IŠ KUR ATSIRADO MAISTAS TAVO PODĖLYJE?

IŠ KUR ATSIRADO MAISTAS TAVO PODĖLYJE?

669
0
DALINTIS

„Verkia duonelė tinginio valgoma“, rypavo XIX amžiaus senoliai. „Juokiasi tinginys duonelę valgydamas“, smagiai jiems atšauna XXI amžiaus cinikai. Tačiau tai vis tiek nėra priežastis nežinoti, kas kaip ir kur atsirado tai, ką mes valgome šiandien.  Nes kiekvienoje mūsų podėlio ar šaldytuvo lentynoje slepiasi tūkstančiai metų ieškojimų, eksperimentų ir tiesiog sėkmės.

 

PIENAS

 

Žmonės pradėjo gerti pieną maždaug prieš 9000  metų kažkur Pietryčių Azijoje, tuo pat metu, kai tik prisijaukino pirmuosius gyvūnus – karvę, ožką ir avį (nors ir nėra iki galo aišku, kas paskatino tuometinius žmones pirmą kartą patampyti tų gyvulių spenius). Spėjama, kad Lietuvos teritorijoje pienas atsirado tik apie 4000 metų prieš mūsų erą. Na, ir, aišku, jau žinai, kad tokį pieną, kokį pats geri šiandien sukūrė prancūzų biologas ir chemikas Lousi Pasteras, atradęs būdą išnaikinti blogąsias bakterijas, kurį pavadino savo vardu – pasterizacija. 1884 metais amerikiečių išradėjas ir gydytojas Harvey Thatcheris pagamino pirmąjį pasaulyje stiklinį pieno butelį su vaškuotu dangteliu. Toje pačioje Amerikoje 1932 metais atsirado ir kartoniniai pieno pakeliai.

 

DUONA

 

Neraugintos tešlos paplotėlius žmonės kepė jau ankstyvajame neolito periode, t.y., prieš penkis tūkstančius metų, beje, tų laikų duonos gaminių randama Šveicarijoje ir Egipte. Raugintos tešlos duona, kokią mes valgome šiandien, Europoje pradėta kepti tik IX amžiuje, vėlgi – toje pačioje Šveicarijoje.

 

SVIESTAS

 

Ar vis dėlto „tepusis riebalų mišinys“? Bet kuriuo atveju, sviestas minimas jau Senajame testamente, ir žinoma, kad kartu su vyno ąsočiu bei duonos kepalu egiptiečių faraono Tutanchamono kapavietėje buvo ir sviesto – t.y., sviestas buvo gaminamas mažiausiai nuo 2000-ųjų metų prieš mūsų erą. Ir, beje, nuo to laiko sviestas tebegaminamas daugmaž tuo pačiu principu, tiesa, daugiau iš karvių, o ne kupranugarių pieno.

 

MARGARINAS

 

Pats žodis senovės graikų kalboje reiškia „perlas“. Margarino pagrindą – „margarininę rūgštį“ 1813 metais atrado gerontologijos pradininkas prancūzų chemikas Michelis Eugene Chevreulis. Po keliasdešimties metų Prancūzijos imperatorius Napoleonas III paskelbė konkursą sviesto pakaitalui sukurti – naujasis tepinys turėjo patenkinti kareivių ir varguolių poreikius. Taip kitas prancūzų vaistininkas Hipolyte Mege-Mouries savo kolegos išradimo pagrindu sukūrė mišinį, pavadintą „oleomargarinu“, kurio gamybos technologiją užpatentavo 1869 metais. Patogumo dėlei pavadinimas buvo sutrumpintas iki „margarino“.

 

CUKRUS

 

Indijoje jau VI amžiuje prieš mūsų erą žmonės gamino saldų sirupą iš cukrašvendrių, kuriuo gardino maisto produktus. Tiesa, ilgai niekam neatėjo į galvą, kaip iš to sirupo pagaminti kristalus, tai pirmiems pavyko padaryti persams tik VI mūsų eros amžiuje. XIX amžiaus pradžioje dabartinės Vokietijos žemėse cukrus pirmą kartą pradėtas gaminti ir iš cukrinių runkelių.

 

KEFYRAS

 

Kefyras ir kumysas yra laikomi seniausiais rauginto pieno gėrimais. Pats kefyro pavadinimas yra kilęs nuo arabiško žodžio „kef“, reiškiančio „malonumas“, ir pas mus jis atkeliavo iš Arabijos per Kaukazą. Anot legendos, kefyrą vartojo islamo pranašas Mahometas, suvokęs, kad raugintas karvių ar ožkos pienas yra sveika ir naudinga. O paties kefyro grybelius, augančius Kaukaze, vietiniai taip ir vadino „pranašo soromis“, mat, krūmus, ant kurių jie augo, vietiniams Mahometas buvo ir pats parodęs.

 

JOGURTAS

 

Manoma, kad jogurto pavadinimas yra kilęs nuo Indijos jogų, kurie jį atseit ir sukūrė, perpilynėdami pieną per šiurkščią drobę.

 

ACTAS

 

Atsitiktinis išradimas, suvokus, kad nejudinamos vynuogių sultys pavirsta vynu, tapo pagrindu žmonijos linksmybėms per visą jos likusią istoriją. Tačiau sekantis išradimas, suvokus, kad nejudinamas vynas pavirsta actu nebebuvo taip entuziastingai sveikinamas ir švenčiamas. Žinoma, kad actą jau prieš 7000 metų vartojo senovės Babilono gyventojai šumerai – ne tik maisto marinavimui, bet ir žaizdų gydymui.

 

KAVA

 

Vienas iš seniausių legendų apie kavos atsiradimą byloja, kad jaunas ožkaganys Etiopijoje apie 850-uosius mūsų eros metus pastebėjo, kad paėdusios uogų nuo vieno krūmo (žinoma, kavos), jo ožkos tampa ypač energingos. Išgirdę ožkaganio pasakojimą, vienuoliai paragavo žalių kavos pupelių, tačiau labai nusivylė karčiu jų skoniu ir įmetė pupeles laužan. Netrukus pasklido malonus spragančių kavos pupelių aromatas. Susidomėję vienuoliai užpylė kepintas pupeles verdančiu vandeniu, viską išgėrė ir pasidarė tokiais pakylėtais, kad visą naktį energingai meldėsi. Po to išrastą gėrimą paskelbė Dievo dovana.

 

KAKAVA IR ŠOKOLADAS

 

Pirmieji kakavmedžius kultivuoti pradėjo Centrinės Amerikos indėnai olmekai apie 1500-uosius metus prieš mūsų. Ten pat buvo sukurtas ir šokolado gėrimas, pasaldinamas cukrašvendrių sirupu. 1826-1828 metais šveicaras Philippe Suchardas ir olandas Coenraadas van Houtenas sukūrė kakavos sviestą, kurį maišant su priedais jau buvo galima gaminti šokolado plyteles.

 

KUKURŪZŲ DRIBSNIAI

 

Šiandieną kiekvienam pažįstamas amerikiečių gydytojas Johnas Harvey Kellogas prieš daugiau kaip šimtą metų buvo vienas pirmųjų pasaulyje sveiko gyvenimo būdo fanatikas ir keistuolis, tarp kita ko propagavęs ir susilaikymą nuo lytinio gyvenimo. Savo įkurtoje sanatorijoje kartu su jaunesniuoju broliu Williamu daug ir ilgai eksperimentavo, siekdamas sukurti tokį sveiką maistą, kurį vartojant atšoktų noras dulkintis. Tiesa, ilgai gamino visokį niekam nepatinkantį marmalą, tačiau sykį pamiršo vandenyje pamerktus grūdus, kurie ten išgulėjo dvi dienas, supelijo, tačiau juo suplojus velenėliais, išėjo labai ploni dribsniai, kurie puikiai iškepdavo, o ir liaudžiai patiko, kaip ir Tau šiandien. Johnas Harvey Kellogas sulaukė net 91 metų, tuo įrodydamas savo doktrinų teisingumą.

 

KEČUPAS

 

Daugumą šiandien mūsų vartojamų padažų buvo išrasta Rytuose. Pats populiariausias iš jų – kečupas atsirado Kinijoje, kur kartu su sojos padažas buvo gaminami jau III amžiuje prieš mūsų erą. „Ke-tsiap“ kiniškai banaliai reiškė „padažas“, ir iki pats 1690 metų toliau Kinijos teritorijos jis nebuvo nukeliavęs. O ir nebuvo reikalo – nes tais laikais pomidorų kečupo gamybai niekas nenaudojo, o kečupo protėvis buvo gaminamas iš ančiuvių, riešutų, grybų, pupelių bei žuvų sultinio. Iš Azijos į Europą „ke-tsiap“ XVII amžiaus pabaigoje atgabeno anglų jūrininkai, plaukę iš Indonezijos, ir nuo tada kečupas po truputį prisitaikė prie mūsų dabartinio skonio – vietoje grybų jame atsirado svogūnai, o žuvies sultinys buvo pakeistas actu. XIX amžiuje, kai europiečiai įvertino iš Amerikos kolonijų atvežtus pomidorus ir sugalvojo jų tyrės įdėti į padažą, kečupas tapo raudonas – toks, kaip Tavo podėlyje.

 

MAJONEZAS

 

Tiksli majonezo atsiradimo vieta ir data yra žinomos – tai buvo Minorkos salos sostinėje Mahone 1756 metais, kai prancūzų admirolas Armandas du Plessi atkovojo miestą iš britų. Po ilgos apsiausties prancūzų karvedžio virėjui liko tik aliejaus, kiaušinių, acto ir druskos. Du Plessi, mitęs kiaušiniais jau kelias dienas iš eilės, grasinosi savo virėją pakarti, kol vargšui šefui šovė mintis sumaišyti visus šiuos produktus. Taip ir atsirado padažas, atkovoto miesto garbei vietinių vadintas „salsa mahonesa“.

 

GARSTYČIOS 

 

Garstyčias išrado romėnai, jau IV amžiuje maišę šviežias vynuogių sultis (vadinamąsias „must“) su garstyčių sėklomis, gamindamiesi aštrų „degantį ‚mustą‘“, lotyniškai „mustum ardens“ (iš to ir angliškas garstyčių pavadinimas „mustard“). Tiesa, tais laikais tai buvo rusvai žalsvas marmalas. Geltonomis garstyčios tapo tik 1904 metais Amerikoje.

 

VŪSTERIO PADAŽAS

 

Būtent „Vūsterio“, o ne „Vorčesterio“, kaip dažnas dar yra linkęs skaityti jų originalų pavadinimą „Worchester sauce“. Pats padažas buvo sukurtas Indijoje, kur jį labai pamėgo Bengalijos gubernatorius Marcus Sandy. Grįžęs į Angliją jis paprašė dviejų Vūsterio vaistininkų Lea ir Perrinso atkurti jam patikusiojo padažo skonį. Anie netruko tai padaryti 1838 metais, taip pradėdami ir savo vardais pavadintos kompanijos „Lea & Perrins”  istoriją.

 

MARMELADAS

 

Senovės graikai kažkuriuo metu suvokė, kad svarainių tyrė, sumaišyta su medumi ir išvirta ant lėtos ugnies, vėsdama pavirsta skania uogiene. Tuometinėje jų kalboje žodis „marmelo“ reiškė „obuolys“, nes šis žodis ir uogienės virimo metodika buvo taikomi visoms uogienėms, gaminamoms iš „apvalių“ vaisių.

 

PICA

 

Dėti įvairius priedus ant duonos paplotėlio buvo madinga visais laikais. Sardinijoje rasta plokščios duonos, iškeptos prieš tris tūkstančius metų. VI amžiuje prieš mūsų erą persai kepė tokius duonos paplotėlius, ant kurių pridėdavo datulių ir sūrio. Senovės graikai tokius plokščius duonos papločius vadino „plakus“, kuris evoliucionavo į „picą“ Neapolyje, kur buvo įsikūrusi didelė graikų kolonija, ir kur XVI amžiuje gaminamas patiekalas, vadinamas „pizzaioli“. Pomidorai, beje, tais laikais buvo laikomi nuodingais, ir juos ant picos pradėta dėti tik XVIII amžiuje. Tavo mėgiama „Margarita“ buvo sukurta Italijos karalienės konsortės Margherita iš Savojos garbei, ant picos dedant pomidorus, mocarela sūrį ir baziliką, reprezentuojant Italijos vėliavos spalvas. Tai įvyko 1889 metais, ir būtent tada į picas pirmą kartą pradėtas dėti sūris, be kuriuo šiandien niekas padorios picos jau ir nebeįsivziaduoja.

 

MAKARONAI

 

Seniausi makaronų pavyzdžiai yra atrasti Kinijoje, ir jiems jau keturi tūkstančiai metų. Į Italiją juos atvežė keliautojas Marco Polo tik XIII amžiuje, tačiau būtent italai ir sukūrė daugiausiai jų rūšių. Nors taip pat tvirtinama, kad kasinėjant Pompėją, randama įranga makaronams gaminti, taigi, neva juos gamino jau ir romėnai. Patiems makaronams pavadinimą suteikė italų kardinolas, pirmą kartą juos pamatęs ant savo stalo, sušuko: O, ma karoni (o, kaip malonu). Kitų šaltinių teigimu, senovės graikai savo susižavėjimą tuo, kas jiems nepaprastai patikdavo, išreikšdavo vienu žodžiu maccherone. „Spageti“ pavadinimas kilęs nuo itališko žodžio „spaghetto“, kilusio iš „spago“, reiškiančio „plona styga“. Mandresni miestiečiai vartoja žodį „pasta“, kuris atsirado XIX amžiaus viduryje, ir yra kilęs iš lotyniško to paties pavadinimo, reiškiančio „tešla“. Na, o lazanija vadinama nuo sausos tešlos lakštų, senovės Graikijoje vadintų „lagana“.

 

KOLDŪNAI

 

Koldūnų atsiradimo istorija ganėtinai paini, nors aišku, kad jie po pasaulį paplito iš Kinijos. Koldūnų išradėju kinai yra linkę laikyti gydytoją Čžan Čžundziną, gyvenusį II amžiaus prieš mūsų erą. Būtent jam šovė į galvą sumaišyti maltą avieną su pipirais ir įvairiomis gydomosiomis bei šildomosiomis žolėmis, ją įvyniojant į tešlos gabalėlius. Savo patiekalą Čžan Čžundzinas vadino „švelniosiomis ausytėmis“, mat, buvo jie ausies formos.

 

KIJEVO KOTLETAS

 

Pats žodis „kotletas“, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „kauliukas“, nes senovėje mėsos pjausnį už kaulo būdavo patogiau suimti, valgant rankomis. Nors pavadintas Ukrainos sostinės vardu, šis trupinėliuose apkeptas kotletas yra prancūzų išradimas, gamintas jau Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV-ajam XVII amžiuje. XIX amžiaus pabaigoje į Rusiją atvykę prancūzų kulinarai tą patį kotletą tiekė ir rusų aristokratams. Taip pat teigiama, kad pirmą kartą tikrąjį Kijevo kotletą 1965 metais Maskvoje, sąjunginėje žemės ūkio parodoje per kulinarų konkursą pademonstravo Maskvos „Ukrainos“ viešbučio restorano virtuvės virėjas ukrainietis Anastazijus Gavrilenko, vėliau visus sužavėjusį patiekalą pavadinęs savo gimtojo miesto Kijevo vardu. Kaip ten bebūtų, vis tiek jį nusižiūrėjo iš prancūzų virtuvės.

 

DEŠROS IR „HOT DOG“

 

Jau pirmykščiai žmonės žinojo, kad smulkiai supjaustytą arba maltą mėsą galima kišti į žarnas, virti ir valgyti. Graikų poetas Homeras kraujines dešras minėjo ir „Odisėjoje“, tačiau šis gaminys labiausiai suklestėjo ir po pasaulį paplito iš Vokietijos, kur „frankfurteriai“ valgomi jau nuo XIII amžiaus. Žinia, ir hamburgerio pavadinimas yra kilęs nuo Hamburgo miesto. Apie 1870-uosius  metus vokiečių imigrantas Charlesas Feltmanas Niujorke pradėjo pardavinėti karštas dešreles bandelėje. Taip prasidėjo „hot dog“ istorija. Karštu jis vadintas dėl to, kad valgytojas jį imdavo tik su pirštinėmis, kad nenusidegintų rankų. Na, o „šuo“ atsirado iš valgytojų įtarimų, kad dešrelės buvo gaminamos iš šunienos, ir tai, beje, ne visada buvo netiesa…

 

VALGOMIEJI LEDAI

 

Jau senovės Persijoje smaližiai pylė koncentruotas vynuogių sultys ant sniego, kurį čia pat ir valgė kaip desertą. Apie 400 metus prieš mūsų erą persai žengė dar toliau – sukūrę šaldytą rožinį vandenį, pagardintą šafronu, vaisiais ir kitais gardėsiais. Tačiau pieną ir cukrų ledų gamyboje pirmieji panaudojo arabai jau X amžiuje. O tai, ką Petro Cvirkos herojai vadino „šaltakoše“, t.y. valgomaisiais ledais, kokius mes pažįstame šiandien, tapo XVIII amžiuje Anglijoje ir Amerikoje. Beje, XX amžiuje, išrandant „minkštuosius ledus“, daugumos dabartinių ledų konsistenciją, ir būsimoji Didžiosios Britanijos premjerė chemikė Margaret Thatcher.

 

ČIPSAI

 

Jie buvo išrasti atsitiktinai 1853 metais viename Amerikos restorane Saratogoje nepatenkintas klientas pasiuntė atgal į virtuvę savo keptų bulvių porciją, skųsdamasis, kad jos „nepakankamai traškios“. Įsiutęs virėjas paniekinančiai supjaustė grąžintas bulves plonomis skiltelėmis, atsakančiai jas pasūdė ir dar kartą iškepė. Likimo ironija, bet noras sugadinti patiekalą reikliam klientui, virėjas sukūrė tai, be ko neapsieina joks šiuolaikinis pasisedėjimas – čipsus (nuo žodžio „chip“ – „skiedra“, mat, gautas produktas savo forma skiedras ir priminė).

 

KONSERVUOTAS MAISTAS

 

Napoleonas Bonapartas buvo pirmasis, pasiūlęs 12 tūkstančių frankų premiją tam, kas išras būdą išsaugoti didelius maisto kiekius, taip reikalingus jo milžiniškoms armijoms ilguose karo žygiuose. 1809 metais prancūzų konditeris Nicolas Appertas sugalvojo patį konservavimo principą, kurį praėjus 50 metų patobulino kitas prancūzas Louis Pasteras.

 

GAZUOTI GĖRIMAI

 

Šveicarų laikrodininkas Johannas Jacobas Schweppe laisvalaikiu nevengė užsiimti ir chemija. Būtent jis 1770 metais sukūrė procesą, kaip prisotinti vandenį angliarūgšte. Jau kitais metais jis įkūrė „Schweppes“ kompaniją ir pagamino pirmąjį pasaulyje serijinį gazuotą gėrimą su tuo pačiu „Schweppes“ prekės ženklu.

 

PLASTMASINĖS PODĖLIO DĖŽUTĖS

 

1946 metais amerikietis Earlas Silas Tupperis pagamino pirmąją sandarią plastmasinę virtuvinę dėžutę, kuri ne tik tapo kompanijos „Tupperware“, bet ir plastikinių indų manijos pradžia.

 

GAMINIAI, BE KURIŲ AMERIKA GYVENTI NEGALI, O MES – GALIM

 

RIEŠUTŲ SVIESTAS

Actekai riešutus sugebėdavo sumalti iki pastos pavidalo. Atvykę baltieji į tokią pastą pradėjo dėti ir aliejaus. Taip atsirado riešutų sviestas. Beje, savo riešutų sviesto versiją buvo sukūręs ir aukščiau minėtasis J.H.Kelloggas.

KLEVŲ SIRUPAS

Taip pat išrastas Amerikoje, kur žinoma, kad šiaurės rytuose gyvenantys indėnai vartojo klevų sirupą ir cukrų dar ilgai iki atvykstant europiečiams.

ŽELĖS PUPOS – JELLY BEANS

„Rytietiški saldumynai“ arba minkštos želė saldainiai buvo gaminami dar Senojo Testamento laikais Turkijoje. Mums liko marmeladiniai saldainiai, Amerikoje jie išpopuliarėjo „želė pupų“ pavidalu.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale PLAYBOY)

 


KOMENTARŲ NĖRA