KAIP GIANNI AGNELLI GELBĖJO ITALIJĄ NUO KOMUNIZMO

KAIP GIANNI AGNELLI GELBĖJO ITALIJĄ NUO KOMUNIZMO

340
0
DALINTIS

„FIAT yra Italija. Italija yra FIAT. O FIAT ir Italija – tai aš“, – kadaise sakė Gianni Agnelli.

Ir išties, kad ir kaip pompastiškai tai beskambėtų, šios garsiausios šalyje verslo dinastijos, FIAT įkūrėjo anūką Gianni Agnelli (1921-2003) italų tauta vadino, o ir dabar tebevadina „nekarūnuotu Italijos karaliumi“, „Italijos stiliaus simboliu“, netgi „žmogumi, išgelbėjusiu Italiją nuo komunizmo“. 2003 metų sausį daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių susirinko prie FIAT būstinės Turine atsisveikinti su šiuo turtingiausiu ir įtakingiausiu sinjoru, kurio šeima daugiau, nei kas kitas nuveikė milžinišką darbą atstatant pokarinės Italijos ekonomiką. Tuometinis Italijos prezidentas Carlo Azeglio Ciampi su premjeru Silvio Berlusconi taip pat atvyko pagerbti velionio, ir susilaukė minios švilpimo už tai, kad išlipo iš „Audi“ automobilių, o ne FIAT. „Ferrari“, „Maserati“, „Alfa Romeo“ ir „Lancia“ taip pat būtų derėję Italijos vadovams, nes visos tos automobilių markės priklauso FIAT koncernui, o tuo pačiu ir Agnelli šeimai. Iš visų garsiųjų itališkų automobilių prekės ženklų ši šeima nespėjo priglobti tik „Lamborghini“ – ji atiteko vokiškajai „Volkswagen Group“.

Nors ir be jos Agnelli šeima turėjo visko per akis. FIAT yra ne tik didžiausia Italijos korporacija, tai yra viena didžiausių visos Europos kompanijų, kurioje vienu metu dirbo 360 tūkstančių žmonių. Mes labiausiai pažįstame FIAT kaip didžiausią Europos (ir trečią pasaulyje) automobilių gamintoją, tačiau korporacija vienu metu kontroliavo net ketvirtį visų Milano biržoje listinguojamų kompanijų, ir lig šiol gamina statybos įrangą bei techniką, pramonines transporto priemones, termomechaninę ir telekomunikacijų įrangą, kalnakasybos ir geležinkelių priemones, variklius, traktorius ir lėktuvus. FIAT kompanijos interesai siekia ir bioninžinerijos pramonę, transporto infrastruktūrą bei finansinių paslaugų rinką, jai taip pat priklauso Turino „Juventus“ futbolo klubas ir vienas didžiausių Italijos laikraščių „La Stampa“. Tiesą sakant, ir pats Turino miestas, vadinamas „mažuoju Italijos Detroitu“ dėl asociacijų su automobilių pramone, išaugo iki dabartinių apimčių tik FIAT dėka – 1990 metais pusė jo gyventojų tiesiogiai ar netiesiogiai dirbo FIAT korporacijai.

FIAT istorija prasidėjo 1899 metais, kai devynerių investuotojų grupelė Turine įsteigė „Itališkų automobilių Turino gamyklą“ („Fabbrica Italiana Automobili Torino“ – FIAT). Pagrindinis viso to sumanymo iniciatorius buvo Giovanni Agnelli (1866-1945).

Gimęs mažame Pjemonto miestelyje Vilar Peroza, kurio meru buvo jo tėvas, G.Agnelli, baigęs mokyklą, tarnavo Italijos kariuomenės kavalerijos pulke, iš kurio grįžęs namo nusprendė pasekti tėvo pėdomis ir taip pat buvo išrinktas Vilar Peroza meru 1895 metais – ir juo išbuvo iki pat savo mirties. Dar tarnaudamas armijoje, jis buvo girdėjęs apie „bearklius vežimus“ ir kelerius metus puoselėjo idėją juos gaminti pats. Užbūrė keletą draugų savo entuziazmu įkurti FIAT, pro kurios gamyklos vartus 1900 metais išriedėjo pirmieji 24 lenktyniniai automobiliai (visi pasižymėjo ypatingu bruožu – neturėjo atbulinės pavaros). Dauguma jų sėkmingai dalyvavo vietinėse ir šalies lenktynėse (tai buvo geriausias būdas tais laikais jas reklamuoti), ir FIAT mašinos iškart pagarsėjo savo elegantišku dizainu, greičiu ir patvarumu. 1908 metais FIAT pradėjo populiarėti visoje Europoje kaip taksi automobiliai, taip pat pradėjo gaminti variklius lėktuvams ir laivams. 1910 metais FIAT tapo didžiausia automobilių kompanija Italijoje ir pastatė savo pirmąją gamyklą užsienyje – JAV (ten FIAT kainavo penkis kartus daugiau, nei „Ford Model T“, tačiau buvo „itališkas gaminys“! – o tokiems amerikiečiai niekada nebuvo abejingi). 1914 metais FIAT pagamino pirmąjį savo sunkvežimį, 1915 metais – lėktuvą, 1917 metais – geležinkelio lokomotyvą, 1919 metais – pirmąjį traktorių.

1920 metais FIAT jau valdė 80 procentų Italijos automobilių rinkos, o vienvaldžiu kompanijos savininku ir valdytoju tapo G.Agnelli, supirkę FIAT akcijas iš buvusiųjų investuotojų. Kompaniją jis užvaldė sunkiais laikais – pokarinę Europą siautusios revoliucijos neaplenkė ir Italijos. 1921 metais darbininkai užėmė FIAT gamyklą Turine ir iškėlė virš jos raudoną vėliavą, išginę G.Agnelli administraciją. Tai „darbininkų okupacijai“ vadovavo tūlas komunistas Palmiro Toljatis, kurio vardui dar bus lemta ateityje susidurti su FIAT. Neramumai, streikai ir riaušės strigdė FIAT veiklą, ir tik Benito Mussoliniui paėmus valdžią šalyje ir išvaikius komunistų kuopeles Turine, kompanijos gamyba sugrįžo į normalias vėžes.

Fašistų vyriausybė labai vertino FIAT kaip strateginės reikšmės kompaniją ir gausiai finansavo jos gamyklų modernizacijos programas. Atvirą simpatiją B.Mussolinui reiškė ir G.Agnelli, ketvirtajame dešimtmetyje išrinktas netgi Italijos senatoriumi. Per Antrąjį pasaulinį karą FIAT dirbo vyriausybei – gamino lėktuvus ir lengvuosius tankus, šarvuočius, karines mašinas ir variklius, už tai sąjungininkų aviacija nuolat bombardavo kompanijos gamyklas.

1945 metais valdžią šalyje paėmęs Italijos Nacionalinis Išvadavimo Komitetas už paramą fašistiniam režimui nušalino Giovanni Agnelli nuo FIAT valdymo, ir jis netrukus mirė (tais pačiais metais žuvo ir jo marti Virginija, savo automobiliu įsirėžusi į sunkvežimį). O vienintelis įkūrėjo sūnus Eduardo Agnelli, turėjęs paveldėti verslą, dar 1935 metais buvo žuvęs aviakatastrofoje, kai jo pilotuojamas hidroplanas apsivertė, ir propeleris perkirto nelaimingąjį pilotą pusiau. Tačiau ir šeši likę įkūrėjo anūkai neturėjo galimybės sugrįžti į FIAT vadovybę iki pat 1966 metų. Naujuoju FIAT prezidentu 1946 metais tapo dešinioji G.Agnelli ranka profesorius Vittorio Valletta, per 15 pokario metų su Europą atstatančių amerikiečių pagalba investavęs 800 milijonų dolerių FIAT modernizacijai ir plėtrai. 1960 metais FIAT vartojo trečdalį visos Italijos mechaninės darbo jėgos ir dešimtadalį visos šalies pramonės pajėgumų.

Didžiosios FIAT problemos prasidėjo 1961 metais, Italijai įstojus į Europos Ekonominę Bendriją (EEB) – panaikinus importo kvotas ir sumažinus muito mokesčius, į šalį paplūdo užsienietiški automobiliai. Pavargę nuo tų pačių vienodų FIAT modelių (trys iš keturių tuometinės Italijos keliais važinėjančių mašinų buvo gamintos FIAT), italai metėsi prie amerikietiškųjų. Per tris narystės EEB metus iki 1963-iųjų, FIAT pardavimai sumažėjo penktadaliu. Tačiau FIAT atrado naujas rinkas – besivystančias šalis, kur sparčiai buvo statomos gamyklos. 1965 metais FIAT pasirašė sutartį su Sovietų Sąjunga, kurioje pastatytoje „Volgos Automobilių gamykloje“ (VAZ) gamykloje iki 1970 metų jau buvo gaminama 600 tūkstančių automobilių per metus. Likimo ironija, bet sovietinei gamyklai buvo parinktas miestas, pavadintas italų komunisto Toljačio vardu, to paties, kuris vos nesužlugdė FIAT kompanijos prieš 45 metus…

1966 metais FIAT koncerno prezidentu tapo įkūrėjo anūkas Giovanni (Gianni) Agnelli II. Jis išties buvo odiozinė asmenybė, o kaip kitaip galėjo elgtis žmogus, kontroliavęs asmeninį 5 milijardų dolerių turtą? Jo laikysena buvo tokia savimi pasitikinti, jog jis net atsisakė asmens sargybinių tais laikais, kai Italiją krėtė terorizmo karštligė (vien per 1979 metus šalyje buvo įvykdyta 2 tūkstančiai teroristų išpuolių) – „tų sargybinių yra per daug, ir jie per daug kalba“, – aiškino savo apsisprendimą aiškino jis. Ir teroristai jo nelietė.

Giovanni Agnelli II augo kompanijos klestėjimo metais, apgaubtas elitinių pramogų ir pagarbos. Pratęsdamas šeimos tradicijas, baigė kavaleristų mokyklą, Turino universitete studijavo teisę, tačiau 1941 metais savanoriu išėjo į karą. G.Agnelli kariavo Rusijoje, kur buvo du kartus sužeistas, per rusiškos žiemos speigus nušalo ir prarado vieną pirštą ir galiausiai iš fronto į Italiją sugrįžo praktiškai pėsčiomis. Išrašytas iš ligoninės, buvo pasiųstas į Libiją, kur kovėsi su anglais ir buvo apdovanotas medaliu „už narsą“. 1943 metais G.Agnelli II baigė teisės studijas Turino universitete, dėl ko amžiams gavo pravardę „L‘Avvocato“ – „Advokatas“ (nors teisininku jis nedirbo nė vienos dienos). Po Italijos kapituliacijos persimetė į amerikiečių pusę ir kariavo jau prieš nenorinčius pasiduoti fašistus – ir vėl nusipelnė dar vieno medalio „už narsą“.

Vis dėlto tai neišgelbėjo Agnelli šeimos nuo pokarinės antifašistų ir komunistų rūstybės. Nušalinus kompanijos įkūrėją nuo FIAT valdymo, anūkas G.Agnelli tapo formaliu kompanijos viceprezidentu, nors jokios realios galios ir įtakos neturėjo. Per metus gaunamos milijono dolerių rentos užteko tapti vakarėlių liūtu. Jis turėjo keletą vilų ir butų Italijoje, Prancūzijos Rivjeroje ir Niujorke, kur rengė siautulingus vakarėlius, sutraukiančius tuometines pasaulio garsenybes – nuo boksininkų iki Kenedžių. G.Agnelli tapo garsiu pleibojumi, pasaulio akyse įkūnijančiu viską geriausia, kas tik buvo „itališka“ – buvo gražus, protingas, sėkmingas ir turtingas. Tačiau toks gyvenimo būdas turėjo savo kainą – 1952 metais G.Agnelli, jau būdamas susižadėjęs su princese Marella Caracciolo di Castagneto (vadinama „gražiausia pasaulio moterimi“), besilaukiančia jų vaikelio, Montekarle sprukdamas su meiluže nuo kitos juos galinčios pamatyti meilužės įvairavo savo „ferarį“ į sunkvežimį. Kurį laiką pagulėjo komoje, trim mėnesiams prarado kalbos dovaną, o koja buvo lūžusi net šešiose vietose, dėl ko liko pusiau suparalyžiuota, ir G.Agnelli visą likusį gyvenimą vairavo tik specialiai jam gaminamus automobilius, pritaikytas vienos, kairės kojos valdymui. Pakilęs iš ligoninės patalo, G.Agnelli surimtėjo ir ėmė labiau gilintis į tuometinės FIAT reikalus.

Jo valdymo pradžioje FIAT turėjo 30 gamyklų, kuriose dirbo 150 tūkstančių darbininkų, gaminusių daugiausiai mažus FIAT-500 tipo automobilius, tačiau G.Agnelli įsakė sukurti ir pereiti prie didesnių aukštesnės klasės mašinų gamybos. 1969 metais FIAT įsigijo du svarbius dalykus – prabangius „Ferrai“ ir „Lancia“ automobilius gaminančias kompanijas. Tačiau dabar reikėjo spręsti vidines kompanijos problemas – komunistų dominuojančių profsąjungų terorą. 1969 metais streikai kainavo kompanijai 15 milijonų valandų prastovų, o 1972 metais dėl streikų FIAT nepagamino 200 tūkstančių mašinų (iš 1,4 milijono vienetų metinių apimčių), ir tais metais pirmą kartą savo istorijoje nepaskelbė pelno ir nesumokėjo akcininkams dividendų.

O 1973 metais, prasidėjus naftos krizei, FIAT pranešė 30 milijonų dolerių nuostolį ir G.Agnelli paskelbė planus reorganizuoti kompaniją ir atleisti tūkstančius darbuotojų – kad galėtų gyventi likusieji. Tačiau į konfliktą įsikišo Italijos socialistų vyriausybė – po 1974 metais tris mėnesius trukusio streiko ji sutiko su profsąjungų reikalavimu padidinti FIAT darbininkų atlyginimus, nepaisant G.Agnelli protestų. Galiausiai G.Agnelli, nebepakęsdamas profsąjungų teroro ir vyriausybės kišimosi, nusprendė pereiti į kontrpuolimą. FIAT atleido 61 didžiausią „triukšmadarį“ ir „sabotuoją“, o po metų ir išvis 15 procentų visų savo darbininkų. Dėl naujo streiko FIAT gamykla Turine buvo uždaryta 35 dienoms, tačiau G. Agnelli nenusileido, nors net ministrai ir kiti Italijos pramonininkai jį prašė ieškoti kompromiso. Galiausiai 40 tūkstančių FIAT darbininkų Turine išėjo į „tylinčią“ demonstraciją prieš jų pačių profsąjungų lyderius. Tuo karas ir baigėsi, profsąjungos atsitraukė, pajutusios, kad šio žmogaus įbauginti neišeis. Daugelis italų tada manė, kad G.Agnelli ne tik išgelbėjo FIAT, jis išgelbėjo Italiją nuo komunizmo ir ekonominio paralyžiaus.

1976 metais Libijos diktatorius pulkininkas M.Ghaddafis įsigijo 10 procentų FIAT akcijų už 415 milijonų dolerių – sumokėdamas triskart brangiau, nei rinkos kainą. Tai sukėlė daug klausimų spaudoje dėl tokių Ghaddafio motyvų (buvo teigiama, kad Libija finansuoja FIAT plėtrą Sovietų Sąjungoje mainais į karinę sovietų paramą diktatoriaus režimui), nors po dešimties metų libiečiai įsigytas akcijas pardavė beveik dešimtkart brangiau – už 3 milijardus dolerių. Tačiau FIAT vadovams tai mažiausiai rūpėjo. M.Ghaddafi pinigai suteikė erdvės manevrui – senai G.Agnelli idėjai automatizuoti savo gamyklas.

Libijos pinigai buvo investuoti į naujos automatinės gamybinės technikos įsigijimą. Per dvejus ateinančius metus FIAT atleido dar daugiau darbininkų, bet ir gamino daugiau produkcijos būtent automatizacijos dėka. Pvz., 1979 metais vienam FIAT darbininkui teko 15 pagaminamų automobilių per metus, 1983 metais – jau 25. 1980 metais pristatyta tokiu principu pagaminta FIAT „Panda“ dėl savo kainos ir patvarumo  tapo vienu populiariausių Europos automobilių. 1986 metais FIAT, paskelbusi sėkmingus automatizacijos reformos rezultatus, vėl pradėjo mokėti vėl dividendus akcininkams, o visi likę Europos automobilių gamintojai nukopijavo ir pritaikė „FIAT robotizacijos“ koncepciją.

1986 metais FIAT už 1,75 milijardo dolerių įsigijo dar vieną pirkinį – seną itališką automobilių kompaniją „Alfa Romeo“, 1989 metais už 120 milijonų dolerių – dar vieną legendinį prekės ženklą „Maserati“.

1996 metais Gianni Agnelli pasitraukė iš FIAT prezidento posto, perduodamas koncerno valdymą savo padejėjui Cesare Romitui. Pats G.Agnelli turėjo du vaikus – dukterį Margaritą ir sūnų Edoardo, kuris niekada nebuvo rimtas pretendentas perimti FIAT kontrolę – spaudoje Edoardo buvo vadinamas „durneliu Edžiu“ už potraukį narkotikams ir mistinėmis filosofijoms. Jis net atsivertė į islamą ir 2000 metais nusižudė, nušokdamas nuo Turino tilto. Buvo svarstoma kompanijos valdymą perduoti G.Agnelli sūnėnui Giovanni Alberto Agnelli, tačiau jis 1998 metais mirė nuo retos skrandžio vėžio formos, sulaukęs vos 33 metų. 2003 metais nuo prostatos vėžio mirė ir pats Gianni Agnelli. FIAT koncernui kuriam laikui stojo vadovauti jo vyresnysis brolis Umberto, tačiau sekančiais metais mirė ir jis. Kompanijos valdymą kuriam laikui perėmė buvęs „Ferrari“ vadovas Luca di Montedzemolo, o dabar jai vadovauja Gianni Agnelli dukters Margaritos sūnus Lapo.

200 metais FIAT koncernas apsikeitė akcijomis su viena didžiausių JAV automobilių kompanijų – „General Motors“, atiduodama amerikiečiams 20 procentų savo akcijų mainais už 5,1 procento GMC akcijų. 2009 metais FIAT įsigijo 20 procentų bankrutuojančios „Chrysler LLC“ korporacijos, o 2014 metais, pabaigus ir kontrolinio akcijų paketo įsigijimą, suformavo holdingą „Fiat Chrysler Automobiles“, valdantį visą „FIAT Group“.

Šiuo metu 61 šalyje veikiantys padaliniai FIAT valdo 242 gamyklas, 131 laboratorijų ir tyrimų centrą.

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)

 


KOMENTARŲ NĖRA