KAIP „SHARP“ PIEŠTUKAS Į KORPORACIJĄ PAVIRTO

KAIP „SHARP“ PIEŠTUKAS Į KORPORACIJĄ PAVIRTO

284
0
DALINTIS

„Sharp“ pavadinimą gerai atsimena kiekvienas sovietinių laikų moksleivis: tada turėti kasetinį grotuvą „šarpą“ reiškė priklausyti aukščiausiajai lygai, o nepaisant angliškai skambančio pavadinimo, visi žinojo, kad „Sharp“, kaip ir „Sony“, simbolizuoja japonišką kokybę. Ir nė vienas mūsų negalėjo net pagalvoti, kad pačio „Sharp“ įkūrėjo (mūsų suvokimu, žinoma, milijonieraus) vaikystė ir jaunystė buvo kur kas tragiškesnės nei mūsų pačių, o ir išvis skirtingai nei mes, jis neturėjo progos baigti netgi pradinės mokyklos.

„Sharp“ kompanijos įkūrėjas Tokudžis Hajakava (1893-1980) buvo jauniausias iš penkių vargingos Tokijo siuvėjų šeimos vaikų. Našlaičiu jis tapo dar kūdikystėje, visus brolius ir seseris likimas išblaškė po įvairias šeimas, o Tokudžis gavo naują savo įtėvių pavardę – Ideno. Pikta lemtis visgi jo neapleido ir ten – po kurio laiko mirė ir naujoji motina, o į namus atėjusi pamotė elgėsi taip, it būtų nužengusi į šį pasaulį iš pasakos apie Pelenę. Ideno šeimoje nauji vaikai pylėsi vienas po kito, ir Tokudžis, pradinę mokyklą palankęs vos vienerius metus, jau vaikystėje plušo kaip jautis, klijuodamas degtukų dėžutes, bent taip prisidėdamas prie šeimos pastangų kaip nors išmisti.

Devynerių metų Tokudžis tapo kalvio Sakatos gizeliu, pas kurį ir persikėlė gyventi – „tėvai“ buvo laimingi, galėję atsikratyti nors viena bereikalinga burna. Gizelio darbas buvo sunkus, tačiau „bent jau gaudavau pavalgyti tris kartus per dieną“, – vėliau atsiminė T.Hajakava. Amato iš pradžių net neteko mokytis, ir T.Hajakava buvo tik valytojas ir pasiuntinukas. Tačiau 1905 metais, Japonijai laimėjus karą prieš Rusiją, šalies ekonomika pradėjo sparčiai augti, ir kalvei prisireikė daugiau nagingų rankų.

Dabar tai gali skambėti keistai, bet pagrindinis Sakatos kalvės gaminys po karo tapo… pieštukai, tais laikais metalinės lazdelės su grafito šerdele, sparčiai populiarėjantis daiktas. Juos gaminti išmoko ir pats Tokudžis. Vis dėlto rinkoje konkurencija buvo didelė, kalvio Sakatos gaminami pieštukai – nelabai kokybiški, ir kalvė greitai prisidarė skolų. Pats kalvis dėl nesėkmių sukeltos depresijos atgulė į ligos patalą, o Tokudžis naktimis Tokijo turguose pradėjo prekiauti tais nieko nevertais pieštukais – tamsa paslėpė jų kokybės trūkumus. Tačiau būtent turguose prasidėjo jo, kaip verslininko karjera, ten jis išmoko bendrauti su žmonėmis ir suvokė, kaip pelnyti jų palankumą.

1910 metais Tokudžis galiausiai tapo kalviu. Jis buvo praktiškai beraštis, tačiau vaizduotės jam netrūko. Sykį komedijoje pamatęs, kaip aktoriui juokingai vis atsisega diržas, jis sukūrė savo konstrukcijos sagtį, kurį iš esmės skyrėsi nuo tuo metu Japonijoje naudotų su iškirstomis skylutėmis. Tokudžio sagtis, pavadinta „Tokubijo“ (mažybine jo vardo forma) neturėjo nei strypelio, bet įkištą diržo dalį prispausdavo nulenkiamais dantukais (tokią turite ne vienas Jūsų, ir būtent tokios sagtys yra naudojamos šiuolaikinėje JAV armijoje).

Tuo metu Japonijoje jau buvo kilusi mada naujoviškiems, vakarietiškiems drabužiams, ir “Tokubijo” sagtis pasirodė rinkoje pačiu laiku. Pats pirmas kalvėje pasirodęs pirklys užsakė milžinišką jų kiekį – beveik puspenkto tūkstančio. Kad įvykdytų šį užsakymą, Tokudžis nusprendė steigti savo kompaniją. Jis pasiskolino pinigų ir 1912 metais atidarė savo kalvę, kuri išgarsėjo įsgytu vienos arklio jėgos galingumo elektros varikliu, tais laikais žvėriškai brangiu ir triukšmingu, tačiau padedančiu tvarkytis su sagčių gamybos užsakymais. Tais pačiais metais likimas Tokudžį suvedė su savo broliu Masahara, iš kurio ir sužinojo savo tikrąją pavardę – Hakajava.

Broliai įkūrė bendrą kompaniją „Hajakava brolių metalo gamykla“. 1913 metais Tokudžis Hajakava užpatentavo ir pradėjo gaminti dar vieną populiarų daiktą – virtuvinį vandens čiaupą, o netrukus išsiplėtusi gamykla ėmėsi gaminti skėčius ir detales rašikliams. Prisimindamas kadaise pardavinėtus turguje nekokybiškus pieštukus, T.Hajakava nusprendė sukurti idealų pieštuką, tokį, kurio nereikėtų drožti.

Kodėl pieštuką?

Tarp medžio juostelių įdėtus anglies gabaliukus kaip pakaitalą žąsies plunksnai ar teptukui  naudojo jau senovės romėnai, vadinę juos „penicillus“ (lotyniškai „maža uodegėlė“). Viduramžiais žmonija naudojo švino ir sidabro šerdeles, o mums įprastas pieštukas buvo išrastas 1564 metais Anglijoje, ten atradus didžiulį juodosios anglies telkinį. Anglis buvo pjaustoma gabalais, iš kurių buvo drožiamos kvadratinės formos lazdelės, talpinamos į medinį laikikį. Toks pieštukas buvo vadinamas „švininis“, nors švino jame nebuvo nė pėdsako – mat, atrastas grafitas (pavadintas graikišku žodžiu, reiškiančiu „rašyti“), buvo vadinamas „juoduoju švinu“, nes kaip medžiaga dar net nebuvo žinoma iki pat XVIII amžiaus pabaigos. Anglai dar ilgai buvo pieštukų gamybos monopolistai, nes niekur kitur gryno grafito nebuvo randama, o dirbtiniu būdu jo pagaminti tada dar nemokėta. Tik 1795 metais prancūzas Nicholas Jacques Conte užpatentavo grafito miltelių deginimo kartu su moliu metodą, sukėlusį pieštukų revoliuciją. Pieštukas tapo būtinu kiekvienos pramoninės revoliucijos elementu, ir jis buvo reikalingas į tokį istorinį etapą įžengusiai XX amžiaus pradžios Japonijai. Ir nors pieštukas su spyruoklės išstumiama šerdele pirmą kartą buvo užpatentuotas Anglijoje dar 1877 metais, T.Hajakama sukūrė tobulesnį jo modelį 1915 metais, pavadintą „Hajakava mechaniniu pieštuku“ – tokį, kurio viduje esanti plona grafto šerdelė galėjo būti mygtuko paspaudimu prailginama arba sutrumpinama – toks yra naudojamas dar ir dabar.

Bet tada jo sukurtas pieštukas buvo… per geras. Broliams ilgai teko minti didmenininkų biurų slenksčius, kol į pagalbą neatėjo Pirmasis pasaulinis karas. Būtent jo dėka sukeltas įvairiausų prekių trūkumas Europos rinkose galiausiai atkreipė pirklių dėmesį į „Hajakava pieštukus“, ir 1916 metais broliai gavo pirmąjį didelį užsakymą eksportui. „Hakajavos pieštuko“ kokybę greitai įvertino ir JAV vartotojai, o tokia gera reputacija pagaliaus susilaukė teigiamo įvertininimo ir Japonijoje. Eksportinis „Hakajavos mechaninio pieštuko“ variantas vadinosi „Ever-Ready Sharp Pencil“ („Visada aštrus pieštukas“), ir japonams toks pavadinimas patiko, nes skambėjo moderniai ir asocijavosi su madingais Vakarais.

1917 metais „Hajakava brolių metalo gamykla“ tapo rimta įmone, kurioje dirbo 200 darbininkų. Broliai praturtėjo, tačiau piktoji lemtis ruošė dar vieną smūgį – 1923 metų rugsėjo 1 dieną baisiausias Japonijos istorijoje Didysis Kanto žemės drebėjimas nušlavė Tokijo miestą nuo žemės paviršiaus, nusinešdamas ir 100 tūkstančių žmonių gyvybes. Ne tik su visa „Hajakava brolių metalo gamykla“ – sugriautuose namuose žuvo ir paties Tokudžio žmona su dviem mažamečiais sūnumis.

Kad maža nepasirodytų, Osakoje įsikūrusi prekybos kompanija „Japonijos kanceliarinės prekės“ netrukus dar pareikalavo iš sielvartaujančio T.Hajakavos grąžinti įmokas už pieštukų gamybos užsakymą. T.Hajakava buvo priverstas už skolą perleisti šiai kompanijai savo „Sharp“ pieštukų gamybos teises ir turėjo persikelti į Osaką apmokyti naujų darbininkų. Jis atvyko į Osaką neturėdamas nieko, išskyrus drabužius, kuriais ir vilkėjo.

Ir begalinį pasiryžimą viską pradėti iš naujo. Po devynių mėnesių darbo kreditoriaus kompanijoje, 1924 metų rugsėjo 1 dieną išnuomotame fermoje T.Hajakava įkūrė naują kompaniją „Hajakava metalo dirbinių institutas ir Co“. Kurį laiką jis vertėsi gamindamas dalis „Sharp“ pieštukams, dabar priklausiantiems „Japonijos kanceliarinėms prekėms“, tačiau nesiliovė galvojęs apie naujas galimybes. Tokiomis pasirodė radijas.

Pirmą kartą apie šį “dalyką” T.Hajakava atsitiktinai perskaitė straipsnyje apie tai, kad netrukus Japonijoje bus pradėtos radijo transliacijos. Netrukus vienoje parduotuvėje išvydo ir patį radijo imtuvą – iš Amerikos importuotą primityvų detektorinį aparatą, kurio buvo klausyti tik su ausinėmis. T.Hajakava jį išsyk įsigijo ir savo dirbtuvėje išrinko, stengdamasis suvokti jo veikimo principą. Nors jis puikiai išmanė, kaip apdirbti metalą, visgi nieko nenutuokė nei radijo technologijose, nei elektroje. Tačiau tai nesutrukdė jam įvertinti ir perprasti kiekvieną imtuvo detalę – to užteko, kad 1925 metų vasarį T.Hajakava pagamintų savo pirmąjį radijo imtuvą, o tą pačią vasarą iš Tokijo pradėjus transliuoti Japonijos radijo laidas, iškart pradėtų masinę savo radijo aparatų gamybą, pardavinėdamas juos dvigubai pigiau nei importinius. Būtent tie detektoriniai radijo imtuvai ir buvo pirmieji elektronikos gaminiai, išvydę pasaulį su „Sharp“ ženklu – nors T.Hajakava teigė, kad tokį pavadinimą jiems parinko pabrėžti priimamo garso „aštrumą“, tačiau artimieji nujautė, kad taip jis išreiškė nostalgiją savo prarastam pieštukų verslui.

1925 metais „Sharp“ radijo imtuvai dominavo Japonijos rinkoje, o 1926 metas buvo pradėti eksportuoti į Kiniją, Indiją ir Pietų Ameriką. Pats T.Hajakava uoliai važinėjo po šalį, su malonumu pristatinėdamas savo aparatus. Paklausa buvo tokia didžiulė, kad netrukus per mėnesį jo gamykla gamino 100 tūkstančių imtuvų.

Suvokdamas, kad elektronikos versle viskas priklauso nuo ciklo, T.Hajakava iškart ruošėsi naujiems iššūkiams –  lempinių imtuvų erai. Nors pasirodę Japonijos rinkoje pirmieji lempiniai imtuvai buvo tik importiniai ir labai brangūs, juoba veikiantys tik nuo baterijų, kurių keitimas buvo sudėtingas, T.Hajakava suvokė, kad lempinio imtuvo teikiama galimybė klausytis radijo daugeliui žmonių vienu metu ir be jokių ausinių yra ateities perspektyva. 1929 metas jis pagamino pirmąjį Japonijoje „Sharp Dyne“ lempinį radijo imtuvą, veikiantį nuo elektros srovės šaltinio, kuris iškart tapo rinkos sensacija. „Kurk produktą, kuris būtų vienu žingsniu priekyje likusiųjų“ – šis T.Hajakavos motto vėliau buvo patvirtintas ne kartą ir ypač pasiteisinęs „Apple“ kompanijos sėkmės atveju.

„Sharp“ prekės ženklo populiarumas lėmė, kad taip pasivadintų ir pati kompanija, netrukus išplėtusi savo asortimentą iki patefonų, kondensatorių ir automobilių detalių gamybos. Tačiau 1937 metais, prasidėjus karui Kinijoje, „Sharp“ buvo priversta nutraukti diversifikaciją ir iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos gamint tik radijo įrangą Imperinei karo aviacijai.

Per Antrąjį pasaulinį karą “Sharp” gamyklos Japonijoje nenukentėjo nuo bombardavimų ir savo veiklą atnaujino iškart po karo pabaigos. 1950 metais T.Hajakava susidomėjo nauja technologija – televizija. Apie ją jis žinojo jau seniai – dar 1926 metais  Šizuokos universitete japonai išbandė savo pirmąjį televizijos signalą, o po kelerių metu Tokudžis pradėjo nujausti, kad televizija ateityje pakeis radiją, ir nuolat finansavo universitete vykdomus televizijos kūrimo darbus. 1951 metais “Sharp” sukonstravo savo pirmąjį televizoriaus prototipą, deja, tokį netobulą, jog kitais metais T.Hajakava buvo priverstas pirkti patentus iš amerikiečių RCA (“Radio Corporation of America”) kompanijos. Su jomis 1952 metais „Sharp“ pagamino pirmąjį Japonijoje komercinį televizorių. Šeštojo dešimtmečio televizoriai taip pat buvo ypatingai brangūs aparatai, tinkami  tik viešbučiams ir kavinėms, dėl to visa jų pramonė laikėsi standartinio 17 colių įstrižainės ekrano. Tačiau T.Hajakava nusprendė „Sharp“ televizorius daryti mažesnės, 14 colių įstrižainės, nes tikėjo, jog ateis laikas, kai tokie aparatai stovės kiekvienuose namuose (ir tokie išmatavimai buvo labiausiai tinkami tuometiniams japonų būstams). Nuojauta nenuvylė – „Sharp“ pirmoji Japonijoje pradėjo masinę televizorių gamybą, pirmoji įsigalėjo Japonijos rinkoje, kurios lydere išlieka iki šių dienų.

1959 metais T.Hajakava susidomėjo Saulės energijos komercializacija. Jis asmeniškai dalyvavo kuriant pirmąjį „Sharp“ Saulės baterijų prototipą. Septintojo dešimtmečio pradžioje jį sužavėjo stalinio kalkuliatoriaus idėja – nors kompiuterinio skaičiavimo technologijos tas laikais tebuvo embriono stadijoje, 1964 metais „Sharp“ pagamino pirmąjį Japonijoje tranzistorinį kalkuliatorių, tiesa, nepigų, kainavusį kvapą gniaužančius 1400 dolerių. Ir nemažą – jis užėmė pusę stalo. Kelerius metus truko jo tobulinimas, ir 1966 metas kalkulatorių pavyko atpiginti iki tūkstančio dolerių, o galiausiai 1969 metais „Sharp“ pagamino pirmąjį pasaulyje komercinį kalkuliatorių, kainavusį mažiau nei 300 dolerių, kuris išpopuliarėjo visame pasaulyje. 1973 metais pasirodė ir pirmasis „Sharp“ kalkuliatorius su skystųjų kristalų ekranu – nuo kurio ir prasidėjo kišeninių kalkulatorių era.

(Pabaigą ir pilną straipsnį galima perskaityti žurnale VERSLO KLASĖ bei portale vz.lt/premium)

 

 


KOMENTARŲ NĖRA