KAIP CHRISTIANAS DIORAS PADARĖ MOTERIS LAIMINGOMIS

KAIP CHRISTIANAS DIORAS PADARĖ MOTERIS LAIMINGOMIS

250
0
DALINTIS
LEAD Technologies Inc. V1.01

Christianas Dioras buvo tituluojamas „prancūziškos mados tėvu“ („motinos“ titulas atiteko jo niekada nemėgusiai Coco Chanel), „žmogumi, sugrąžinusiam Paryžiui ‚mados sostinės‘ statusą“. Ir žmogumi, kuris „padarė moteris laimingomis“.

Jo vardą ir pavardę galima išvysti ant madingų prašmatniausių pasaulio miestų butikų iškabų, ir gausybės drabužių, batelių, kvepalų buteliukų ir laikrodžių. Net jo pavardė skamba kažkaip gražiai ir prasmingai – „Dior“, ką prancūzų rašytojas Jacques Cocteau iššifravo kaip junginį iš dviejų žodžių – „Dieu“ (Dievas) ir „Or“ (auksas). Prancūziškos mados mylėtojams jis buvo tiesiog „auksinis šventasis“, paryžietiškos elegancijos ir prabangos simbolis.

Nors jo gyvenimas visai nepriminė pasakos ir buvo kupinas nuopolių.

Christianas Dioras gimė 1905 metais nedideliame Granville miestelyje Normadijos pakrantėje, trąšų fabrikanto ir gražuolės mamos šeimoje. Turėjo keturis brolius ir seseris, bet tėvo verslo užteko, kad šeima gyventų pasiturinčiai, ir 1911 metais netgi persikeltų gyventi į Paryžių.

Vaikystėje Christianas demonstravo polinkį menui ir svajojo tapti dailininku, tačiau tėvai norėjo, kad jis taptų diplomatu. Jų spaudžiamas, Dioras įstojo į Politikos mokslų mokyklą, tačiau diplomato karjera jo niekaip neviliojo. Užuot mokęsis geografijos ir tarptautinės teisės, Christianas Dioras mieliau leido laiką muziejuose, muzikos ir dailės istorijos kursuose. Mokyklą jis pabaigė 1925 metais, tačiau tuo jo diplomato karjera ir baigėsi.

Dar vaikystėje čigonė buvo išbūrusi Christianui Diorui ateitį, pranašaudama, kad jis liks be pinigų, bet po to vėl praturtės tik moterų dėka. Skambėjo banaliai, ir 14-metis Christianas tuo, žinoma, nepatikėjo, nes šeima gyveno pasiturinčiai. 1928 metais tėvui padedant, Christianas Dioras kartu su draugu Žaku Bonžaku atidarė meno galeriją, kurioje buvo parduodami Anri Matisse, Pablo Picasso ir kitų dar nelabai žymių dailininkų paveikslai, antikvariatas.

Pelno ta maža galerija nenešė, tačiau nepaliaujamai tėvas finansavo tą projektą, kad sūnus bent taip patenkintų savo aistrą menui. Viskas ėjosi gerai, kol per 1929 metais prasidėjusią krizę neprasidėjo nesėkmių ir tragedijų ruožas: Christiano Dioro brolis pateko į psichiatrinę ligoninę, mirė mylima mama. 1931 metų pradžioje bankrutavo tėvas, nesėkmingai investavęs visą savo kapitalą į nekilnojamąjį turtą. Šeimos brangenybės buvo išparduotos iš varžytinių, ir prie viso to tėvas dar susirgo tuberkulioze. Christianas, bėgdamas nuo tokių nesėkmių ir depresijos, kartu su jaunų architektų grupe išvyko prasiblaškyti į Sovietų Sąjungą, kur aplankė Leningradą, Kaukazą ir Juodosios jūros pakrantę. Grįžęs į Paryžių, rado uždarytas savo galerijos duris, nes be tėvo finansavimo, bankrutavo ir ji. Pasiskolinęs iš draugų pinigų, Christianas Dioras išvyko taisyti sveikatos į Balearų salas, kur susižavėjo kilimų gamyba, pradėjo kurti kiliminių raštų eskizus ir netgi norėjo pradėti pats gaminti kilimus, tačiau nerado šios užmačios finansuotojo.

Grįžus į Paryžių, teko pradėti žemiško darbo paieškas. Tai nebuvo taip paprasta, nes jo patirties prekiauti meno dirbiniais nepakako, norint tapti sekretoriumi ar batsiuviu. Tačiau netikėtai pavyko parduoti vieną iš bankrutavusios galerijos išsaugotą paveikslą, ir gautų pinigų užteko perkelti likusią šeimą į Prancūzijos pietus. O pats Christianas apsistojo pas draugą dailininką ir aktorių Žaną Ozzeną, tuo metu dirbusį mados dailininku. Jis įtraukė ir Diorą į šitą užsiėmimą: Christianas pats pradėjo piešti sukneles, pradžiai kopijuodamas eskizus iš mados žurnalų, vėliau juos kurdamas pats. Ž.Ozzenas ėmėsi siūlyti Dioro eskizus siuvėjams kartu su savaisiais, ir po truputį prekyba įsisiūbavo. Netrukus Christianas Dioras išvis metė darbo paieškas ir užsiėmė vien eskizų paišymu. Jo suknelių ir skrybėlaičių piešiniai netgi pateko į „Le Figaro Illustre“ žurnalą ir buvo ten nuolat spausdinami. Galiausiai, 1937 metais Christianas Dioras uždirbinėjo tiek, kad galėjo nuomotis jau ir savo būstą.

Nepaisant to, kad jo moteriškų skrybėlaičių eskizai buvo labai populiarūs, jis visgi nusprendė užsiimti vien aprangos kūrimu.  1938 metais jo piešinius pastebėjo garsus to metu Paryžiaus dizaineris Robertas Piguetas, pakvietęs Diorą tapti jo leidžiamo madų žurnalo vyriausiuoju dailininku. Tuo pačiu jis pradėjo kurti aprangą teatrui ir kinui – su jo kurtais kostiumais dainavo Marlen Dietrich ir Edith Piaf. Tačiau tolesniam jų bendradarbiavimui sukliudė Antrasis pasualinis karas. 1939 metais Christianas Dioras buvo pašauktas į kariuomenę ir tarnavo Prancūzijos pietuose. Po prancūzų armijos kapituliacijos, apsistojo pas tėvą ir seserį ir kurį laiką ūkininkavo. Tačiau žemė jo netraukė. 1941 metais Christianas Dioras metė kauptuką ir sugrįžo į Paryžių, kur įsidarbino dailininku pas kitą garsų to meto dizainerį Luciene Lelong (kuriame vos prieš kelerius metus jam buvo atsakyta sekretoriaus vieta). Per kelerius metus jo eskizai ir idėjos taip pakeitė Luciene Lelongo kolekcijų stilistiką, jog net viena amerikiečių žurnalistė viešai pasiteiravo Lelongo, kas tas jaunas talentas užkulisiuose, kurio dėka gimsta tokie gražūs aprėdai?

Tai įkvėpė Diorą patį užsiimti drabužių kūrimu ir mada. Juoba kad jis jau pakankamai pasitikėjo savimi ir jautėsi tam subrendęs. Robertas Piguetas buvo išmokęs jį elegantiškumo ir paprastumo suvokimo, o Lelongas išmokė amato ir technologijų, pajausti medžiagą ir meilę rankų darbui. 1946 metais Christiano Dioro Lelongui puošnias sukneles pastebėjo ir jais susižavėjo turtingas tekstilės magnatas Marcelis Boussacas, kurio pinigais Paryžiuje Montjeno aveniu buvo atidaryti „Dior“ mados namai.

Pirmoji Christiano Dioro kolekcija, pademonstruota 1947 metais sukėlė tikrą sensaciją ir nuskambėjo per visą pasaulį, ir be jokios pompastikos gali būti vadinama „pati žinomiausiai stiliaus istorijos kolekcija“. Kodėl? Nes pradėjo visiškai naują moteriškos išvaizdos koncepciją, pavadintą  „New Look“ – „Naujasis vaizdas“ (šį terminą sugalvojo tuometinė „Harper‘s Bazaar“ redaktorė, po kolekcijos pristatymo aiktelėjusi: „koks tai naujas vaizdas!“). Pirmą kartą pokarinėje Europoje, vis dar besikamuojančioje tarp griuvėsių nuo nepritekliaus, ant podiumo išėjo moterys, vilkinčios ryškių spalvų puošnias sukneles su pūstais sijonais, aukštai iškeltais dideliais biustais ir sutrauktu „bitės liemeniu“.

Tokia apranga taip kontrastavo su pokariniu skurdui ir įprastu karo metais moters vaizdu – seginčios trumpą sijoną (nes trūko audinių), vilkinčios kvadratinį vyrišką švarką ar kelnes, jog daugelis žurnalistų kolekciją apibūdino kaip „dekadantišką“ ir „iššaukiančia“. Tačiau niekas negalėjo paprieštarauti, kad toje Dioro kolekcijoje buvo sutelktas visas moteriškumas ir romantika, kurio taip trūko tuometiniam Paryžiui, ir niekas negalėjo suabejoti, kad taip jo aprengtos moterys priminė tik ką pražydusias gėles. Išryškinti liemenys, krinolinai (pūsti sijonai) priminė tą XIX amžiaus Prancūziją, klestinčią ir kultūringą – o jis pats vėliau teigė, kad tokias suknelės formas jis nešiojosi širdyje jau nuo 1910 metų, kai motina, prieš išeidama į balių, šlamėdama sijonais ateidavo pabučiuoti lovose gulinčių vaikų – tą didingą vaizdą jis įprasmino savo kolekcijoje. Ir pasauliui tai patiko.

Tiesa, ne visiems, ne iškart ir ne visur. Feministės kaltino Diorą tuo, kad korsetais ir krinolinais jis siekė sugrąžinti moteris į vyro vergės statusą (būta atvejų, kai skurdžiai vilkinčios moterys Prancūzijos provincijoje užpuldavo „New Look“ stiliumi apsirengusias tautietes). Kitus gąsdino Dioro modelių ryškios spalvos ir ornamentai, kurie pilkam Paryžiui atrodė pernelyg iššaukiantys. Trečius baugino prabangios medžiagos – satinas, plona vilna, šilkinė tafta, kurių trūko, ir kurios buvo brangios. Ketvirti jį ūdė dėl pernelyg didelės gausos medžiagų, net nederančių viena su kita. Coco Chanel apie jį sakė: „Dioras? Jis nerengia moterų. Jis jas prikemša“.

Tačiau visos moterys to norėjo.

Amerikoje, į kurią Christianas Dioras atvyko 1948 metais pristatyti „New Look“ kolekcijos, jis buvo užsipultas dėl „moterų suvulgarinimo“. Jis buvo kaltinamas pernelyg išpūstomis ir pakeltomis moterų krūtinėmis, tuo, kad su tokiomis siauromis suknelėmis buvo sunku jodinėti, ir tuo, kad jo siūlomi moterų apatiniai drabužiai yra pernelyg aptempti. „Kaip drįsta prie prabangos sugrįžti šalis, kamuojama streikų, beveik kasdien besikeičiančių vyriausybių, ir tokia, kurioje iš principo joje trūksta visko?“ – retoriškai klausė laikraščiai, šaipydamiesi iš Dioro ambicijų grąžinti pasauliui prancūzišką prašmatnumą ir eleganciją. Žinoma, amerikiečių aroganciją galima suprasti ir pateisinti – per karą Paryžius buvo praradęs „pasaulio mados sostinės“ titulą, ir toks triukšmingas prancūziškas sugrįžimas į rinką jų neramino.

Tiesą sakant, Christianas Dioras visą savo likusį gyvenimą buvo kaltinamas viskuo ir nuolat. Netgi kai jo vardas jau visame pasaulyje buvo tapęs elegantiškumo ir grožio sinonimu, kaltinimai „arogancija“, „įžūlumu“ ar „nežabota drąsa“ nesiliovė. Į tai jis ironiškai atsakydavo, kad „prakeikimas per visą pirmąjį laikraščio puslapį yra geriau, nei dvi apgailėtinos eilutės pagyrų paskutiniame“.  Nes jokia kritika niekada nesugebėjo įrodyti, kad Christianas Dioras neteisus, užtat susidomėjimą jo kolekcijos sukeldavo. Ir moterims jo siūlomas stilius patiko.

Vėliau pats Christianas Dioras savo sėkmę aiškino taip: „Moterys pajuto savo prigimtiniu instinktu, kad aš jas ne tik noriu padaryti gražesnėmis, aš jas noriu padaryti laimingesnėmis“. 1948 metais jis buvo apdovanotas aukštosios mados „Oskarą“, teikiamą dizaineriams už pademonstruotą ypatingą originalumą. Ir jau 1949 metais „New Look“ tapo Amerikos mada.

Tais pačiais metais Christianas Dioras jau valdė 75 procentus prancūziškos madoseksporto ir netgi tapo vienu iš penkių žinomiausių pasaulio žmonių. Būtent jo dėka Paryžius susigrąžino „madų sostinės“ statusą: „Dioras išgelbėjo Paryžių taip pat, kaip ir Marnos mūšis“, – apie jį su susižavėjimu rašė laikraščiai. Ir nors visi kalbėjo apie jo sukeltą perversmą madoje, bet pats Dioras širdies gilumoje žinojo, kad tai viso labo tik sugrįžimas į normas ir prie gero skonio. Jis grąžino į madą moterišką vaizdą ir romantiką, atgaivino prabangos kultą. Jis kvietė žmones mėgautis gyvenimu ir sakė: „Europa pavargo nuo krentančių bombų, dabar jai norisi sprogdinti fejerverkus“.

Ateinantį dešimtmetį Christianas Dioras tapo tikru mados orakulu, tendencijų diktatoriumi ir naujų verslo formų atradėju.

Dar 1948 metais Christianas Dioras tapo pirmuoju, pradėjusiu prekiauti mados licencijomis: parduodamas teises gaminti savo sukurtus modelius kitoms kompanijoms – iš pradžių Prancūzijoje, o po to ir visame pasaulyje. „Mes parduodame savo idėjas visiems, kas jas nori paversti realiu daiktu“, – pareiškė jis, netrukus už savo kūrinių tiražavimą gaudamas milžiniškas pajamas. Jis suvokė, kad moterų figūros skirtingose šalyse yra skirtingos, todėl, atidarydamas usžienyje savo mados namų atstovybes, gamino modelius pagal tenykščius moterų gabaritus. Iš esmės tai reiškė, kad jis turėdavo sukurti apie 1000 naujų modelių per metus, nes kiekvienas jo salonas pasižymėjo atskiromis originaliomis kolekcijomis, bet tai buvo jo ambicingas garbės reikalas. Jo negąsdino tokios kūrybos apimtys ir naujos idėjos – per pusmetį jis galėjo pakeisti sijono ilgį ar išvis visą savo suknelių siluetą, tiesą sakant, jis pats sąmoningai stengėsi, kad jo sukurta mada kuo greičiau išeitų iš mados – „gyvenimas trumpas, ir jį reikia gyventi kuo greičiau“, – mėgo sakyti jis. Ir moterys to norėjo.

Christianas Dioras puikiai išmanė „greito gyvenimo“ rinką. Jis sugalvojo ir išpopuliarino visiškai naują kolekcijų demonstravimo tipą, žymiai besiskiriantį nuo ramių ir lėtų ikikarinių madų demonstravimo. Jo dukart per metus įvykstančios prezentacijos buvo triukšmingos, teatrališkos, su originalia muzika, sutelkiančios aukštuomenę ir žvaigždes. Pristatomų kolekcijų temų amplitudė buvo plati – teatras, opera, literatūra, gėlės, muziejus, Paryžius, kartais mistiška – kortos, paslaptys…

Ir per 10 veiklos metų jis nepatyrė nė vienos nesėkmės – nei komerciškai, nei kūrybiškai. 1950 metais jo kompanija „Dior“ tapo pripažinta „prabangios aprangos“ lydere pasaulyje. Atsirado papildoma kvepalų kompanija „Christian Dior Perfume“ (savo kvapų laboratoriją jis buvo įsteigęs dar 1942 metais), 1953 metais pradėti siūti bateliai, paleista bižuterijos liniją „Bijoux“, 1955 metais „Dior“ pradėjo bendradarbiauti su „Swarovski“, kuriant papuošalus iš kristalų. Kompanija gamino kaklaraiščius, korsetus, pirštines, rankines, papuošalus, uždirbdama apie 20 milijonų dolerių kasmet.

Vienintelis pavojus jo dominavimui buvo kilęs 1954 metais, kai į mados pasaulį trumpam buvo sugrįžusi Coco Chanel, propagavusi „nešiojamos ir praktiškos mados“ koncepciją – visišką antipodą Dioro kuriamai „visuotinės prabangos“ filosofijai. Coco Chanel jo kūrybą vadino „50-ųjų siaubais“, kaltino jį tuo, kad „įkišo moteris į kvailas formas“. Tačiau tai nepakenkė jo įdirbiui – pripažįstamas jis buvo visame pasaulyje. Buvo apdovanotas gausybe valstybinių apdovanojimų, o Anglijos karalienės asmeniškai prašė jo rengti naujų kolekcijų pristatymus Prancūzijos ambasadoje Londone arba karališkuose rūmuose, kur ji galėtų juos pirmoji pamatyti.

Jis žavėjo savo darbuotojus atkaklumu, optimizmu ir mokėjimu pradėti idėją nuo nulio. Jis gebėjo įžvelgti spalvas ten, kur jų nematė kiti. Netgi visiems gerai žinomas terminas „50 pilkos atspalvių“ iš esmės yra Christiano Dioro frazė. Jis garsėjo netgi mokėjimu įžvelgti talentą kituose žmonėse – būtent „Dior“ namuose savo karjerą pradėjo Pierre Cardin, būtent nuo jo prasidėjo Yves Saint Laurento kelias į Olimpą. Nes jis matė gyvenimo džiaugsmą. „Visada vertinau savo amatą kaip kovą prieš viską, kad yra vidutiniška ir demoralizuojančio“, – sakė jis.

Tačiau po sėkmingo verslininko ir kūrybingo dizainerio fasadu slypėjo kenčianti ir depresijos kamuojama asmenybė. Christianas Dioras iš išorės atrodė tikras hedonistas – vienatvės nemėgstantis gurmanas, nuolat apsuptas nedidelės draugų kompanijos, su kuriais mėgo kortuoti. Savo draugų rate jis atrodė švelnus, minkštas ir svajingas. Tiesa, turėjo nedidelę silpnybę – buvo labai prietaringas ir nepriimdavo jokio sprendimo, prieš tai nepasitaręs su savo būrėja „Madam Delahaye“. Ta pačia, kuris kadaise jam pranašavo, kad jis neturės pinigų ir praturtės moterų dėka. Būtent jos kortos ir patarė Christianui Diorui priimti Marcelio Boussaco pasiūlymą.

Tačiau tik patys artimiausi draugai matė sergančią ir nevilties kamuojamą asmenybę. Pirmasis širdies smūgis Christianą Diorą ištiko dar 1947 metais, iškart po „New Look“ triumfo, tačiau jis ignoravo gydytojų perspėjimus lėtinti tempą. Stresas buvo nuolatinis jo palydovas, ir jo tarnų armija, aptarnaujanti gausybę jo būstų ir namų, privalėjo avėti tik kailines šlepetes, kad netrukdytų metro ramybės. Dioro nervai buvo taip įtempti, kad kartais vairuotojui tekdavo apsukti kelerius ratus, kol jis ryždavosi įžengti į savo saloną ar namus. Kartais Christianas Dioras paskambindavo savo ūkvedei naktimis ir verkdavo į telefono ragelį kaip vaikas.

Kita bėda, persekiojusi Christianą Diorą buvo jo nelaiminga meilė jaunuoliams, dažniausiai nesusilaukianti nuoširdaus atsako. Galiausiai 1956 metais jis suartėjo su jaunuoliu iš Alžyro Žaku Benitu, kurį įsimylėjo taip, kad, nustojęs rūpintis savo reputacija, Christianas Dioras su juo pradėjo rodytis viešumoje, susilaukdamas Paryžiaus aukštuomenės pasmerkimo. Jam taip norėjosi patikti savo meilužiui, kad Christianas Dioras nusprendė praeiti „svorio metimo“ kursą Italijos kurorte Montekatini. Beje, būrėja savo metamose kortose pamatė pavojaus ženklą ir įkalbinėjo metrą ten nevažiuoti. Ir pirmą kartą gyvenime Dioras jos nepaklausė. Tame kurorte jis ir mirė nuo širdies smūgio. Net jo mirtis iškart buvo apipinta legendomis. Viena versija teigė, kad jis mirė kortuodamas, kita – paspringęs žuvies ašaka, trečia – beprotiškai besimylėdamas…

Tačiau, kad ir kas ten įvyko, gyvenimo rato atgal nepasuksi – vienas didžiausių XX amžiaus dizanerių mirė. Jam buvo vos 52 metai.

1984 metais „Dior“ mados namai tapo prabangos prekės grupės LVMH dalimi. Šuo metu su „Dior“ ženklu yra gaminama apranga, avalynė, aksesuarai, papuošalai, apatiniai, kosmetika ir parfumerija, mobilieji telefonai, laikrodžiai. Kompanijoje dirba 56 tūkstančiai žmonių.

 

 


KOMENTARŲ NĖRA