ISLANDIJA – TOLERANTIŠKŲ SVEIKUOLIŲ ŠALIS

ISLANDIJA – TOLERANTIŠKŲ SVEIKUOLIŲ ŠALIS

476
2
DALINTIS

Tai, kad Islandija – šalis, vis dar išgyvenanti realią ekonominę krizę, darosi akivaizdu jau pakeliui iš pagrindinio tarptautinio Keflaviko oro uosto važiuojant į sostinę Reikjaviką – šalia keleivių terminalo stūkso nebaigtas statyti (o ir nebestatomas) daugiaaukštis viešbutis, skirtas dar visai neseniai planuotiems milžiniškiems turistų srautams, o šalimais esantis naujas „Volkswagen“ automobilių salonas – absoliučiai tuščias – nei mašinų, nei pirkėjų (nauji automobiliai islandams – jau ne pagal kišenę). Važiuojant Mėnulio paviršių primenančiu peizažu ir stebint retus prasilenkiančius automobilius širdin smelkiasi nuojauta, kad šalies ekonominis gerbūvis netpažįstamai pasikeitė per tuos keturiolika metų, kai aš čia apsilankiau pirmą kartą.

Ištuštėjusi ir šalia Keflaviko oro uosto kadaise buvusi viena didžiausių turistų dėmesio objektų – JAV karinė jūrų aviacijos bazė. Žinia, Islandija, nors ir NATO narė, yra taiki šalis, neturinti nei jokių savo Ginkluotųjų pajėgų, nei liaudies pašauktinių, kaip Šveicarija, ir net policininkas čia – retas vaizdas. Amerikiečių karinė bazė buvo vienintelis ginkluotas dalinys šalyje, ir tai, žinoma, per pasaulį ritantis antiamerikonizmo bangoms, traukdavo užrašų „Yankee go home“ mėgėjus. Amerikiečiai, įsikūrę čia jau nuo Antrojo pasaulinio karo, vieną kartą išties paklausė islandų liaudies pageidavimo ir 2006 metais „iškeliavo namo“, visiškai uždarydami Keflaviko bazę. Tiesa, netrukus po to apie 600 taiką mylinčios islandų tautos atstovų staiga pasijuto esą be darbo, išnykus tradiciniam darbdaviui ir vietinių paslaugų vartotojui. Taip amerikiečiai, net ir nebebūdami Islandijoje vėl liko kalti – dabar jau dėl išaugusios bedarbystės.

Bet tuo jų bėdos nesibaigė – pasitraukdami amerikiečių kariškiai paliko visus pastatus ir įrangą Islandijos liaudžiai, tačiau ir čia neapsieita be nepasitenkinimo – kaip ir visur pasaulyje įrengtose amerikietiškose valstybinėse institucijose infrastruktūra buvo sukurta pagal amerikietišką modelį, pvz., elektros įtampa buvo 110 voltų, visiškai netinkanti Islandijoje veikiančiai 220 voltų sistemai, skyrėsi ir santechnikos bei ventiliacijos įrenginių standartai – tad ir vėl būta vietinės valdžios nepasitenkinimo, kai viską reikėjo perdaryti, investuojant nemažas lėšas… Taigi, šiandien nebėra Keflaviko oro uoste nei amerikietiškų naikintuvų, nei karinių „Humvee“, o buvusiose kariškių namuose gyvena Reikjaviko universiteto studentai, ir vietoje šaižių kariškų komandų ar radijo stotelių tarškėjimo aidi skardus ir nekaltas jaunatviškas juokas…

Nors, vertinant ekonominės realijas, juoktis islandai neturi pernelyg daug priežasčių. Tiesa, buvo laikas, kai Islandijos ekonomika buvo laikoma galingiausia Skandinavijoje, o tuo pačiu, ir Europoje. Dar prieš kelerius metus Reikjavikas buvo nusėtas statybinių kranų bokštais, o naujų namų statybos mastais šalis nenusileido net ir dešimt kartų daugiau gyventojų turinčiai Lietuvai. Keliuose zujo milžiniški visureigiai, o eiliniai islandai jau buvo įpratę kiekvieną vakarą mėgautis vakariene restoranuose.

Tačiau būtent „buvo laikoma“, nes, kaip parodė gūdi tikrovė, tai buvo tik banalus „išpūstas burbulas“, mitas, netrukęs sprogti ir apsinuoginti ekonominės krizės akivaizdoje. „O kaipgi“, – stebėjosi vienas pžįstamas danų žurnalistas, – „ekonomine prasme, šioje šalyje be žuvies, pelenų, aliuminio ir geoterminės energijos nieko nėra. Tačiau įvaizdis buvo sudarytas toks įtaigus, jog kiekviena šalis ar bankas noriai skolino Islandijai bet kokias sumas“. Viskas baigėsi tuo, kuo ir baigėsi – tuščiais neparduodamais butais, bankų atimtais automobiliais, reemigracija. Ir, svarbiausia, gyventojų nuotaikų pokyčiais.

Žinoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pradžiai, ženkliai sumažėjo produktų ir paslaugų kainos turistams ir atvykėliams iš užsienio. Menu, aš pats dar prieš keliolika metų Islandijoje sugebėjau per porą valandų išleisti 300 dolerių, praktiškai net npajudėdamas iš vietos. Cigaretės, kadaise kainavusios septynis kartus brangiau nei Lietuvoje, dabar kainuoja beveik tiek pat. Panašiai kaip ir Lietuvoje kainuoja ir „Coca-Cola“ skardinė, ir netgi taksi paslaugos. Nors šalis akivaizdžiai lieka brangiausia visoje Skandinavijoje.

Islandams iš naujo tenka mokytis gyventi realiomis sąlygomis. Nuėjo į nebūtį tie laikai, kai išvydus didelį kaimyno įsigytą automobilį, islandui buvo privaloma įsigyti dar didesnį, o vėliau – ir dar didesnį už trečiojo kaimyno, aplenkusio pastarąjį. Nemažai šeimų buvo priverstos palikti bankams savo turėtus būstus, o didelė darbingų žmonių dalis – tame tarpe ir imigrantai – išvykti iš šalies.

Tiesa, islandai kaip visada išlieka santūrūs, orūs, bet svetingi ir mokantys susirasti pramogų žmonės. Reikjavike, kuris dydžiu prilygsta Panevėžiui, stebina koncertų ir masinių renginių gausa, ir gana neįprastai lietuvio akiai atrodo vakarais parke padainuoti susirenkantys žmonės. Tiesa, nemažai bankrutavusių kavinių ir restoranų, o ir patys islandai viešose vietose vakarieniauja tik sykį per savaitę, nes pigiau yra valgyti namuose. Ekonominė krizė lėmė ir tai, kad iš Islandijos yra pasitraukęs ir „McDonald’s“ restoranų tinklas – lig tol „McDonald’s“ savo maistą įsiveždavo iš Anglijos ir Vokietijos, tačiau kritus Islandijos valiutos kursui, netikėtai išaugus kaštams, kaip ir dėl griežtų maisto sveikatingumo reguliavimo normų, patiekalų kainos pasidarė tiesiog per didelės. „McDonald’s“ restoranų uždarymas šalyje kurį laiką buvo svarbiausios dienos žinios ir aktualijos, ir nemažai islandų neslėpė dėl tokio praradimo savo ašarų. Tiesa, amerikietiškojo greitojo maisto mėgėjams yra galimybių patenkinti savo poreikius – Islandijoje tebeveikia „kepto Kentukio viščiuko“ (KFC), „Pizza Hut“, „Taco Bell“ ir „Subway“ restoranai, beje, ta pati Islandijos kompanija yra atidariusi KFC ir „Pizza Hut“ restoranus ir Lietuvoje. Nors šiaip tradicinė islandų mityba, kaip ir visur Skandinavijoje kelia pavydą savo sveikumu ir įvairove – ir didžiausias to tiekėjas yra vandenynas. Žinoma, nacionalinių virtuvių mėgėjui privalu paatnašauti tradicinio Islandijos delikateso – pūdytos ryklio mėsos „hakarl“, smirdančios taip bjauriai, kad jos pakuotę patartina atidarinėti tik lauke (legendos teigia, kad anksčiau, kol dar nebūdavo elektrinių šaldytuvų, pagautus ryklius ir banginius liaudis užkasdavo į žemę pusmečiui ir visas kaimas ant jų šlapindavosi, siekiant išlaikyti šviežumą ar dar kažką). Tikėtina, kad šlapinasi ir dabar, nes paragavus tokios mėsos (ir užgėrus tradiciniu islandišku šnapsu „Brennivin“), acetono prieskonis išlieka burnoje visai dienai. Matyt, tai yra pagrįsta, nes rūpinimasis sveikatos apsauga sąlygoja neįtikėtinai griežtus maisto gamybos reikalavimus, o tai savo ruožtu duoda savo rezultatų – šalies gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė yra bene pati ilgiausia pasaulyje (apie 80 metų). Sklinda gandai, kad Islandijos parlamente (seniausiame pasaulyje) jau vaikšto projektas apie tai, jog, norint įsigyti cigarečių, asmuo turės pateikti gydytojo išrašytą receptą. Nežinau, kur čia glūdi logika, nes islandai vis dėlto rūko, ir rūko nemažai, ypač jaunimas. Jaunimas, nors krizės metu yra aktyviai ir išradingai skatinamas kuo mažiau žaisti kompiuterinius žaidimus, o daugiau skaityti ir lankytis muziejuose, vis dėlto penktadienio vakarais užplūsta Reikjaviko barus ir siautėja, kaip ir visur Europoje. Narkotikai jaunimo tarpe vis dėlto yra „cool“, ne ką mažiau nei tas prakeiktas rūkymas.

Atvykėliui iš katalikiškos šalies neišvengiamai krenta į akis ir aktyvi, tačiau spalvinga informacinė reklama bei literatūra (ir netgi propaganda) gėjų klausimu. Kurgi ne – kasmetiniame Islandijos gėjų „Meilės parade“ dalyvauja trečdalis šalies gyventojų, o vietinė islandų jaunimo muzikos dievaitė – atvira lesbietė. Viena mokytoja į mano klausimą, kas yra „cool“ nūdienos islandų vaikų tarpe, nedvejodama atsakė: „turėti giminėje gėjų. Visiškai natūralu pasigirti, kad turima dėdę-gėjų, į ką kas nors nelieka skolingas, būtinai pabrėždamas, kad jo teta – lesbietė“. Sunku pasakyti, ar tai dar aukštesnis visuomenės civilizacijos lygis, ar pernelyg hipertrofuotas mėgavimasis visame pasaulyje madinga tolerancija, tačiau gėjų atžvilgiu Islandija yra išties liberali.

Tačiau Islandija visada buvo ir lieka ypatinga svarbiausiu dalyku – tai neišpasakytai gražia gamta, praktiškai bet kurioje šalies vietoje – ledynai, geizeriai, kalnai – apie tai rašyta daug kartų, ir, tenka pripažinti, auksaburniai niekada nemelavo kalbėdami apie Islandijos grožį (o ir Grenlandija iš ten ranka pasiekiama – vos dvi valandos skrydžio). Tačiau vietiniai žmonės čia kažkodėl niekada nemini, kad tai – „Dievo šalis“, kaip priimta gražiuose kraštuose, kažkaip tas grožis jiems yra savaime įprastas. Vieną jie vis dėlto pabrėžia – islandai gyvena susilieję su gamta, ir lietuvio akiai išties keistai atrodo nei iš šio, nei iš to, tarp kalnų iškylantys vienkemiai.

Žvelgiant į taip atokiai gyvenančius islandus, nevalingai iškyla klausimas, ką jie ten veikia, kaip jie susisiekia su išoriniu pasauliu, galų gale, kaip jų vaikai patenka į mokyklas, kurių artimiausia dažnu atveju būna už kelių dešimčių kilometrų kalnuotos vietovės? Mokyklų problema išspręsta nepraktiškai, bet visiškai skandinaviškai – mokykliniais autobusais, o kai kurių atokesnių žvejų salų atveju – ir kateriais. Kiek sudeginama degalų, kurių kiekvienas litras yra importuojamas, matyt, kažkur yra paskaičiuota, tačiau išsilavinimas, be abejo, yra svarbiau.

Tačiau kas per žmonės auga ten tose atokiose trobelėse? Ir mes kalbame apie ištisas kartas (islandai išvis turi unikalią sistemą internete ir galimybę atsekti savo giminės medį iki aštuntos kartos – būtent tame lygmenyje išaiškėja, kad jie visi kažin kaip krikščioniškai yra giminės). Neišvengiamai toks atokumas ir retas gyventojų skaičius turi savo poveikį islandų mentalitetui. Pradžiai – kalbos skurdumas. Antra, atminties trumpumas. Trečia, neišpasakytas svetingumas, tačiau dažnai net nėra aišku, apie ką su tokiais islandais kalbėtis. Kiek teko klausti išsilavinusių islandų, ar savo kokioje nors Vyriausybės programinėje vizijoje „Islandija 2030” jie nemato šalies, kurioje vietoje dabartinių 300 tūkstančių gyventų, tarkime, 10 milijonų žmonių (ploto užtektų ir triskart didesniam skaičiui), visada susilaukdavau kategoriško atsakymo – „jokiu būdu, ne. Mes įpratę prie didelių plotų, tai jau įaugę mūsų kraujyje“, – tvirtino islandai, nors ir pabrėždavo, kad kiekvienas šalies svečias yra „welcome“…

Ypač svečiai vyrai. Islandės moterys visiškai nepropaguoja to švediško feministinio radikalumo. Ir skuta jos pažastis bei depiliuoja blauzdas, kas yra gana neįprasta kai kuriuose Skandinavijos šalyse. Tiesa, kiek teko kalbėtis, beveik visos islandės pabrėžė savųjų islandų stuobriškumą – ir savo akimis teko matyti islandišką šeimyną, einančią iš supermarketo į savo automobilį – moterį, tempiančią keletą nešulių ir šalia einantį stambų vyrą tuščiomis rankomis, bet smagiai laižantį ledų porciją… Bet islandų vyrams, it kokioje Rusijoje, viskas leidžiama ir atleidžiama – mat, jų kažin kaip trūksta, nes istoriškai jie visada kažkur kitur – jūroje ar kalnuose… Vyrui užmegzti pažintį su moterimi islande yra lengva, o dar ir pademonstravus šiek tiek galantiškumo, pavyzdžiui, pridegus klube cigaretę, pelnyti palankumą galima itin greitai…

LIETUVIAI

Šiaip gana nuobodžią Islandijos kasdienio gyvenimo rutiną neabejotinai praskaidrina imigrantų, ir, žinoma, lietuvių iškados bei nusikaltimai. Nuo lietuvių lavonų su rekordiniais narkotikų prikimštais prezervatyvų skrandžiuose skaičiais iki pasmaugtų kūdikių. Vos prieš mėnesį naujiena apie Reikjavike Lietuvos pilietės nužudytą ir į šiukšlių konteinerį išmestą naujagimį mūsų šalyje nebekelianti ypatingų emocijų, Islandijoje, t.y., šalyje, kurioje per visą jos istoriją nebuvo pagrobtas nė vienas vaikas, buvo ypatingos svarbos įvykis, beje, kėlęs ne tiek pasišlykštėjimą, bet nustebimą – kaip tai įmanoma? Net du tarpusavyje visiškai nesusiję islandai prašė manęs paaiškinti tokio Lietuvos pilietės poelgio motyvaciją bei logiką. Ne, šiems vikingų palikuonims nėra lemta suprasti Pilėnų mentaliteto, tačiau ir įmantrūs mano išvedžiojimai apie sovietinės okupacijos palikimą islandų neįtikino.

Tačiau keisčiausia yra tai, kad islandai niekada neskuba smerkti, o pradžiai stengiasi suprasti, kodėl tai įvyko. Matyt, jie visada stengiasi atrasti tą pirminę priežastį, kuriso paieškos viduramžių filosofus atvesdavo iki įrodymų, jog viskas – Dievo valioje. Išvis bene vienintelį kategorišką vietinių žmonių tvirtinimą Islandijoje man teko išgirsti tik pasigyrus vienu faktu – tuo, kad Islandija buvo pirmoji šalis, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Į tai kolegos, vietiniai žurnalistai pradžiai paklausė, kokia pavarde buvo tuometinis Islandijos premjeras, man oriai atsakius: „Hanibalssonas“, ėmė juoktis ir pareiškė, kad „ta vyriausybė išties prikrėtė nemažai kvailysčių“…

Manoma, kad šiuo metu Islandijoje gyvena apie vieną tūkstantį mūsų tautiečių. Iš vienos pusės bjauru girdėti, kad jie yra prilyginami lenkams – žemiausiai imigrantų ar gastarbaiterių kastai, iš kitos pusės krūtinę užplūsta pasididžiavimas, klausantis pagyrų, kokie lietuviai vis dėlto yra darbštūs ir kruopštūs. Per kelias pastarojo apsilankymo dienas Islandijoje teko sutikti bent tuziną lietuvių įvairiausiose vietose, ir mano banalų, bet aktualų klausimą, „ar planuojate grįžti į Lietuvą?“, visi iki vieno kaip susitarę kategoriškai atsakydavo: „ne“. Gal dėl paprastos aritmetikos – kai lietuvio imigranto uždarbis Islandijoje siekia iki 8000 litų per mėnesį („nesiplėšant“), o atmetus taupaus pragyvenimo išlaidas lieka apie 4000 litų, ką panašaus galėtų pasiūlyti Lietuva? Gal dėl skandinaviškos ramybės – kuri dar šalis galėtų pasigirti absoliučia tolerancija ir pagarba žmogaus teisėms? Gal dėl moterų grožio (islandės, kaip ir dauguma skandinavių – išties gražios), gal dėl gamtos grožio?

Islandija mums yra tolima ir šalta, tačiau tuo pačiu artima ir šilta – tiek emigrantams, tiek estetikos ar įspūdžių ieškotojams. Mes visada rasime, ką pasimokyti iš jų, ir neabejotinai nustebinsime juos savo požiūriais. Nors iš pirmo žvilgsnio mūsų politiniai ryšiai nėra ypatingai glaudūs (Islandijos ambasadorė Lietuvai reziduoja Helsinkyje ir skirta visoms trims Baltijos šalims iš karto), tačiau Šiaurės šalių ministrų tarybos atstovybės Lietuvoje darbuotojai tvirtina, kad galimybių susipažinti su Islandijos kultūriniu paveldu yra daug – tereikia tik panorėti, ir gausybė programų bei projektų suartins mūsų šalis bei jų geruosius žmones.

(Straipsnis spausdintas dienraštyje “Lietuvos rytas”)


2 KOMENTARAI

  1. Dabar Islandija yra kaip niekad “draugiška” turistui iš Rytų Europos (kuriai nori nenori priskiriama ir Lietuva), tad tik laiko klausimas kada jie (islandai) pradės tą “laikiną ekonominį nuosmukį” iš nelaimės paversti laime: palandžiojus po kelionių puslapius, kur renkasi DAUG keliaujantys žmonės, ir įvedus raktinį žodį “islandija” naujausiuose profesionalių komentatorių įrašuose randamos tos pačios frazės “neatidėliok – keliauk dabar”. Galbūt islandai įrodys, kad egzistuoja ne problemos, o galimybės? 🙂

  2. O vat aš kaip tik grįadžau iš Islandijos, aptuadrėadjau nuoadstaadbią ilgą kelionę, ryšadkią tiek vaizdų, tiek eicmojų.Tikrai rekoadmenadduoju visiems nuvykti ten ir pasiadbasadtyti, šalis branadgumo kaip ir Danija, tad išsiadversti tikadrai galima. Tranzuoti įmanoma ir tikadrai nesunadkiai, tik žinoma, į tyrus nereiadkia leisadtis, nes gali ir palikti ten :)Sėkmės vaikšadtant po ledyadnus, ugniadkaladnius, steadbint geiadzeadrius ir banginius!

Comments are closed.