler” dar 1886 metais pagamino pirmąjį pasaulyje automobilį, todėl visai pagrįstai kompanijos įkūrėjai yra vadinami “automobilio tėvais”.

Dar iki 1933 metų “Daimler-Benz” rėmė Hitlerį ir jo partiją, už tai Trečiojo Reicho metais gavo daugybę pelningų užsakymų ginkluotei gaminti, bei mokesčių lengvatas. Būtent dėl to “Daimler-Benz” tapo vienu pirmaujančių automobilių koncernų pasaulyje (1932-1940 metais kompanijos produkcija išaugo 830 procentų).

Neegzistuojantis nedarbas ir karas sąlygojo darbo jėgos trūkumą, todėl “Daimler-Benz” 1941 metų sausį gavo pasiūlymą “produktyvumui padidinti” pasirinkti “stipresnių vyrų” iš prancūzų karo belaisvių stovyklų Marienfelde ir Genshagene. Kompanijos direktorių valdyba nusprendė, kad “nėra kliūčų naudoti karo belaisviams dirbti Gaggenau gamykloje”, ir nuo tol kompanijos apetitas vergams tik augo.

1941 metų viduryje į “Daimler-Benz” gamyklose pradėjo dirbti ir tarybiniai karo belaisviai, o tų pačių metų pabaigoje kompanija jau buvo visiškai priklausoma nuo vergų darbo.

Rusai visgi dar turėjo šiek tiek savigarbos – pirmieji tarybiniai karo belaisviai, dirbę “Daimler-Benz” gamyklose išgarsėjo visame Reiche savo streikais ir sabotažu, tad susidorota su jais buvo negailestingai – skubiai sušaudant arba išsiunčiant į “mirties stovyklas”. 1942 metais Lenkijos mieste Rzeszowe specialiai “Daimler-Benz” buvo atidarytas variklių gamykla “Flugmoterenwerk Rzeszow”, kurioje dirbo Vokietijos Darb ministerijos atrinktų 450 “geriausių žydų darbininkų”, kuriuos vis dėlto 1943 metais pakeitė lenkai, nes tuometinė “Daimler-Benz” vadovybė buvo nusiteikusi itin antisemitiškai. Pasak istoriko Bernardo Bellono knygos “Mercedes in Peace and War”, (1990), gamyklos vadybininkai vokiečiai –“Daimler-Benz” darbuotojai nužudė aštuonis žydus darbininkus.

1944 metų gruodį “Daimler-Benz” fabrikuose dirbo 26,958 užsieniečiai, 4,887 karo belaisviai ir tūkstančiai koncentracijos stovyklų kalinių, gaminusių lėktuvus, tankus ir povandeninių laivų variklius. (Po karo buvo teigiama, kad “Daimler-Benz” buvo pagaminę ir pirmąsias “mobiliąsias dujų kameras”, tačiau faktų šiam teiginiui paremti nėra). Aišku, dar iki to laiko tūkstančiai darbininkų jau buvo žuvę, pabėgę ar perkelti į kitas, žiauresnes koncentracijos stovyklas. Karui artėjant prie pabaigos ir aiškėjant, kad Vokietija jį pralaimės, vergų sąlygos “Daimler-Benz” gamyklose darėsi vis žiauresnės ir barbariškesnės, vadovybė – atšiauresnė, vis daugiau kalinių buvo išsiunčiama į “mirties stovyklas”.

Po karo “Daimler-Benz” vis dėlto nesistengė slėpti savo archyvų, susijusių su veikla Trečiojo Reicho metais ir netgi parėme Neilo Gregoro knygą “’Daimler-Benz’ Trečiajame Reiche”, kurioje išsamiai buvo nušviesti visi kompanijos padaryti nusikaltimai žmonijai. Tačiau “Daimler-Benz” išliko išdidi – po karo ji spjovė į arabų boikotą bei grasinimus ir kartu su “Volkswagen” bei “Ford” darė verslą su Izraeliu.

FORD/OPEL/GENERAL MOTORS

Hitleris žavėjosi Henriu Fordu ir vadino jį savo “įkvėpimu”. Savo knygoje “Mein Kampf” Hitleris vadino H.Fordą “vieninteliu amerikiečiu, išvengusiu žydų kontrolės”, ir 75-ojo H.Fordo gimtadienio proga 1938 metais, apdovanojo automobilių pramonės magnatą “Didžiuoju Vokietijos Erelio ordinu” – tai buvo aukščiausias Vokietijos valstybinis apdovanojimas, kokį tik Reichas galėjo suteikti ne vokiečiui.

Už ką H.Fordas nusipelnė tokių žmogėdros pagyrų?

Sunku H.Fordą pavadinti vien paprastu antisemitu – jo plačiai žinoma neapykanta žydams buvo tiesiog patologinė. Dar 1921 metais H.Fordas išleido knygą “Tarptautinis žydas, pasaulinė problema”, ir iki pat savo gyvenimo pabaigos savo leidžiamame laikraštyje nesiliovė ūdęs ir keikęs žydų.

Tačiau Hitlerio palankumo H.Fordas nusipelnė nė vien už tai.

Kaip žinia, nė vien vokiškos ar prancūziškos kompanijos dirbo nacių karo mašinai. Nevengė turėti verslo ryšių su nacistais ir “Kodak”, “DuPont” ar “Shell” korporacijos. Lig šių dienų tebegvildenama istorijos, kaip “General Electric” per savo kompaniją, šiandien žinomą Lietuvoje lemputėmis “Osram”, finansavo Hitlerio atėjimą į valdžią. Tačiau labiausiai verslu nacistinėje Vokietijoje pagarsėjo automobiliniai gigantai “Ford” bei “General Motors” (kuriam nuo 1929 metų priklausė ir “Opel” kompanija – didžiausia Europoje automobilių ir didžiausia pasaulyje dviračių gamintoja). Užfiksuota galybė paradoksalių atvejų, kai iš abiejų fronto pusių amerikiečiai ir vokiečiai susiremdavo vairuodami tų pačių kompanijų pagamintus džipus, sunkvežimius bei tankus.

1931 metais Kiolne “Ford Motor” kompanija pastatė pirmąją “Ford-Werke AG” automašinių gamyklą, kuri veikia ir šiandien, kaip “Ford Europe” būstinė. Po 1933 metų, ankstyvuoju nacių režimo periodu “Ford-Werke” ir “Opel” atsakančiai pasipelnė iš Vokietijos “motorizavimo” programos ir daug investavo į Vokietijos perginklavimo projektus. Verslas plėtėsi – 1935 metais netoli Berlyno “General Motors” atidarė pirmąją savo sunkvežimių gamyklą, po trijų metų pačiame Berlyne buvo atidaryta ir “Ford” sunkvežimių gamykla. JAV karinė žvalgyba turėjo duomenų, kad abi kompanijos vykdo ir vokiečių armijos užsakymus, tačiau oficialiai tai darė kompanijų dukterinės įmonės, kurios iki 1939 metų rugsėjo jau kontroliavo 70 procentų Vokietijos automobilių rinkos.

Verslas yra aklas politiniams interesams. Prieš Vokietijos invaziją į Čekoslovakiją, “Ford” gamykla skubos tvarka įvežė iš Amerikos anksčiau užsakytų sunkvežimių ir spėjo juos surinkti Vokietijos armijai pagal naujus grafikus. Kai 1938 metais Vokietijos armija įžengė į Čekoslovakiją, “General Motors” vadovas Alfredas P. Sloanas pareiškė, kad tai: “grynai Vokietijos biznis. Vokietijos politika nėra ‘General Motors’ biznis”, ir niekada nesvarstė planų uždaryti savo gamyklą ar boikotuoti Vokietijos valstybinius užsakymus. Toks požiūris tenkino Hitlerį, ir netrukus James Mooney, Generalinis “General Motors” direktorius Europoje, taip pat buvo apdovanotas “Auksinio erelio ordinu”.

Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, 1939 metais “Opel” konvertavo savo didžiausią gamyklą gaminti lėktuvų varikliams. Abi kompanijos persikvalifikavo gaminti tik sunkvežimius karo reikmėms.

“Ford” buvo antra pagal dydį sunkvežimių tiekėja Vermachtui, “General Motors”, neskaitant užsakymų Sausumos kariuomenei, gamino ir tūkstančius variklių sistemų Liufvafės lėktuvams. Nenuostabu, kad tuo pat metu abi kompanijos Amerikoje taip pat pelnėsi ir iš analogiškų JAV armijos užsakymų.

Per visą karą “General Motors” ir “Ford” dukterinės įmonės karo metais kartu pagamino 90 procentų tritonių Vermachto sunkvežimių ir daugiau kaip 70 procentų Reicho vidutinių bei sunkiųjų sunkvežimių. Tai buvo Vokietijos armijos transporto sistemos stuburas. JAV karinė žvalgyba 1943 metais apie “Ford” indėlį į Vermachto apginklavimą pranešė, kad “iš 350 tūkstančių sunkvežimių, kuriuos 1942 metais turėjo Vokietijos armija, 100-120 tūkstančių buvo pagaminti ‘Fordwerke’ gamyklose. Iš visų Vermachto 650 tūkstančių visų rūšių transporto priemonių, 15-20 procentų buvo pagaminti “Ford”, tarp jų – ir 10 tūkstančių priekabų.” “Opel” gamykla Brandenburge gamino “Opel Blitz”, kuris buvo vadinamas “geriausiu vokiečių armijos tritoniu suknvežimiu”.

Tiek “Ford”, tiek “General Motors” po karo buvo buvo kaltinami, kad jau 1940 metų vasarą jų gamyklose dirbo karo belaisviai iš Belgijos ir Prancūzijos, o juk tuometinei “Opel” gamyklai vadovavo amerikietis. Karo metu, kaip ir po karo, tiek “General Motors”, tiek “Ford” Amerikoje visada tvirtino, kad buvo praradę savo dukterinių įmonių kontrolę ir neturėjo joms jokios įtakos. Tačiau Karo nusikaltimų komisija ištyrė, kad Robertas Schmidtas, paskirtas vadovauti “Fordwerke” gamykloms 1939 metais, teigė, kad kompanija naudojo vergų darbą Kiolne esančioje gamykloje netgi lig tol, kol gamyklos neperėjo nacių patikėtinių rankosna. Juoba kad JAV karinės žvalgybos duomenimis, “Ford” kompanijos vadovybė dažnai bendraudavo su savo gamyklomis nacių okupuotoje Prancūzijoje.

Vėlgi likimo ironija, bet po karo tiek “General Motors”, tiek “Ford” reikalavo reparacijų iš JAV vyriausybės už sąjungininkų aviacijos subombarduotas savo gamyklas Vokietijoje. Varnas varnui akies nekirs. Netgi amerikiečių lakūnai žinojo, kur yra jų tėvynainių gamyklos. Nors Kiolno miestas per bombardavimus buvo sulygintas su žeme, “Fordwerke” gamykla ten liko beveik nepaliesta. 1967 metais JAV vyriausybė “General Motors” kompanijai sumokėjo 33 milijonų dolerių kompensaciją už amerikiečių aviacijos subombarduotą “Opel” gamyklą Ruselsheime.

Ne taip pasisekė rytinėje Vokietijos pusėje buvusioms “Opel” gamykloms. Jas išmontavo ir išsivežė rusai. Sakoma, kad 1938 metais sukurtas “Opel Kadett” tapo pirmuoju tarybiniu “Moskvičiumi”…

SIEMENS

Viena didžiausių šio meto Vokietijos kompanijų ”Siemens” buvo įkurta 1847 metais, kaip telegrafo įrangos kompanija “Telegraphenbauanstalt von Siemens & Halske”, kurios įkūrėjas Werneris Siemensas (1816–1892) – padarytas didiku Werneriu von Siemensu 1888 metais – išrado būdą, kaip gutaperču izoliuoti varinę vielą, kas įgalino juos nutiesti pirmąją Prūsijoje telegrafo liniją. “Siemens” pavadinimas visada asocijavosi su pažanga ir techninėmis inovacijomis. Būtent “Siemens” dėka atsirado pirmasis Vokietijoje elektrinis traukinys (1879), pirmasis gatvių apšvietimas elektra ir elektrinis liftas (1880), bei tramvajus (1881).

Tiesą sakant, “Siemens” kompanijai atsirūgo abu pasauliniai karai. Per Pirmąjį “Siemens” prarado 40 procentų savo turto dėl verslo užsienyje bei patentų ekspropriacijos. Po Antrojo kompanija prarado 80 procentų viso savo turto. 90 procentų “Siemens” nuosavybės TSRS okupacinėje zonoje buvo eksproprijuota. Kompanijos vadovas Hermannas von Siemensas (1885-1986) buvo trumpam internuotas (1946-48), o trylika “Siemens” direktorių buvo teisiami už vergų darbą “Siemens” gamyklose Aušvico bei Buchenvaldo koncentracijos stovyklose. Amerikiečiai ir anglai taip pat naikino ir išmontavo daug “Siemens” fabrikų vakarinėje Vokietijos dalyje, kol prasidėjęs šaltasis karas privertė juos liautis ir atkurti “Siemens” galybę, rūpinantis Vakarų Vokietijos ekonomikos atgimimu. Taip naujai sukurta “Siemens AG” 1966 metais tapo viena didžiausių pasaulyje elektrotechnikos kompanijų.

Kuom “Siemens” neįtiko prieš fašizmą kovojančios tautoms? Visų pirma, kompanijos pavadinimas neišvengiamai asocijavosi su “vokiškuoju imperializmu”. Kaip sakė pagrindinis Brežnevo laikų ideologas Michailas Suslovas, 1941 metų rugsėjo 24 dieną kalbėdamas Stavropolio krašto partinio aktyvo susirinkime: “Vokietijos fašistai siekia, kad pasaulyje įsiviešpatautų plėšikiška, grobuoniška, išnaudotojiška hitlerių, geringų, krupų, simensų bei kitų fašizmo ir imperializmo vadeivų gauja, kad pasaulio šalys būtų paverstos Vokietijos monopolijų kolonijomis”. Antra, “Siemens” elektros inžinerijos padalinys “Siemens-Schukert” buvo pagrindinis Vokietijos karo laivyno rangovas.

Išvis, vokiečių povandeninių laivų statybos programoje sklando nemažai šiandien pažįstamų vardų – kartu su “Siemens-Schukert”, AEG, dabartinės ABB dalis “Brown, Boverie & Co.” gamino elektrinius variklius, šiandieninės “Varta” dalis “Accumulatoren Fabrik AG” – akumuliatorius, o dyzelinius variklius – šiandieninis sunkvežimių gigantas MAN. Šiandien beveik kiekviename “Sony” fotoaparate randamos “Carl Zeiss” optikos kompanija gamino periskopus, Blaupunkt” – ausines. Vis dėlto daugiausiai : optikos kompanija gamino persikopus. Neneuostabu, kad povandeninių laivų statybai nuo 1943 metų buvo pastatytos ir dvi koncentracijos stovyklos, kurių vergai gamino akumuliatorius, variklius bei torpedas.

Pati “Siemens” kompanija nors karo metu gamino ir tokią taikią produkciją kaip gramofonus, tačiau, kaip ir AEG, gamino elektros įrengimus praktiškai visai karinei technikai. “Siemens” turėjo ir gamyklas Ravensbriuko bei Bobreko koncentracijos stovyklose, kur gamino elektros įrangos detales, tiekiamas kitoms koncentracijos stovykloms, pavyzdžiui, aukštos įtampos spygliuotą vielą.

Prancūzų istoriko Jean-Claude Pressaco knygoje “Les crematoires d’Auschwitz” (“Aušvico krematoriumai”) teigiama, kad, “Siemens” inžinieriai ne sykį pateikdavo naciams pasiūlymų, kaip efektyviau naikinti… ne, ne žmones, bet įvairiausius gyvius konclageriuose, sukeldavusius nepatogumų ne vien ten laikomiems vergams, bet ir jų sargybiniams esesininkams, pavyzdžiui uteles. “Siemens” buvo pagaminę trumpųjų bangų principu veikiantį aparatą skirtą blusoms naikinti. Manoma, kad karo pabaigoje juo buvo išmėginta naikinti ir žmones, tačiau akivaizdžių įrodymų šiam teiginiui paremti trūksta. Tačiau ir garsusis pesticidas “Ciklonas B” iš pradžių buvo sukurtas utelėms naikinti, tik vėliau jis buvo pritaikytas ir dujų kamerose.

Inžinerinė vokiečių mintis karo metu niekada nebuvo nutrūkusi, kuriant masinio naikinimo aparatus ir jų pritaikymą – istorija mini bandymus virti muilą iš nužudytųjų žydų, bandymus elektra žudyti žmones vandens baseinuose, įkaitintų metalinių plokščių presus… Kuriant šiuos prietaisus neišvengiamai dalyvaudavo ir “Siemens” konstruktoriai.

1944 metais “Siemens” fabrikuose dirbo 244 tūkstančiai darbuotojų, iš jų – 50 tūkstančių vergų. Kompanijos gamyklos buvo toks svarbus taikinys sąjungininkų aviacijai, jog nuolat buvo kilnojamos iš vienos vietos į kitą.

MIRTIES VARDAS – IG FARBEN

Jei po karo pabaigos sąjungininkai ir neabejojo dėl kurios nors Vokietijos kompanijos likvidavimo, tai garantuotai buvo “IG Farben” – tiesioginių mirties priemonių gamintoja ir Trečiojo Reicho beširdiškumo simbolis.

“IG Farben” (sutrumpintai nuo “Interessen-Gemeinschaft Farbenindustrie AG”) (“Dažų pramonės akcinė bendrovė) buvo vienas didžiausių Vokietijos pramonės konglomeratų, suformuotas dar 1925 metais. Iš pradžių jį sudarė tik dažų gamintojų kompanijos, tačiau netrukus į “IG Farben” sudėtį buvo įtrauktos ir kitos chemijos bei farmacijos įmonės. Atskirai paėmus, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą “IG Farben” sudariusios kompanijos pasaulio chemijos gaminių rinkose turėjo beveik monopolį, kurį prarado per karą, todėl susivienijimas trečiajame dešimtmetyje buvo natūralus bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta.

“IG Farben” kartelio branduolį sudarė šios kompanijos:

AGFA (“Aktiengasettschaft fuer Anilanfabrikaten Berlin”)
“Casella” (“Leoplod Cassella & Co.” Frankfurt)
BASF (“Badische Anilin und Soda Fabrik”)
“Bayer” (“Farbenfabriken vorm. Friedrich Bayer & Co. Leverkusen”)
“Hoechst” (“Farbwerke vorm. Meister Lucius und Bruening Hoechst am Main”)
“Huels”
“Kalle” (“Kalle & Co. Biebrick”w).

AGFA vienu metu buvo tapusi didžiausia Europoje fotomedžiagų gamintoja. “Hoechst” finansavo Paulo Ehrlicho tyrimus, per kuriuos buvo sukurtas salvarsanas, vaistas sifiliui gydyti. Tai atnešė ne tik Nobelio premiją ir amžiną šlovę P.Ehrlichui, tačiau ir “Hoechst” monopolį neįtikėtinai pelningam vaistui. “Hoechst” mokslininkai taip pat išrado novokainą. Tai buvo antras vaistas, atnešęs “Hoechst” kompanijai pasaulinį pripažinimą ir pelnęs “pasaulio vaistinės” titulą.

“Bayer” pasiekimai farmacijos srityje buvo dar įspūdingesni. Iš kompanijos laboratorijų atsirado aspirinas bei heroinas, kuris tais laikais buvo naudojamas narkomanams nuo morfijaus gydyti, bei kosuliui malšinti (ypač efektyvus vaikams). Vėliau, jau Antrojo pasaulinio karo išvakarėse “Bayer” sukūrė metadoną, sintetinį morfijaus pakaitalą. (iš pradžių jis buvo pavadintas “dolofinu” – Hitlerio garbei). Šiandien metadonas naudojamas priklausomybei nuo heroino gydyti…. Sulfanilamidiniai vaistai taip pat atsirado “Bayer” laboratorijose, kaip ir atabrinas, efektyviausias vaistas nuo maliarijos. Ir vargiai ar šiais laikais kuri nors pasaulio vaistinė ar ligoninė neturi “Bayer” gaminių.

BASF pavadinimas nebuvo labai žinomas kiekvienai Vokietijos namų šeimininkei, tačiau buvo itin vertinamas pramoniniuose sluoksniuose (Tarybų Sąjungoje užaugusieji turbūt atsimena BASF audiokasetes?). Ši kompanija dar XIX amžiuje sukūrė naujas dažymo technologijas, susintetinusi anksčiau tik iš Kinijos gaunamą indigo dažą. BASF mokslininkai taip pat sukūrė sintetinius nitratus, ir 1909 metais pagamino pirmąjį amoniaką. Jis tiko ne tik trąšų, bet ir parako gamybai – amoniako išradėjas Carlas Boschas gavo už jį Nobelio premiją, o besirengianti karui Vokietija atsiribojo nuo priklausomybės užsienio rinkose. Beje, šis išradimas padėjo pamatus ir sintetiniam benzinui sukurti, kas vėliau dar labiau įgalino Vokietija autonomiškai ruoštis karui.

Nuo 1926 metų, vadovaujama Carlo Boscho, “IG Farben” gamino viską, kas tik buvo įmanoma tuometinei chemijai: vakcinas, serumus, sulfatus, tačiau ir nuodingas dujas bei raketinį kurą. Vos keli universitetai galėjo prilygti “IG Farben” karteliui Nobelio premijų laureatų gausa (Paulas Ehrlichas, Fritzas Haberis, Carlas Boschas, Gerhardas Domagkas).
Konglomerato įtaka buvo tokia didžiulė, jog net Veimaro respublikos kancleris ir užsienio reikalų ministras Gustave Stresemannas sakė: “Be ‘IG Farben’ ir anglies, aš negalėčiau turėti jokios užsienio politikos”. Tačiau daugiausiai “IG Farben” pasitarnavo vis dėlto nacistams. Be šios kompanijos Hitleris nebūtų puoselėjęs planų užkariauti pasaulį.

Aljansas tarp Hitlerio ir “IG Farben” iš pirmo žvilgsnio atrodė nenatūralus ir keistas. Hitleris nekentė “IG Farben” už sudėtingą tarptautinio kartelio struktūrą bei neįprastai didelio žydų direktorių ar mokslininkų skaičiaus – savo valdymo pradžioje fiureris vadino “IG Farben” direktorių valdybą “nearijų irštva”. “IG Farben” vadovas C.Boschas buvo atvirai priešiškas nacistams. Tačiau Hitleriui reikėjo “IG Farben” genijų, o “IG Farben” reikėjo Hitlerio užsakymų ir paramos. Pirmoji užduotis, kurią Hitleris iškėlė “IG Farben” buvo išvaduoti Vokietiją nuo ryšių su naftos tiekėjais iš užsienio bei gumos plantacijomis, priklausiuosiomis Reicho priešams. “IG Farben” chemikams tai pavyko padaryti, ir jų išradimų pasekmė buvo žiauriausias ir labiausiai mechanizuotas karas žmonijos istorijoje. Penkis su puse metų Hitlerio tankai, sunkvežimiai ir lėktuvai buvo varomi “IG Farben” sintetiniais degalais, o jų ratai buvo pagaminti iš “IG Farben” sukurtos sintetinės gumos. Absoliučiai visi šimtas procentų Vokietijos sprogmenų bei sintetinio benzino buvo pagaminta “IG Farben” fabrikuose.

“IG Farben”, kasmet suteikdama nacių partijai 81 milijoną reichsmarkių buvo didžiausia nacionalsocialistų partijos finansuotoja 1933-1944 metais. Trys “IG Farben” direktoriai buvo SS nariai. Už tai Hitleris karteliui dosniai atsidėjojo – karo metu į “IG Farben” buvo įjungiamos analogiško profilio gamyklos, užgrobtose Austrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje ir Rusijos dalyje.

Didžiausia “IG Farben” gamybos bazė buvo įsikūrusi vietovėje, pavadintoje Aušvicu (Osvencimu)…

Aušvicas buvo didžiausias Trečiajame Reiche “žmonių naikinimo fabrikas”, tačiau koncentracijos stovykla buvo tik nedidelis priedas prie milžiniško pramonės megapolio, kurį sudarė “Siemens” ir “IG Farben” gamyklos. “IG Farben” dukterinė firma “IG Auschwitz”kontroliavo didžiauasią pasaulyje pramoninį kompleksą gaminantį sintetinį benziną bei sintetinę gumą. 1944 metais “IG Farben” gamyklose Aušvice dirbo 83 tūkstančiai vergų, kurių vidutinė aktyvaus darbo trukmė tebuvo trys su puse mėnesio – po to jų laukė dujų kamera ir krematoriumas. Apie jų darbą ir likimą yra sukurtas filmas “Šindlerio sąrašas”.

Antra užduotis, kurią “IG Farben” gavo iš Hitlerio, buvo sukurti efektyvias priemones žydams naikinti ir efektyvias priemones arijams gydyti. Su pirmąja dalimi “IG Farben” taip pat susidorojo puikiai. Pesticido “Ciklonas B”, kuriuo buvo nuodijami žmonės konclagerių dujų kamerose, patentas priklausė “IG Farben” kompanijai “Degesch”.

Nacių eksperimentai su žmonėmis koncentracijos stovyklose, kuriant naujus vaistus yra plačiai nušviesti tiek Vakarų, tiek tarybinėje žiniasklaidoje. Belieka tik priminti, kas buvo pagrindiniai tų eksperimentų užsakovai.

Pirmiesiems mediciniams eksperimentams Aušvice vadovavo SS majoras Dr.med.Helmuthas Vetteris, vykdęs juos “Bayer Leverkusen” kompanijos užsakymu. Ten pat sukinėjosi ir liūdnai pagarsėjęs Dr.Josephas Mengelė, vadovavęs sukuriant žymųjį Rutenolį. Netrukus prie “Bayer” prisijungė ir “Hoechst” serologijos-bakteriologijos departamentas, pradėjęs bandyti su Aušvico kaliniais naująją vakciną nuo šiltinės “3582”. Analogiškus tyrimus “IG Farben” farmacijos kompanijos vykdė ir Buchenvalde bei Dachau koncentracijos stovyklose.

Vėliau įkurtam “Bayer Centrui” vadovavo Wilhelmas Mannas, taip pat tuo metu buvęs ir “Degesch” direktorių valdybos nariu. “Bayer” mokslininkas prof. Gerhardas Domagkas, vėliau apdovanotas Nobelio premija už sulfonamido atradimą, šiuos vaistus išbandė ant kalinių, užkrečiamų gangrena ir gydomų “Bayer” antibiotikais. Mirtis įskaičiuota. Kitame Aušvico konclageryje, Birkenau veikė kitos žymios farmacijos kompanijos “Schering” tyrimų centras, vykdęs sterilizacijos eksperimentus.

SS dosniai patiekdavo bandomųjų žmonių “IG Farben” mokslininkams, kurie išbandė viską – vivisekciją, atliko tyrimus vaistams nuo šiltinės, geltonojo drugio, raupų, choleros ir difterito. Netgi miego piliulių.

Po karo 24 “IG Farben” direktoriai buvo teisiami JAV karo tribunole, garsiajame “IG Farben procese” (1947-1948). Daugelis jų buvo kaltinami nusikaltimais žmonijai, tačiau tik trylika direktorių buvo nuteisti kalėti nuo pusės iki aštuonerių metų. Likusieji buvo išteisinti, pavyzdžiui, AGFA direktorius Fritzas Grajewskis, nors tame pačiame tribunole buvo įrodyta, kad AGFA fabrikuose buvo gaminamos nuodingos dujos, kuriomis buvo žudomi žmonės. Vis dėlto “IG Farben” sukaupta patirtis pravertė amerikiečiams, kuriantiems savo cheminį ginklą. Buvęs “IG Farben” Tyrimų direktorius Dr.Otto Bayeris dirbo Amerikoje kuriant cheminę ginkluotę.

Pati “IG Farben” kompanija buvo oficialiai likviduota dėl “karo nusikaltimų” 1952 metais. Iš pradžių sąjungininkai planavo visą jos nuosavybę konfiskuoti ir visiškai pašalinti iš verslo ar gamybos (daugiau kaip pusė iš 42 “IG Farben” gamyklų buvo visiškai likviduotos). Tačiau vietoje to, 1951 metais 90 procentų kompanijos turto buvo išdalinta jos steigiamosioms kompanijoms, iš kurių šiandien yra belikusios tik AGFA, BASF ir “Bayer” (1951 metais įkurta “Hoechst AG” susijungė su prancūų kompanija “Rhone-Poulenc Rorer”, suformuojant šiais laikais žinomą farmacijos kompaniją “Aventis”).

Paradoksalu, tačiau kiekviena iš trijų išlikusių “IG Farben” kompanijų šiandien yra nepalyginamai didingesnė ir galingesnė, nei buvo jos “motina” savo aukščiausio pakilimo – 1944 metais. Dar svarbiau ir tai, o kas buvo mėgiama tarybinių agitatorių tema – beveik tris dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, BASF, “Bayer” ir “Hoechst” vadovai buvo buvę nacistai:

Carlas Wursteris, BASF direktorių valdybos pirmininkas iki 1974 metų, karo metais vadovavo kompanijai, gaminusiai “Cikloną B”.

Carlas Winnackeris, “Hoechst” direktorių valdybos pirmininkas iki vėlyvųjų 70-ųjų, praeityje buvo “smogikų” SA (“Sturm Abteilung”) narys ir “IG Farben” valdybos narys.

Curtas Hansenas, “Bayer” direktorių valdybos pirmininkas iki vėlyvųjų 70-ųjų vadovavo “žaliavų išvežimui iš okupuotų teritorijų”.

Tai siutino pasaulio žydus, ir šių kompanijų egzistavimas vis dar tebėra nuolatinių konfliktų objektas. BASF užsiutino pasaulio žydus, kai tik 1991 metais sulygino su žeme sau priklausiusius paskutinius krematoriumus bei dujų kameras buvusioje “IG Farben Schwarzheide” koncentracijos stovykloje (tiesa, kompanija teisinosi, kad toks delsimas buvo tik “biuriokratinė klaida”). “Bayer” vadovai niekada neleisdavo karo laikų tyrimų aukoms pasisakyti kompanijos akcininkų susrinkimuose. Oficiali kompanijos pozicija – “Bayer AG” nėra “Bayer Leverkusen” bei “IG Farben” atsakomybės peremėjas: “1925-1952 metais neegzistavo kompanija pavadinta “Bayer AG”, nei kaip “IG Farben” dalis, nei kas kita”. 2003 metais trečia pagal dydį Vokietijos chemijos kompanija “Degussa”, paaukojusi daug pinigų Holokausto memorialui Berlyne statyti ir pateikusi savo išrastą apsauginę medžiagą “Protectosil” skirtą nuo grafiti apsisaugoti, kuria yra padengti visi memorialo stelažai, sukėlė naują skandalą, nes paaiškėjo, kad būtent “Degussai” priklausė 42 procentai kompanijos “Degesch” akcijų – tais laikais, kai “Degesch” gamino “Cikloną B”.

Nors “IG Farben” buvo oficialiai likviduota 1952 metais, tačiau Frankurto vertybinių popierių biržoje iki pat 2003 metų buvo prekiaujama jos akcijomis – kaip tresto, valdančio keletą nekilnojamojo turto vienetų. Ilgiau nei pusę amžiaus “IG Farben” nemokėjo savo buvusiems vergams nė pfenigo, ir kiekvienais metais Frankfurte vykstantis metinis “IG Farben” susirinkimas tapdavo aršių protestų ir demonstracijų vieta – nes jos egzistavimas po 1952 metų ir buvo ta priežastis – išparduoti likusį turtą ir kompensuoti vergams jų darbą. “IG Farben” buvo paskelbta bankrutavusia tik 2003 metais, atidavus 255 tūkstančius eurų išgyvenusiems Holokaustą. Likęs tresto turtas buvo išparduotas už 10,7 milijonų eurų.

VOLKSWAGEN

“Volkswagen” pavadinimas neatsiejamai susijęs su mėgiamu Hitlerio draugu – Ferdinandu Porsche (1875-1951), kurio vardu pavadinta šiuolaikinio dizaino stilistika šiandien yra aukščiausios kokybės ženklas.

F.Porsche gyvenimas – tai nenutrūkstama virtinė įvairiausių inovacijų, gaila tik, kad jos ne visada buvo skirtos žmonijos gerovei. Jau būdamas trylikos F.Porsche sukūrė savo tėvui-ūkininkui dovaną gimtadienio proga – elektrinės modelį jų ūkiui, nors tais laikais apie elektrą mažai dar kas išmanė. O savo pirmąjį tanką jis sukonstravo jau per Pirmąjį pasaulinį karą.

Dar iki nacių atėjimo į valdžią, Vokietijoje jau buvo bandyta sukurti masinį “liaudies automobilį”. Užsiėmė tuo ir 1930 metais įkurtas “Porsche Biuro” (Autodizaino kompanija). Pirmąjį “Volkswagen” automobilį F.Porsche nubraižė popieriuje dar 1928 metais, tačiau jo užsakovui, “Ziundapp” motociklų gamintojui neužteko pinigų serijinei gamybai pradėti. Ranką ištiesė Hitleris. 1933 metais fiureris ir F.Porsche susitiko pirmą kartą. Hitleris paprašė jo sukurti automobilį, prieinamą kiekvienam Reicho gyventojui, “forma panašų į vabalą”. “Jūsų pageidavimas yra man įsakymas”, – atsakė F.Porsche.

Šis susitikimas patenkino abiejų pusių interesus – Hitleriui reikėjo vokiečių vienybę simbolizuojančio automobilio, F.Porshce – paramos savo talentui pasireikšti. Jis gavo iš fiurerio viską – nuo mokesčių lengvatų verslui iki vergų. Fiureris vystė Vokietijos transporto infrastruktūrą, teikė mokesčių lengvatas ir rėmė “Volkswagen” eksportą. F.Porschei buvo prieinama viskas – deficitinės žaliavos ir kreditai, eksproprijuotas žydų turtas ir valstybiniai užsakymai. Jis taip pat artimai draugavo su Vokietijos Darbo Fronto vadu Robertu Ley, SS vadovu Reichsfiureriu Heinrichu Himmleriu ir Vyriausiuoju reicho įgaliotiniu darbo reikalams Fritzu Sauckeliu. Pats F.Porsche 1937 metais savanoriškai tapo NSDAP ir SS nariu.

Reicho ideologų vadinamas “Didžiuoju inžinieriumi”, F.Porsche visą gyvenimą jautė deginančią aistrą konvejerinio darbo principui, kurį jis pats išvydo Fordo fabrikuose Detroite. Jis buvo apsėstas produktyvumo manijos ir norėjo visko gaminti dar daugiau ir greičiau. Ir prie pagrindinių H.Fordo sukurtų kertinių konvejerinio darbo postulatų – ilgesnių darbo valandų, greitesnio darbinių operacijų atlikimo ir laiko taupymo technologijų – F.Porsche pridėjo dar vieną – vergiją.

Vergų davė pati valstybinė santvarka. Kurto Voneguto žodžiais, “komunistai, žydai, pederastai ir kiti valstybės priešai” iš koncentracijos stovyklų stojo prie “Volkswagen” staklių. Prasidėjus karui, “Volkswagen” gamyklose dirbo ne mažiau nei 20 tūkstančių vergų – kurių daugumą sudarė karo belaisviai iš Rusijos, Lenkijos, Prancūzijos, Belgijos ir Nyderlandų.

1935 metais nuo konvejerio nuriedėjo pirmieji “liaudies automobilių” modeliai. 1938 metais buvo įkurta valstybinė kompanija “Volkswagenwerk GmbH”, netoli Wolfsburgo pilies pastatyta gamykla ir darbininkų miestas. 1939 metais pasirodė pirmasis garsiojo “Beetle” prototipas – VW38 modelis, netrukus paties fiurerio pervadintas “KdF wagen” – tai buvo optimalus “liaudies automobilis” – naujosios nacistų partijos ekonominės politikos simbolis.

Vis dėlto “Volkswagen” gamykla nedaug spėjo pagaminti automobilių, tais laikais kur kas svarbiau buvo gaminti granatas, minas, faustpatronus ir bombas.

F.Porsche, kaip Tankų komiteto pirmininkas, pats aktyviai dalyvavo kuriant naujus ginklus Vermachtui – jo sukurti tankai kariavo Afrikos smėlynuose ir Rusijos platybėse. Jis sukūrė tanką “Tigras” bei savaeigį pabūklą “Ferdinandas” (taip pavadinta jo garbei), pirmąją karo laikų amfibiją “Schwimmwagen”, Vermachto “džipą” “Kubelwagen” bei tanką “Pėlytė” – didžiausią Antrojo pasaulinio karo šarvuotį (jo gamyba buvo nutraukta dėl neįtikėtinai didelių gamybos bei eksploatacijos kaštų). F.Porsche vadovaujamos darbo grupės sukūrė, o “Volkswagen” gamyklos gamino Liuftvafės pasididžiavimus – “Ju88” bombonešį bei “Focke-Wulf” naikintuvus. F.Porsche sukūrė, o “Volkswagen” gamino net ir “keršto ginklus “(Vergeltungswaffen), tokius kaip reaktyvinius sviedinius V1, V2 ar skraidančias bombas “Fi103”, naudojamas prieš Britanijos salų civilius.

Ferdinandas Porsche nemėgo ilsėtis, ir jį visada erzino sėdinčio darbuotojo vaizdas. Jo aistra darbui netrukdavo virsti žiaurumu. “Volkswagen” gamyklose užsieniečiai vergai dirbo šaltyje, basi, mušami ir marinami badu. Garsusis nacių šūkis “Freude durch Arbeit” (“malonumas/džiaugsmas per darbą”) “Volkswagen” fabrikuose degeneravo į “Vernichtung durch Arbeit” (“išnaikinimas per darbą”), nes būtent dažniausiai darbo karjeros pabaiga juose būdavo tik mirtis. Vis dėlto be rusų karo belaisvių pačiai “Volkswagn” būtų riesta – 1945 metų pavasarį, 90 procentų iš 16 tūkstančių “Volkswagen” darbininkų buvo ne vokiečiai. Paradoksalu, bet būtent nacizmo priešai labiausiai ir padėjo jam gyvuoti…

Po karo F.Porsche vis dėlto nebuvo pakartas. Kaip jam pavyko išvengti savo artimiausių sėbrų lemties – H.Himmlerio (nusižudė), F.Sauckelio (pakartas), R.Ley (pasikorė kalėjime) ir kitų? Prasidėjus Šaltajam karui amerikiečiams reikėjo vokiečių pramonininkų patirties ir inžinerinių protų. Sakoma, kad net 1969 metais žmones į Mėnulį nugabenusi raketa buvo sukurta “Volkswagen” gamintos liūdnai pagarsėjusios V2 reaktyvinės raketos technologiniu pagrindu.

Okupacinė britų administracija padėjo atstayti subombarduotus “Volkswagen” fabrikus ir reikalavo, kad “KdFwagen” būtų gaminamas ir toliau. Prancūzai pareikalavo, kad F.Porsche sukurtų prancūzišką “KdFwagen” versiją ir net pervežė “Volkswagen” Wolfsburgo mieste buvusios gamyklos likučius į Prancūziją (rytinėje Vokietijos dalyje buvusios “Volkswagen” gamyklos buvo išvežtos į Rytus). Vis dėlto Peugeot šeimos iniciatyva F.Porsche Prancūzijoje buvo suimtas ir Dijono kalėjime praleido dvidešimt mėnesių, priverstinai it kokioje Gulago “šaraškėje” dirbęs kuriant prancūziškus automobilius. Sumokėjus užstatą, 1947 metais F.Porsche buvo paleistas iš kalėjimo ir grįžo į Vokietiją.

“Maršalo plano” dėka po karo “Volkswagen” ir kiti greitai pakilo iš pelenų. “Beetle” dabar tapo K.Adenauerio “Vokietijos ekonominio stebuklo” simboliu, F.Porsche partija NSDAP užleido kelią Krikščionių Demokratų Sąjungai. Transformacija nebuvo skausminga. Pasikeitė laikai, pasikeitė ir lozungai. Ir išleistas iš kalėjimo Ferdinandas Porsche taip pat netruko pareikšti savo tikėjimo demokratija, laisva rinka ir vieninga Europa…

1950 metais jį ištiko insultas ir kitų metų sausio 30 dieną F.Porsche mirė, sulaukęs 75 metų amžiaus. Jo pavardė išliko ir per kelis dešimtmečius visame pasaulyje tapo kokybės ir inovacijos simboliu, o “Volkswagen” šiandien yra viena didžiausių taikos simbolių – lengvųjų automobilių gamintoja. Na, o savo buvusiems vergams pagerbti kompanija prie savo būstinės Wolfsburge yra pastačiusi memorialą.

(Straipsnis spausdintas žurnale “Versus”)


1 KOMENTARAS

  1. Nesenai teko skaityti reklaminį šūkį : “…remi Izraelį, palaikai arabų genocidą..” Ar tai taip pat vėliau bus traktuojama, kaip nepadorumo ženklas? Nepadorumu traktuojant kovą prieš “Nivea”, Porsche bendradarbiavimą su naciais ir kt istorinius niuansus, taikytinas abipusis žaidimas, bet ne į vienus vartus. Pažiūrėkim Lietuvoje esančią situaciją:
    – nkvd darbuotojai naikino Lietuvą, jos piliečius,grobė jų turtą ir dar gavo atlyginimus iš Maskvos. Tų turtų ir tų pinigų dėka jų vaikai įgijo išsilavinimus ( šiandien jie politikai, bankininkai, verslininkai, Rotary nariai galbūt…, remia Bažnyčias…) ir jų statytiniai savo darbu pridengia savo šefus. Ar tai moralu, jei jau kalbama apie kitos pusės moralę straipsnyje?

Comments are closed.