JŪSŲ IŠTIKIMIAUSI BENDRAKELEIVIAI – „LOUIS VUITTON“ IR „SAMSONITE“

JŪSŲ IŠTIKIMIAUSI BENDRAKELEIVIAI – „LOUIS VUITTON“ IR „SAMSONITE“

246
0
DALINTIS

Ar dar pamenate tokį senovinį žodį „skrynia“? Rodos, ją paminėjus, iš atminties iškyla kažkas iš pasakų apie karalius ar iš Žemaitės apysakų, kažkas apie piratus, Sezamą ir pan. O juk per visą savo istoriją žmonija ilgiausiai neturėjo svarbesnio bendrakeleivio, nei skrynia, kuri atstojo ir lagaminą, ir rūbinę, ir lovą. Šiame viename balde buvo galima sukrauti visą turtą, ant jo – išsimiegoti, o ryte pakrauti į karietą, diližansą ar furgoną ir – pirmyn! Gyvenimas juk ištisais šimtmečiais nebuvo toks ramus, kaip šiandien: tai karas, tai gaisras, tai potvynis, o tai ir maras. Ir visada reikėjo būti pasiruošusiam pavojui: kas greičiau susipakavo, tas išgyveno ir laimėjo. Ir svarbiausia priemonė šiose lenktynėse buvo būtent skrynia.

Viskas tilpo į skrynią: patalai, drabužiai, vaistai, virtuvės reikmenys, servizai, tabakas, skustuvai, o ir prausimosi staliukas su ąsočiu. Tai tik prasčiokai keliaudavo su pundeliu ant lazdos, permestos per petį. O štai išsilavinusiam ir pasiturinčiam žmogui su pretenzija reikėjo kur kas daugiau. Mat, įvertinant senų laikų kelionių greitį, ir norint, pvz., pakeliauti po Europą, savo namus reikėjo palikti ilgam ir pasiimti į kelionę gausybę reikalingų daiktų. Tarkime, kad ir knygas – kad kelionėje nebūtų nuobodu.

Skrynių „gulbės giesmė“ baigėsi, kai Europoje buvo pradėti tiesti patikimesni ir modernesni keliai – geležinkeliai. Išvyka į kurortą nustojo priminti tautų kraustymąsi, miestuose atsidarė turistiniai biurai, o keliautojai rimtai susimąstė, kaip padaryti bagažą lengvesniu. Taip pasaulį išvydo lagaminas.

Pirmieji lagaminai buvo gaminami iš kartono (tokius, beje, klijuoti mėgo netgi chemijos korifėjus Dimitrijus Mendelejevas, tam tikruose sluoksniuose žinomas ne kaip elementų lentelės sukūrėjas, bet garsus bagažo gamybos meistras). XIX amžiaus viduryje tai buvo ultramodernus daiktas, ir jį mokantis gaminti žmogus aplinkai kėlė baimingą pagarbą, tarsi koks šamanas šiaurės tautoms. Tačiau lagamino pasirodymas tuo pačiu palaidojo ir visą garbingos profesijos amatininkų gildiją, vadinamuosius „skrynių kraustytojus“, mokančius taip meistriškai sudėlioti daiktus į skrynias, kad joks užsakovas nerastų, prie ko prikibti. Būtent tokiu buvo Louis Vuittonas (1821-1892) – šiandien mums pažįstamas kaip prabangaus kelioninio bagažo simbolis.

LOUIS VUITTON

Jis gimė Juros provincijoje rytinėje Prancūzijoje, it Jėzus Kristus –  dailidės šeimoje. Nuo mažens buvo ruošiamas perimti tėvo amatą, o to, beje, ir nevengė – jis visą gyvenimą mylėjo medį. Vis dėlto kaimo gyvenimas jį slėgė, gandai apie kitokias, smagesnes galimybes didmiesčiuose – viliojo, ir, sulaukęs 16 metų, Louis Vuittonas nusprendė paieškoti laimės Paryžiuje, į kurį nukako pėsčiomis, pakeliui užsiimdamas bet kokiais padieniais darbais, kad pramistų. Paryžiuje jis kurį laiką darbavosi „skrynių kraustytoju“, o po to stojo pameistriu pas vietinį skrynių meistrą „mesjė Marechalieu“, kurio dirbtuvėje prasidarbavo iki pat 1854 metų, kol nepradėjo garsėti savo gaminamų skrynių patvarumu ir stilingumu. Būtent Louis Vuittonas, išmanęs apie skrynias praktiškai viską, galiausiai suvokė, kad geriausia jas gaminti iš topolio – pati mediena nebrangi, bet lengvai apdirbama, klijuojasi ir dažoma. Garsas apie Louis Vuittono „auksines rankas“ sklido vis toliau, kol pasiekė pačius Prancūzijos karalių rūmus, kur monarchai jau seniai laužė galvas, kaip surasti meistrą gaminantį skrynias ir skrybėlių dėžes, kurios būtų patvarios, nuostabios ir estetiškos. Atsakymas pagaliau buvo rastas – Louis Vuittonas.

Svarbiausia Louis Vuittono kliente tapo tuometinio imperatoriaus Napoleono III žmona grafienė Eugenie de de Montijo, po kurios apsilankymo jo dirbtuvėje, visai aukštuomenei pasidarė aišku, kur užsakinėti savo bagažą. Louis Vuittonas netruko pasinaudoti proga.  1854 metais Eliziejaus laukuose jis atidarė savo „liuks“ klasės skrynių parduotuvę „Louis Vitton: Malletier a Paris“ („Odinės Paryžiaus skrynios/bagažas“) – ji veikia lig šiol.

Būtent toje parduotuvėje ir šalia jos esančiose dirbtuvėse prašmatniosios skrynios evoliucionavo į lagaminus. 1858 metais Louis Vuittonas sukėlė sensaciją, pristatydamas savo išrastą naujovę – plokščią lagaminą, aptrauktą neperšlampamu audiniu „Trianon“ (pavadintą nukirsdintos karalienės Marijos Antuanetės garbei – taip vadinosi jos vyro, karaliaus Liudviko XVI padovanoti rūmai). Jo sukurtas lagaminas buvo atidaromas ne iš viršaus, kaip tuometinės skrynios, bet iš šono. O tai reiškė, kad kelis lagaminus buvo galima sudėti vieną ant kito, ir atidarinėti juos atskirai, taip lengviau pasiekiant ieškomus daiktus, dėl kurių anksčiau tekdavo rausti skrynią iki pat dugno.

„Trianon“ lagaminai buvo tokie populiarūs, kad nuo tų pačių 1858-ųjų Louis Vuittono gaminiai susilaukė pirmųjų imitacijų ir kopijų. Tada meistras sugalvojo savo firminį apdailos raštą, kurio, jo manymu, nebuvo įmanoma padirbti – ir šiandieniniam žmogui gerai pažįstamą raštuotą bordo atspalvį – tokiu raštu nuo 1888 metų pasižymėjo absoliučiai visi „Louis Vuitton“ gaminiai. O kultinę monogramą „LV“ ir apskritimą su keturlape gelėle 1895 metais sukūrė įkūrėjo sūnus George Vuitonas, perėmęs 1892 metais mirusio tėvo verslą (1959 metais nuspręsta monogramą pakeisti į paprastesnę, kad ją būtų galima dėti ant smulkesnių kompanijos gaminamų aksesuarų).

Nors ir be to Louis Vuittono gaminius buvo paprasta atskirti – jo dėmesys detalių tobulumui ir polinkis brangioms medžiagoms buvo sunkiai prilygstamas. Ir jo gaminiai simbolizavo ne tik karališkąjį respektabilumą, bet ir techninį Prancūzijos progresą – savo lagaminų metalines konstrukcijas ir armatūrą meistras nusižiūrėjo nuo Eifelio bokšto (Gustavas Eiffelis vėliau projektavo Louis Vuitono šeimos namą ir gamyklą, išsikėlusią į Paryžiaus priemiestį). Taip, šiais laikais medžiagos jau pasikeitusios, tačiau gamybos technologijos ir principai – ne. „Louis Vuitton“ lagaminai tebegaminami iš topolio, gabenamo iš Afrikos, oda atkeliauja iš Šiaurės Europos regionų, jų pamušalas tebegaminamas iš specialiai auginamos indiškos medvilnės, išorinė apdaila – iš tradiciškai kruopščiai ruošiamo audinio „Monogram“, lagaminas sukalamas su 700-1000 vinukų  – tai standartas, nuo kurio nukrypti nevalia. Lagaminų kampų apsaugos formos ir spynelės patentuotos nuo seniausių laikų. Dar 1890 metais Louis Vuittonas pagamino ypatingą spynelę- tumblerį, kuris pavertė jo lagaminus ir seifu (kompanija netgi metė iššūkį garsiausiam XX amžiaus pradžios magui Houdini, kviesdama jį išsivaduoti iš „Louis Vuitton“ lagamino). Kiekviena spynelė yra pritaikyta unikaliam raktui ir turi savo kodą (tam atvejui, jei klientas jį pamestų).

Pats Louis Vuittonas daug važinėjo po pasaulį, populiarindamas ir reklamuodamas savo lagaminus, ypač skirtus kelionei laivams (33 cm aukščio, kad tilptų po lova ar gultu). 1869 metais Egipto vicesultonas Izmailas-paša  Hedivas tapo pirmuoju užsienio didiku, užsisakiusiu „Louis Vuitton“ bagažą, skirtą istoriniam praplaukimui pro atidaromą Sueco kanalą. Po to paplūdo užsakymai iš viso pasaulio – Rusijos, Afikos ir Azijos. O kai Louis Vuittonas pagamino specialų bagažą legendiniam Afrikos tyrinėtojui grafui Pierre Savorianna de Brazza (norinčiam lagamino, pavirstančio kelionine žygio lova), įgijo ne tik kokybiškų, bet ir sudėtingų gaminių meistro reputaciją. Užsakovai davė valią savo fantazijai – tačiau Louis Vuittonui nebuvo nieko neįmanomo.

Jis gamino pastatomus lagaminus, pavirstančius suknelių spinta . Gamino lagaminus, talpinančius „keliaujančio džentelmeno rinkinį“: šešis kostiumus, lietpaltį, paltą, penkias poras batų, 18 marškinių, nosines, kaklaraiščius ir lietsargį). Jis išrado apvalų lagaminą šoferiui (jį buvo galima dėti atsarginio rato vietoje), neskęstantį lagaminą su oro pagalve ir lagaminą-sekreterą, kurį buvo galima naudoti kaip rašomąjį stalą su šalia primontuotomis lentynėlėmis mylimoms knygoms (tokį turėjo rašytojas Ernestas Hemmingway). Jis gamino lagaminus su specialiomis kišenėlėmis užrašų knygelėms, martinio „plaktuvams“, šuniukų guoliams ir golfo lazdoms. Tokie užsakymai nėra nutrūkę lig šiol – “Louis Vuitton“ gamino lagaminus su Saulės baterijomis įmontuotam televizoriui bei kavos aparatui (nes klientas norėjo kiekvieną rytą pasimėgauti savo išsivirta kava). Gamino lagaminus „kabuki“ teatro aktoriams su specialiais grimo staliukais. Gamino lagaminą, skirtą 100-ui laikrodžių, ir lagaminą, skirtą 1000-iui cigarų (su įmontuotais humidorais). Gamino lagaminą, pritaikytą grynų pinigų gabenimui. Gamino specialų lagaminą tatuiruočių meistrui,  „muzikinis lagaminą“ Karlui Lagerfeldui (su srovės lizdais jo gausybei „iPodų“), gamino lagaminą arabiškam kaljanui, specialų lagaminą, pritaikytą dviem šampano taurėm, iš kurių klientė norėjo gerti savo šampaną lėktuvo verslo klasėje. Ir netgi lagaminą su specialiu skyreliu guminiam „geltonajam ančiukui“, kartu su savo šeimininku taip pat norėjo ir turėjo teisę gyventi viešbučiuose…

Iš to ir „Louis Vuitton“ klientų sąrašas, primenantis istorijos vadovėlį: caras Nikolajus II, Charlie Chaplinas, Marlen Dietrich, Kirkas Douglas, Audrey Hepburn, Sharon Stone, ir dar gausybė kitų svarbių ir kokybę vertinančių asmenybių… Iš to ir „Louis Vuitton“ krepšius ir lagaminus reklamuojančių žvaigždžių plejada – nuo Michailo Gorbačiovo iki  Andre Agassi, nuo Scarlet Johanson iki Madonnos. Nuo Pele ir Maradonos iki Davido Bowie ir astronauto Buzzo Aldrino.

Užsakovų norai kartais pavirsdavo ir masėms prieinama produkcija. 1925 metais Coco Chanel užsakymu pagaminta „Squire“ arba „Alma“ rankinė, po devynerių metų jos leidimu buvo paleistas į masinę gamybą.

Savo laiku Louis Vuittonas, pažeisdamas įprastą XIX amžiaus tradiciją, lemiančią, kad amatininkai darbuotųsi savo parduotuvėse, nusprendė gamybą iškelti į Paryžiaus priemiestį Asnieres-sur-Seine – atitinkamiems gaminiams reikėjo ir atitinkamai ramesnės aplinkos (ten dabar įsikūręs „Louis Vuitton“ muziejus). O Eliziejaus lauke likęs prekybos salonas galėjo plėstis, dėl ko 1914 metais „Louis Vuitton“ tapo didžiausia Paryžiaus parduotuvė. Beje, tais pačiais 1914-ais metais, prasidėjus Pirmajam  pasauliniam karui, atskridęs vokiečių cepelinas numetė ant „Louis Vuitton“ gamyklos bombą, kuri vis dėlto nesprogo – prancūziška elegancija atsilaikė prieš prūsiškąjį militarizmą. Kompanija be pertrūkių veikė ir per Antrąjį pasaulinį karą (tik jos parduotuvės Paryžiuje duris buvo „papuošęs“ gėdingas užrašas „Šunys ir žydai neįleidžiami“).

Per Asnieres miestelį tekėjo Senos upė, kuria buvo atgabenama mediena, audiniai ir oda, o gatavi gaminiai į Paryžių buvo išvežami jau traukiniu. Kaimo sodybą su dvaru primenančios „Louis Vuitton“ gamyklos darbininkai savaitgaliais susirinkdavo čia pat gyvenančios Vuittonų šeimos sode ir bendraudavo tarpusavyje kaip artimi giminaičiai. „Louis Vuitton“ daugiau kaip šimtą metų stengėsi išlaikyti „šeimyninės kompanijos“ statusą, perduodami valdymą savo sūnums ir anūkams, tačiau 1987 metais „Louis Vuitton“ galiausiai tapo LVMH grupės dalimi, kuo išlieka lig šiol.

Naujieji savininkai reorganizavo kompaniją ir išplėtė jos gaminių asortimentą. 1998 metais buvo pradėtos leisti vyrų ir moterų „pret-a-porter“ drabužių linijos, avalynė, bižuterija, aksesuarai ir juvelyriniai dirbiniai. O taip pat įžymusis „Louis Vuitton“ turistinis gidas po įdomiausias planetos vietas.

Šiuo metu pasaulyje veikia 350 „Louis Vuitton“ parduotuvių, kurioms produkciją tiekia 12 gamyklų, įsikūrusių Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir JAV.

SAMSONITE

Jei Louis Vuittono gaminiai suteikė žmonijai malonumą keliauti, tai „Samsonite“ lagaminų sukūrėjas Jesse Shwayderis (1882-1970) atliko kitą misiją – padarė žmonijos bagažą visiems prieinamu ir patvariu.

Jis gimė Kolorado valstijoje, gausioje žydų prekeivio, turėjusio net 11 vaikų šeimoje. Dauguma jų, o ir pats Jesse augo aukso ieškotojų stovyklose, po kurias keliavo jo tėvas, iš skrynios ant ratų pardavinėdamas įvairias smulkmenas. Pasibaigus Kolorado „aukso karštinei“, Shwayderių šeima apsistojo Denveryje, kur Jesse tėvas atidarė dvi bakalėjos ir naudotų baldų parduotuves.

Pats Jesse darbavosi iš peties jau nuo mažens – iš pradžių pardavinėjo laikraščius ir išnešiojo tėvo parduotuvės užsakymus. Turėjo gerą balsą – sopraną, ir sekmadieniais užsidirbdavo po 50 centų giedodamas krikščioniškose katedrose, vėliau pramoko griežti smuiku ir 13-os sulaukęs jau uždarbiaudavo grodamas vestuvėse. Tačiau stoti į muzikos mokyklą ir siekti profesionalaus muzikanto karjeros neužteko pinigų, todėl Jesse teko darbuotis savo tėvo baldų parduotuvėje, kurią 1903 metas jis visgi įkalbėjo parduoti ir vietoje jos atsidaryti lagaminų parduotuvę. Žinoma, tais laikais dauguma žmonių vis dar keliavo su skryniomis, o lagaminas dar buvo laikomas prabangos, valdžios ir laimės simboliu (pramogai keliauti sau leido tik turtuoliai, ir tik turtingiems jis buvo reikalingas). Tačiau augantis imigrantų į Ameriką skaičius, laimės ieškotojų srautas į Kaliforniją, nesibaigiančios „aukso karštinės“ piršo Jesse Shwayderiui mintį, kad lagaminas neišvengiamai pasidarys neatsiejama gyvenimo dalis (ir jau tada svajojo sukurti tokį – prieinamą visiems). Ir išties lagaminų biznis sekėsi – netrukus Jesse, kaip prekybininko gabumus įvertino produkcijos tiekėjai iš „Seward Luggage Company“, kurie pakvietė Jesse persikelti į Niujorką ir dirbti pas juos. Per pirmus savo darbo metu Niujorke Jesse Shwayderis užsidirbo 4000 dolerių komisinių – tais laikais neįtikėtinai didelę sumą.

Tada jis jau galutinai suvokė, kas yra jo gyvenimas – lagaminai.

1910 metais Jesse Shwayderis su kapitalu, pluoštu brėžinių bei kontaktinių adresų sugrįžo į Denverį ir kartu su tėvu atidarė savo lagaminų dirbtuves „The Shwayder Trunk Manufacturing Company“, į kurias suėjo dirbti visi jo broliai – šeši žmonės.

Jesse Shwayderis gerai žinojo seną žydišką patarimą: „nebūk toks, kaip kiti“. Jis taip pat suvokė, kad neturi nė menkiausių galimybių konkuruoti kaina su didžiaisiais tuometiniais lagaminų gamintojais, todėl nusprendė daugiausiai dėmesio skirti siekiant ypatingos kokybės ir patvarumo. Iš pradžių kompanija gamino vos vieno Jesse Shwayderio sukonstruoto modelio medinį lagaminą, pavadintą „Samsonite“ (biblinio herojaus Samsono, garsėjusio galia ir ištverme, garbei), kurio pagrindiniai pirkėjai buvo aukso ieškotojai, kaubojai ir pionieriai. Lagaminas buvo brangesnis už konkurentų – jis kainavo 4,95 dolerius (tiems laikams nemaža suma), tačiau garsėjo savo tvirtumu.

Ir 1916 metais atėjo lūžis – sumani reklamos kampanija, pabrėžianti „Samsonite“ lagaminų patvarumą. Reklaminėje nuotraukoje, pavadintoje „pakankamai tvirtas, kad ant jo būtų galima stovėti“ užfiksuoti penki Shwayderiai broliai ir tėvas (visi akivaizdžiai mėgstantys pavalgyti storuliai), sustoję ant juos išlaikančios nelūžtančio „Samsonite“ lagamino. Toks pat lagaminas buvo užkrautas puse tonos cukraus kroviniu ir pastatytas Niujorko universalinės parduotuvės „Macy‘s“  vitrinoje.

Ši kampanija suveikė ir „The Shwayder Trunk Manufacturing Company“ pradėjo augti. 1917 metais kompanija uždirbo 76 tūkstančius dolerių, kitais metais – jau 300 tūkstančių. Pridėjus ir gyvybės draudimo pinigus, gautus už staiga mirusį Jesse Shwayderio tėvą, dirbtuvės buvo išplėstos iki stambios gamyklos.

Pats Jesse Shwayderis buvo įžvalgus ir sumanus inovatorius. Būtent jis 1920 metais pasiūlė pasauliui keliauti ne su vienu, o keliais įvairaus dydžio lagaminais, pritaikytais skirtingiems reikmenims, bet visais – vienodo stiliaus. Lagaminas drabužiams, lagaminas rakandams, sakvojažas būtiniausiems daiktams, nedidelė rankinė higienos reikmenims – visa tai leido efektyviai susipakuoti į stilingą bagažą. Nes „gyvenimas – tai kelionė“ – viliojo „Samsonite“ reklaminis šūkis.

Skaitydamas laikraštyje apie istorinį Charleso Lindbergho skrydį per Atlantą, Jesse Shwayderis staiga suvokė, kad šio drąsuolio pėdomis netrukus paseks milijonai. Juk kadaise ir kelionė traukiniu ar garlaiviu buvo tik turtuolių pramoga, o į ką pavirto šiandien? Ne už kalnų ir aviaturizmas. O keliautojui oru juk reikalingi lengvi ir stiprūs lagaminai – juk ore svarbus kiekvienas kilogramas!

Taip Jesse Shwayderis pradėjo eksperimentuoti su aliuminio ir plastmasiniais lagaminų korpusais, kuriuos visgi užtruko išdirbti beveik 30 metų… 1929 metais „Shwayder“ kompanijos apyvarta pasiekė milijoną dolerių, tačiau, prasidėjus Didžiajai depresijai , žmonės liovėsi keliauti, ir nebe stilingi lagaminai jiems rūpėjo. Per pusę sumažėjus pardavimams, Jesse Shwayderis skubiai diversifikavosi ir ėmė gaminti automobilinius numerius, vaikiškas smėlio dėžes, kortų staliukus (būtent šitų baldų pardavimai netrukus viršijo lagaminų pardavimus).

Tačiau jis nė akimirkai nesutiko sumažinti savo gaminių kokybės. Jau nuo pat gamyklos įsikūrimo Jesse Shwayderis skatino savo darbininkus vadovautis principu „daryk, kaip sau“. Tokia jo korporacinė filosofija lėmė, kad visi kompanijos darbuotojai gavo po paauksuotą rutuliuką su tokiu užrašu ir turėjo jį apžiūrėti, prieš priimdami bet kokį sprendimą. Pats Jesse Shwayderis į savo gyvenimo pabaigą (kompanijos prezidentu jis išbuvo iki 1960 metų), lankydamas savo gamyklas, dažnai klausdavo savo darbuotojų, ar jie turi tą rutuliuką. Tas darbininkas, kuris jį turėdavo, gaudavo papildomą valandą apmokamo poilsio.

Didžiąją depresiją pavyko pergyventi. 1941 metais kompanija išleido pirmąjį pasaulyje lagaminą „specialiai moterims“ – „Samsonite Streamlite“, kurios liniją papildė ir „dėžė skrybelaitei, šalia kurios atsiras vietos ir šalikėliams bei pirštinaitėms“. Šie puošnūs lagaminai su atlasiniu pamušalu buvo gaminami iš dirbtinės odos, kas leido sumažinti jų savikainą, ir būtent jų dėka „Shwayder“ per Antrąjį pasaulinį karą tapo pasaulio rinkos lydere. Kompanija tiekė lagaminus ir JAV kariškiams, gaudami valstybės finansavimą, kūrė sintetines medžiagas, o po karo išpėtė savo asortimentą, pradėdami gaminti futliarus muzikiniams instrumentams ir lagaminus-„diplomatus“ verslininkams. Geri santykiai su kariškiais nenutrūko – per Korėjos karą „Shwayder“ vėl gavo valstybinį užsakymą aptarnauti JAV ir Jungtinių Tautų kariuomenę, ir galiausiai visas pasaulis kompanijos lagaminus pradėjo vadinti „Samsonite“.

1955-58 metais galiausiai pasirodė ypatingai lengvi „Ultralite“ serijos lagaminai, pagaminti iš magnio ir plastmasės. Juos netrukus papildė ir specialiai kelionėms lėktuvais pritaikytų lagaminų „Samsonite Silouethe“ linija. Kompanijos apetitas augo beregint, ji bandė netgi įžengti į žaislų rinką. 1961 metais „Shwayder“ įsigijo licenciją gaminti Amerikos rinkai „Lego“ kaladėles, tačiau po netrukus prasidėjusio teismų maratono dėl autorinių teisių, tą pačią licenciją prekiauti kaladėlėmis JAV ir prarado, nors Kanadoje gamino „Lego“ iki pat 1986 metų.

Galiausiai „Samsonite“ pavadinimas pasidarė toks populiarus, kad „Shwayder“ kompanija 1962 metais buvo pervadinta į „Samsonite“. Po įkūrėjo Jesse Shwayderio mirties, 1973 metais „Samsonite“ kompanija už 110 milijonų dolerių buvo parduota korporacijai „Beatrice Foods“, kuri uždarė „Samsonite“ baldų gamybos padalinį. Tačiau lagaminų gamybos inovacijos nenutrūko. 1974 metais buvo pradėti gaminti lagaminai su dviem ratukais ir ištraukiama rankena. 1986 metais „Samsonite“ nustojo gaminti lagaminus su metaline rankena, o naujųjų ypatingai lengvų „Qyster“ per dieną buvo parduota iškart 157 tūkstančiai. 1997 metais pasirodė „Samsonite“ „spinneriai“ – lagaminai ant keturių į visas kryptis besisukiojančių ratukų. 2008 metais pagamintas lagaminas iš ypatingai patvarių medžiagų, iš kurių gaminamos neperšaunamos liemenės.

Šuo metu „Samsonite“ gamina 30 serijų kelionės ir verslo bagažo lagaminus. Veikia ir atgaivinta dukterinė kompanija „Samsonite Furniture Co.“, tebegaminanti  kortų staliukus ir sudedamus krėslus. Pati „Samsonite“ kompanija jau yra išsikėlusi iš Denverio į Mansfieldą Masačiusetsp valstijoje, kai 2007 metais kompaniją įsigijo investuotojų konsorciumas „CVC Capital Partners“, tapę 5-aisiais kompanijos savininkais per 21 metus.  Ir kadaise 100 kvadratinių kilometrų plotą užėmusi Denverio gamykla, kurioje dirbo 4000 žmonių, buvo uždaryta 2001 metais.

„Samsonite“ vis dar yra neabejotina lagaminų gamybos lyderė pasaulyje. 1993 metais ji įsigijo ne mažiau garsų lagaminų gamintoją „American Tourister“, 2012 metais už 35 milijonus įsigijo bagažo kompaniją „Hartmann“ (įkurtą dar 1877 metais), o po keturių metų už 1,8 milijardo dolerių nusipirko stilingojo bagažo gamintoją „Tumi“.


KOMENTARŲ NĖRA