KAS YRA COOL?

KAS YRA COOL?

282
0
DALINTIS

Regis, atsakymas į šitą klausimą yra akivaizdus – jį galima rasti bent jau Vilniaus daugiabučių liftuose bei laiptinėse, viešuosiuose tualetuose, užrašytą ant šiukšlių konteinerių ar mokyklų rūbinių sienų – „Rap is cool“.

Kad ir kokia likimo ironija lydėtų šitą teiginį „rap is cool“, negaliu suklysti, manydamas, kad iš tikrųjų ne vien repas, bet ir kiekvienas mūsų manosi esąs ar norėtų būti „cool“, nors paties žodžio reikšmę dažniausiai suvokiame tik pasąmonėje, kaip sinonimą žargoniškąjam „kietas“. „Cool“ mūsų vaizduotėje dažniausiai reiškia kažką ypatingo, išskirtinio ir šiek tiek gilesnio, nei aplinkiniai tai gali suvokti. Ir ką gi, geros naujienos – jaunas ar senas, turtingas ar vargšas – kiekvienas iš mūsų gali būti „cool“. Tik toli gražu ne kiekvienas toks yra.

„COOL“ KILMĖ

Perkeltinė žodžio „cool“ reikšmė susiformavo Amerikoje apie 1920-30-uosius, džiazo eros įkarštyje. Tuometiniai JAV juodaodžiai, jau aktyviai kovoję prieš baltųjų hegemoniją, vartojo savo sukurtą žargoną, „kalbą“, kurią vadino „džaivu“ (angl. – „jive“).  Ši kalba neturėjo atkreipti į save bereikalingo valdžios dėmesio, tačiau ir būti pakankamai užkoduota, kad „baltukai“ nesuprastų, apie ką kalba juodosios „katės“. Tuometinė aplinka įpareigojo juodaodžius būti greitais, šokliais ir paklusniais – ir visada pasiruošusiais skubėtų patarnauti baltiesiems pačiais draugiškiausiais būdais. Todėl „būti „cool““ iš esmės reiškė neskubėti vykdyti baltaodžių nurodymų. Vietoje karštligiško skubėjimo, juodaodžiai pasirinko „atšalusią“ laikyseną. Todėl pats terminas „cool“ tapo užkoduota pasipriešinimo forma, turinčia kur kas švelnesnes pasekmes, nei kėslai tą patį „baltuką“ nudurti ar nušauti…

„COOL“ ISTORIJA

Žmonių nuomonė apie tai, kas yra „cool“, kito per amžius ir dažnai skyrėsi įvairiose kultūrose ar visuomenėse. “Kas yra ‚cool‘?“ yra senas klausimas, kurį svarstė netgi Aristotelis. Anot jo, tai pasitikėjimas savimi, demonstruojamas elgesiu ir laikysena, bei pabrėžiant simboliais, veido išraiška ir balsu – ir visa tai suteikia žmogui tai, ką pats Aristotelis vadino „strategine socialine verte“. Kitaip „cool“ vertino įvairiausi, dažniausiai, pasyvūs maištininkai – vergams, kaliniams ir politiniams disidentams, kurie vengė atviros konfrontacijos su valdžia, ironiška ar paniekinanti „cool“ laikysena buvo priemonė atsiriboti nuo valdžios, užuot su ja atvirai kovojus. Jiems prijaučiantys menininkai ir intelektualai „cool“ pasaulėžiūrą infiltravo į masinę kultūrą. Juos palaikė paaugliai ir, kaip bebūtų ironiška, verslas, visada radęs būdų, kaip „cool“ paversti masiniu produktu (prisiminkite pankų revoliuciją, Če Gevaros atvaizdą ar tą patį juodaodžių repą).

Per pastaruosius kelis šimtus metų nuo pirmųjų „buržuazinių revoliucijų“, mūsų visuomenėje „cool“ tapo nuolatiniu kultūrinės inovacijos šaltiniu. Su tuo puikiai derėjo iš Afrikos bei Azijos atkeliavusi „cool“ nuostata siekti „susiliejimo su gamta“, ieškoti vidinės harmonijos ar dvasinio balanso (dažniausiai, narkotikų pagalba). Europos aristokratija taip pat demonstravo „cool“ laikyseną, išsiugdžiusi ramybės ir šaltakraujiškumo pozą bet kokio streso atveju, pavyzdžiui, siautėjančios plebėjų minios akivaizdoje. Tačiau estetiškai patraukliu pasauliniu fenomenu „cool“ tapo po Antrojo pasaulinio karo, kai Amerika parodė Europai dar įspūdingesnius „cool“ atributus – tai buvo džiazas ir cigaretės, nailonas ir kramtomoji guma. Tuometiniam jaunimui šie atributai tapo puikia priemone pabėgti nuo įkyrėjusių ideologijų, kitais žodžiais, vėl atsiriboti nuo valdžios pastangų niveliuoti žmones (prisiminkite sovietinio pokario stileivas ar Vakarų hipius Vietnamo karo metu). Taip „cool“ tapo gyvenimo būdu ir priemone išreikšti save, kaip žmogui bei asmenybei.

COOL MIRTIS IR ATGIMIMAS
Kaip atpažinti, kas yra „cool“? Kas yra pagrindiniai „cool“ elgesio/aprangos/daiktų požymiai?

Iš esmės jie yra viso labo keturi: tai yra įkvepiantis dalykas/drabužis ar aksesuaras; ne visiems paprastai prieinamas; tačiau gana paplitęs, kad neatrodytų pernelyg ekstravagantiškai; bet tik ne masinis produktas. Pavyzdžiui, kadaise mobilieji telefonai ir Internetas buvo „cool“. Visi apie juos buvo girdėję, tačiau nedaug kas galėjo jais naudotis. Taigi, tai buvo „cool“. Tačiau praėjo kiek laiko, ir visi mes pradėjome naudotis tiek mobiliaisiais telefonais, tiek Internetu. Ir nuo tada jie prarado savo „cool“ statusą.

Nes „cool“ nuolat miršta – ir visada atgimsta iš naujo. Kažkas, kas nebuvo „cool“, išnykdavo, ir jį pakeisdavo tai, kas yra „cool“. „Cool“ mirė, tegyvuoja „cool“!

Tačiau tada ir nebelieka aišku, kas yra tas „cool“ šiandien. Budistinės virvelės ant riešo? Auskaras nosyje? Tatuiruotė ant užpakalio? Labdara? Didelis ar mažas automobilis? Donaldo Trumpo ar Warreno Buffeto knygos? „Seksas ir miestas“? „Humoro klubas“? AC?DC koncertas Prahoje? Galbūt. Tačiau visa tai, kaip ir visas menas, visos technologijos, visi automobiliai, visi drabužiai, galų gale, visas pasaulis – yra prieinama, viskas arti, telieka tik ranką ištiesti. O tai nėra „cool“.

Nes negali visi vienu metu būti „cool“. Kodėl? Iš pirmo žvilgsnio aišku, kodėl – kadaise „cool“ buvo specifinis reiškinys (daiktas/poza), kuris akivaizdžiai buvo ne masinis produktas (pavyzdžiui, tas pats repas). Arba jis buvo pernelyg brangus, ir todėl taip pat ne masinis (mobilieji telefonai arba „tiuniguoti“ automobiliai). Arba būti „cool“ reikėjo ypatingų sugebėjimų, todėl tai irgi buvo ne masinis reikalas (pavyzdžiui, tapti dainininku arba didžėjumi). Arba reikalavo atitinkamų žinių, todėl irgi negalėjo būti masinis produktas (pavyzdžiui, Internetas ar studijos užsienyje). Tačiau šiandien viskas, kas buvo nepasiekiama, tapo pasiekiama – Indija ir Tibetas, raudoni švarkai ir „Calvin Klein“ kelnaitės, Afrika ir Mėnulis.

Globalizacija, „produkto demokratizacija“ ir kitų kultūrų vartojimas pavertė „cool“ įprastu ir masiniu reiškiniu. Prieš dešimt metų sukurti dainą reikėjo šiek tiek išmanymo ir klausos, dabar užtenka bet kuriam kompiuteriui prieinamos programos. Prieš dešimt metų mada buvo „boutique“ arba užsienyje esančių parduotuvių domenas. Šiandien viską sau galima rasti kad ir prekybos centruose. Prieš keliolika metų nekantriai laukėme žurnalų, parvežamų iš užsienio, šiandien turime „Google“. Prieš kelerius metus parašyti ir išleisti knygą buvo kažkas unikalaus. Šiandien tai gali padaryti bet kuris iš mūsų.

Nes viskas, kas yra asimiliuojama į masinį produktą, nebėra “cool“. Todėl ironija ir slegia užrašą „rap is cool“, nes iš tiesų kadaise repas (ar hiphopas) buvo pasipriešinimo išraiška. Šiandien tai yra geriausiai parduodamas ir perkamas muzikos žanras.

Nebeliko nieko „cool“, nes visiems prieinami daiktai ar reiškiniai nėra „cool“.

COOL ŠIANDIEN

Ir vis dėlto, kaip tapti „cool“? Kaip atrasti tai, kas nėra masinis ir visiems prieinamas produktas?

Mados istorikas Aleksandras Vasiljevas į tai atsako labai paprastai: „švarūs apatiniai (nes niekada nežinia, kada reikės nusirengti), prižiūrėti nagai ir dantys. Nuoširdi ir tikra kalba. Tai visada yra „cool“.“ Nes mūsuose tai niekada nebuvo ir nėra masinis reiškinys…

Sąmoningas noras būti „cool“ niekada nebūna „cool“. Būtina atminti, kad pats didžiausias stiliaus ar „cool“ priešas yra suvokimas to, kad „privalote“ rengtis ar elgtis taip, kaip kažkas nurodė. Pati samprata „privalėti“ yra išlikusi dar nuo totalitarizmo laikų, tačiau būtina suvokti, kad ten, kur prasideda pareiga, stilius ir „cool“ baigiasi. Mes niekam nieko neprivalome, ir visi esame skirtingi.

Šiais laikais būti „cool“ iš esmės reiškia nebūti „cool“, ką patvirtina ir Vakaruose šiuo metu siautėjanti mada nebesekti mada.

Nes mes pavargstame. Pavargstame vilkėti nepatogius ir netinkančius rūbus, pavargstame klausytis garsios muzikos, pavargstame klausytis tuščių kalbų, pavargstame nuo savo tatuiruočių, pavargstame žiūrėti Larso Triero ar Fellini filmus. Mes beveik visi visada išbandome visas savo kartos kultūrines sroves, tačiau retas kuris jomis sekame visą likusį gyvenimą. Mes buvome stileivomis, hipiais, pankais, tačiau kuris iš mūsų tokiu ir išliko iki šių dienų? Mes klausėmės „Pink Floyd“, diskutavome apie agresyvią Amerikos užsienio politiką ir modernųjį meną, tačiau ką tai iš esmės pakeitė?

Nes viskas pasaulyje, kaip ir „cool“ praeina pro šalį. Ir išties nieko nereiškia, ką svetimi žmonės galvoja apie Jus. Niekas nemato auskaro Jūsų nosyje ir niekam nerūpi ant Jūsų rankos ištatuiruoto hieroglifo prasmė. Niekas neklauso Jūsų dainų „iPode“ ir niekam neskauda galvos dėl Jūsų rūpinimosi šios planetos likimu. Kiek laiko gyvenote kitiems? Kiek laiko dar gyvensite kitiems? Nes pastaruoju metu, pripažinkite, svarbu nebe tai, ką mes darome ar vilkime, bet tai, ką reiškia mūsų veiksmai ar drabužiai. Ir niekas taip to neįprasmina, kaip suvokimas, jog tai yra „cool“. Ir nebūtina švaistyti laiko, pinigų ir energijos tam, kad atrodytumėte „cool“, nes gyvenimas yra visada įdomesnis ir spalvingesnis, kai darote tai, kas Jums išties patinka. Kai darote kažką, kas iš tikrųjų yra „cool“.

Tarkime, aš išsikėliau prie savo namų Lietuvos vėliavą, ir tai, aš manau, yra „cool“. Ji krenta į akis, nes daugiau mano rajone niekas jos neiškabina, išskyrus valstybines šventes. Mano demonstruojamas patriotizmas (manau) nėra smerktinas, tačiau jis ir nėra visuotinis. Vėliavą įsigyti gali kiekvienas, tačiau ne kiekvienas ją įsigyja. Aš susilaukiu klausimų, kam ir kodėl ją iškėliau. Ir man tai patinka. Vienu paprastu veiksmu aš jau esu kitoks.

Tarkime, aš aviu kaliošus ant savo gerų batų. Ir manau, kad tai yra „cool“. Jie krenta į akis, tačiau kiekvienas supranta, kad aš turiu ką saugoti, kažką vertingo. Kaliošus gali įsigyti ir avėti kiekvienas, tačiau neįsigyja ir neavi. Vadinasi, tai irgi ne masinis produktas. (Atrodo „kaimietiškai“? Jei tinkamus pasirinksite, galite atrodyti tiesiog aristokratiškai.) Ir aš susilaukiu klausimų, kodėl aviu kaliošus. Vadinasi, aš vėl esu kitoks.

O būti kitokiu juk ir yra „cool“, ar ne?

(Straipsnis spausdintas žurnale “Stilius”)


KOMENTARŲ NĖRA