KAS DARO VYRĄ TIKRU VYRU

KAS DARO VYRĄ TIKRU VYRU

856
8
DALINTIS

Tais laikais, kai aš dar studijavau žurnalistiką Vilniaus Universitete, studentai švęsdavo tokį reiškinį, pavadintą „mediumu“ – savotišką ekvinokciją, skiriančią pirmąją studijų dalį (du su puse metų) nuo antrosios. Ir būtent per tokį „mediumą“ kurso draugės mums, vyrams, būsimiesiems žurnalistikos autoritetams davė užduotį – kelias minutes pagalvojus, pateikti akivaizdų įrodymą, kad mes esame tikri vyrai.

 

Nors aišku ir taip, kad niekas šiame pasaulyje labiau nei būsimieji žurnalistai negali sužibėti savo vaizduote, tačiau iš tikrųjų tai nebuvo lengva užduotis. Mes demonstravome savo randus ir  nešvarias panages, raumenis ir kūno kvapus, kilnojome sunkumus ir žarstėme komplimentus. Niekam, tiesa, nešovė į galvą pademonstruoti to, dėl ko vyrui vos atsiradus šiame pasaulyje, kiekvienas daktaras sušunka: „tai berniukas!“, niekas to neįrodinėjo ir paišydamas chromosomų schemą. Bet ir be to kurso draugės liko patenkintos mūsų pateiktais įrodymais.

 

Tačiau ir prabėgus dvidešimčiai metų nuo tos užduoties manęs lig šiol neapleidžia tas pats klausimas – „o kas vis dėlto daro vyrą tikru vyru?“

 

Atsakymų į tokį klausimą galima išvysti įvairiausių. „Manieros daro vyrą tikru vyru“, pats esu tai kadaise rašęs. Esu girdėjęs, kad vyrą vyru daro šalia jo esanti moteris, tai neva netgi patvirtina ir senovinis priežodis „grožis yra jį matančiose akyse“. Moteris savo apklausose tvirtina, kad geras vyras tai tas, kuris „myli vaikus“ (ne ta prasme, kaip tai supranta Kedžio gerbėjai), „yra nuoširdus“ ir „turi humoro jausmą“, „žino, ko nori“ ir pan. Poetiškesnės sielos moteriškės mini gerus vyrus „ieškančius gyvenimo prasmės“, „turinčius paslaptį“, „mylinčius pasaulį“ ir netgi „visus metų laikus“. Paprastesnės moteriškės tvirtina, kad tikras vyras pasirodo tik tada, kai „yra nuogas“, „kai yra rimtas“, „sunkiai dirba“ ir „bučiuojasi“. Na, ir, aišku, „turi charizmą“.

 

Tačiau daug vyrų pasaulyje turi visas šias savybes ir vis tiek neturi merginos. Daug vyrų pasaulyje turi visas šias savybes ir neretai vis tiek pasielgia kaip paskutiniai niekšai.  Ir dar daugiau vyrų neturi nė vienos iš šių savybių, tačiau yra pasiekę kur kas didesnės sėkmės, nei jas turintieji. Kad ir dėl vienos paprastos priežasties – tiesiog yra turtingesni.

 

Ne paslaptis, kad nuo pat seniausių laikų moterys žavėjosi stipriais medžiotojais – tiek dėl gerų genų giminės pratęsimui, tiek dėl galimybės turėti tinkamą maitintoją ir išlaikytoją (dėl to mums ir patiems sunku, kai prarandame darbą ar pajamų šaltinį). O į ką mes esame pavirtę šiandien? Rūpestingus, jautrius ir visiškai neagresyvius patinėlius. Mes jau mokame išklausyti ir užjausti. Dabar mes jau esame nepalyginamai geresni ir mielesni už savo pirmtakus. Mes nebemokame kautis taip, kaip mokėjo mūsų seneliai, tačiau apie seksą išmanome tikrai daugiau, nei jie. Bet paradoksas slypi tame, kad „blogiukai“ su moterimis miega kur kas dažniau nei melancholiški ir kavą į lovą nešiojantys geriečiai.

 

Ir kur dingo Šerlokas Holmsas, tas bejausmis, narkotikus rūkantis neurastenikas, taip žavėjęs mus visus vaikystėje?

 

APSIRENGĘS KAIP VYRAS

 

Kaip bebūtų keista, bet tikrą vyrą dažnai galima išvysti tiesiog veidrodyje.

 

Įdėmiai pažvelkite į save, prieš išeidamas iš namų į darbą. Atminkite, veidrodyje Jūs matote ne nuolankų samdinį. Jau vien tie drabužiai, kuriuos vilkite, Jus įpareigoja matyti kažką kitą, nes jie buvo sukurti vyrui-kariui. Vyrui-jūrininkui. Vyrui–raiteliui.

 

Trumpi tvarkingai sušukuoti plaukai? Romėnų ir graikų karių sukurtas šukuosenos fasonas ilgiems karo žygiams. Bebarzdis veidas? Jau Aleksandras Makedonietis reikalavo, kad jo kariai nenešiotų barzdos, jog priešai negalėtų už jos pagriebti. Tai, kad Jūsų drabužiai segami iš kairės pusės į dešinę buvo sukurta tais laikais, kai vyrai nešiojo šarvus, kurie buvo sutvirtinami būtent į tą pusę, nes į mūšį vyras eidavo atstatęs kairįjį petį, pridengęs jį skydu. Siekiant išvengti barbaro lietuvio ieties, įbestos į šarvo lakštų sandūrą, ji turėjo būti atsukta į nugaros pusę. Taip atsirado vyriškų drabužių segimo kryptis (o dar vėliau tai padėdavo dešiniarankiui greičiau išsitraukti špagą, kabančią prie kairiojo šono).

 

Arba batai. Kadaise jie buvo bekulniai. Kulnas atsirado kaip priemonė raiteliui geriau prilaikyti pėdą balnakilpėje (mongolų-totorių išradimas). Kelnės – dvi į vieną susiūtos žarnos atkeliavo iš Kryžiaus žygių. Diržas? Jau senovės lietuviai jį juosdavosi virš dėvimų drabužių kaip kario ar valdovo ženklą. Megztinis? Jūreivių išradimas. Džinsai? Vyrams, besileidžiantiems į šachtas aukso ieškoti. Švarkas – sukurtas raiteliams (niekada neusimąstėte, kam reikalingas skeltukas nugaroje ar sagutės ant rankovių?). Dvieilis švarkas – jūrų karininkų kitelio palikuonis. Kaip ir švarko atlapai – tokie jie pasidarė tuos pačius kitelius atlapojus. Kaklaraištis, kaip ir šalikas – išlikęs dar nuo tų laikų, kai kariai nevilkėjo vienodų uniformų ir atskirdavo saviškius tik iš vienodos spalvos skepetaičių, apvyniotų apie kaklą. Laikrodis ant kairės rankos? Kadaise asmeniniai laikrodžiai buvo sukurti nešioti ant grandinėlės, pakabinti ant pilvo. Ant rankos juos perkelė P.Cartieras savo draugui lakūnui tik XX amžiaus pradžioje. O galutinai jie ten prikibo tik per Pirmąjį pasaulinį karą, ypač kai apkasuose tūnantiems snaiperiams jį buvo patogiau segėti ant kairės rankos. Velkatės lietpaltį su kilpomis diržui ir antpečiais? Kilpos Pirmojo pasaulinio karo karininkams buvo sukurtos granatoms ir gertuvės prisisegti, antpečiai – savaime suprantama kam.  Dedatės kepurę? Kuo ji aukštesnė tuo geriau – tai valdovo ženklas. Važiuojate apniukęs į darbą dešine kelio puse? Kaip viduramžiais riteriai.

 

Mes, vyrai, esame sau sukūrė praktiškai visą žmonių nešiojamą aprangą, gal tik išskyrus biusthalterius. Iki XIII amžiaus vyrų ir moterų drabužiai išvis mažai kuo skyrėsi. Aukštakulnius mes išradome sau – kad žemaūgis karalius būtų aukštesnis už savo pavaldinius, o ir viduramžių miestuose būtų lengviau perbristi srutų duobes, telkšančias tiesiog gatvėse. Šilkinės kojinės iš pradžių dabino vyrų kojines, tačiau dėl nepraktiškumo buvo perleistos moterims. Kosmetika ir bižuterija – kas, jei ne vyrai senais laikais turėjo tiek progų puoštis? Netgi paprotys vyrams žengiant į bažnyčią nusiimti galvos apdangalą krikščioniškose visuomenėse iš pradžių atsirado kaip mada pademonstruoti savo padabintą peruką (moterys privalėjo demonstruoti kuklumą) – nuolankumo prieš altorių tezė atsirado tik XVIII amžiuje (belieka tik priminti, kad visų religijų sukūrėjai ir vadovai buvo tik vyrai).

 

Todėl vyrai per visą savo istoriją retai ir nenoriai priimdavo naujus aprangos elementus – mes jau šimtus metų nešiojame tuos pačius džinsus, kostiumus ir kaklaraiščius. Net ir kojines mums pasikeisti yra sunku. Kartais apsivelkame kažką spalvingesnio, kažką pasiūto iš egzotiškų medžiagų, tačiau retai, ir tai vis tiek mums nebūdinga. Tai paaiškinama paprastai – mes esame sukurti kariauti. Tai paaiškina, kodėl mes išvis nemėgstame naujai atrodančių drabužių, o mieliau velkamės panešiotus – nes mes esame sukurti sunkiai dirbti.

 

Todėl storas vyras, „tešlius“ visada ir atrodo blogai, nes jis neatitinka kario vaizdo. Jis neatitinka darbininko vaizdo. Nes akivaizdu, kad jis, kaip tikras vyras, tiesiog negali pats apsiginti.

 

Mes, vyrai, skirtingai nuo moterų visada turime viduje tūnančią agresiją (žinoma, jai nebūtina veržtis per kraštus). Kai reikia, uždirbame pinigų, kai reikia, išverdame valgyti. Kai reikia, nukeliaujame į ašigalius, kai reikia, nukasame sniegą nuo tako ar pastatome piramides Egipte. Gal tai ir yra ta priežastis, kad, pradedant Septyniais pasaulio stebuklais, baigiant kolaideriu, viską esame sukūrę mes, vyrai. Ir, skirtingai nuo moterų, mes visada tokiais esame iki pat ribų – geri iki maksimumo, bet ir blogi iki maksimumo…

 

Todėl tikras vyras niekada neverkia, neaimanuoja ir nesiskundžia. Jis priima sprendimus ir gyvena su jų pasekmėmis. Tikras vyras nesiteisina dėl savo poelgių, nei prieš teismą, nei prieš Aukščiausiąjį. Ir kai vėl pažvelgsite į veidrodį prieš išeidamas į darbą, pagalvokite, ar tokią išraišką prieš išvykdami į savo žygius nutaisydavo Amundsenas, Magellanas ar Atila?

 

MOTERYS IR VAIKAI

 

Jau viduramžių riteriai žinojo, kad vyrai „privalo ginti“ ne vien monarchą ar tikėjimą, bet ir „silpnesius už save“. O tai reiškė vaikus, senelius ir, žinoma, moteris. Netgi mūsų karalius Mindaugas savo karališkoje priesaikoje įsipareigojo rūpintis „visomis našlėmis“. Riteriai sukūrė ir komplimentą, ir todėl kasryt ištardamas bendradarbei „šian normalei atrodai“ tiesiog pratęsti jau tūkstantmetę tradiciją (juk sakai moterims komplimentus, ar ne?). Ir nereikia tikėtis komplimento iš moters – tai ne jų darbas.

 

Kodėl moterys iš esmės negali būti vyrais? Nors jos ir įrodė, kad gali puikiai vairuoti automobilius, kurti kompanijos verslo planus ir tiesti geležinkelius, tačiau moteris niekada nebuvo sutverta agresijai. Todėl tikros moterys ir nėra panašios ir tikrus vyrus – jos segi auskarus, nešioja ilgus plaukus ir skuta kojų, pažąstų ar „bikinio srities“ plaukus.

 

Tikras vyras iš tiesų ir neturi rūpintis savo grožiu. Jis tiesiog neprivalo savo vaizdu užgaulioti kitų ir kelti nepatogumų aplinkai. Tai yra, nesmirdėti ir neerzinti bereikalingais aksesuarais. Nes patrauklumas ir vyriškumas – tai ne vienas ir tas pats.

 

Mes mylime vaikus. Pasaulio mitologijoje pilna pasakojimų apie piktas pamotes, bet beveik niekada nerasite pasakojimų apie piktus patėvius. Mes žinome, kad vaikai yra Dievo dovana, todėl atitinkamai su jais ir elgiamės. Mes žinome, kad gyvenime iš tikrųjų nėra jokios prasmės, tačiau vaikuose galima lengvai rasti jos pakaitalą.

 

Todėl tikras vyras visada turi talentą – būti tėvu, drąsiu ir geru žmogumi, tikru pavydžiu gyvenime kitiems. Nepaisant mūsų agresijos, mes žinome, kad nevalia kelti nei rankos, nei balso prieš moteris ir vaikus. Mūsų dorybes yra stoicizmas ir kantrybė.

 

Todėl turbūt ir nereikia įrodinėti pasauliui, kad esi vyriškas. Nes vien tai, kad moterys gali ramiai mūsų to klausinėti, kas yra tikras vyras, ir yra geriausias įrodymas, kad jos gali tai daryti, nes mes joms iškovojome tokią laisvę.

 

Todėl tikras vyras visada yra stiprus ir besididžiuojantis vyrijos pasiekimais. Mes esame kilę iš aktorių ir karių, ir mes esame geriausi pasaulyje virėjai. Netikėkite tais, kurie vyrus vadina „galvijais“ ar „patinais“ – taip sako tik silpni sumoteriškėję vyrai ir stiprios suvyriškėjusios  moterys. Ar yra „galvijas“ tas, kuris nepabėga nuo chuliganų gaujos, užtvėrusios kelią tamsiame skersgatvyje? Ar „patinas“ yra tas, kuris geria šampaną iš moters batelio? Ar „blogas“ yra vyras, kai reikia panešti vežimėlį į antrą aukštą ar pakeisti automobilio padangą?

 

Būtent vyrai dažniausiai veržiasi į degančius namus gelbėti kačiukų. Nes mes visada turime daug įkvėpimo šaltinių. Karai, kuriuos laimėjome, civilizacijos, kurias sukūrėme, okeanai, kuriuos praplaukėme, salotos, kurias sukūrėme. Mums tereikia tik atsiminti vyrus, iš kurių mes kilome.

(Straipsnis spausdintas žurnale PLAYBOY)


8 KOMENTARAI

  1. Buvo toks tyrimas, pakankamai rimtoj knygoj aprašytas, kad patėviai linkę į agresiją ne savo sūnų atžvilgiu. Dabar neprisimenu tikslios formuluotės, bet kažkas panašaus į tai, kad didesnė dalis atvejų, kai vaikas patyrė agresiją šeimoje yra agresija nuo patėvio. Čia buvo realūs kažkurios šalies duomenys.

  2. “Ar yra „galvijas“ tas, kuris nepabėga nuo chuliganų gaujos, užtvėrusios kelią tamsiame skersgatvyje?” –
    Kad ir koks galvijas būtum, reikia ir smegenis turėti.

  3. Mano pastabos:
    * Aš kartais verkiu. Stovėdamas vienas prie senelių kapo.
    * Gyvenimo prasmė yra gyventi.

  4. Beje, saguciu atsiradimas ant svarko rankoviu kildinamas is Anglijos, kad rikiuoteje stovinciu kareiviu rankoves nebutu snargletos 🙂 Mat kareivos buvo pamege i jas tiesiog nosis sluostytis. Prisiuvus saguciu buvo tikimasi to isvengti. Nezinau, kiek tame tiesos..

Comments are closed.