KAIP SAVO VESTUVES PADARYTI GERESNĖMIS

KAIP SAVO VESTUVES PADARYTI GERESNĖMIS

949
1
DALINTIS

Mūsų mylimos moterys, kad ir kokios jos būtų mielos ir geros, kažkuriuo istorijos tarpsniu pavogė iš vyrų vieną svarbiausių gyvenimo įvykių – vedybų organizavimą. Kaip žinia, kažkodėl tai vis dar laikoma moterišku reikalu.

 

Mūsų sužadėtinės tariasi tik su savo motina, pačios „organizuoja gėles“, pačios riejasi su virėjomis, ir taip mūsų vestuvėse atsiranda neaiškūs ūsuoti tipai džinsiniais marškiniais su išklerusia jonika. O mes tik nuolankiai traukiamės į nuošalę apimti katatoniškos būsenos. Ir staiga esame apsupti gėlių, neišsilavinusių pusbrolių iš provincijos, nykių tostų ir banalios lietuviškos pop-muzikos.

 

Ir tai nėra gerai. Nes tai yra mūsų vestuvės. Tai yra mūsų santuoka. Tai yra tai, ką visi rimti dešinieji pasaulio prezidentai ir politikai vadina “fundamentaliausia mūsų visuomenės institucija“. Todėl ir planuoti ją reikia ypač atsakingai. Neatsisakykite niekieno indėlio, tačiau pabandykite tai planuoti ir pats.

 

Nuo pat senovės hebrajų, kurie pirmieji šiame pasaulyje ir pradėjo švęsti vyro bei moters santuoką, iki šių dienų tęsiasi ne visai atitinkanti šį laikmetį tradicija – renginį jauniems žmonėms daro seni žmonės. Prieš tūkstančius metų tai buvo logiška – prigimtinė pagarba senoliams, jaunimo išsilavinimo stygius, sudėtinga logistika, ribotas meniu – be vyresniųjų nebuvo įmanoma išsiversti.

 

Tačiau šiais „iPadų“ ir „Ryanair“ laikais senoliai dažnai nė nenutuokia, kuo gyvena pasaulio jaunimas, kokiais, beje, save neabejotinai ir laikote. Išgyventi dėl vestuvių eigos, svečių susodinimo prie stalo, piršlio korimo, dainos „spalio mėnesį gimusius praaaaašom atsistot“ – tradiciška, bet nešiuolaikiška. Juolab kad viskas yra kur kas paprasčiau, nei atrodo.

 

Pradžiai įvertinkite, ar jums išvis reikia vedybų planuotojų paslaugų. Nes vedybų planavimas, kaip ir likęs gyvenimas – tik verslas. Tai išlaidos ir jokių gerų emocijų. Už visus tuos niekalus, kaip barstomi ryžiai, balandžiai ar guminės lėlės ant mašinos kapoto reikia mokėti. Kam ir kodėl? „Nes visi taip daro“. Vadinasi, dauguma vestuvių vyksta pagal vieną kurpalį, ir kas liks iš jų atsiminti, jei jos yra panašios viena į kitą? Niekam nereikalingą ir nuolat stringantį scenarijų? Verčiau prisiminti gerą nuotaiką ir gerą draugų bei giminių kompaniją.

 

Atminkite – svečiams-giminėms labiausiai rūpi iškilminga pati tuoktuvių ceremonija (bažnyčia, CMBAĮ), maistas ir tai, kaip po visko parsirasti namo. Svečiams-draugams labiausiai rūpi išgerti, gera muzika ir priešingos lyties atstovai. Mažiausiai visiems rūpi šulinio aplankymas, jaunosios nešimas per tiltą (išvis pavojingas reikalas tiek fizine, tiek emocine prasme), balandžiai ir ryžiai, barstomi ant laku supurkštų abiejų jaunųjų galvų, o nuo jaunosios šlaunies numaunamas keliaraištis visus svečius verčia pasijausti gašliai ir ne visai jaukiau, juolab kad retas išvis suvokia šio veiksmo prasmę ir istoriją.

 

Piršlys ir piršlienė dvelkia baudžiavos ir polonizacijos laikais, kai jaunimas neturėjo jokių galimybių susipažinti kokioje nors diskotekoje. Kiekvienas mūsų esame matę piršlių, kalbančių banalybes iš lapukų, ir spėju, neretas suvokėte, kaip tai beprasmiška ir pigu. Tiesiog žinokite, svarbiausia yra pirmosios dvi valandos atsisėdus prie stalo, nes būtent per jas susiformuoja visa renginio nuotaika. Jei pats, kaip jaunikis, sugebėsite išlaikyti svečių dėmesį, apsieisite ir be banalybių. Kaip tai padaryti? Pabūkite gyvenime nors kartą vyru ir sugalvokite pats.

 

Iš esmės svečius pradžiuginti galima daugeliu būdų – samdytu fokusininku, plaukiojimu valtelėmis ar netikėta dovanėle kiekvienam – kad ir gertuve kiekvienam su ant jos išgraviruotu vardu. Tai galvoti yra kur kas įdomiau ir prasmingiau, nei tai, ką jie valgys „karštam“. Ir išvis, kvieskite kuo daugiau vienišų draugų ir skatinkite juos draugauti bei dulkintis – visiems nuo to bus tik geriau.

 

Dviprasmiška vis dėlto yra tai, į kokį automobilį po ceremonijos jūs lipate kaip pora. Nors tai irgi galima vadinti nereikalingu išlaidavimu, tačiau bent jau padorioje visuomenėje ir versle yra visada svarbu tai, kokia transporto priemonė jūsų laukia – privatus lėktuvas, laivas, limuzinas, troleibusas ar dviračiai. Transporto priemonė per vestuves, nors ir samdyta, vis dėlto parodo, ko jūs, kaip pora, esate nusipelnę. Taip pat ir gėlės – pigios puokštės ir žiedai jūsų vestuves taip pat pavers pigiomis. Ieškote gražaus ir kvapnaus derinio.

 

Žinoma, būtina suvokti, kad bet kuriuo atveju išlaidavimo vis tiek nepavyks išvengti. Mat, žodis „vestuvės“ tikrovėje reiškia – „aš mokėsiu dvigubai“. Žinoma, galite derėtis. Bet, kad ir kiek besiderėsite, vis tiek būsite „išdurtas“. Nusiteikite, kad išlaidos visada bus dvigubai didesnės nei tikitės. Žinokite, daugiausiai pinigų žmonės, beje, išleidžia maistui ir gėrimams. Pats pabandykite prisivalgyti iš anksto, nes linksmose vestuvėse jaunikis dažniausiai turi nedaug progų normaliai ir sočiai pavalgyti.

 

O šiaip vestuvių eiga yra visada paprasta – pašokite su savo mama ir su anyta. Pakalbinkite visus senus vestuvėse dalyvaujančius žmones. Visus. Nes jie seni, ir jie turi pinigų… Atsargiau su šampanu, tai ypač klastingas gėrimas. Nesvajokite apie pirmosios nakties mistinius malonumus – paprastai jaunieji tą naktį būna pavargę ir nusikalę. Kažkuriuo metu neužmirškite visiems padėkoti, ypač tiems, kurie padėjo visai tai suorganizuoti. Šiek tiek parodyto dėkingumo verčia visus pasijusti gerai.

 

Turėkite omeny, niekas nebus atsiminta. Todėl atsipalaiduokite ir gerai leiskite laiką.

 

Nueina į nebūtį mada daryti kuo daugiau formalių nuotraukų. Įvertinkite, ar nori vaizdo kameros – ar tai tavo vestuvės, ar realybės šou? Juolab kad be tinkamo apšvietimo ir kelių vaizdo kamerų tai padaryti vis tiek nepavyks. Kiek pažįstu vedusių žmonių, nežinau nė vienos šeimos, kuri nors kada būtų pažiūrėjusi savo vaizdo įrašą (beje, ir pats turiu tokį). Nes ką ten reikia matyti ir girdėti? Valgančius ir nerangiai šokančius svečius? Tostus, kurie linksmai skamba tik tada, kai yra sakomi, bet niekada – kai peržiūrimas jų vaizdo įrašas. Kažkokį neaiškų klegesį ir frazių nuotrupas vaizdo fone?

 

Mat, jei Jums pačiam atrodo, kad liaudis linksminasi, vadinasi, jie išties linksminasi.

 

Bernvakaris

 

Pripažinkite – nes sykį jau esate lėbavęs su savo įkyrėjusiais draugais, ir, žinoma, vėl su jais lėbausite ateityje. Todėl verčiau pabandykite padaryti kažką neatsibodusio ir tai, ką galėsite visada mielai prisiminti – gerą vakarienę kartu su savo uošviu bei sužadėtinės broliais. Išrinkite geriausią restoraną, valgykite ką nors brangiausio, pasimėgaukite geru vynu. Išgirskite nuoširdžių tostų ir atsiliepimų apie save. Pasijuokite. Gyvenimas yra gražus.

 

Žiedas

 

Žiedas yra turbūt vienintelis vyriškas aksesuaras, kurį mūvėsite nuolat, ir, jei pasiseks, niekada nenusiimsite. Todėl ieškokite tokio, kuris Jums pačiam patinka.

 

Nei vienas iš mūsų nėra idealus vestuvinio žiedo pirkėjas dėl vienos paprastos priežasties – dauguma mūsų tai daro tik vieną kartą gyvenime (o tie, kurie tai daro nuolat, neverti dalyti patarimų jokiais su vedybomis susijusiais klausimais). Ir žmonės, kurie tuos žiedus pardavinėja – puikiai tai žino, tad pasiruoškite žiedams išleisti dviejų mėnesių atlyginimą. Būkite realistas – kad ir kiek beskaitytumėte, „profesionalų“ patarimų, be gyvo profesionalaus juvelyro vis tiek neapsieisite.

 

Kalbant apie žiedo metalą – platina yra tauriausia ir gyvenanti amžinai. Auksas jau šiek tiek banaloka. Sidabras – per pigu. Medinis? Kaulinis žiedas? Tada jau verčiau geležinis žiedas nuo raktų pakabuko – originaliau. Tačiau nebūtina skubėti švaistyti pinigų – pirkti brangiausią reiškia prašyti sužadėtinės nešioti kainos žymeklį, tau pačiam primenant nereikalingą išlaidavimą. Juolab kad visada galima rasti kai ką simboliškesnio ir svaresnio – senelės žiedą ar kažką nupirkti Afrikoje, kaip tai padarė Rytis Cicinas.

 

Apranga

 

Internete ir žurnaluose pilna patarimų, kaip rengtis – tiek jaunikiui, tiek vestuvių svečiams. Aišku viena – visi tie patarimai yra pasenę. Pastaruoju metu man tenka matyti daug nepraktiškai apsirėdžiusių vaikinų, ir beveik visada yra akivaizdu, kad kostiumas ar smokingas yra įsigytas vienam kartui. Šiais krizės laikais tai reiškia tiesiog „nepraktiška“.

 

Nors anytos nepaprastai mėgsta smokingus, vis dėlto nebūtina jų vilkėti per vestuves. Beje, pagalvokite dar kartą, ar norite išvis vilkėti juodą kostiumą. Atminkite, vyrai taip rengėsi vestuvėms tada, kai jų gyvenimas buvo rūstus ir priminė laidotuves. Verčiau ieškokite kažko tokio, kas atitinka jus, jūsų nuotaikas ir aplinką. Jei manotės esąs „cool“, tai ir kostiumas tebūnie „cool“. Languotas, įmantriai pilkas, tamsiai mėlynas. Neatrodysite velionis ir turėsite gražų kostiumą ilgiems nešiojimo metams. Nes kurgi dėsite tą savo kreminę atlasinę eilutę? Kur galite su tokia eiti, a?

 

Jei tuoktuvės vyksta naktį pagonių sodyboje, o jūsų nuotaka vilki juodą suknelę ir juodus aukštakulnius, tada be juodo kostiumo, žinoma, neišsisuksite. Tačiau jei jos vyksta gražią saulėtą dieną lietuviškame didmiestyje, tai ir aprangos tonas tebūnie dieninis. Šviesus jaunikio kostiumas šaukte šaukia, kad jaunikis sieloje yra linksmas ir atsipalaidavęs, tokiais tikisi matyti ir savo mielus svečius.

 

Antrai dienai patartina vilkėti tamsiai mėlyną švarką, šviesias rusvai žalsvos spalvos kelnes ir avėti rudus batus – tokia eilutė gražiai atrodys žalioje sodybos aplinkoje.

 

Svečio dovanos

 

Jei esate svečias, žinote, kad reikia jauniesiems nešti dovanų „gyvenimo pradžiai“. Dažnam tai galvos skausmas, tačiau ir tai yra lengvai išsprendžiama.

 

Jau senovės žydai žinojo, kad geriausia vestuvių dovana – tai gryni pinigai. Paskaitykite „Krikštatėvį“, ten viskas aiškiai surašyta. Patikėkite, jaunikiui nieko nėra smagiau, kaip atsiprašyti į tualetą ir, užsirakinus kabinoje, greitai perskaičiuoti, kiek šlamančių jam pridovanojo. Jei jis atsimins, kuris kieno vokas, grįžęs prie stalo nevalingai visą vakarą su pašaipia šypsenėle žvelgs smerkiančiai į šykštuolius ir paniekinančiai kraipys galvą – tikėkimės, ne Jums.

 

Tačiau jei esate tradicijų puoselėtojas ir norite jauniesiems nupirkti „ką nors meniško“ (jūsų manymu), žinoma, kamuojatės klausimu, kiek tokiai dovanai išleisti? Nustatytos sumos, aišku, nėra, tačiau egzistuoja viena optimali taisyklė – neleiskite dovanai tiek, kiek negalite sau leisti. Tiesiog suskaičiuokite, kiek galėtumėte išleisti besilinksmindamas su šia pora (maistas, gėrimai ir taksi) – ir tebūnie tai suma, kurios negaila. Jei tai yra ypač geras jūsų draugas, leiskite daugiau ir nešykštėkite.

 

Pageidaujamų gauti dovanų sąrašai vis populiarėja ir tai nėra blogai – niekas nenori gauti senamadiško „čekoslovakų“ ar VDR laikų gamybos kavos servizo, saugomo tėvų buto sandėliuke jau trisdešimt metų. Ypač jei jis jums pačiam visai nereikalingas. Atsisakykite ir paveikslų – tai labai subjektyvus dalykas ir jauniesiems jis gali nepatikti. Beje, vienas Lietuvos oligarchas jau keletą metų dovanų gauna vien paveikslus (nes ką daugiau dovanoti milijonieriui?), ir tai, tiesą sakant, jį varo į neviltį, nes visas jo namo sandėliukas jau užgriozdintas „tapyba“, kurios net nėra kaip atsikratyti.

 

Kalbos

 

Sakyti kalbą prie stalo – tai tas pats kaip važiuoti surūdijusiais bėgiais – niekada nežinai, kada drezina nušoks nuo jų. Kitais žodžiais, pavojinga. Tačiau atminkite, šiame gyvenime, jei flirtuoji su pavojumi, minia jus mylės. Nebijokite stotis ir kalbėti arba netikėtai kam nors suteikti žodį – tai smagi pramoga.

 

Kiekvienas esame matę situacijų, kai renginys patenka į aklavietę, jei jame nėra vedančiojo, tarkime, piršlio. Žmonės kažkodėl yra įpratę būti valdomi. Iš esmės jaunieji visada yra dėmesio centras, tad logiška būtų, jei pats jaunikis reguliuotų visą eigą (bent jau pirmąsias dvi valandas). Žinoma, praktikoje taip beveik niekada nebūna, nors ir įmanoma. Galbūt todėl lietuviai visada nori kuo greičiau prisigerti, nes blaivam liežuvis niekaip neatsiriša. Matyt, tai irgi caro laikų palikimas.

 

Patarimas sakant kalbą ar tostą yra vienas, elementarus ir patikrintas – niekada nekalbėkite to, kas gali jums užtraukti nešlovę. Vestuvės yra pasakų metas, tai tortai ir ašaros, „sentimentalščina“ ir supelijusios tradicijos. Čia nėra vietos tiesai ir faktams.

 

Todėl – kol dar nekalbėjote atsistojęs, negerkite jokio alkoholio.

 

Dėkokite – visose vestuvėse žmonės nori girdėti tą patį per tą patį. Pradėkite savo tostą nuo padėkos. Dėkokite visiems kam tik įmanoma: jaunosios tėvams (“kad ją tokią šaunią pagimdė“), visiems („kas tik prisidėjo prie šios šaunios puotos“), pvz. kad ir padavėjams („už tai kad jie tokie yra šiame pasaulyje“). Tuo pačiu ir sveikinkite („su nelengvu nauju gyvenimo etapu“).

 

Papasakokite svečiams kokią nors istoriją – bet nebūtina stengtis prajuokinti svečių, nes ne visada tai ir pavyks. Daugeliu atvejų, pabandęs pajuokauti, ypač vulgariai, svečias sugeba įžeisti ne tik padavėjus, bet ir visus likusius svečius. Juolab kad ir yra temų be pralaimėjimo – trumpa lyrinė istorija apie savo ir jaunikio draugystę, apie jo svajones vesti „gražią, protingą ir gerą mergaitę“, ir tai, kad šiandien jo svajonė „nei iš šio, nei iš to“ išsipildė. Galima dirbtinai pabrėžti, kad pavydite jaunikiui – liaudžiai ir jam pačiam tai kažkodėl patinka.

 

Ir atminkite – esama tabu, apie ką negalima kalbėti prie stalo – tai religija, politika, pinigai, buvusios jaunikio merginos, buvusieji jaunosios vaikinai, nuotakos motinos apdarai, žodžiu, tai, kas ir yra visiems įdomiausia.

 

(Straipsnis spausdintas portale ‘Delfi”)


1 KOMENTARAS

Comments are closed.