IŠGIRSK – “AUDI”

IŠGIRSK – “AUDI”

461
0
DALINTIS

“Audi” prekės ženklo istorija nėra tipinė – ji sudėtinga ir įvairialypė. Netgi dabartiniame kompanijos logotipe – keturiuose tarpusavyje sujungtuose žieduose pati “Audi” simbolizuoja tik vieną iš jų pačių. Teisminiai ginčai dėl pavadinimo, finansiniai sunkumai, kompanijų susiliejimai, viską naikinantis karas, ketvirčiui amžiaus išnykęs pačios “Audi” ženklas, dirbtinai atgaivintas palyginti neseniai – tai, ką daugelis Jūsų naudoja kiekvieną dieną talpina savyje daug emocijų, praradimų ir laimėjimų.

PIRMTAKAI

Viskas prasidėjo 1885 metais Vokietijos mieste Chemnice įkurtose dviračių gamybos dirbtuvėse „Winklhofer & Jaenicke“, kur 1896 metais pasirodė pirmasis komerciškai sėkmingas dviratis „Wanderer“ („Klajūnas“). 1902 metais kompanija išleido savo pirmąjį motociklą, 1903 metais – automobilį, kurį pradėjus eksportuoti į kaimynines šalis, 1911 metais  pavadino taip pat – „Wanderer“. Šiuo pavadinimu netruko persivadinti ir pati „Winklhofer & Jaenicke“.

Tuo pat metu jų kaiminystėje, kitame Saksonijos mieste Cvikau augo dvi automobilių kompanijos, susijusios su tuo pačiu žmogumi.

Jis vadinosi Augustas Horchas (1868-1951). Gimęs Viningeno miestelyje Mozelio regione, mokėsi kalvio amato, vėliau studijavo Mitveidos technikume, kur įgijo inžinieriaus diplomą. Kurį laiką padirbėjęs laivų statyklose, A.Horchas 1896 metais įsidarbino Karlo Benzo įsteigtoje gamykloje, kur susižavėjo vidaus degimo varikliais. Toje gamykloje jis pakilo iki automobilių gamybos padalinio vadovo, tačiau būti samdiniu visa likusį gyvenimą neplanavo. Vokietiją jau buvo apėmusi visuotinė automobilizmo manija, ir A.Horchas 1899 metais Kiolne įkūrė savo automobilių kompaniją „Horch & Cie“.

Jis neturėjo jokios verslininko patirties, tačiau šį trūkumą kompensavo unikaliu technikos išmanymu ir energija. Pirmasis „Horch“ automobilis pro jo gamyklos vartus išriedėjo 1901 metais – tai buvo lenktynėms skirtas modelis, pasiekdavęs tiems laikams reikšmingą greitį – 32 km/h. Augustas Horchas nuo pat pradžių buvo užsimojęs gaminti tik „galingus, patvarius ir gerus automobilius“, ir būtent tom savybėm skyrė didžiausią dėmesį. Jo kompanija pirmoji pradėjo masiškai gaminti automobilius su keturčių cilindrų varikliais, kurie buvo tokie galingi, jog „Horch“ jau 1906 metais laimėjo „Herkomer“ lenktynes, įveikusi sunkiausią ir ilgiausią to meto Europoje trasą Alpėse (po šio laimėjimo „Horch“ pardavė per metus net 50 automobilių).

Tačiau vien entuziazmo neužteko norint sėkmingai valdyti kompaniją. Finansinių problemų persekiojama „Horch & Cie“ iš Kiolno persikėlė į Reichenbachą, vėliau – į Cvikau miestą Saksonijoje, kur buvo pastatyta nuolatinė „Horcho“ automobilių gamykla. Tačiau pinigų vis trūko, ir Augustas Horchas buvo priverstas pardavinėti savo kompanijos akcijas, ką vėliau jis vadino „pačia didžiausia savo gyvenimo klaida“. Nes būtent prasidėjus kivirčams su savo naujaisiais akcininkais, 1909 metais Augustas Horchas paliko „Horch & Cie“ ir tame pačiame Cvikau mieste įkūrė naują firmą „Horch Automobil-Werke GmbH“. Vis dėlto naujieji senosios „Horch“ kompanijos savininkai užprotestavo Augusto teisę naudoti „Horch“ pavadinimą savo produkcijai vadinti, ir po pusmečio trukusio bylinėjimosi teismas vis dėlto nusprendė, kad Augustas Horchas negali naudoti savo paties pavardės automobilių gamybai. Jam teko kurti naują pavadinimą.

Diskusija klausimu „kokį?“ įvyko A.Horcho draugo Franzo Fikentscherio bute. Vyriško pokalbio metu kambario kampe tūnojęs Franzo sūnus, ruošęs lotynų kalbos pamoką, ilgai muistėsi, kol išdrįso įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį, pasiūlęs pavadinti kompaniją to paties Horcho pavarde, tik lotynišku jos atitikmeniu – „audi“ („Horch“ vokiškai reiškia „klausyk“, tą patį lotyniškai reiškia ir „audi“). Ši paauglio idėja buvo entuziastingai priimta, ir 1910 pavasarį Cvikau mieste buvo įregistruota nauja kompanija „Audi Automobilwerke GmbH Zwickau“ (nuo 1915 metų pervadinta „Audiwerke AG Zwickau“).

Tais pačiais metais pasaulį išvydo ir pirmasis automobilis su naujuoju „Audi“ ženklu – „Sport-Phaeton Audi Type A“ – kaip ir teigė jo pavadinimas, vėlgi skirtas lenktynėms. „Audi“ vis dėlto užsiėmė ir masine automobilių gamyba, pirmieji Vokietijoje pradėję gaminti keturtakčius variklius vietoje to meto įprastinių dvitakčių. 1912-1914 metais „Audi“ automobiliai laimėjo gausybę lenktynių, ir šis pavadinimas pamažu tapo žinomas visoje šalyje. 1921 metais „Audi Type K“ tapo pirmasis Europoje masiškai gaminamas automobilis su kairėje pusėje esančiu vairu vietoje įprastinės jo centrinės pozicijos, kurią užėmė bėgių perjungimo svirtis – kaip parodė pats gyvenimas, kairėje automobilio pusėje esantis vairas palengvino vairuotojo darbą ir išplėtė jo regėjimo lauką, todėl per ateinančius dešimt metų tokia vairo ir bėgių svirties tapo visuotiniu automobilių pramonės standartu.

Tačiau pats Augustas Horchas tokią savo automobilių evoliuciją jau stebėjo iš šono. 1920 metais susilaukęs viliojančio pasiūlymo užimti aukštas pareigas Vokietijos Transporto ministerijoje, jis paliko „Audiwerke“ ir persikėlė gyventi į Berlyną. Oficialiai jis liko „Audi“ direktorių valdybos narys, kartais talkininkavo kompanijai kaip ekspertas, tačiau kompanijos plėtra jau užsiėmė jo įpėdiniai, nusprendę įžengti į prabangių automobilių rinką pačiu nepalankiausiu momentu – prieš prasidedant Didžiajai Depresijai. 1928 metais išleistas limuzinas „Imperator“ netruko nutempti „Audi“ į finansinės duobės dugną, tad vėl teko ieškoti investuotojų.

Su finansiniai sunkumais kovojo ir pirmoji Augusto Horcho įsteigta kompanija „Horch“. Įkūrėjui pasitraukus, jos verslas nežlugo, netgi plėtėsi. Po Pirmojo pasaulinio karo „Horch“ kompaniją įsigijo aviacinių variklių gamintoja „Argus-Werke“, kurioje vyriausiojo dizainerio pareigas einantis Gottliebo Daimlerio sūnus Paulas sukūrė aštuonių cilindrų variklį prabangiems automobiliams, ir būtent jo sukurtas „Horch 8“ tapo trečiojo dešimtmečio Vokietijos elegancijos, prabangos ir standartų sinonimu. 1931 metais P.Daimleris sukūrė dvylikos cilindrų variklį, tačiau už langų siautėjo Didžioji Depresija, ir naujųjų „Horch 12“ automobilių buvo parduota vos 80 vienetų. Iškilus dideliems finansiniams sunkumams ir užstačius kompanijos akcijas Saksonijos bankui, „Horch“ savininkams teko ieškoti naujo investuotojo.

Su Didžiosios Depresijos sukeltomis skolomis grūmėsi ir „Wanderer“, nuo 1913 metų gaminusi vieną populiariausių tais laikais Vokietijoje mažagabaritinį automobilį „Puppchen“ („Šunytis“). Kompanijos akcijų kontrolę perėmęs bankas „Dresdner Bank“ 1929 metais „Wanderer“ motociklų gamybos padalinį pardavė čekų verslininkui Františekui Jenečekui, ir ieškojo kito investuotojo, kuris galėtų įsigyti „Wanderer“ automobilių gamybą.

Toks investuotojas, išgelbėjęs „Audi“, „Horch“ ir „Wanderer“ atsirado – tai buvo Saksonijoje gerai žinomas verslininkas Jørgenas Skafte Rasmussenas (1878-1964).

Gimęs Danijoje, laivų statytojo šeimoje, J.Rasmussenas paveldėjo iš anksti mirusio tėvo gabumus mechanikai. 1894 metais jis tapo Kopenhagoje variklius gaminančios kompanijos pameistriu. J.Rasmusseno slaugoma motina mirė, kai jam buvo vos devyniolika, ir kitais metais jis persikėlė į Vokietiją, kur studijavo mechaninę ir elektros inžineriją toje pačioje Mitveidos mokykloje, kaip ir Augustas Horchas. Tiesa, J.Rasmussenas dėl nepažangumo iš jos buvo pašalintas, bet tęsė studijas Cvikau universitete. 1903 metais jis užpatentavo savo pirmąjį grąžtą, o 1904 metais Chemnice įkūrė savo įrankių gamybos kompaniją. 1907 metais J.Rasmussenas  persikėlė į Saksoniją, Zšopau miestą, kur pradėjo eksperimentuoti su gariniais varikliais – ten gimė ir naujas kompanijos pavadinimas DKW (santrumpa nuo „Dampf Kraft Wagen“ – „Garu varomas variklis“, nors garinių variklių ta kompanija niekada ir negamino). 1921 metais DKW tapo didžiausia pasaulyje motociklų ir vidaus degimo variklių gamintoja (gaminusi ir nedidelius automobilius „Framo“, taip pat populiarius Vokietijoje mažagabaričius).

1927 metais J.Rasmussenas įsigijo amerikietišką variklių kompaniją „Rickenbacker“, o 1928 metais ir „Audiwerke AG“ akcijas. Šie nauji amerikietiški aštuonių cilindrų varikliai buvo panaudoti naujų „Audi“ modelių „Audi Zwickau“ ir „Audi Dresden“ modeliams – prabangiems automobiliams, nuriedėjusiems nuo konvejerių 1929 metais.

Didžioji Depresija skaudžiai smogė ir J.Rasmusseno verslams, ypač kritus motociklų ir automobilių paklausai. Jam pavyko atsilaikyti nebankrutavus, ir 1930 metais Saksonijos bankas, pagrindinis DKW finansuotojas, nusprendė konsoliduoti savo turimas automobilių kompanijų „Wanderer“ ir „Horch“ akcijas, todėl pasiūlė J.Rasmussenui naują gamybos racionalizavimo ir optimizavimo planą – sujungti jam skolingus ir J.Rasmusseno verslus į vieną koncerną.

(Būtina suvokti, kad tais laikais, nors konvejeris bei technologijos užtikrino sklandų automobilių gamybos ir naujų modelių kūrimo procesą, tačiau rinkoje beveik neegzistavo bene svarbiausias verslo komponentas – vartotojų poreikis. Vokietijos automobilių pramonė iš esmės negalėjo pati finansuoti savo plėtros ir rinkodaros, todėl kreditorių, ypač bankų malonė buvo esminis veiksnys, lemiantis kompanijų plėtrą. Tad nenuostabu, kad praktiškai visų Vokietijos automobilių koncernų akcijos priklausė bankams ar kitoms finansinėms institucijoms).

PIRMAS STARTAS

Taip 1932 metais „Audi“, „Horch“, DKW ir „Wanderer“ buvo sujungtos į vieningą koncerną, pavadintą „Auto Union AG“ („Autosąjunga“). Taip atsirado ir dabartinis „Audi“ logotipas – keturi sujungti žiedai, simbolizuojantys keturias sujungtas kompanijas – tiesa, iš pradžių jis buvo naudojamas tik ant „Audi“ sportinių lenktyninių automobilių, kiti gamintojai naudojo savuosius.

80 procentų naujojo koncerno priklausė Saksonijos bankui, kurio atstovai „dėl požiūrių skirtumo“ netruko pašalinti J.Rasmusseno iš direktorių valdybos 1934 metais. 1936 metais „Auto Union“ būstinė persikėlė į Chemnicą, kur buvo nubrėžtos naujos strateginės gairės: „Audi“ gamyklos Cvikau gamins mažus ir vidutinius automobilius (1933 metais ten pasirodė ir pirmasis Europoje masinis automobilis priekiniais varomaisiais ratais – „Audi Front“), DKW gamykla Zšopau – motociklus ir pigius dvitakčius variklius, „Horch“ gamyklos Cvikau – prabangius išskirtinius automobilius, o „Wanderer“ gamykla Chemnice – vidutinės klasės amerikietiškus modelius.

1933-1939 metais „Auto Union“ gamyba ir pardavimai sparčiai augo, ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ji tapo antra po „Opel“ didžiausia Vokietijos kompanija pagal parduodamų automobilių kiekį. Koncerno, kuriam priklausė apie 20 procentų Vokietijos rinkos, pardavimai per tą laikotarpį išaugo nuo 65 iki 276 milijonų reichsmarkių, o darbuotojų skaičius nuo ašuonių iki 23 tūkstančių. Karo išvakarėse koncernas per metus gamino beveik 60 tūkstančių motociklų ir 67 tūkstančius automobilių (nuo „Auto Union“ veiklos pradžios „Horch“ mašinų gamyba padvigubėjo, „Wanderer“ išaugo penkis kartus, o „Audi“ – dešimt kartų, ypač didėjant mažų ir vidutinių automobilių poreikiui). „Auto Union“ gamino ketvirtį naujų rinkoje pasirodančių automobilių, o vien DKW – trečdalį visų šalies motociklų.

Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas užbaigė visas šias linksmybes. 1939 metų viduryje „Audi“  automobilių gamyba buvo sustabdyta, gamykla restruktūrizuota karo reikmėms (ten pradėti gaminti varikliai ir pabūklai), o pats „Audi“ pavadinimas išnyko iš automobilių pramonės žemėlapio net 25 metams. Paskutinius civilinius automobilius DKW bei „Horch“ pagamino 1940 metais, ir nuo tol buvo priverstos gaminti karinius motociklus, sunkvežimius ir visureigius. 1941 metais buvo nutraukta „Wanderer“ automobilių  gamyba (o pati gamykla Chemnice, gaminusi tankų variklius, buvo visiškai nušluota nuo žemės paviršiaus 1945 metais).

Per karą visos „Auto Union“ gamyklos buvo stipriai subombarduotos ir sugriautos, o tai, kas išliko, atiteko sovietams – likusi gamybos įranga buvo išmontuota ir išgabenta į rytus kaip reparacijų mokesčio dalis.

1948 metais „Auto Union AG“ buvo likviduota, o pats kompanijos pavadinimas buvo išvis išbrauktas iš komercinio registro sąrašų. Cvikau mieste buvusios „Audi“ gamyklos vietoje atsirado „liaudies gamykla“ „Automilwerk Zwickau“, 1949 metais pradėjusi gaminti prieškarinius „Audi“ modelius, pavadintus IFA F8 ir IFA f9. 1957 metais toje gamykloje pradėti gaminti garsieji Rytų Vokietijos automobiliai „Trabantai“ (pats pavadinimas „Trabant“ reiškia „palydovas“, nes taip jie buvo pavadinti sovietinių „sputnikų“ garbei), kurių gamyba tęsėsi iki pat 1991 metų, iki gamyklą įsigijo „Volkswagen“ koncernas.

Karas apkartino ir A.Horcho bei J.Rasmusseno likimus. Pats J.Rasmussenas iškart po jo atleidimo iš „Auto Union“ koncerno vadovo pareigų, persikėlė gyventi su šeima į prabangų Berlyno priemiestį Potsdamą, kur užsiėmė menų mecenavimu. Artėjant Raudonajai Armijai, bėgo į Vakarus, o 1947 metais sugrįžo gyventi į Daniją. Nors jau buvo garbaus amžiaus, tačiau ramiai stumti dienas nesiruošė – kurį laiką J.Rasmusseno įsteigta kompanija dar gamino motociklus „Disa“.

O Augustas Horchas, 1935 metais išėjęs į pensiją, grįžo į Cvikau, kur tapo miesto garbės piliečiu (šiuo metu šiame mieste kaip ir A.Horcho gimtajame Viningene kai kurios gatvės yra pavadintos „Audi“ mašinų pavadinimais). Deja, užtarnautu poilsiu neteko ilgai džiaugtis. 1944 metais, artėjant Raudonajai Armijai, Augustui Horchui su kitais karo pabėgėliais teko bėgti į Vakarus. Jis apsistojo Miunchbergo miestelyje Frankofonijoje, ten ir mirė.

ANTRAS STARTAS

Trys tūkstančiai „Auto Union“ patentų bei apie penkis tūkstančius buvusių darbuotojų išgyveno karą ir atsidūrė Vakarų Vokietijoje.

Kompanija buvo atgaivinta Bavarijos mieste Ingolštate 1949 metais. Apgriautoje karinėje gamykloje, kurioje jau nuo 1945 metų pabaigos buvo gaminamos atsarginės dalys tiems per karą išlikusiems 60 tūkstančių prieškarinių „Auto Union“ automobilių, „Maršalo plano“ pinigais finansuojama DKW pradėjo gaminti džipus „Munga“ (kurio technologiniu ir dizaino pagrindu vėliau buvo sukurta visa „Audi Quattro“ koncepcija). Netrukus buvo atgavinta DKW motociklų gamyba, pradėti gaminti mikroautobusai.

1954 metais „Auto Union“ paskelbė savo pirmąjį pelną, o kitais metais kontrolinį „Auto Union“ akcijų paketą įsigijo Vakarų Vokietijos plieno pramonės karalius Frederickas Flickas. 1957 metais jis įkalbėjo „Daimler-Benz“ koncerno vadovus perimti „Auto Union“ valdymą, ir 1958 metais “Daimler-Benz“ įsigijo kontrolinį „Auto Union“ akcijų paketą su visais dešimčia tūkstančių darbuotojų – taip jiems kuriam laikui pavyko tapti didžiausia automobilių gamintoja Vakarų Vokietijoje. Iš pradžių „Daimler-Benz“ dosniai finansavo naujo mažalitražinio automobilio „DKW Junior“ kūrimą ir gamybą, tačiau aplenkti kitų rinkoje užtikrintai dominuojančių mažalitražinių automobilių gamintojų „Volkswagen“ ir „Opel“ nepavyko. Palaipsniui „Daimler-Benz“ vadovai išvis prarado susidomėjimą „Auto Union“ ir nusprendė ją parduoti.

1964 metais „Volkswagen“ įsigijo „Auto Union“ gamyklą Ingolštate kartu su visais kompanijai priklausančiais prekių ženklais. Iš pradžių, iki 1966 metų ta gamykla buvo naudojama kaip linija surinkti 60 tūkstančių naujų „Volkswagen Beetle“, kol naujieji savininkai svarstė, kaip restruktūrizuoti kompaniją. „Volkswagen“ vadovai buvo išvis labai priešiškai nusiteikę „Auto Union“ istorinės praeities, ypač DKW, didžiausios nacių karinių mašinų gamintojos atžvilgiu. 1965 metais DKW prekėss ženklas buvo oficialiai likviduotas, o turimi 30 tūkstančių DKW automobilių nurašyti metalo laužui. Tuometinis „Volkswagen“ koncerno vadovas Heinzas Nordhoffas netgi buvo ofcialiai uždraudęs „Auto Union“ darbuotojams kurti ir finansuoti naujus modelius, todėl bijodami, kad kompanijos istorija galutinai išnyks po „Volkswagen“ ženkliuku, „Auto Union“ inžinieriai naują automobilį F103 kūrė slapta. Išvydęs prototipą H.Nordhoffą liko sužavėtas, ir pagerbdamas „Auto Union“ darbuotojus už ryžtą, pakvietė juos siūlyti naujo modelio pavadinimą. Daugiausiai pasiūlymų buvo atgaivinti „Audi“. Vertinant iš istorinės perspektyvos, „Audi“ prekės ženklas taip pat kėlė mažiausiai sąsajų su nacistiniu periodu, ir taip 1968 metais oficialiai F103 modelį pervadinus „Audi 100“, šis prekės ženklas atgimė su nauja jėga.

Siekiant išplėsti atgaivintojo „Audi“ gamybinius pajėgumus, „Volkswagen“ įsigijo kitą seną Vokietijos automobilių gamintoją NSU („Neckarsulm Strickmaschinen Union“ – „Nekarsulmo mezgimo mašinų sąjunga“). Šis istorinis pavadinimas atsirado 1873 metais, kai Redlingene buvo įkurta mezgimo mašinas gaminanti kompanija, o 1886 metais, persikėlusi į Nekarsulmo miestą, pradėjusi gaminti dviračius „Germania“ (mezgimo mašinų gamyba nutraukta 1892 metais). 1901 metais NSU išleido savo pirmąjį motociklą, o 1905 metais – ir pirmąjį automobilį (ir būtent NSU trečiajame dešimtmetyje įsigijo „Opel“ dviračių gamybą). 1932 metais, spaudžiama finansinių sunkumų, NSU pardavė savo automobilių gamyklą Heilbrone FIAT koncernui. 1946 metais NSU atgaivino dviračių ir motociklų gamybą Nekarsulme, o 1957 metais vėl pradėjo gaminti ir auutomobilius „Prinz“. 1969 metais kompaniją įsigijusi „Volkswagen AG“ sujungė „Audi“ ir NSU į „Audi NSU Auto Union AG“ (paskutinis automobilis su NSU ženklu Ro 80 buvo pagamintas 1973 metais), ir nuo tol ant visos naujosios kompanijos produkcijos buvo dedami jau „Audi“ žiedai. Buvusiose NSU gamyklose netoli Štutgarto pradėti gaminti „Audi 100“ ir „Audi 200“ automobiliai, taip pat surenkami kai kurie „Porsche“ modeliai. Šiuo metu ten gaminami „Audi A6“, „Audi A8“ ir “Audi R8“ serijų automobiliai.

1972 metais pradėta gaminti „Audi 80” automobilių serija. 1974 metais pagamintas „Audi 50“, kuris netrukus buvo pervadintas „Volkswagen Polo“, vėliau „Golf“, taip davęs pradžią visai naujai mažalitražių automobilių koncepcijai.

1985 metais „Auto Union“ ir NSU prekės ženklai buvo oficialiai likviduoti, o pati kompanija pervadinta „Audi AG“. Šiandien „Audi“ su būstine Ingolštate kaip „Volkswagen“ automobilių koncerno padalinys prabangių automobilių rinkoje varžosi su „Mercedes“ ir BMW.

 


KOMENTARŲ NĖRA