KAIP UKRAINIETIS PAKEITĖ KORĖJOS LANDŠAFTĄ

KAIP UKRAINIETIS PAKEITĖ KORĖJOS LANDŠAFTĄ

107
0
DALINTIS

Šiuo metu karo stovis ilgiausiai išsilaikė tarp dviejų visiškai gimingų valstybių – Korėjos Liaudies Demokratinės respublikos, žinomos kaip Šiaurės Korėja ir Korėjos respublikos, žinomos kaip Pietų Korėja. 1953 metais pasirašyta paliaubų sutartis tarp šių valstybių, nepabaigė trejus metus trukusio Korėjos karo (1950-1953), tik atitolino galutinės taikos sutarties pasirašymą, kuris dar nežinia įvyks.

Laikinoji siena tarp šių valstybių, kitaip – Demilitarizuota Zona – DMZ tęsiasi 220 kilometrų skersai viso Korėjos pusiasalio, šiek tiek žemiau 39 paralelės. Iš abiejų DMZ pusių dislokuota beveik pusė milijono amerikiečių, šiaurės ir pietų korėjiečių kareivių, ir kai kuriais istorijos tarpsniais tai būna didžiausi pasaulyje gyvosios jėgos armijų telkiniai (nors pastovus JAV kariškių kontingentas Pietų Korėjoje neviršija 40 tūkstančių kareivių). Prie šios DMZ yra trečiasis pagal dydį pasaulyje minų laukas (po Guantanamo JAV karinės bazės Kuboje ir Turkijos-Graikijos pasienio). Per metus įvyksta vidutiniškai 1000 incidentų – pasienio režimo pažeidimų iš abiejų pusių, kurie vis dėlto taip ir neperaugo į didesnį konfliktą. Tačiau pačią DMZ visiškai pagrįstai galima laikyti vienu iš karščiausių pasaulio taškų, vien turint omenyje ginkluotės ir kareivių susitelkimą…

DMZ plotis yra 4 kilometrai, ir visa teritorija, atskirta spygliuotomis vielomis ir minų laukais, nelabai buvo kultivuojama per paskutinius 40 metų. Zonos viduje yra du Pietų Korėjai priklausantys kaimai, kurių gyventojai yra laikomi gyvenantys karo sąlygomis ir visakeriopai valstybės dotuojami. Pora šimtų šių kaimų gyventojų vidutininškai uždirba 80 tūkstančių dolerių į metus, kas penkis kartus viršija vidutinį Pietų Korėjos gyventojo atlyginimą. Norint apsigyventi tuose kaimuose netgi susituokus su jų gyventoju, reikia gauti iš valdžios specialų leidimą, įrodyti savo ištikimybę valstybei, nebūti pakliuvusiam į policijos akiratį jokia, netgi menkiausia dingstimi… Tačiau pavydėti tų kaimelių gyventojams yra gal tik jų atlyginimų – 24 valandas per parą iš Šiaurės Korėjos pusės per garsiakalbius transliuojamos propagandinės kalbos, kviečiančios sukilti ir išvaryti atėjūnus amerikiečius, nes tik jie, daugelio korėjiečių (tiek pietinių, tiek šiaurinių) yra pagrindinė kliūtis abiejų valstybių susivienijimui. Garsiakalbiai nenutyla nė minutei ir galima įsivaizduoti gyventojų savijautą…

Ties abejais kaimais šiauriečiai yra pastatę milžininiškus raidžių lozungus, teigiančius Korėja, susivienyk ir Jankiai, namo. Taip pat ten plevesavo didžiausia pasaulyje vėliava – 30 kvadratinių metrų ploto, kuriai bent iškleisti reikėjo vos ne uraganiško vėjo gūsio.

Yra panašus kaimas DMZ viduje ir prikausantis Šiaurės Korėjai, tačiau amerikiečių žvalgybos teigimu, jis primena Holivudo filavimo aikšelę, nes visas kaimas yra butaforinis ir be gyventojų. Tačiau kažkas jame specialiai kursto židinius ir degina elektrą, norint pademonstruoti, kad gyvenimas jame irgi eina normalia vaga. Tačiau žinant Šiaurės Korėjos sistemą, nesunku numanyti, kad gyventojai iš to kaimo yra seniai iškeldinti.

DMZ linija eina per patį Pan Mun Jom kaimelio vidurį, kur vyksta pagrindinės Jungtinių Tautų ir Šiaurės Korėjos derybos, ten įrengta turistinė zona, kur turistams rodoma visa Saugumo teritorija.

Nuo Pietų Korėjos sostinės Seūlo iki DMZ yra tik 60 kilometrų. Vienintelis kelias, jungiantis abi Korėjos dalis, eina būtent iš Seūlo į Pan Mun Jomo kaimelį. Kelias yra specialiai pastatytas labai vingiuotas, kad šiauriečių tankai tiesiai nepasiektų sostinės, ir užminuotas, ties posūkiais ir vingiais įrengti postai ir kulkosvaidžių lizdai.

Artėjant prie DMZ, turistus pasitinka paminklas Korėjos kare dalyvavusių Filipinų armijos karių herojiškumui ir dar 15 valstybių, dalyvavusių Korėjos kare memorialas – į šį karą po Jungtinių Tautų vėliava savo kariuomenes pasiuntė Australija, Belgija, Kanada, Kolumbija, Etiopija, Prancūzija, Graikija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Tailandas, Turkija, Pietų Afrikos respublika, Didžioji Britanija ir JAV. Šiaurės Korėją kare neoficialiai rėmė Kinija, atsiuntųsi 1 milijoną savanorių bei TSRS, suteikųsi visakeriopą karinę pagalbą.

Visa Pan Mun Jom kaimo teritorija kupina istorinių vietų ir paminklų. Dominuoja JAV ir Pietų Korėjos kareiviai, pagal gidų aiškinimą, galintys pasiekti bet kurį incidento rajoną pasiekti per 12 minučių. Pravažiuojame stebėjimo bokštus, kuriose tūnantys amerikiečių kareiviai stebi judėjimą Šiaurės Korėjos pusėje per 40 kilometrų į šalies gilumą.

Privažiuojame Negrįžimo tiltą (Bridge of No Return) per Imdžin upę, kurio kitas galas jau remiasi į Šiaurės Korėjos teritoriją. Per tą tiltą po karo per vieną savaitę buvo vienintelė vieta, kur norintys gyventi kitoje Korėjos dalyje, galėjo tą tiltą pereiti. Tačiau buvo susitarta, kad perėję jį vieną kartą, jau nebegrįš atgal. Keisčiausia tai, kad daugiau žmonių tada perėjo į šiauriečių pusę negu į pietiečių. Kaipgi ne , nes tuo tiltu į Šiaurės Korėją buvo grąžinta 130 tūkstančių karo belaisvių. Ši negrįžimo tradicija gyva ir šiandien – niekas negrįžta, nors kartą perėję į kitą pusę, išskyrus Pietų Korėjos studentus, kurie per didelius vargus vyksta studijuoti į Šiaurės Korėją, bet grįžę iš ten patenka tiesiai į kalėjimą.

Prie šio tilto 1976 metais įvyko didelis incidentas, pakeistęs visos Saugumo teritorijos struktūrą. Iki tol ir sąjungininkų, ir šiauriečių kareiviai nekliudomai judėjo po visą Saugumo teritoriją Pan Mun Jome, tačiau kai sykį amerikiečių karininkai, nusprendę, kad prie šio tilto stovintys medžiai kliudo stebėjimo postams, nusprendė tuos medžius iškirsti. Bekertant Korėjos medžius, prie amerikiečių sustojo šiauriečių pasieniečiai. Žodis po žodžio kareiviai susikivirčijo, ir abu amerikiečiai buvo užkapoti kirviais. Palei visą DMZ buvo paskelbtas aliarmas, tačiau konflikto eskalacijos buvo išvengta, nuo to laiko zonos buvo atskirtos. Žuvusio amerikiečių kapitono vardu – Bonifas buvo pavadinta JAV armijos stovykla Pan Mun Jome.

Visų amerikiečių tarnaujančių prei DMZ lozungas yra “Tiesiai prieš juos” (“In front of them all”), kuri galima sutikti visose amerikiečių karinėse instaliacijose, tai daroma karių kovinei dvasiai pakelti.

Pačiame JT Saugumo zonos centre, vadinamuosiuose Paskendusiuose Soduose stovi Laisvės namas, pastatytas 1965 metais, stebintis visą Pan Mun Jom zoną. Pavadintas Laivės namu ir Paskendusiais Sodais buvo po to, kai 1984 metų lapkrityje į Pan Mun Jomo šiaurinę dalį buvo atvežta turistų iš TSRS. Grupę privedus prie pat skiriamosios linijos, ukrainietis Vasil Mazutko įsibegėjęs peršoko ją ir pasileido į sąjungininkų pusę. Likę turistai iš netikėtumo neteko žado ir atsitokėjo tik tada, kai į bėgantį V.Mazutko įiauriečių pasieniečiai atidengė ugnį. Kažkas tada pabandė perbegėlį vytis, tačiau pasieniečiai juos sulaikė, nes žinojo žaidimo taisykles – perėję DMZ atgal nebesugrįžta. Vasilas mazutko buvo puikus taikinys šiauriečiams, nes bėgo šlaitu aukštyn, tad keista, kad nė vienas pasienietis į jį nepataikė. Pasiekęs kalvos viršų ukrainietis persivertė per tvorą ir išnyko šiauriečiams iš akių.

Po 5 minučių visi sąjungininkų daliniai Pietų Korėjoje buvo pakelti pagal aliarmo signalą. Pan Mun Jom beregint ištuštėjo, buvo užfiksuotas didelis judėjimas šiauriečių pusėje. Tik po kelių valandų pasirodė pirmieji komunistų parlamentarai, kurie TSRS vardu pareikalavo grąžinti perbėgėlį – TSRS neturėjo diplomatinų santykių su Pietų Korėja. Tačiau prisimindami prieš porą metų įvykųsį Boingo incidentą, pietiečiai atsisakė išduoti V.Mazutko. Po ilgų derybų, V.Mazutko liko sąjungininkų pusėje, ir konfliktas neįvyko.

Po šio įvykio, įvertinųsi įvykio aplinkybes, Pietų Korėjos karinė vadovybė įsakė nukasti visą šlaitą, ant kurio stovėjo Laivės namas ir padaryti nuolydį – tam atvejui, jeigu kitas pabėgėlis, pasiryžęs pereiti fronto liniją, bėgtų žemyn ir iškart pranyktų šiauriečiams iš akių.

Šiam įvykiui atminti Pan Mun Jom centre stovi dielis stendas, skirtas pabėgimų į Pietų Korėją istorijai. V.Mazutko užima centrinę vietą. Pats kaltininkas vėliau emigravo į JAV.

Visi turistinės grupės nariai, tarp kurių aiškiai dominavo japonai, privalėjo pasirašyti individualias sutartis su Korėjos respublikos ir JAV armijač kad pripažįsta, jog vyskta į karinių veiksmų teatrą, ir vyriausybė neatsako už turistų saugumą incidento atveju. Sutartyje numatyta, kad visų turistų drabužiai o taip pat ir šukuosenos turi būti tvarkingi ir švarūs. Taip pat turistai įsipareigojo nerodyti jokių gestų ar ženklų šiauriečiams bei neatsakyti į jų signalus. Buvo paaiškinta, kad tai daroma tam, kad šiauriečiai, fotografuojantys ir filmuojantys kiekvieną turistų grupę Pan Mun Jome nepanaudotų tų nuotraukų propagandiniams tikslams, pvz, ženklo fuck You ar netvrakingos išvaizdos. Pagal paliaubų sutartį kiekveinas amerikiečių kareivis, esantis prie DMZ su turistų grupe turi būti nusisukęs į šiauriečius nugara.

Pietų Korėjos kareiviai, kol mes buvome teritorijoje, grėsmingai taekvondo poza stovėjo prie pat linijos, saugodami mus.

Pietų Korėjoje amerikiečių kareiviai nėra labai mėgstami, nors angliškai leidžiamo Korėjos dienraščio Korean Herald 80 procentų žinučių yra būtent apie dislokuotus amerikiečių kareivius. Ne tik jų vykdomas labdaros akcijas, bet ir iškadas. Korėjiečiai patys iki 1992 metų gyveno vos ne diktatūros sąlygomis ir retai keliaudavo po pasaulį. Baltųjų turistų gatvėse beveik nepamatysi, todėl kiekvienas europietiškų bruožų turistas yra laikomas amerikiečių kareiviuir tenka aiškinti, kad nesi kareivis atad žmonės būna atlaidesni. JAV armija Korėjoje turi net ir savo TV kanalą. Pietų Korėjos armija yra parengta pagal JAV armijos pavyzdį, jau nekalbant apie ginkluotę.

Namas, kuriame 1953 metais buvo pasirašyta paliaubų sutartis, buvo pastatytas per 24 valandas, galbūt nusižiūrėjus nuo Stalino, kuriuo įsakymu stalas Potsdamo konferencijai, ant kurios buvo pasirašyta Karo pabaigos sutartis, taip pat buvo pagamintas per 24 valandas.

Per metus prie DMZ įvyksta apie 1000 incidentų, kartais ištisi daliniai pereina sieną. JAV kareiviai kartais perduoda pabėgėlius Šiaurės Korėjai siekiant pagerinti santykius.

(Straipsnis spausdintas laikraštyje “Lietuvos rytas”)


KOMENTARŲ NĖRA