KAIP IŠMOKTI GERAI KALBĖTI

KAIP IŠMOKTI GERAI KALBĖTI

6178
11
DALINTIS

Nieko naujo nepasakysiu – kalbėti prieš auditoriją – pati didžiausia žmonių fobija, lenkianti net skrydžio baimę ar pasidygėjimą ropliais. Kad ir kokia bebūtų ta auditorija – prosenelės klasiokai, susirinkę į „Medžiotojų“ užeigą atšvęsti 130-ojo gimtadienio, tūkstančiai regioninio radijo klausytojų, „akademinis jaunimas“ aūloje, ar tiesiog mergina – baimė suklysti ir nusišnekėti, pasirodyti ne tokiu, kokiu esate, sumenkinti įspūdį apie save – ji visada yra šalia. O prie to prisideda ir pati didžiausia žmonių tarpusavio bendravimo problema – gebėjimas suprasti vienas kitą.

Žodžiu, prisidengus liaudies išmintimi „tyla – gera byla“, nerangiomis frazėmis „aš nekalbėsiu“, „tegu kalba kas nors kitas“, „ai, neturiu, ką pasakyti“ mes užmaskuojam savo elementarią baimę. Tuo pačiu prarasdami ir elementarią galimybę – būti pastebėtam, būti įvertintam, ir, svarbiausia – daryti poveikį kitiems. Jūs galite būti šauniausiais vyras pasaulyje, bet jei nemokėsite tai pabrėžti, niekas to ir nesužinos. Nes, kaip ciniškai tvirtina amerikiečių politinių technologijų specialistai, „jei nesugebi pats papasakoti savo istorijos, tai padarys už tave kiti“. Bėda tik, kad ne visada teisingai ir tiksliai.

KAIP PASIRUOŠTI GERAI KALBAI

Pradžiai, prisiminkite bent vieną atvejį savo gyvenime, kai išties kalbėjote gerai, tiesiog patikote pats sau. Taisyklė paprasta – būkite toks pat. Tačiau, jei to niekada nėra buvę, surenkite paprastą repeticiją: išsidėliokite apie save draugų nuotraukas ir pasakykite kalbą jiems. Jei ruošiatės pranešti merginai, kad ją mylite – pasakykite tą kalbą jos nuotraukai. Kaip bebūtų keista, bet tai suteikia pasitikėjimo savimi (ir, beje, nėra taip lengva, kaip gali atrodyti).

Siekiant dar labiau sumažinti auditorijos poveikį, parenkite barjerą tarp savęs ir jų (kad ir tarp savęs bei moters). Net ir paprastas stalas leidžia pasijusti šiek tiek apsaugotam ir apgintam. Būtinai turėkite šalia savęs vandens (ar kito gėrimo). Jei kalbant pamesite minties siūlą, atsigerkite. Ta pauzė leis sutelkti savo mintis. Rankose nereikia sukinėti ar vartyti jokio daikto, tai gal ir ramina, tačiau pašnekovei ar auditorijai išduos Jūsų neramią būseną ir emocinį sutrikimą. Bet tame esama ir niuansų: „lazdelė“, kalbėtojo rankose, kaip sakė Zigmundas Froidas, „tai falo simbolis“. Todėl ilga lazdelė, ilgas kaklaraištis, ar net cigaretė rankose auditorijai bei pašnekovams pasąmoniniu lygmeniu parodys, kad prieš juos – stipri asmenybė.

KAIP BŪTI IŠGIRSTAM

Jei norite, kad žmonės nutiltų Jums vos prabilus – ne iš baimės, o iš pagarbos ir susidomėjimo – reikia turėti tam tikrų savybių ir atitinkamai elgtis.

Jei kalbate prieš daug žmonių (jokio skirtumo, pažįstamų ar nepažįstamų), pasitenkite, kad Jus pristatytų. Nes tas, kuris prisistato pats, visada atrodo mažiau reikšmingesnis, nei tas, kurį pristato, o ypač pagarbiai, kiti. Dar reikšmingiau atrodo, jei prieš Jus stovi padėta lentelė su vardu ir regalijomis. Nes kuo aukštesnis kalbėtojo statusas, tuo įdėmiau jo bus klausoma. Plebėjai gaudo viršininko žodžius, net jei jis tik burba sau po nosimi – tokia jau jų prigimtis.

Prieš ištardamas pirmą žodį, palaukite, kol auditorija nurims. Tylėkite tol, kol truks šurmulys. Jei pradėsite savo kalbą, kol auditorija dar plepa tarpusavyje, šurmulys joje neabejotinai truks visą Jūsų kalbos laiką.

Neikite pernelyg arti klausytojų. Priartėjęs prie jų arčiau nei per pusantro metro, prarasite savo svarbą ir tapsite jiems pernelyg savas, o tada jie jausis kur kas laisviau ir drąsiau – krėsti šunybes ir plepėti.

Venkite monotonijos ne vien tardamas žodžius. Nuolat žingsniuokite, gestikuliuokite, priversdamas žmones sekioti Jus žvilgsniu. Nejudančio žmogaus vaizdas varo nuobodulį ir miegą.

Pradėjęs kalbėti, žvilgsniu raskite auditorijoje žmogų, kuris periodiškai linksi galva, sutikdamas su tuo, ką girdi iš Jūsų. Gaudykite jo žvilgsnį, kreipkitės tiesiai į jį, tai privers jį linksėti dar dažniau. O linksėjimas, kaip ir žiovulys ar juokas, yra užkrečiamas dalykas, ir juo neišvengiamai paseks kiti žmonės. Tai Jums suteiks dar daugiau pasitikėjimo savimi.

Geras būdas pagarsinti savo balsą jo net nekeliant – kreiptis į kiekvieną klausytoją atskirai. Tai vadinamasis „V“ žvilgsnio metodas: nenukreipkite jo nuo žmonių salėje – nei pirmųjų, nei paskutiniųjų eilių, ir judinkite jį tarsi pieštumėte raidę „V“. Apatinis raidės taškas – tai žmogus, sėdintis tiesiai prieš Jus, aukštieji raidės kraštai – pačiame gale kairėje ir dešinėje sėdintys žmonės. Taip kiekvienam, sutikusiam Jūsų žvilgsnį, Jūsų balsas skambės garsiau ir aiškiau, net jei ir nekelsite balso. O skaitant tekstą iš lapelio, kontaktas su auditorija bus garantuotai prarastas.

Net jei esate vieni du – visada žvelkite į pašnekovą – bet ne visada tiesiai jam į akis. Toks spitrijimasis gali pašnekovui sukelti įspūdį, kad jis yra apklausoje. Koncentruokite žvilgsnį ties kita veido dalimi, pavyzdžiui, nosies galiuku. Turbūt esate girdėjęs, kad pats pagarbiausias žvilgsnis dengia trikampį nuo pašnekovo tarpuakio iki kaktos viršaus, draugiškas – nuo tarpuakio iki lūpų, o pats intymiausias – nuo tarpuakio iki krūtinės.

Kai kalbatės su keliais žmonėmis, skirkite dėmesio kiekvienam proporcingai, vesdamas žvilgsnį nuo vieno link kito, kad nė vienas nesijaustų atsitiktinis. Beje, atkreipkite dėmesį, kad žmonės išvis linkę daugiau kreiptis į vieną asmenį, ignoruodami kitus, dalyvaujančius pokalbyje.

Kalbėdamas duokite pašnekovui suprasti, kad jaučiate tą patį, kaip ir jis, mėgdžiokite jo mimiką. Bet nereikia vaidinti pigaus klouno. Tiesiog šypsokitės, raukite kaktą ir antakius, bet kuo natūraliau. Žmogus, kuris reaguoja į situaciją taip pat, kaip ir jo pašnekovas, sukelia simpatiją ir pasitikėjimą. Reikškite savo emocijas ir frazėmis „aš tikiu“, „aš įsitikinęs“.

Nebijokite gestikuliuoti. Dar daugiau – nebijokite gestikuliuoti visa ranka. Iki 70 procentų informacijos iš pašnekovo žmonės gauna neverbaliniu būdu. Vizualiai. O rami gestikuliacija demonstruoja Jūsų susidomėjimą pokalbio tema.

KALBĖJIMO STILIUS

Kalbėkite auditorijai – visada žinokite, kas sudaro auditoriją, kokie klausytojų interesai ir socialinė padėtis. Atitinkamai prie jų derinkite savo toną ir leksikoną.

Kalbėkite kuo trumpiau – žmonių dėmesys trunka ne ilgiau kaip 90 minučių.

Kalbėkite pakiliai – žmonės susirinko išgirsti sprendimų, o ne verkšlenimo apie problemas. Visada būkite pasitikintis savimi.

Visada skatinkite klausti – dialogas visada yra veiksmingesnis nei monologas.

AUDITORIJOS AUDITAS

Jei esate vadovas, atkreipkite dėmesį, kaip ir kokia tvarka salėje susėda Jūsų pavaldiniai. Tai daug ką pasako apie kiekvieną žmogų. Jei priekinės eilės ar šalimais stovinčios kėdės lieka tuščios – vadinasi, Jūsų bijo. Iš esmės pirmose eilėse arba arčiausiai sėda karjeristai, padlaižiai ir pataikūnai. „Galiorką“ okupuoja opozicija ir kiti laisvamaniai. Tačiau vertėtų susimąstyti, jei tarp priekinių ir galutinių eilių lieka tuščia erdvė. Tai reiškia, kad Jūsų vadovaujamą kolektyvą sudaro tik priešai ir draugai. Tokiam kolektyvui vadovauti yra sunku.

Stebėkite, kaip žmonės reaguoja į Jūsų žodžius. Oratorių pertraukinėti nepriimta, bet norisi. Todėl bet kuris žmogus, išgirdęs tai, su kuo nesutinka, išreiškia savo nepritarimą neverbaliniu būdu – judesiu arba mimika. Jis gali kosėti, keisti pozą, kąsytis. Todėl atkreipkite dėmesį – kai prasidės diskusija, daugiausiai klausimų susilauksite būtent iš tokių besikąsančiųjų… Gali būti kad kažkas iš salės ims replikuoti. Neatsakinėkite jam. Visų pirma, jis tik to ir telaukia, antra, jei į jo pusę stos dar kas nors, minią perrėkti yra dar sunkiau.

Beje, šiek tiek patylėti visada yra geriau, nei veltis į ginčą iškart. Atsakinėdamas į auditorijos ar pašnekovo klausimus, išlaikykite pauzę vieną dvi sekundes, taip leisite auditorijai suvirškinti patį klausimą, ir tuo pačiu sufokusuosite jų dėmesį į save.

Visada žvelkite klausiančiajam į akis. Jei klausimas palankus, linksėkite galvą, neužmirškite padėkoti už klausimą. Jei klausimas nepalankus, paniekinančiai šypsokitės, purtykite galvą, reaguokite kaip bendraudamas su vaiku, kvieskite užduoti kitą klausimą.

Atsakydamas į auditorijos klausimus:

Visada įsitikinkite, ar teisingai supratote klausimą. Nesidrovėkite perklausti.

Prieš atsakydamas, kuo dažniau vartokite tokias frazes:

„Labai geras klausimas“.

„Laukiau šito klausimo“.

„Jūs palietėte opią problemą“.

„Džiaugiuosi, kad pagaliau Lietuvos gyventojams tai pradėjo rūpėti“.

Nebijokite sakyti: „aš nežinau“. Nebandykite spėti atsakymo. Žmonės negali tikėtis, kad Jūs viską žinosite, tačiau nuoširdumas yra svarbiausia. Jei sulaukiate klausimo, į kurį nežinote atsakymo, būkite sąžiningi: “Deja, to negaliu Jums pasakyti”. Galite pažadėti sužinoti atsakymą į tą klausimą, bet prisiminkite, kad pažadą reikia tesėti.

Jei nežinote atsakymo, stenkitės kuo dažniau užsirašyti klausimą, taip pat klausiusio asmens vardą ir telefoną. Vartokite frazę: „Negalvojau apie tai, tačiau tai svarbus klausimas ir aš būtinai juo pasidomėsiu“. Pasistenkite perskambinti klausiusiajam.

CHARIZMA

Visi esame pastebėję žmonių, kurie savo buvimu tiesiog magiškai “užpildo” erdvę – tereikia jiems įeiti į kambarį ir kiti žmonės akimirksniu juos pastebi. Charizmatiški žmonės – kaip magnetai, jie tiesiog traukia į save kitus, pasiekia daugiau, yra akivaizdžiai įtakingesni ir sėkmingesni. Charizmatiški pardavėjai parduoda daugiau ir lengviau, charizmatiški oratoriai prikausto auditorijos dėmesį kalbėdami kad ir banaliausia tema, charizmatiški vadovai vadovauja efektyviau, o charizmatiški politikai laimi rinkimus be didelių išlaidų ir valdžioje išlieka ilgiau.

Kaip išsiugdyti oratoriaus charizmą?

 

1. SVEIKAS PASITIKĖJIMAS SAVIMI.

Pirmas, ir turbūt pats svarbiausias – optimalios būsenos pasirinkimas.

Jei surinksite sau visus argumentus, jog iš tiesų šiandien esate šauniausi, kokie tik kada buvote, jei tik prisiminsite visus tuos kartus, kai buvote išties pasitikintys savimi, jei aiškiai matysite, girdėsite ir jausite, ką tada esate patyrę – nejučia išsitiesite, eisite kitaip, kvėpuosite kitaip, kalbėsite kitaip ir net matysite pasaulį kitaip. Net jei Jūs negalite prisiminti laiko, kai iš tiesų pasitikėjote savimi, įsivaizduokite, kaip viskas klotųsi, jei toks laikas būtų dabar, ir to užteks, kad pasijaustumėte kitaip.

 

2. TIKRAS DĖMESYS KITIEMS

 

Parodykite kitiems nuoširdų susidomėjimą, netgi susižavėjimą.

Be tikro, nuoširdaus susidomėjimo aplinkiniais charizma neįmanoma. Galite būti geriausias oratorius, kalbėti emocingai ir virpinti visų stygas, bet jei Jums neįdomu, ką dabar jaučia Jūsų auditorija – niekas nelaikys Jūsų charizmatiškais. “Kažkas gali būti geriausias žmonijos istorijoje oratorius, būti greičiausiu mąstytoju, naudoti protingiausias psichologines technikas, ir visas efektyvių derybų metodikas, bet jei šis žmogus neįtikina savo elgesiu, jam geriau bendrauti su pelikanais”, sakė vienas garsiausių JAV advokatų Gerry Spence.  

 

3. CHARIZMA – TAI ŠYPSENA

Mes neturime įpročio šypsotis be jokio reikalo, tiesiog šiaip sau, kaip amerikiečiai ar net prancūzai. Nusišypsok gatvėje kokiam dėdei, tai sustos, atsisuks, ir dar ilgai žiūrės į Jus nueinantį taip nieko ir nesupratęs. Tarsi šypsena būtinai turi reikšti kažką dar daugiau, nei ji reiškia “pagal nutylėjimą”.

 

O jei Jūs sąmoningai įpratote šypsotis dažniau ir plačiau, štai vienas mažas, bet puikus Leil Lowndes patarimas Jūsų charizmai dar labiau padidinti:

 

Kitą kartą, kai kalbėsite su žmonėmis , „sulėtinkite“ savo šypseną : nusišypsokite tam žmogui, kuriam norite nusišypsoti, truputį vėliau, daug lėčiau, ilgiau ir plačiau. Tiesiog iš lėto „užliekite“ žmogų šypsena, kad ir be jokios priežasties. Turbūt jau įsivaizduojate, kas įvyks? Abejingų tokioms šypsenoms nėra. Žmonės net nesąmoningai ims jausti palankumą Jums, jei Jūsų šypsena nuoširdi.  

Verta turėti ir kitą charizmatišką įprotį – net ir rimčiausio pokalbio metu kažkam nusišypsoti be jokios priežasties.

KUO MAŽIAU „Eeee“ IR „Aaaa“

Bet kuri kalba be gerklinių garsų „eee“ ir „aaa“ skamba kur kas įtaigiau ir energingiau. Žinoma, tokie garsai padeda kalbėtojui – tada jam atrodo, kad jo kalba skamba sklandžiai, tačiau jie visada pademonstruoja klausytojams kalbėtojo kompetencijos ir pasitikėjimo savimi stoką.

Pradžiai, nebijokite pauzių. Visų pirma, suvokite, kad siekis užpildyti pauzes – ne toks jau ir geras veiksmas. Iš esmės savo paprastame gyvenime mes pauzes naudojame labai retai, nes 99 procentus mūsų tarpusavio bendravimo sudaro dialogai, kas reiškia, kad bet kurias pauzes kalboje užpildo pašnekovas. Tačiau kalbėdami viešai mes pasąmonėje laukiame reakcijos į savo kalbą, ir negaudami jos, bandome pauzes užpildyti pagalbiniais garsais, tokiais, kaip „eee“ ir „aaa“. Tačiau iš tikrųjų bijoti spengiančios tylos po savo žodžių neverta.

Nes pauzes iš tikrųjų reikia daryti sąmoningai. Žinoma, paprastam žmogeliui vien kalbėti ir galvoti vienu metu jau yra sunku (ne veltui Julijus Cezaris vienu metu mokėjo daryti septynis dalykus, be to, miegodamas). Geriausias būdas išvengti nepatogumo – kalbėti lėtai. Pabandykite įsivaizduoti, kad Jūsų kalbą kažkas nematomas verčia kitiems, tai įgalins Jus daryti pauzes, per kurias galėsite apgalvoti kitą frazę.

Be to, būtina atminti, kad lėtai kalbančio žmogaus kalba yra priimama kaip geriau apgalvota, pasverta ir įtikinama.

Nuovargis taip pat gali būti „ekavimo“ priežastis. Nes jaudinantis galima pavargti ir po dviejų minučių trunkančios kalbos. Todėl naudokitės aplinkos daiktais: gerkite vandenį (tai leis apgalvoti atsakymą). Rengdamasis pranešimui, apsirūpinkite dalomąja medžiaga. Nuolat leiskite per rankas lapus su nuobodžiais skaičiais, taip sau padovanosite reikalingas pauzes. Rodykite skaidres, komentuokite jas, tai leis Jums atsipūsti. Ir kiekvieną kartą, kai ruošiatės sumekenti „eee“, vietoje iškvėpimo, padarykite įkvėpimą. Taip net fiziškai neišeis daugiau mekenti…

Tačiau didžiausia „ekavimo“ bėda – įprotis. Paklausykite savo kalbos įrašo, kad ir pabandęs į mikrofoną atpasakoti matytą kino filmą. Toks perklausymas padės išgirsti savo daromas klaidas.

PAGYVINKITE SAVO KALBĄ

Geriausias būdas priversti auditoriją savęs klausyti – prajuokinti ją. Bet kuri auditorija, kaip ir bet kuris žmogus susidaro įspūdį apie kalbėtoją ar pašnekovą per pirmąsias tris minutes. Taigi, jų dėmesį reikia patraukti iškart.

Taigi, linksmas startas… Trumpas anekdotas ir iškart prie reikalo… Taip sako teorija. Tačiau tai kur kas sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Viena, nebūtina stengtis visada juokinti, nes net profesionalams neišeina to padaryti nuolat. Juoba kad humoras – tik kalbos prieskonis, kalbos esmė – tai Jūsų pranešimas. Juoba ir humoras turi atrodyti spontaniškas. Priešingu atveju jis atrodys pritemptas – o taip ir būna dažniausiai… Niekada neįspėkite auditorijos, kad tuoj juokausite ir neatsiprašinėkite iš anksto, kad Jūsų pokštas gali būti nejuokingas. Nekelkite sau tikslo įtikti kiekvienam dalyvaujančiam – Jums gali pakakti ir vienišo juoko salėje.

Geriausias būdas parodyti savo galimybes improvizuoti yra turėti keletą juokelių, parengtų iš anksto, ir tinkančių visiems atvejams. Kas nors įėjo į salę kalbos metu – „užeikite, sėskitės, tuoj perpasakosiu Jums viską, ką jau kalbėjau lig šiol“. Suskambo kažkieno mobilusis telefonas – „jei tai man, tai perduokite, kad tuoj atsilaisvinsiu…“ Gatvėje pasigirdo policijos ar gaisrinės sirena – „velnias, užmiršau nutrinti pirštų antspaudus“. Neįsijungia projektorius – „kažkodėl tai projektorius neįsijungia“.

Žmonės geriausiai įsimena paskutinę kalbos frazę. Taip pat ir juokelius. Todėl linksmajam finišui palikite ką nors tokio, kaip „jei mano kalba jums patiko, dabar yra geriausiais laikas ją pabaigti, o jei ne – tuo labiau“.

PRATURTINKITE SAVO KALBĄ

Kaip geriausia išplėsti savo žodyną? Paprasta. Garsiai ir raiškiai skaitykite bent po dešimt minučių kasdien – tai geriausias būdas tobulinti savo kalbą, turtinti žodyną, tuo pačiu tobulinant savo dikciją, intonaciją, formuojant gramatinį tikslumą ir kitus kalbos elementus. Skaitykite klasikinę literatūrą su turtinga leksika (tikiu, žinote, ką šis žodis reiškia). Pasirinkęs labiausiai Jums patikusią knygą, dirbkite tik su ja – taip gludinsite savo žodyną ir literatūrinius išsireiškimus, atskirus žodžius. Ir nesimaivykite – kiekvieną žodį tarkite aiškiai, nes tik taip vystosi matymas, klausa ir kalba. Ir garsiai skaitykite. Tai gerina kalbos stilių, ir daro Jūsų kalbą gražesne.

Pabandykite atpasakoti tai, ką perskaitėte, stengdamasis naudoti būtent tuos žodžius, kuriuos tik sužinojote iš orginalaus teksto. Toks metodas padeda aktyvizuoti pasyvųjį žodyną, t.y., žodžius, kuriuos mes žinome, bet beveik niekada nenaudojame įprastoje kalboje.

Pabandykite savo kalboje naudojamas banalius žodžius pakeisti sinonimais, tokiais kaip „stinga“ vietoje „trūksta“ ar „baudžiuosi“ vietoje „planuoju“. Pabandykite rasti pakaitalų tokiems visiems įprastiems žodžiams, kaip „žmonės, visuomenė, nori, trokšta, gyventi, buitis, pilvas“. Jei juos rasite, drąsiai galite balotiruotis į Seimą.

KALBOS STRUKTŪRA

Prieš pradėdamas rengti savo kalbą, įvertinkite tris svarbiausius kalbos tono ir turinio veiksnius – kokia proga kalbėsite (valstybinė šventė, minėjimas, paskaita, susitikimas su vietine bendruomene), kokiai auditorijai kalbėsite (oponentai, vietinė bendruomenė, kolegos, studentai), ir trečia, koks kalbos tikslas (diskusija, pamokslas, kalba, skirta pagirti, papeikti, įvertinti).

Šie trys veiksniai apsprendžia naudotiną kalbos leksiką, tempą bei stilistiką.

Peržiūrėdami savo parengtą kalbą įvertinkite:

  • Ar aiškiai išreiškėte savo mintis?
  • Ar pateikėte naujų idėjų/sprendimų?
  • Ar pasakėte tai, ką norėjote pasakyti?
  • Ar nesikartojate?

Gerai parengtą kalbą sudaro trys pagrindinės struktūrinės dalys:

ĮŽANGA – auditorijai paaiškinamas būsimas kalbos turinys;

PAGRINDINĖ DALIS – pateikiama informacija ir įrodymai, kurie parems Jūsų teiginius bei idėjas;

IŠVADA – Jūsų tezių ir argumentų apibendrinimas, kvietimas veiklai/sprendimui.

Pirmosios 30 sekundžių Jūsų kalbos yra pačios svarbiausios. Per šį trumpą laiką Jūs turite patraukti auditorijos dėmesį, užmegzti su ja emocinį ryšį ir sudominti ją įžanga. Rekomenduojama kalbas pradėti provokuojančiu ar retoriniu klausimu, žinomo asmens citata, pašaipiu ar atpalaiduojančiu juokeliu.

Per pagrindinę dalį privalote paaiškinti savo poziciją. Naudokite dokumentus (statistika, pranešimai, pavyzdžiai) ir vaizdines priemones (skaidrės).

Kiekvieną naują kalbos pastraipą pradėkite taip vadinamaisiais „tranzitiniais“ žodžiais ar frazėmis, pavyzdžiui:

“Mano pranešimo esmė yra ta…

Tačiau…

Pirma, …

Antra, …

Trečia, …

Ir pagaliau….

Patvirtinant tai, kas pasakyta….

Pavyzdžiui,…

Kita vertus,…

Kaip pasekmė viso to, ….

Turint tai omeny,…

Todėl, ….”

Naudokite kuo daugiau retorinių klausimų, į kuriuos pats ir atsakykite („Kaip nuo to pasikeis mūsų gyvenimas?“ „Ar tai atneš naudos Lietuvai?“. Atsakymas vienas „Taip“.)

Kalbos pabaiga yra tiek pat svarbi, kaip ir pradžia. Tai galimybė:

  • Apibendrinti pagrindines savo kalbos gaires ir priminti savo išsakytas tezes;
  • Duoti auditorijai peno apmąstymams;
  • Palikti auditoriją su palankiomis mintimis apie Jus.

Kalbą patartina baigti juoku, metafora, retoriniu klausimu, istorija. Pasistenkite vengti tokių baigiamųjų frazių, kaip „viskas“, „nebeturiu, ką pridurti“, „mano laikas baigėsi“.

Gerai parengta kalba turi atsakyti auditorijai į šiuos klausimus:

  • KODĖL MES ČIA?
  • KĄ AŠ NORIU JUMS PASAKYTI (PAGRINDINĖ TEZĖ)?
  • KODĖL YRA SVARBU TAI, KĄ AŠ PASAKYSIU?
  • KODĖL AŠ TURIU/GALIU/PRIVALAU APIE TAI KALBĖTI?
  • KODĖL JUMS TAI TURI RŪPĖTI? KIEK TAI LIEČIA KIEKVIENĄ IŠ MŪSŲ? KODĖL JUMS TAI REIKIA ŽINOTI?
  • KAIP TAI PAKEIS JŪSŲ/MŪSŲ GYVENIMĄ?
  • KAS SUKELIA PROBLEMĄ? AR ĮMANOMA TAI PAKEISTI?
  • KĄ GALIME PADARYTI?
  • KO AŠ NORIU IŠ JŪSŲ?

SUKURKITE INTRIGĄ – IŠKELKITE KLAUSYTOJAMS TIKSLĄ.

 

Pritraukite auditorijos dėmesį, atskleiskite, kodėl susirinkote čia, sukurkite savo autoritetą („Kodėl aš galiu apie tai kalbėti?“) ir geranoriškumą („Kaip tai pakeis mūsų gyvenimus?“).

SUKURKITE POREIKĮ AUDITORIJAI KLAUSYTIS.

 

Atsakykite į auditorijos klausimą – „Ar man tai turi rūpėti? Kaip ši tema liečia mane?“ Parodykite svarbos laipsnį.

ATSKLEISKITE TEMĄ.

Nustatykite savo svarbumą ir geranoriškumą.


11 KOMENTARAI

  1. Biski ne i tema, bet manau, jog siam web puslapiui reiktu forumo. Tada galetumem padiskutuoti, ieskoti ar duoti patarimus. na, cia tik pasiulymas autoriui.

  2. Labai geras straipsnis, verta buvo skaityti, tikiu, kad šie patarimai pravers sakant kalbas ir šiaip bendraujant su žmonėmis…

Comments are closed.