KO BIJO STEPHENAS KINGAS?

KO BIJO STEPHENAS KINGAS?

154
0
DALINTIS

Kritikų tvirtinimu, siaubas ir humoras – dvi sunkiausios meno kūrėjų temos. Kurgi ne –  siekiamas „siaubo“ efektas dažniausiai atrodo juokingai (ypač prozoje), o nuo šiuolaikinio humoro (ypač sceninio) apima tikrų tikriausias siaubas… Galbūt todėl Lietuvoje sėkmingai ir klesti šios abi meninės kategorijos, na ir kas, kad atvirkštiniu pavidalu, juoba kad tikro siaubo užtenka vien paskaitinėjus mūsų pasakas, o humoro – vos pasidomėjus mūsų politinio gyvenimo peripetijomis.

O vis dėlto pasaulyje „siaubo“ kūrinių industrija yra vienas pelningiausių pramoginių sričių, pajamomis nusileidžianti gal tik skaisčios meilės ir erotikos istorijoms. Ir nors nė vienas „siaubo“ romanas nėra patekęs į mūsuose leidžiamą „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ sąvadą, tačiau Lietuvoje statistiškai kur kas daugiau žmonių yra skaitę Bramo Stokerio „Drakulą“, nei „Brolius Karamazovus“ (sunku net atsiminti, kas toks ją parašė, ar ne?), kurią, tiesą sakant, kai kuriais atžvilgiais, taip pat visiškai pagrįstai galima laikyti „siaubo“ knyga…

Tačiau Lietuvoje sėkmingai leidžiami kai kurių siaubo rašytojų romanai, ir neabejotinai žymiausias jų – Stephenas Kingas. Nuo 1974 metų jo apie 70 parašytų knygų (įvairūs šaltiniai nurodo skirtingus skaičius) pasaulyje 65 kalbomis yra parduotos 300-350 milijonų tiražu (tokiu kiekiu S.Kingas užima septintą vietą tarp daugiausiai žmonijos istorijoje pardavusių knygų autorių kartu su tokiais rašytojais, kaip Williamas Shakespeare, Agatha Christie, Danielle Steele bei J.K. Rowlins).

Kaip tampama siaubo romanų rašytojų? Kaip gimsta siaubo romanų idėjos? Ir ką žmonės siekia rasti tokioje literatūroje? – į šiuos klausimus atsakymą pateikia pats S.Kingas.

STEPHENO KINGO BIOGRAFIJA

S.Kingo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, bet nebuvo ir niekuo ypatingas. Jis gimė 1947 metų rugsėjo 21 dieną JAV, Portlende, Meino valstijoje. Kai Stephenui buvo dveji metai, jo tėvas naktį „išėjo pirkti cigarečių“, ir daugiau niekada nebesugrįžo. Nuo to laiko niekas jo nebematė gyvo.

Žurnalistai daug kartų stengėsi surasti rašytojo vaikystėje kažkokį momentą ar įvykį, nulėmusį S.Kingo vaizduotę ir aistrą siaubo romanams. Tačiau rašytojas visada tvirtino, kad jam “nieko nebuvo nutikę kažko neįprasto… neskaitant tėvo dingimo. Aš buvau normalus vaikas. Vienintelis dalykas, erzinęs mano motiną, buvo tai, kad aš labai domėjausi Čarliu Starkweatheriu, garsiu penktojo dešimtmečio Nebraskos žudiku, rinkau straipsnius apie jį. Aš pareiškiau savo mamai, kad studijuoju jo veidą tam atvejui, kad galėčiau atpažinti tokį žmogų gatvėje, ir užleisti jam kelią. Tokias akis kaip to žudiko dabar aš pastebiu daugelio žmonių akyse. Tą patį, beje, esu pastebėjęs ir savo akyse”.

Nors jau nuo 1954 metų Stephenas rašinėjo vaikiškus apsakymus, tikroji aistra rašymui sužibo 1959 metais, kai savo tetos palėpėje jis rado dėžę su senais fantastikos ir siaubo žurnalais. Tie skaitiniai patiko Stephenui, ir jau tais pačiais metais žurnale “Comics Rewiev” buvo atspausdintas jo pirmasis apsakymas “Nepilnametis kapinių vagis” apie mokslininką, atlikusį eksperimentus su naktimis iškastais lavonais, kurie, savaime suprantama, vieną naktį atgyja ir nužudo patį mokslininką…

1966 metais S.Kingas pradėjo studijuoti Meino universitete anglų kalbą ir literatūrą. Ten bibliotekoje jis susipažino su savo būsimąja ir vienintele žmona Tabitha. 1970 metais tapęs anglų kalbos ir literatūros bakalauru, Stephenas Kingas apsigyveno su mylimąja išnuomotame namelyje ant ratų, ir, negavęs darbo pagal specialybę, pradėjo dirbti skalbykloje. Vėliau jam teko padirbėti ir valytoju, kol galų gale, S.Kingas gavo mokytojo vietą. Kingų šeimyna neuždirbdavo daug pinigų nei iš Stepheno darbo, nei iš Tabithos stipendijos, todėl sunkiai sudurdavo galą su galu. Kai kada jis parduodavo savo apsakymus siaubo ar erotiniams žurnalams, tačiau dar daugiau jų būdavo atmetama (to meto apsakymai vėliau buvo surinkti ir išleisti atskira knyga “Naktinė pamaina”, kuri iškart tapo bestseleriu).

Tačiau tada tai buvo nepripažinti kūriniai. Tačiau aistra rašyti neišnyko, ir, beje, vienas iš žmonių, anksti įžvelgusių S.Kingo talentą ir pirmasis skatinęs jį rašyti toliau, buvo lietuvių kilmės fantastinio žurnalo redaktorius Algis Budrys (1931-2008), tuometinis Amerikos Fantastų asociacijos prezidentas.

S.Kingas daug savo kūrinių sunaikindavo, ir, pasak legendos, pirmojo bestselerio “Kerė” juodraštį žmona Tabitha išžvejojo iš šiukšlių dėžės, kur S.Kingas, įtūžęs dėl eilinio atsisakymo ją spausdinti, buvo išmetęs. Žmona įkalbėjo Stepheną pasiųsti “Kerę” dar į vieną leidyklą, iš kurios netrukus atkeliavo dviejų su puse tūkstančio dolerių avansas. Ir vieną 1973 metų sekmadienio rytą paskambinęs agentas pranešė apstulbusiam S.Kingui, kad leidykla yra pasiruošusi sumokėti už “Kerės” leidimo teisės 400 tūkstančius dolerių. S.Kingas: “Aš kaip paklaikęs vienomis kojinėmis išbėgau į lauką. Tokios naujienos proga norėjau pradžiuginti žmoną kokia nors prabangia dovaną. Tačiau tą dieną mūsų miestelyje buvo atidaryta tik vienintelė parduotuvė, kur nupirkau jai feną plaukams džiovinti…”

„Amerikietiška svajonė“ išsipildė. Išleista 1974 metais, “Kerė” iškart tapo bestseleriu. Nuo to laiko į Kingų namus atėjo nuolatinė šventė – 1975 metais bestseleriu tapo “Zalės valda”, 1977 metais – “Švytėjimas”. Bestselerių srautas pasipylė kaip iš gausybės rago – “Dvikova”, “Tylos zona”, “Uždegančioji žvilgsniu”… Tas srautas nenutrūksta ir šiandien.

Beje, aštuntajame dešimtmetyje jau išgarsėjęs S.Kingas pradėjo spausdinti savo knygas Richardo Bachmano pseudonimu, norėdamas pažiūrėti, kaip yra perkamos geros „nežinomo rašytojo“ knygos. Nors jo rašymo stilius ir siaubo specifika nebuvo pasikeitę, tačiau R.Bachmano romanai nesusilaukė populiarumo. Ir tik vėliau, paaiškėjus, kad po šiuo slapyvardžiu slepiasi pats S.Kingas, visos R.Bachmano knygos tapo bestseleriais…

KODĖL ŽMONĖS SKAITO SIAUBO ROMANUS

Daugelį Stepheno Kingo gerbėjų, kritikų ir netgi siaubo žanrui abejingus žmones visada domino, kur glūdi siaubo romanų sėkmės paslaptis, taip pat – kas verčia žmones juos pirkti ir skaityti?

S.Kingas viename iš savo laiškų skaitytojams yra pabrėžęs, kad „tokiais klausimais visada suponuojama tai, kad siaubo romanai – tai prasto skonio požymis, kuris padoriam žmogui tarsi nepritinkantis ir kurį privalu slėpti“. Tačiau S.Kingas tvirtina, kad atsakymo į šiuos klausimus pats ieškojo kelis dešimtmečius, ir galų gale suvokė, kad „siaubo romanus skaito, o filmus žiūri tie žmonės, kurie pravažiuodami greitkelyje avarijos vietą, stabteli, norėdami akyliau įsižiūrėti ir išvysti kuo daugiau įvykio detalių. Tame ir slypi visa siaubo kategorijos esmė (o dauguma žmonių tą jaučia širdimi) – mums norisi stabtelti ir nors akies krašteliu pažvelgti į artimojo nelaimę. (…) Daugelis vyresniojo amžiaus žmonių kiekvieną rytą laikraštį pradeda skaityti nuo užuojautų ir nusikaltimų kronikos. Slapčia kiekvienas mūsų jaučia malonumą išgirdęs, kad kažkas mirė ar žuvo, o mes liekame gyventi“.

Tai, žinoma, ypač ciniškas požiūris, tačiau jis yra lengvai paaiškinamas. S.Kingas visą mūsų gyvenimą sudarančią baimę skirsto į tris grupes: fobijas, didžiąsias ir mažąsias baimes. Fobijas, didesnes ar mažesnes turime kiekvienas – tai aukščio baimė, uždarų patalpų, skrydžio, vorų ir t.t. baimė (dažnas nustemba išgirdęs, kad labiausiai paplitusi žmonių fobija – tai baimė kalbėti auditorijai arba viešai…). Psichologų teigimu, fobijų priežastys aiškios – žmonės nejaukiai jaučiasi aplinkose, kurių jie negali kontroliuoti (pvz., skristi lėktuvu), bijo jiems neįprastų formų (padidinkite vorą šimtą kartų ir pabandykite įsivaizduoti save šalia jo), bijo kasdienybę trikdančių pokyčių (kas laukia jūsų tamsoje ar vandenyno gelmėje?), nors kvietimas pastariesiems yra mėgstamiausias politinių platformų akcentas. Žinoma, ir aplinkos, susijusios su neigiamais psichologiniais išgyvenimais (kapinės, būstai ar valstybės, pvz., komunistinės).

Tačiau net ir kasdienis mūsų gyvenimas, net jei netenka dažnai skraidyti, kalbėti viešai ar nerti į Platelių ežero gelmes yra pilnas siaubo – didesnio ar mažesnio, tačiau „būtent mažesnis siaubas dažniausiai užpildo mūsų širdis ir protus“, – teigia S.Kingas.

Ko būtent mes bijome? Anot S.Kingo, „mažieji siaubai – neatsiejamas mūsų gyvenimo palydovas. Bijome gydytojo verdikto, bijome, kad automobilio bake baigsis degalai, kad Žemėje išnyks švarus oras ar švarus vanduo. Bijome, kai dukra ilgai negrįžta namo iš vakarėlio, bijome, kad į mus trenks žaibas, bijome, kad gali sprogti mūsų namo dujų katilas“.

S.Kingas yra rašęs, kad „vienintelis tikrai bebaimis sutvėrimas – tai naujagimis. Jis niekada nebijo liesti liepsnos, kabarotis ant daugiaaukščio namo palangės, eiti per gatvę pilną zujančių mašinų. Tačiau ir naujagimis greitai susipažįsta su baimės jausmu, pajusdamas fizinį skausmą, nors dar dažniau – išvysdamas jį tėvų veiduose, kai tie jį randa žaidžiantį su degtukais (…) Tarp seksualinės brandos ir siaubo yra akivaizdi paralelė. Kai mes subręstame ir esame pasiruošę lytiškai santykiauti, mumyse iškart pabunda ir susidomėjimas tais santykiais. Ir tam tikru savo gyvenimo tarpsniu, kai mes suvokiame, kad visa tai, kas gyva, turi pabaigą, mintys apie mirties neišvengiamumą išsyk pagimdo ir baimę. Nes visi baimės jausmai ateina iš suvokimo apie neišvengiamą – mirtį“.

Tačiau, tvirtina S.Kingas, „didysis gyvenimo siaubas yra tai, apie ką rašė tokie rašytojai, kaip Dostojevskis – tai neapykanta, susvetimėjimas, senėjimas be meilės ir vienatvė“.

Vis dėlto ne tik siaubo literatūra yra skirta žmonėms „gąsdinti“. Anot S.Kingo, „visa didžioji pasaulio literatūra – tai mūsų mirties repeticija“. Todėl žmonės ir skaito didžiuosius rašytojus, todėl žmonės skaito ir siaubo romanus – nes tokie romanai „apvalo“ mūsų vidų. „Skaitydami siaubo romanus, jūs jais iš tikrųjų netikite“, – teigė S.Kingas, – „netikite nei vampyrais, nei vilkolakiais, nei automobiliais, kuriuos apsėda nelabasis. Siaubo romanus dažniausiai skaitote malonioje aplinkoje, ryškioje šviesoje, apsuptas artimųjų ar įvairių formų apsaugos. Todėl siaubo romanus ir malonu skaityti, nes juose jūs įžvelgiate kitų nesėkmes, ir jos iš ties jus džiugina, nes pasąmonėje knibžda pasitenkinimo šnabždesys: „matai, kaip kartais būna“… Tačiau kai padedate knygą į šalį ir išjungiate šviesą, kambarys beregint prisipildo baimių, nuo kurių pasivalyti padeda tik stebėjimas kitų nelaimių“.

Pats Stephenas Kingas ne sykį yra pareiškęs, kad kasnakt eidamas miegoti jis turi nuo vaikystės išlikusį įprotį apsikamšyti antklode. Svarbiausia, kad iš po antklodės nebūtų išlindusios: „tada būtybė, tūnanti po mano lova, negalės manęs pagriebti už kojos. Aš puikiai suvokiu, kad po mano lova jokios būtybės nėra, ji nereali ir neegzistuoja, tačiau aš žinau, jog, gerai apsikamščius, ji manęs negalės pagriebti“.

KAIP YRA RAŠOMI SIAUBO ROMANAI?

Stephenas Kingas dažnai kartodavo, kad niekada nelaikė savęs didžiu rašytoju, tačiau nuo pat vaikystės juto, kad jam yra lemta rašyti. „Ir kai žmonės manęs klausia, kodėl aš kuriu būtent siaubo romanus, atsakau vienodai – kodėl Jums atrodo, kad aš turiu iš ko rinktis?“ – sako rašytojas.

Kadaise vienam interviu S.Kingas tvirtino, kad rašo po keturias-šešias valandas kasdien, išskyrus savo gimtadienį, Liepos 4-ąją ir Kalėdas. „Aš melavau“, – vis dėlto pripažįsta rašytojas, – „rašau kasdien, net ir per savo gimtadienį, Liepos 4-ąją ir Kalėdas“. Dienos kvota – du tūkstančiai žodžių. „Jei nerandate rašymui laiko, turite nedaug galimybių tapti geru rašytoju“, – teigia S.Kingas, – „ir talentingu galite vadintis tik tada, kai už tai, ką parašėte, kažkas Jums sumoka“. Būtent – sumoka, nes, kaip Vakaruose dažnai tvirtinama, „šiame pasaulyje nieko nėra tipiškesnio, kaip talentingi žmonės, neiškovoję ar nesusilaukę pripažinimo“.

Nepaisant milijoninių honorarų, S.Kingas tvirtina, kad nė vienos knygos nėra parašęs dėl pinigų: „parašiau jas tik todėl, kad jos atėjo man į galvą. Rašiau jas būdamas skurdžiumi, rašau jas ir būdamas milijonieriumi“.

Savo knygoje „Apie rašymą“ S.Kingas gana plačiai apžvelgė savo rašymo stilių. Jo teigimu, „geros istorijos niekada negali būti sąmoningai sukurtos ar planuojamos iš anksto. Svarbiausia – „idėja“, iš kurios istorija pati išauga“. S.Kingas tvirtina, kad savo knygas pradeda rašyti nežinodamas, kuo ji baigsis. „Vienintelis bosas rašymo procese yra pati knyga“, – mėgdavo kartoti S.Kingas. Kodėl jis taip rašo? „Nes taip reikia rašyti“, – toks jo atsakymas. Kai sykį viena nepagydoma liga serganti skaitytoja rašytojo paprašė atskleisti, kuo baigsis „Tamsos bokšto“ romanų serija (rašoma jau 30 metų), S.Kingas su apgailestavimu atsakė, kad net jis, deja, to nežino.

IŠ KUR KYLA IDĖJOS SIAUBO ROMANUI?

Iš kur pasisemti idėjų geram romanui – amžinas klausimas, kamuojantis visus rašytojus be išimties. Kadaise S.Kingas į šį klausimą paprastai atsakydavo: „aš turiu mažo vaiko širdį, kurį mato pasaulį kitaip, nei suaugusieji“. Iš tiesų S.Kingas tvirtina, kad “idėjos ateina, ir jas reikia tik išlieti, štai ir viskas”.

Knygoje „Apie rašymą“ S.Kingas pateikė būsimiesiems rašytojams tokį patarimą: „į klausimą, apie rašyti aš visada atsakau, rašyk apie viską, išskyrus teisybę“. Didžiausias S.Kingo idėjų stimuliatorius yra klausimas: „Kas, jeigu?“. Kas, jeigu dykumoje įsikūrusio miestelio šerifas išprotėjo ir visus išžudė? Kas, jeigu miestelį užplūdo vampyrai? Kas, jeigu viso pasaulio mobilieji telefonai pradeda skleisti vedantį iš proto signalą? „Taip sukuriama priežastis, ir belieka tik sukurti tokios bendruomenės gyvenimą, net ir neturint aiškaus plano, kuo tai baigsis. Pradedi kurti personažus, leidi jiems gyventi ir stebi jų gyvenimą, laukdamas, kas įvyks. Ir tada atsitinka daug baisių dalykų, kurie patys išsilieja popieriuje”. Pavyzdžiui, viena mėgstamiausių S.Kingo knygų – „Tylos zona“ atsirado iš dviejų klausimų – ar gali politinis žmogžudys būti pateisintas? Jei taip, ar jis gali būti knygos herojus?

Siaubo romanai iš esmės atsirado XIX amžiaus išsivysčiusiose Europos šalyse, kaip pramoga sočiam buržuazijos gyvenimui. Būtent todėl varganose šalyse siaubo žanras ir neklesti, kaip ir to laikmečio Amerikoje – amerikiečiam tam buvo pernelyg užsiėmę – tiesė geležinkelius ir statė dangoraižius. Siaubo žanras Amerikoje suklestėjo tik po Antrojo pasaulinio karo, kai visuomenė staiga suvokė, kad po atominės bombos bandymų poligonuose išlikę gyvi organizmai mutuoja, – taip rinkoje netruko pasirodyti pirmieji filmai apie vabzdžius mutantus. Po to atėjo siaubo romanų ir filmų apie jaunimą bei vilkolakius banga, nes Amerikoje ženkliai išaugo jaunimo nusikalstamumas. Siaubo žanras ėjo koja kojon su dienos aktualijomis. Pavyzdžiui, S.Kingas vieną iš savo didingiausių romanų „Dvikova“ pradėjo rašyti karštą 1974 metų vasarą, kai dėl taip vadinamosios „Arabų naftos krizės“ Amerikoje prastai veikė ventiliacijos sistemos ir šalyje siautė kvėpavimo takų pandemija… Galų gale, pats S.Kingas visada tvirtino, kad pirmą kartą tikrą ir nenuslūgstančią baimę jis pajuto 1957 metais, kai sužinojo, kad sovietai paleido pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą – Šaltojo karo priešai pakilo į kosmosą, ir apsiginti nuo to amerikiečiai tada dar neturėjo priemonių.

Taigi, kam tie siaubo romanai, kai pasaulis ir taip pilnas siaubo? Tačiau, anot S.Kingo, „akivaizdu, kad Jūsų gyvenimas susiklostė pakankamai gerai, jei skaitote siaubo romanus…“

(Straipsnis spausdintas žurnale „Playboy“)


KOMENTARŲ NĖRA