IŠ KUR ATSIRADO JŪSŲ ŠUKUOSENA?

IŠ KUR ATSIRADO JŪSŲ ŠUKUOSENA?

764
0
DALINTIS

Sakoma, kad tikras džentelmenas visada nešioja tik tą pačią šukuoseną, kurią turėjo ir besimokydamas mokykloje. Taip pat sakoma, kad džentelmenas niekada nenešioja tų šukuosenų, kurios turi pavadinimus (pvz., „ežiukas“ ar „skiauterė“), niekada nenešioja tų šukuosenų, kurias puoselėja garsūs atletai (žmonės, kurie pinigus uždirba savo raumenimis, ne visada yra tinkamas pavyzdys tikram vyrui), ir niekada nenešioja šukuosenų, kurios slepia veide atsispindinčias emocijas.

 

Nes bet kuri šukuosena – ar suformuota iš vešlios plaukų kupetos, ar iš visiško plaukų trūkumo (paprasčiau tariant, iš plikės) yra aiškus signalas aplinkai ne tik apie mūsų amžių, visuomeninį statusą ar atsidavimą laikmečio madoms. Tai ir tam tikras genetinis kodas, gana aiškiai nusakantis mūsų tikrąją kilmę. Nes, kaip sakoma, gali ištraukti žmogų iš kaimo, bet kaimo iš jo neištrauksi niekada…

 

Kas jau kas, bet vyrai visada gerai suvokė plaukų svarbą. Biblinė istorija apie galiūną Samsoną, praradusį savo fizinę jėgą kartu su nuskustais plaukais seka mus iki pat šių dienų – ir retas mūsų nepergyvena dėl tokio, atrodytų, menkniekio – slenkančių plaukų. Mat, jau nuo senovės plaukai buvo jaunystės ir vaisingumo simbolis, net ir antikos išminčiai atrodė rimčiau, kai jie turėjo plaukus, o ne buvo nuplikę. Ir šukuosenos vyrams rūpėjo jau nuo pat Akmens amžiaus – to laikmečio statulėlės rodo, kad vyrai šukavosi jau ir tada. Tiesa, labiau dėl statuso, o ne dėl grožio ar komforto. Mat, nuo pat seniausių laikų vyrai buvo kur kas „tuštesni“ ir kur kas labiau nei moterys norėjo atrodyti ypatingiau, pabrėžiant savo vaidmenį ar padėtį bendruomenėje – ypač religinių ar ritualinių ceremonijų metu, kuriose moterys beveik net ir nedalyvaudavo, pvz., karo ar medžioklės šokiuose. Ir būtent pirmykščiai žmonės greitai suvokė, kad plaukai ir nagai yra vienintelės kūno vietos, kurios akivaizdžiai auga visada – iš to ir susiformavo bendras požiūris, kad plaukai – gyvybingumo simbolis, pavirtęs ir tragiškąja Samsono istorija.

 

Žinoma, būta ir civilizacijų, kuriose vyrų plaukai turėjo būti ir buvo skutami – vien dėl higienos sumetimų, pvz., senovės Egipte, Indijoje ir Kinijoje. Vienu metu ir antikos graikai tikėjo, kad „būti lygiu“ reiškė būti civilizuotu ir artimu dievams. Romoje pirmas barzdos skutimas reiškė, kad berniukas tampa vyru. Tačiau tuo pat metu buvo stengiamasi plaukus ir išsaugoti. Egiptiečiai jau XVI amžiuje prieš mūsų erą kūrė recetus, kaip sustabdyti plikimą. Romos imperatorius Julijus Cezaris sukūrė visiškai naują šukuoseną, pavadintą negudriai „cezariu“ – užšukuodamas savo plaukus į priekį, jis stengdėsi paslėpti plinkančią kaktą. Hanibalas per kautynes nešiojo peruką, nes žinojo, kad taip atrodys rūsčiau. O garsusis medikas Hipokratas, pats pergyvenęs dėl savo plikimo, visą gyvenimą kamavosi stengdamasis išspręsti šią problemą.

 

Taigi, buvo nemažai priežasčių, kodėl būtent senovės Romoje atsirado mada nešioti trumpas šukuosenas. Ilgus plaukus turėjo tik niekingi barbarai Šiaurės Europoje, tai buvo germaniška mada. Taip pat dėl įvairių sumetimų. Viena, dėl atšiauraus klimato. Antra, nors Senojo Testamento germanai nebuvo skaitę, tačiau ilgus plaukus taip pat laikė galios simboliu. Trečia, ilgi plaukai po šalmu labiau saugojo galvą nuo priešo kirvio. Todėl barbarams užkariavus Romą, ilgų plaukų mada atkeliavo ir ten. Didysis frankų genčių vienytojas karalius Chlodvigas buvo vadinamas „Le Chevelu“ – „Ilgaplaukiu“ (nuo ko ir kilęs pats liaudiškas pavadinimas „ševeliūra“), ir pagal regione vyravusį senovinį germanišką paprotį niekas kitas negalėjo turėti plaukų, ilgesnių už karaliaus. Taip ilgi gaurai (dažniausiai net nešukuojami ir laisvai krentantys ant veido, prilaikomi tik juostele per kaktą) buvo didikų statuso simbolis, o vergai ir varguoliai nešiojo trumpus plaukus. O senovės Kinijoje netgi veikė įstatymas, įpareigojantis valstiečius skusti priekinius plaukus – taip režimas užtikrino, kad prastuomenė negalėtų slėpti savo blogų minčių kalbėdami su didiku.

 

Vis dėlto viduramžiais Europos vyrai vėl grįžo prie antikinės mados nešioti trumpus plaukus, ir dabar jau tik pagonys juos turėjo ilgus (atkreipkite dėmesį į priešininkų plaukų ilgius garsiajame J.Matejkos paveiksle „Žalgirio mūšis“). Iš dalies tokią madą sąlygojo tai, kad iliustracijose Jėzus Kristus buvo vaizduojamas su ilgais plaukais, ir religingiems žmonėms atrodė pernelyg ambicinga kopijuoti savo Išganytojo išvaizdą (net ir barzdelės dėl to buvo netoleruojamos). Trumpi plaukai taip pat atrodė kukliau ir nereikalavo tokios kruopščios priežiūros, būtinos ilgiems – taip atsirado ir nauja šukuosena, kurią mes šiandien vadiname „bliūdeliu“ – ji buvo lengvai suformuojama ir nereikalaujanti ypatingų pastangų prižiūrėti.

 

Tačiau Renesanse vyrai vėl davė valią fantazijai ir užsiaugino ilgus plaukus, pasiilgę ko nors įmantresnio po asketiškųjų viduramžių (išskyrus trumpą periodą XVI amžiuje, kai pagal ispanų madą vyrai nešiojo aukštas arba rato formos apykakles, dėl ko ir plaukai turėjo būti trumpi). Prancūzijos karalius Liudvikas XIII įvedė į madą didelius bei ilgų plaukų perukus, draudžiamus viduramžiais kaip tuštybės simbolį – juoba kad pats buvo nuplikęs dar jaunystėje. Vyrai iš esmės tais laikais turėjo ne tik labai dedervinėtą odą dėl skurdaus maisto raciono ir masinių epidemijų (tais laikais Europoje rasti žmogų lygia veido oda ar rachito neišsukinėtomis kojomis buvo nelengva), bet ir buvo nuplikę – tai ir paaiškina, kam tie perukai buvo reikalingi. Perukų šonuose susukami „vamzdeliai“ simbolizavo ilgus plaukus (kurių nebuvo), ir perukai taip pat galutinai įtvirtino ir naują elementą vyriškose šukuosenose – plaukų uodegytę, surišamą ant sprando – tai buvo portugalų jūrininkų išradimas (kad audros metu besidraikantys plaukai netrukdytų grumtis su stichija), paplitęs po visą Europą – uodegytė atrodė elegantiškai ir surišta įmantriu kaspinu pagyvindavo bendrą šukuosenos (peruko) vaizdą.

 

XVIII amžiuje perukai sumažėjo, tačiau neišnyko. Ilgi plaukai dar buvo madingi, tačiau Didžioji prancūzų revoliucija ne tik nuritino daug galvų į giljotinos pinitinę, bet ir vėl masiškai sutrumpino vyrų plaukus. Niekas kitas taip nesimbolizavo nekenčiamų aristokratų ar dvasininkų, kaip perukai arba ilgi plaukai. Ir būtent po tos revoliucijos XIX amžiuje vyrai pradėjo galutinai skirtis nuo moterų – tiek savo apranga (atsisakyta šilkinių kojinių, aukštakulnių batelių, vėduoklių, auskarų, veido pudros), tiek savo šukuosenomis. Nuo to laiko vyriškumo samprata įtvirtino plaukų trumpėjimo tendenciją.

 

Trumpų plaukų nuostatą įtvirtino ir armija – o kuris XIX amžiaus save gerbiantis vyras nors kartą nebuvo kur nors kariavęs? Pirmą kartą plikai naujokus pradėta skusti britų armijoje, dislokuotoje Indijoje, o visuotinai tai pradėta daryti Pirmojo pasaulinio karo metais. Ir ne vien dėl utėlių ar kitų higienos sumetimų, armija tiesiog žinojo, kad plaukų priežiūrai yra skiriama per daug brangaus laiko, kurio nebuvo – reikėjo kuo skubiau į priešą kibti arba bent jau mokytis, kaip tai padaryti. Pirmojo pasaulinio karo metais nuo veido nuslinko ir barzdos (kad dujokaukę būtų patogiau užsidėti), bet atsirado nauja šukuosena – „ežiukas“. Ši šukuosena nebuvo pernelyg ilga, kad trukdytų užsidėti šalmą, bet ir pakankamai ilgai, kad ja turintis kariškis atrodytų pakankamai jaunas ir vaisingas.

 

Iš Pirmojo pasaulinio karo grįžtantys vyrai namo parsinešė ne tik depresiją, bet ir visuotinės disciplinos jausmą. Jų plaukai jau galėjo būti ilgesni, bet juos pasitiko nujas madų diktatorius – Holivudas. Juodai balto kino eroje aktoriaus Rudolpho Valentino plaukai, tvarkingai sutepti briliantinu ir aiškiai perskirtu sklastymu (kaip mūsuose buvo sakoma „sulaižyti“) pradėjo dar vieną madą – tvarkingai prižiūrėtų plaukų madą. Vyrai atrodė tvarkingai, ir jie atrodė gerai. Ilgi, išsidraikę ar neprižiūrėti plaukai buvo sunkiai dirbančios prastuomenės ženklas – geri vyrai gi norėjo linksmintis, o salonai reikalavo holivudiškos išvaizdos. Kai A.Einšteinas pasiiminėjo savo Nobelio premiją, su savo ilgais išsidraikiusiais plaukais jis atrodė mažiausiai kaip paklaikęs mokslininkas – o tai kėlė juoką.

 

Tačiau turbūt joks kitas laikmetis vyrų istorijoje nematė tiek naujų šukuosenų, kaip periodas po Antrojo pasaulinio karo, tai pagreitino ir chemijos pramonės suklestėjimas. Jaunimas maištavo ir augino ilgus, įmantriai sudėliotus plaukus (aktorius James Dean ir daininkas Elvis Presley, nešioję „Pompadūr“ stiliaus šukuosenas) – tai buvo parodija sulaižytoms tėvų šukuosenoms. Bitlai, pasirodę per televiziją Amerikoje išpopuliarino ant akių krentančius „karčius“ – būtent jų dėka ilgi plaukai pirmą kartą nuo XVIII amžiaus vėl tapo madingi – o iš esmės bitlai tenorėjo tokios išvaidos, kuri juos išskirtų iš minios. Po pasaulį iš Jamaikos paplito rastafarių nešioti susivėlę dredai (išpopulirainti daininko Bob Marley), Afrikos dekolonizacija ir iššūkis tvarkingai konformistinei visuomenei vedė prie ilgų hipių plaukų ir juodaodžių „afro“ šukuosenų (tokios šukuosenos buvo ir kovos prieš apartheidą bei rasizmą simbolis, nes juodaodžių plaukai beveik visada yra tik garbanoti, todėl garbanų puoselėjimas aiškiai pabrėžė, prieš kokį lygiaplaukį engėją yra kovojama). Netrukus Izraelyje atsirado ir „Isro“ – žydų nešiojamos išpūstos garbanos. Po to kilo pankų revoliucija ir plaukai pateko chemijos bei skustuvų vergovėn. Ir tik paskutinajame XX amžiaus dešimtmetyje vyriški plaukai grįžo prie natūralumo, o ir patys vyrai galų gale pradėjo puoselėti savo šukuosenas.

 

Verslininkai dar prieš 100 metų išrado savo nesikeičiančią šukuoseną su vienu tikslu – atrodyti konservatyviau. Tvarkinga, sklastymu perskirta šukuosena yra ir privaloma Amerikos Gebenės Lygos koledžų ar Britanijos mokyklų, kuriuose mokosi būsimasis šalies elitas šukuosena, simbolizuojanti švarą, tvarką ir atsakingumą. Nuskustas sprandas, ir ilgi priekiniai plaukai (tvarkingai sušukuoti, žinoma) atsirado XIX amžiaus pabaigoje kaip baigiamoji Britanijos mokyklų šukuosena – taip buvo parodoma, kad berniukas ar jaunuolis yra baigęs vidurinįjį mokslą. Ilgi plaukai, auginami ant sprando buvo ir tebėra valstiečių simbolis (paliekami tam, kad nuo kaitrių Saulės spindulių būtų apsaugotas ir neįdegtų sprandas, visą dieną ravėjant morkas ir ridikus) – tokiais puikavosi ir beveik visi Kauno „Žalgirio“ žaidėjai legendinių dvikovų su CASK aštuntajame dešimtmetyje laikais. Plikė pasidarė populiari politinio korektiškumo laikais, kai suaktyvėjo propaganda apie tai, kad tai vieni niekai, ir ją išpopuliarinio aktoriai ir atletai. Vis dėlto plikimo komplekso vyrai neatsikrato taip lengvai (juoba kad plika galva dar tapo ir neatsiejamu skinhedų atributu). Ir neatsikratys tol, kol neišmoks savo plikės mylėti – galų gale, Samsonas savo gyvenimą baigė blogai, o visi didieji antikos išminčiai turėjo plikai skustas galvas.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale STILIUS)


KOMENTARŲ NĖRA