IŠ KUR VISKAS ATSIRADO ANT MŪSŲ STALŲ?

IŠ KUR VISKAS ATSIRADO ANT MŪSŲ STALŲ?

1309
1
DALINTIS

Kad ir kokie bebūtų tie prancūzai, tačiau tai, kaip mes valgome šiandien, vis dėlto yra daugiausiai yra jų išradimas. Netgi valgomieji, kaip atskira patalpa, taip pat atsirado apie XVIII amžiaus pradžią Prancūzijoje, o dabartinės stalo manieros buvo sukurtos karaliaus Liudviko XIV dvare, kaip ir trijų patiekalų valgymo schema, sukurta ten pat apie XIX amžiaus vidurį (tada prancūzai pirmieji suvokė, kad jei sūdyti patiekalai skatina apetitą, tai saldūs jį, atvirkščiai, slopina, todėl ir nukėlė saldžius desertus puotos pabaigai). Tik, virtuvės, deja, nėra prancūzų išmislas – seniausios jų buvo įrengtos jau prieš 11 tūkstančių metų Eufrato slėnyje, dabartinės Sirijos teritorijoje.

 

STALAS

 

Keturkojo stalo prototipas atsirado senovės Egipte, tačiau ten jis buvo naudojamas ne valgiui, bet daiktams susidėti (egiptiečiai savo maistą dėdavo ant specialių vienakojų pjedestalų). Kinai savo išrastus keturkojus stalus naudojo paišymui bei rašymui. Senovės graikai pirmieji pradėjo naudoti stalus valgymui, tačiau po valgio stalo vieta būdavo po lova, nes ten žmonės valgydavo gulėdami, ir stalai buvo žemučiai. Keturių kojų stalą sėdėjimui ir valgymui, kokiu mes jį naudojame šiandien, pirmieji vis dėlto sukūrė romėnai. Apvalūs stalai – anglų išradimas, tokie buvo pradėti naudoti viduramžiais ir buvo sukurti politiniam taikingumui pabrėžti – kad nė vienas prie jo sėdintis nedominuotų kitų atžvilgiu.

 

KĖDĖ

 

Susikurdami sau priemonę atsisėsti ir atremti nugarą į atlošą, senovės žmonės iš esmės pradėjo skirtis nuo gyvulių – tai įvyko jau akmens amžiuje. Seniausia rasta kėdė su atlošu buvo pagaminta Kinijoje apie 10  tūkstančių metų prieš mūsų erą, tiesa, ji buvo bekojė. Tokią keturkoję kėdę, kokia šiandien puikuojasi prie Jūsų stalo sukūrė egiptiečiai, ir ji, matyt, buvo tokia smagi, jog faraonas Tutanchamonas ją net pasiėmė į savo kapą.

 

STALTIESĖ

 

Senovės Romoje atsiradusių staltiesių paskirtis buvo ne apsaugoti stalo paviršių nuo maisto liekanų, bet pademonstruoti šeimininko turtingumą brangia medžiaga ir siuviniais. Krikščionybės laikais atsirado ir tradicija tiesti nelygintą staltieses su akivaizdžiomis keturkampio lenkimo raukšlėmis – tokia raukšlių forma primena kryžių, o tai buvo būtina priemonė valgant apsiginti nuo Šėtono žabangų.

 

DRUSKINĖ IR PIPIRINĖ

 

Senovėje dengiant stalą tai buvo svarbiausi stalo atributai, visada dedami pačiais pirmaisiais. Druska ir pipirai – seniausi žmonijai pažįstami maisto pagardai – mes naudojome druską jau apie XX amžių iki mūsų eros, o pipiras tapo seniausiu ir plačiausiai naudojamu prieskoniu, savo laiku atlikęs ir prekybinės valiutos vaidmenį. Druska ir pipirai pirmą kartą susitiko ant stalo Prancūzijoje XVI amžiuje  karaliaus Liudviko XIV dvare. Mat, karalius savo laiku pareiškė, kad pipirai dėl savo didingumo turi pirmenybę prieš visus kitus prieskonius, nes, jo nuomone, visi kiti prieskoniai buvo „vulgarūs“ ir „maskuojantys patiekalo skonį“. Taip pipirai tapo vieninteliu prieskoniu, įgijusiu privilegiją būti šalia visais laikais dedamos druskos.

 

SERVETĖLĖ

 

Pirmoji servetėlė buvo pagaminta iš tešlos senovės Spartoje. Medžiaginę servetėlę sukūrė romėnai, kaip priemonę apsaugoti savo drabužius, nes tada Romoje buvo valgoma gulint – todėl ir jų naudojamos servetėlės buvo kvadratinio metro pločio. Dabartinių išmatavimų servetėlė, kaip ir mada ja įmantriai lankstyti statant ant stalo  atsirado Liudviko XIV dvare (beje, tradicija serviruojamus įrankius vynioti į servetėlę taip pat sukurta Prancūzijoje, kaip priemonė apsaugoti peilį, šaukštą ir šakutę nuo užnuodijimo). Popierinės servetėlės atsirado Amerikoje apie 1930-uosius  metus, tuo pačiu metu kaip ir tualetinis popierius.

 

DUONOS KREPŠELIS

 

XVIII amžiaus viską turintys Prancūzijos aristokratai ilgai suko galvas, kaip dar pabrėžti savo statusą, kol sugalvojo madą duoną dėti į krepšelius, pagamintus iš aukso.

 

LĖKŠTĖ

 

Iki XV amžiaus Europos didikai valgė iš metalinių arba medinių dubenių, o varguoliai – iš duonos minkštimo pagamintų lėkščių (kurias po valgio dažniausiai taip pat suvalgydavo). Seniausia žinoma apvali lėkštė, pagaminta iš alavo atsirado 1525 metais Italijoje, o keramikinės buvo pradėtos gaminti Prancūzijoje tik XVII amžiaus pabaigoje.

 

PUODELIS

 

Seniausią žinomą iš kaulo išdrožtą puodelį archeologai yra iškasę Kinijoje, ir jam yra apie 12 tūkstančių metų. Molinis puodelis rastas Graikijoje – jam septyni tūkstančiai metų. Tiesa, to puodelio sienelės yra labai jau storos, todėl nėra aišku, ar ir kaip žmonės iš jo gerdavo. Tačiau aišku, kaip tai darė Kinijoje, kur apie 600 metų prieš mūsų erą išradus porcelianą, puodeliai pradėti gaminti tokio storio, kaip mes naudojame šiandien.

 

STIKLINĖ IR TAURĖ

 

Stiklas pradėtas gaminti Mesopotamijoje apie 3500  metų prieš mūsų erą, tačiau ilgus amžius tai buvo brangi medžiaga, kaip auksas ir sidabras, ir eikvoti ją užstalei nebuvo prasmės. Vynas pasaulyje pradėtas gaminti apie 6000 metus prieš mūsų erą, tačiau tada jį gerdavo tiesiai iš molinių ąsočių. 50-aisiais mūsų eros metais Plinijus Vyresysis jau ragino vyrus, kad stiklo indas yra geriausia priemonė vynui susipilti į burną. Vis dėlto Europos vyrai dar ilgus amžius ilgus metus gėrė alkoholinius skysčius iš ragų, kol apie XI amžių stiklinės nepradėtos gaminti Anglijoje. Pirmoji stiklinė taurė su kojele Europoje pagaminta tik XV amžiuje.

 

KAVOS PUODELIS

 

Pirmoji kavos parduotuvė buvo atidaryta 1475 metais Konstantinopolyje. Ten pat buvo parduodami ir pirmieji puodeliai kavai, išskaptuoti iš medžio.

 

ARBATINIS PUODELIS

 

Kinai gerdavo arbatą iš puodelių jau apie 620 metus prieš mūsų erą, tačiau tie puodeliai turėjo vieną trūkumą – jie neturėjo ąselės. Europiečiams tai neatrodė patogu, todėl 1710 metais Vokietijos „Meisseno Porceliano kompanija“ pagamino pirmąją partiją arbatinių puodelių su ąsele.

 

ARBATINIS ŠAUKŠTELIS

 

Prieš porą šimtų metų Anglijos aukštuomenė arbatą gerdavo iš mažų kinietiškų porcelianinių puodelių, į kuriuos nebuvo įmanoma įmerkti tuometinių šaukštų, todėl XVIII amžiuje karalienė Ona, nematydama kitos išeities, kaip pagardinti savo arbatą medumi, įsakė pagaminti specialius mažus šaukštelius, kurie ir pradėjo arbatinių šaukštelių dinastiją. Beje, ta pati karalienė gėrė tiek daug arbatos, kad, siekdama patenkinti savo nuolatinį troškulį, taip pat pirmoji įsakė pagaminti mums įprasto dydžio didelius arbatinukus.

 

ŠAUKŠTAS

 

Pirmuoju šaukštu žmonėms buvo, žinoma, delnas, todėl ir šiandien šaukštas primena rieškutes. Technologiškai pažengę priešistoriniai žmonės pradėjo naudoti jūros gyvių geldeles ir kriaukles, o vėliau romėnai pirmieji pritaikė geldelei rankeną – taip atsirado ir pirmieji šaukštai, kokiais mes juos pažįstame šiandien. Šaukštai su rankenėlėmis vis dėlto buvo brangus malonumas, viduramžių Europoje naudojamas kaip dovana naujagimiui krikštynų proga, iš to ir priežodis „gimė su sidabriniu šaukšteliu burnoje“.

 

ŠAKUTĖ

 

Šakučių prototipas atsirado senovės Graikijoje, tačiau tai buvo dviejų dantukų „šakės“, skirtos kepamai ir pjaustomai mėsai prilaikyti. VII amžiuje miniatūrinis dvidančių „šakių“ analogas buvo plačiai paplitęs arabų šalių dvaruose. Į Europą mažos dvidantės šakutės atkeliavo atgal XI amžiaus pradžioje kaip tuometinio  Venecijos dožo žmonos iš Konstantinopolio kraičio dalis. Tiesa, tuometinė aristokratija ir dvasininkija šakutes pasmerkė dėl dviejų priežasčių – viena, jos labai priminė „velnio šakes“ ir atrodė demoniškai, antra, nebuvo suprantama, „kodėl reikia valgyti su šakute, jei Dievas mums pirštus?“. Tik XV amžiaus Italijoje pagaliau buvo atsisakyta tų stereotipų, ir šakutės pradėtos naudoti kaip normalus stalo įrankis. Trijų, o vėliau ir  mums įprastų keturių dantukų šakutės atsirado Prancūzijos laivyne, nes dviejų dantukų įrankis labai jau priminė moters tarpkojį, ir tuometinis karalius nepageidavo, kad prancūzų jūreiviai audrintų savo vaizduotę. Išlenkti šakučių dantukai – XIX amžiaus amerikiečių išradimas, nes tame žemyne šakutė kaubojams dažnai atstodavo šaukštą, dėl ko ir buvo nuspręsta dantukus išlenkti.

 

PEILIS

 

Peilis buvo bene pirmasis žmonijos įrankis, pritaikytas valgymui. Peiliu buvo daroma viskas – nuo brolių žudymo iki savo ausų krapštymo. Kol, galų gale, mums iš „Trijų muškietininkų“ pažįstamas kardinolas Richelieu, apsivėmęs nuo dantis peiliais rakinėjančių didikų vaizdo, 1669 metais įkalbėjo karalių Liudviką XIV uždrausti naudoti prie stalo peilius smailiais galais ir dvare pradėti naudoti tik peilius užapvalintais galais. Tiesa, tuometinių dvare naudojamų peilių rankenėlės buvo pistoleto rankenos formos.

DANTŲ KRAPŠTUKAI

 

Tai seniausias žmonijos naudojamas dantų priežiūros įnagis – savo tarpdančiuose įstrigusius mėsos likučius krapštydavo netgi neandartaliečiai. Iki XVII amžiaus buvo madinga krapštukus gaminti netgi iš tauriųjų metalų. Pirmąją dantų krapštukų gamybos mašiną 1869 metais Amerikoje užpatentavo italas Alessandro Franco, ir ji galėjo pagaminti iki milijoną krapštukų per dieną.

 

PAGALIUKAI

 

Žinoma, išrasti Kinijoje prieš penkis tūkstančius metų. Bet iš pradžių buvo skirti tik ištraukti maistui iš verdančio puodo. Nes tuometiniai kinai, kaip ir visas likęs padorus pasaulis, maistą valgė pirštais.

 

STALO MANIERŲ VADOVĖLIAI

 

Seniausi žmonijai žinomi elgesio ir manierų (nors tiksliau jas būtų vadinti ceremonijomis) vadovėliai atsirado Kinijoje. Jų buvo trys –  “Čiou-Li,” “I Li,” ir “Li Či,” ir visi jie parašyti apie II amžių iki mūsų eros (stalo manieromis rūpinosi “Li Či” autoriai). Egiptiečiai turėjo didaktinę Ptahotepo poemą savo sūnui, išleistą apie 200 metus iki mūsų eros, kurioje aiškiai buvo nusakoma, kaip elgtis padorioje visuomenėje ir ypač faraono akivaizdoje prie stalo. 1530 metais olandų humanistas Erasmus išleido “De civilitate morum puerilium” (“Civilizuotas berniukų elgesys”) – žymiausią padoraus visuomenės elgesio vadovėlį, tapusiu šiandieninio etiketo norminiu pagrindu.

 

PELENINĖ

 

Peleninės istorija yra kur kas trumpesnė, nei paties rūkymo. Mat, rūkoriai niekada nesidrovėjo barstyti pelenų kur papuola, ir tik XIX amžiaus pradžioje Anglijoje buvo pradėta riboti šį bjaurų įprotį, pagaminus pirmąsias pelenines. Lig jų atsiradimo padoriuose salonuose vieta pelenams barstyti buvo židinys.

 

PADĖKLAS

 

Kaip bebūtų keista, bet jau net etruskai XII amžiuje prieš mūsų erą naudojo padėklus maistui nešioti. Senovės Romoje maistas, padėtas ant sidabrinio padėklo reiškė, kad jo dalelė jau yra paragauta, ir nuodų jame nėra. Beje, padėklai ilgus amžius buvo gaminami tiesiog kaip didelės lėkštės, kartais su kojelėmis, tačiau tokių formų padėklai su rankenomis šonuose, kaip mes juos pažįstame šiandien, atsirado Anglijoje tik XVII amžiaus viduryje.

 

GRAFINAS VYNUI

 

Moliniai grafinai atsirado jau tais laikais, kai senovės Graikijoje vynas buvo supilstomas į amforas, ir atnešus į virtuvę, išpilstomas į mažesnius indus, kad tarnams būtų lengviau juos išnešioti. Romėnai pirmieji pradėjo grafinus gaminti iš stiklo, tačiau po Romos imperijos žlugimo kažkodėl tai stojo mada grafinus gaminti iš bronzos, aukso ar sidabro. Ir tik Renesanso laikais Venecijos didikai vėl atkūrė madą gaminti grafinus vynui iš stiklo, o 1730 metais anglų stikliai sugalvojo grafinams ir stiklinį kamštį apsaugoti vyną nuo neigiamo oro poveikio – nuo tų laikų grafinų forma ir išvaizda ypatingai nebekito.

 

ILGI CUKRAUS PAKETĖLIAI

 

Jų išradėjas Benjaminas Eisenstadtas tikėjosi, kad tai padės sumažinti šiukšlių kiekį planetoje – mat, atidarant įprastus kvadratinius cukraus maišelius žmonės nuplėšdavo jų kampą arba išvis perplėšdavo per pusę – ir taip atsirasdavo dvi popierinės šiukšlės. Ilgojo cukraus paketėlio paskirtis buvo ne atplėšti jo galą, kaip jūs esate įpratę daryti, bet tiesiog laužti per pusę – cukrus pro plyšį išteka, ir taip lieka tik viena popierinė dalis, tinkama išmesti. Deja, žmonija tokio įmantraus išradimo neįvertino, ir kalbama, kad pats Benjaminas Eisenstadtas, neįstengęs perkalbėti žmonių naudoti jo išradimą kitaip, nei dabar įprasta, susirgo depresija ir pasikorė… Tikrovė, deja, yra kiek kitokia. Jis mirė sulaukęs 90 metų, turtingas, laimingas, apsuptas giminių ir artimųjų.

 

CUKRINĖ

 

Pats žodis “cukrus” yra kilęs nuo arabiškojo “sukkar”, o cukrinė – nuo tų pačių arabų pagarbaus elgesio šio ilgais amžiais žmonijai pažįstamo vienintelio saldiklio atžvilgiu – mat, senais laikais cukrus buvo vertingesnis už auksą, ir laikomas jis būdavo prabangiose ir brangakmeniais inkrustuotose dėžutėse. Viduramžių Europos turtuolių namuose esančios cukrinės buvo dar ir rakinamos.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale PLAYBOY)

 


1 KOMENTARAS

Comments are closed.