KOKS RUDUO BE BoBo?

KOKS RUDUO BE BoBo?

99
0
DALINTIS

Vieną dar gražų rudens savaitgalį mes, kaip ir dera padoriems buržujams, susibūrėme šeimomis (tvirtomis ir padoriomis – jokių „antrųjų santuokų“). Prižiūrėtame kieme „išsikepėme mėsų“, svaiginomes tuo, ką iranietiški cenzūros įstatymai verčia vadinti „padangių nektaru“, gyrėme viens kitą ir dieną be vakaro, kuris atslinko tyliai it Bagdado vagis. Ir su juo neišvengiamai atėjo laikas skųstis gyvenimu.

 

Tą vakarą likimo valia su mumis buvo gražaus jaunimėlio, kaip pasakytų seni žmonės. Žinoma, jiems vaikščioti su tėvais į draugų susibūrimus yra kažkaip pernelyg buržuaziška, labai jau miesčioniška, kažin kaip ne „košer“. Tačiau, matyt, jaunimėlis nelabai turėjo ką veikti („Lofte“ nieko gero nevyko), todėl beliko jiems būti su mumis ir, pasinaudojus proga, mums, pagyvenusiems miestelėnams į akis išsakyti viską, ką jie galvoja apie Lietuvą.

 

Būtina pabrėžti, kad visi tie jaunuoliai dirba valstybinėse tarnybose ir didelėse korporacijose. T.y., kasdien vilki kostiumus ir griežtus kostiumėlius, ryši kaklaraiščius ir segi kuklius auskarus (kurių nekenčia ir kuriuos skuba nusimesti ar išsiverti, vos tik grįžę namo). Keikdamiesi keliasi labai anksti ryte, kad sausakimšu autobusu valandą važiuotų iki Vilniaus centre esančių įstaigų (važinėti į darbą automobiliu yra pernelyg buržuaziška, teršia aplinką, o ir pasistatyti mašinos nėra kur). Visą dieną uoliai dirba Lietuvos ir jos žmonių gerovei – kaip ir mūsų himne prisakyta (kovoja dėl komandiruočių į užsienį, biudžetų padidinimo, mokymų, premijų ir karjeros – kad ir kaip tai buržuaziška bebūtų). Jaučiasi gimę laisviems santykiams tarpusavyje ir su likusiu pasauliu, nes dabartiniai moralės įstatymai yra pernelyg buržuaziški.

 

Ir viskas jiems buvo aišku. Jie visi akivaizdžiai matė, koks blogas gyvenimas Lietuvoje. Jie piktinosi darbo vietose apribotomis prieigomis prie interneto platybių. Jie piktinosi drakoniškais įstatymais ir korporaciniu gobšumu. Kažin kaip kaltinamai mūsų adresu skambėjo dažnai vartojama unifikuota sakinių pradžia „po dešimties metų Europos Sąjungoje mes vis dar… (neturime, negalime, nepakėlėme, nesuvokiame ir nesame)“. Jie žinojo, kuris iš valstybės veikėjų yra gėjus, o kuris gojus (šiuo žodžiu dabar, pasirodo, priimta apibūdinti apykvailius, riboto mąstymo žmogelius). Žodžiai iš jų lūpų dvelkė nuoskauda ir širdgėla, ir dažnai jie priminė Viktoro Hugo „Vargdienių“ romano herojus (kurio, beje, nebuvo skaitęs nė vienas, nes tokius romanus skaityti yra pernelyg buržuaziška) – rodos, tik švilptelėk, ir visų valstybinių įstaigų bei korporacijų darbuotojai suvers barikadas Gedimino prospekte. Jie tvirtai žinojo, kad šioje valstybėje ir šiame pasaulyje taip neturi būti, bet labai jau miglotai nujautė, kaip iš tikrųjų turi būti.

 

Ir jie nenorėjo patikėti, kai mes, pagyvenę buržujai jiems bylojome, kad neveltui mūsų didinga šalis yra tokia. Prieš daugelį metų šią „ydingą“, anot jaunimo, sistemą kūrė stiprų humoro jausmą ir lakią vaizduotę turintys individai – ir jiems išties pavyko sukurti tokią sudėtingą valstybę, jog dabar jai reformuoti reikia ne ką mažiau intelekto bei resursų. „Vadinasi, dar daugiau žmonių turi darbo ir galimybių palikti savo pėdsaką gyvenime“, – taip kalbėjome mes, atstovaujantys biurokratinį aparatą. Ir neveltui kažkas formavo tas korporacijas, nes tik jų gobšumas, o ne kas kitas sukūrė viską, ką šiandien vartoja tas pats jaunimas – nuo nebeprisimenamų injekcijų vaikystėje iki prašmatniausio telefono. „Nė viena valstybė dar nėra pagaminusi gero automobilio, ir nė viena valstybė dar nėra pasiuvusi jums kokybiškų apatinių“, – taip bylojome mes, atstovaujantys korporacinį pasaulį.

 

Tačiau jaunimas nenorėjo sutikti. Jis karščiavosi, laidė nepagrįstus argumentus ir menamus įrodymus, tačiau ar kas kada sugebėjo įveikti tūkstantmečiais kauptą suaugusiųjų išmintį?

 

Bet dabartinis jaunimas man priminė tai, ką kadaise mačiau ir vis dar tebėra populiaru Paryžiuje. Nemažą jaunimo grupę, vadinamą „BoBo“. Šis pavadinimas kilęs nuo dviejų sujungtų žodžių „bohema“ ir „buržujus“ – ir taip vadinamas asmuo, darantis sėkmingą karjerą korporacijoje ar valstybinėje įstaigoje, nors laisvalaikiu save pateikia kaip didžiųjų korporacijų ir biurokratinio aparato priešininką, taip pat ir kontrkultūros atstovą, t.y., nešioja atitinkamus drabužius ir klausosi maištingos muzikos. Šiandien mūsų jaunuoliai gali save vadinti kaip tik nori – hipsteriais, “auksiniu jaunimu” ar uniseksualais (metroseksualai, kaip suprantu, jau yra “oldskūlas”), tačiau tikrovėje jie visi tėra elementariausi “BoBo”. Viskas blogai šioje valstybėje ir kapitalistinėje visuomenėje, sako jie, nes pagirti tai, ką mes jiems sukūrėme – pernelyg buržuaziška. Kritikuoti tai, prie ko nė vienu judesiu neprisidėjai – jau bohemiška. Tuoktis ir auginti vaikus – pernelyg buržuaziška. Skirtis pirmai problemai iškilus – jau bohemiška. Eiti į Kylie Minogue ar klasikinės muzikos koncertą – pernelyg buržuaziška. Šokti pagal laukinių žmonių sukurtą ritmą – bohemiška.

 

Tačiau gera ir smagu – ir, kaip tyčia, itin buržuaziška – gyventi taikoje, studijuoti bet kuriame pasaulio universitete, būti prifarširuotam injekcijų, nugalinčių visas viduramžiškas ligas, įsigyti šeštą “iPhone”, važinėti “mašiniuku” ir gyventi lofte, kurį nupirko gobšuolis tėtis-buržujus arba gojus.

 

Galbūt toks jaunimo nepasitenkinimas status quo buvo būdingas visiems laikams, ką gi, juk kadaise maištavome ir mes patys, ar ne? Jaunystė, galų gale, juk nėra nuolatinė būsena, anot Karlo Marxo. Vieną dieną ir jie suaugs, patys suvoks, ką reiškia būti atsakingu už kitus, patys pavirs gobšuoliais ir gojais, ir nuoširdžiai tęs mūsų pradėtus darbus – gražinti šią geriausią pasaulyje šalį, tobulinti jos idealiausius įstatymus ir sukurti ką nors tokio, ką naudodamas ateinantis paskui juos jaunimas gales kritikuoti. Gyvenimas, kaip sakoma, ir yra gražus būtent savo nuomonių įvairove.

 

(Straipsnis spausdintas portale DELFI)


KOMENTARŲ NĖRA