KAM BUVO IŠRASTI APRANGOS KODAI?

KAM BUVO IŠRASTI APRANGOS KODAI?

488
0
DALINTIS

Aš dar pamenu tuos laikus, kai Lietuvoje vėl atsirado paslaptingas terminas „aprangos kodas“, minimas kvietimuose į užsienio ambasadų Vilniuje atidarymus. Kaip magiškai tada atrodė ant brangaus popieriaus aukso raidėmis įmantriai išrantyti tokie nematyti simboliai kaip A5, RSVP ar s.t. ! Žinoma, anuomet jokie užsienio atstovai neypatingai ir tikėjosi, kad vakarykščiai sovietiniai autoritetai turės smokingus, jau nekalbant apie frakus – kurgi ne, jei net pats Lietuvos užsienio reikalų ministras mūvėjo baltas kojines su kostiumu! O dar vėliau Vilniuje pradėta švęsti Anglijos karalienės gimtadienius, prasidėjo Prezidentų inauguracijų ir karalių vizitų maratonas, pasaulinių kompanijų metinės, ir „aprangos kodas“ staiga įgijo apčiuopiamą prasmę.

 

Šiandien mes jau visi žinome, kas tai yra. Kai kurie jo laikomės. Dauguma jį sėkmingai ignoruojame. Ir suvis retas suvokiame, kam jis išvis yra reikalingas. Argi nėra svarbiau, kad būtum tiesiog geras žmogus, kad ir kokias drapanas bedėvėtum?

 

Pasaulio aukštuomenėje egzistuoja apie 450 aprangos kodų, įskaičiuojant ir tokius įmantrius kaip „Spiffy Casual“, „Stroller Morning“ ar „Top‘n‘Tails Morning“, kurių absoliuti dauguma Lietuvos elitui yra nepažįstama ir vargu ar taps pažįstama artimiausioje ateityje. Juoba kad ir tie tradiciniai trylika ar šešiolika aprangos kodų, apie kuriuos esame girdėję (o kai kuriuos net ir matę filmuose), sunkiai skinasi kelią į mūsų salonus. Nepriklausomai nuo to, koks kodas yra nurodytas pakvietime, nieko stebėtino pobūvyje vėl tradiciškai išvysti svečius, vilkinčius pilkus kostiumus („nespėjau persirengti“), megztinius („užtat brangus“), avinčius basutes („sveikiau tokiame karštyje“), nešiojančius marškinius su atsegta viršutine sagute („bet užtat pridengta kaklaraiščiu, ar ne?“). „Nepatogus tas smokingas ir ta ‚babočka‘“, – sykį man pašaipiai tvirtino vienas garbingas Seimo narys, laikydamas rankoje lėkštę su keptomis krevetėmis.

 

Vos nesurikau. Nes šiame jo skunde ir glūdėjo visa iškilmingų aprangos kodų esmė. Nes dažniausiai jie išties yra nepatogūs. Nes ir nebuvo jie sukurti dirbančiam žmogui.

 

Istorija teigia, kad aprangos kodai atsirado islamo pasaulyje, bet būtent iš musulmonų mes, europiečiai visuotinai ir išmokome tokių dalykų, kaip galantiškumas, prabanga ar egzotiški malonumai. Tai įvyko Kryžiaus žygių metu, kurio vidutinis dalyvis buvo apskuręs, nusikamavęs ir beraštis mužikas, kad ir kokį titulą jis benešiotų. Tuometinis arabų džentelmenas gi buvo ne tik karys, bet ir tradiciškai poetas bei mokslininkas. Ten, Azijoje mes pirmą kartą išvydome tas liemenes ir kelnes, kokias nešiojame šiandien, ten pamatėme, kaip savo laisvalaikį leidžia tikras didikas ir meilužis. Ten mes pirmą kartą ir susidūrėme su aprangos kodu – taisyklėmis, nusakančiomis, kokiai progai dera kuris aprėdas.

 

Žinoma, tai buvo žiaurios taisyklės, kurių atgarsius mes matome šiandien ant musulmonių moterų. Tačiau ir krikščioniškosios bažnyčios, kurios vadovavosi Biblijos nurodymais rengtis kuo kukliau ir nuolankiau, tais laikais buvo ne ką švelnesnės, perimdamos arabų aprangos taisyklių patirtį savo liturgijai – „liudyti krikščioniškąsias vertybes“. O Europos pasauliečių tarpe tais pačiais viduramžiais arabų pavyzdžiu aprangos kodai įgijo savo pirmąją paskirtį – atskirti turtingą žmogų nuo ubago. Po kelių šimtų metų, XVI amžiuje Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvare, kur atsirado etiketas, buvo sukurta ir antroji aprangos kodo paskirtis – atskirti privilegijuotą didiką nuo prasčioko. O dar po poros šimtų metų Anglijoje aprangos kodas įgijo trečią paskirtį – atskirti tikrą džentelmeną nuo atsitiktinai prasisiekusio „nuvorišo“ (tuometinėje Anglijoje galutinai susiformavo ir „vakarinės aprangos“ sąvoka, kas visais laikais buvo išskirtinis elito požymis).

 

Nuo tų laikų iki šių dienų aprangos kodas ir išlaikė savo tris paskirtis. Iš esmės jis visada demonstruoja vienybę – vertybių, socialinio ir ekonominio statuso, galų gale, politinių pažiūrų. Nes elitas visada reikalavo klasinio solidarumo. Nepaklusdamas šeimininkų nurodytam aprangos kodui Jūs ne tik įžeidžiate jų pastangas sukurti harmoningą aplinką. Jūs iš esmės parodote, kad šiai aplinkai esate iš principo svetimas. Laisvas („o kas man?“), nepriklausomas („ai“), daug dirbantis („dėl ko ir nespėjau persirengti“),  išdidus („o man taip patinka“), bet svetimas. Nes aprangos kodas yra uniforma – nuteikiantis visus renginio dalyvius save interpretuoti ne kaip individus, o kaip vieną visumą. Elitinę visumą, visais atžvilgiais besiskiriančią nuo plebėjų minios.

 

Liudvikas XIV kadaise elito sąmoninėje įtvirtino tokią savoką, kaip „faux pas“, reiškiančią „neteisingas žingsnelis“. Jo laikais vienu iš pagrindinių padoraus didiko požymių buvo mokėjimas šokti (ko taip nuraudote, gerbiamieji elito atstovai?). „Neteisingas žingsnelis“ reiškė klaidas šokyje, (vėliau – bendrai elgesyje ar aprangoje) ir buvo baudžiamas itin griežtai – iki karaliaus palankumo praradimo, o tai reiškė pašalinimą iš elito gretų. „Kokia žiauri bausmė už tokį niekalą!“ – sušuktų jautresnis skaitytojas. Žinoma, žiauri, mūsų liberaliojo ir atlaidaus pasaulio akimis žiūrint, tačiau Prancūzijos karaliaus dvare jis reiškė, kad asmuo tiesiog neįdėjo pakankamai pastangų būti padorios visuomenės nariu.  Galbūt patingėjo pabaigti repeticiją penkiomis minutėmis vėliau, galbūt manė, kad, „ir taip sueis“. Visai neįvertindamas, kad būti elito nariu yra ne vien garbinga, bet ir sunku. Ir vertinama ta narystė ne bet kaip, o kaip šokis – harmoningas, koordinuotas ir elegantiškas.

 

Tačiau ar verta mums šiandien sekti tomis taisyklėmis? Žinoma, tai tik žaidimas, juoba kad šiandienos herojai rytoj gali būti niekas ir galbūt niekada daugiau pakvietimų į Anglijos karalienės gimimo dienos šventimą nebegaus. Tačiau bent jau atminkite, jei jau likimas katapultavo Jus iš rajono mokytojo kėdės į Seimo nario krėslą, nebūtina vežtis į Vilnių keliasdešimt metų kauptos kaimietiškos patirties. Verčiau pasimokykite ko kitko – čia atvyksta karaliai, čia veikia ambasados, čia klasiniai reikalavimai kitokie. Čia esama renginių, kvietimuose į kuriuos įmantriai užrašoma „aprangos kodas – A5c“.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale STILIUS)

 


KOMENTARŲ NĖRA