IR ATRODYSITE KAIP PRINCAS

IR ATRODYSITE KAIP PRINCAS

340
0
DALINTIS

„‘Marks & Spencer‘ nugalėjo ‚Marx & Engels‘“, – prieš beveik du dešimtmečius sakė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher, įvertindama demokratines revoliucijas Rytų Europos šalyse ir pabrėždama ekonominės logikos pranašystę prieš bet kokią ideologiją. Dar prieš pusę amžiaus tai suvokė ir pats Stalino, pykęs, „kad ir kiek žmogų beauklėtum, jis vis tiek nori gyventi gerai“…

Ne, Sovietų Sąjunga neturėjo jokių šansų išlikti. Jau vien dėl tos priežasties, jog visi jos valdovai vilkėjo drabužius, pasiūtus iš svetur atvežtų (kaip tada buvo sakoma „importinių“) medžiagų. Nuo Lenino dar emigracijoje siūtų kostiumų (vienas iš jų miręs vadas netgi vilkėjo ir Mauzoliejuje) iki Stalino frenčių gaminamų iš vokiškos (karo metais – iš amerikietiškos) medžiagos. Audinių N.Chruščiovo kostiumams parūpindavo italų komunistai, o L.Brežnevas gyvenimo pabaigoje vilkėjo 56 dydžio kostiumus, pasiūtus iš suomiškos (!) medžiagos (o prieš keletą metų miręs jo asmeninis stilistas Aleksandras Igmandas atsiminimuose rašė, kad gensekas mūvėjo netgi užsienietiškas kelnaites). Uždaros CK siuvyklos, įslaptinti siuvėjai… Ne, negalėjo gyvuoti tokia santvarka, kurioje vadovai vilki skirtingos kokybės rūbus, nei vergai.

Nes pastarąjį šimtą metų klestinčių demokratinių šalių vadovai vilkėjo ir tebevilki tik tai, kas yra lengvai prieinama kiekvienam iš mūsų. Ir jei Jūs pats norite atrodyti taip, kaip žmogus, turintis lagaminėlį su raudonu mygtuku ar toks, kurio gyslomis teka mėlynas kraujas, tai jau nebėra sunku – tereikia ryžto. Ir šiek tiek pinigų.

Žymiausias pasaulio monarchas – Velso princas Charlesas šiais metais žurnalo „Esquire“ skaitytojų apklausoje buvo pavadintas „geriausiai besirengiančiu džentelmenu“. Sakote, bepigu tokiu būti, kai pačiam niekuo nereikia rūpintis? Galbūt. Tačiau neįmanoma paneigti to, kad Anglijos sosto įpėdinis yra išties vienas elegantiškiausių vyrų pasaulyje. Žinoma, princas Charlesas yra seno, tradicinio sukirpimo džentelmenas, apie kuriuos sakoma; „tai toks džentelmenas, kuris pakvietęs vakare damą užeiti į jo namus pažiūrėti graviūrų, jai ir rodo graviūras“… Nors jis dažniausiai vilki dvieilius kostiumus, kurie, laisvamanių tvirtinimu, yra pasenęs ir nebe žavingas apdaras, tačiau įvertinant tai, kokia formali yra jo eilinės dienos dienotvarkė: lankantis svečiose šalyse, atidarant ligonines ir naujus tiltus, dalyvaujant labdaros vakaruose ir operų premjerose, nesunku sutikti, kad jis tiesiog negali mūvėti džinsų ir sportinių batelių – nes kuo tada beliktų šiame pasaulyje tikėti? Princas Charlesas priklauso tik kostiumui ir tik vilkėdamas kostiumą jis yra savimi. Ir jis tai supranta. Sakoma, kad jo rūmuose viena menė, įrengta kaip tikra siuvėjo atelje – ten yra matuojami jo kostiumai ir kita apranga. Ir nors jis turi keliasdešimt liokajų ir valetų, padedančių jam apsirengti, princas visada demonstruoja tikrą individualumą. Žinia, jo kostiumus lygina ir valo kažkas kitas, tačiau tai, kaip princas juos vilki, yra puikus pavyzdys kiekvienam iš mūsų. Galbūt dvieiliai kostiumai jį išties sendina, tačiau pasiūti jie yra nepriekaištingai.

Tačiau tai joks stebuklas. Princo siuvėjai gali dirbti ir Jums, o jo vilkimi drabužiai gali papuošti bet kurį iš mūsų.

Pavyzdžiui, marškiniai. Princas juos perka tik iš „Turnbull and Asser“ (www.turnbullandasser.com) – bene geriausiai pasaulyje žinomos marškinių ir kaklaraiščių kompanijos, pasižyminčios idealiais siuvimo standartais ir ypatingai gera kokybe. Šios kompanijos pasiūtus marškinius vilkėjo Winstonas Churchillis ir Ianas Flemmingas, Ronaldas Reaganas ir George‘as W. Bushas. Šios kompanijos marškinius princesė Diana siuntė savo meilužiui Jamesui Hewittui, kariaujančiam Irake per Pirmąjį Persų įlankos karą. „Turnbull and Asser“ rengė ir Džeimsą Bondą – būtent pirmajame filme apie šį superžvalgą Seanas Conneris vilkėjo kompanijos marškinius su specialiai Bondui sukurtu ypatingu rankogaliu, kuris nuo tol taip ir yra vadinamas – „Bond Cuff“. Tai prancūziško stiliaus dvigubas atlenkiamas rankogalis, susegamas ne sąsaga, bet dviem sagutėm (tokį rankogalį galima išvysti ir ant Danielio Craigo riešų, kai šis žaidžia pokerį filme „Casino Royale“).

„Turnbull and Asser“ dar 1885 metais Londone įkūrė du trikotažo pirkliai Reganas Turnbullas ir Ernestas Asseras. Iš pradžių tai buvo tiesiog eilinė siuvykla, tačiau verslas suklestėjo, kai aplink šios kompanijos būstinę pradėjo steigtis džentelmenų klubai, ir siuvykla greitai išgarsėjo, kaip geros kokybės marškinių gamintoja (kas dar kartą įrodo, kad svarbiausia – gera vieta). „Turnbull and Asser“ siuvo marškinius ir visiems XX amžiaus Anglijos princams, dėl ko jau daugiau kaip šimtą metų kompanijos etiketėse puikuojasi karališkasis kokybės garantas, žymeklis „By Appointment to HRH The Prince of Wales“, nurodantis, kad jo turėtojas oficialiai teikia paslaugas sosto įpėdiniui. Dabartinis princas Charlesas įgijo teisę teikti tokį žymeklį, vos vedęs Dianą, ir būtent „Turnbull and Asser“ buvo ta kompanija, kuriai Charlesas jį suteikė pirmiausiai. Pats Charlesas pirko ir nešiojo kompanijos marškinius nuo pat ankstyvosios jaunystės, ir kompanija jo dar niekada nenuvylė. Kurgi ne – princas iškart perka bent po 25 poras marškinių (per dieną Charlesas keičia marškinius mažiausiai tris kartus), kurių viena kainuoja apie 150 svarų sterlingų. Tačiau mokėti yra už ką. „Turbull and Asser“ siuva marškinius ir kaklaraiščius tik Anglijoje iš angliškų medžiagų, todėl nešioti „Turnbull and Asser“ yra gana patriotiška, nors šiuo metu kompanija priklauso Ali Al Fayedui, jaunesniajam „Harrod‘s“ savininko Muhamedo Al Fayedo broliui, įsigijusiam „Turnbull and Asser“ dar 1986 metais.

Beje, būtent dėl „Turnbull and Asser“ prieš kelerius metus princas Charlesas šokiravo Londono siuvėjų bendriją, atsisakęs savojo tradicinio kostiumų gamintojo „Anderson & Sheppard“ kompanijos (www.anderson-sheppard.co.uk), kurios paslaugomis naudojosi ištisus 20 metų.

Kodėl šokiravo? Mat, džentelmenų siuvėjams buvo sunku suvokti, kaip princas nuo tradicinių monarchų vilkimų individualiai siuvamų vienetinių kostiumų (angl. – „bespoke“) staiga pradėjo vilkėti „pritaikomus“ („ready-to-wear“), tiesa, kainuojančius dvigubai pigiau.

Žinoma, padorios aprangos apologetai netruko apkaltinti princą, kad jis pigiau ėmė ir atrodyti. Na ir kas, kad tuos „pritaikomus“ kostiumus jam siuvo ta pati „Turnbull and Asser“? Pasak žinovų, santykiai tarp džentelmeno ir siuvėjo yra tokie pat, kaip tarp moters ir jos kirpėjo: „pritaikyti drabužį vyro kūnui yra viena, tačiau pabrėžti jo charakterį ir stilių – tai tikras iššūkis, kurio joks pritaikomas kostiumas niekada negalės atlikti“, – teigė „Anderson & Sheppard“ siuvėjas Thomas Mahonas, siuvęs princui kostiumus trejus metus. Individualus kostiumas yra pasiuvamas net po vidutiniškai 20 atskirų matavimų, o gatavas yra tiesiog iškart pritaikomas asmeniniams išmatavimams. Žinoma, krizės laikais tai gali būti pateisinama – „Anderson & Sheppard“ kostiumai, siuvami princui kainavo 4000 svarų sterlingų (sakoma, kad tokio kostiumo tarnystės trukmė – 65 metai), „Turnbull and Asser“ – nuo 1400 iki 2500 svarų sterlingų. Tačiau kokios krizės princui?

Daugelis siuvėjų dėl tokio Charleso sprendimo kaltino jo naująją žmoną, Kornvalio kunigaikštienę Camillą. Kiti – viešųjų ryšių specialistus, patarusius princui atrodyti demokratiškiau. Vis dėlto tai buvo trumpalaikė akcija, ir neseniai princas vėl sugrįžo pas „Anderson & Sheppard“, grąžindamas jiems ir karališkąjį žymeklį. Nes kaip kitaip? „Anderson & Sheppard“ – garbinga Londono kompanija, veikianti jau nuo 1906 metų ir siuvusi drabužius tokioms įžymybėms, kaip Gary Cooper, Marlene Dietrich, Laurence Olivier, Ralph Fiennes ar Manolo Blahnik. Būtent šios kompanijos siuvėjas Frederickas Scholte prieš šimtą metų sukūrė ypatingą švarko kirpimo būdą, pavadintą „Londono kirpimu“, ir esantį kiekviename brangiame kostiume (jo esmė – galimybė išlaikyti apykaklę, prigludusią prie kaklo net ir judinant rankas aukštyn žemyn – patikrinkite savo švarko kokybę kada laisvalaikiu…).

Taip pat nereikia užmiršti, kad princas Charlesas yra formalus bent 36 įvairiausių Didžiosios Britanijos ir Sandraugos šalių karinių formuočių bei pulkų vadas, kas savo ruožtu reikalauja, kad jis nemažą dalį savo gyvenimo praleidžią vilkėdamas karinę uniformą, dažniausiai – paradinę. Netgi savo vestuvių su Diana dieną jis vilkėjo karinio jūrų laivyno mundurą, kurį jam siuvo garsi Savile Row gatvės kompanija „Gieves & Hawkes“ (www.gievesandhawkes.com). Tačiau ir čia neapsieita be pokyčių. Nuo 1990 metų princo uniformų siuvėjai yra kita Londono kompanija „Welsh & Jeffries“ (www.welshandjeffries.com), teikiantys paslaugas ir princams Williamui su Harry. Batus princui siuva garsieji batsiuviai „John Lobb“ (www.johnlobb.com), kuriuos visai neseniai „Stiliuje“ vaizdingai aprašė kolegė Kristina Sabaliauskaitė. Telieka pridurti, kad princas tebesinaudoja jų paslaugomis.

Kitoje Atlanto pusėje naujasis galingiausios pasaulio valstybės prezidentas Barackas Obama, kaip ir dera amerikiečiui, atrodo paprasčiau, tačiau ne mažiau elegantiškiau. Rinkiminės kampanijos metu jis dažniausiai dėvėjo „Armani“ kostiumus, tačiau tapus prezidentu, žinoma, patriotiškiau tapo nešioti tik amerikietiškus drabužius (kaip ir vairuotis amerikietišką automobilį ar segėti JAV vėliavėlės ženkliuką švarko atlape).

Sausio 20 dieną inauguracijos metu Barackas Obama vilkėjo paprastą „pritaikomą“ kompanijos „Hart Schaffner Marx“ (www.hartschaffnermarx.com) kostiumą (kainuojantį vos 1200 dolerių) ir kiekvienoje padoresnėje batų parduotuvėje randamą „Cole Haan“ firmos (www.colehaan.com) apavą.

Tame, tiesa, esama šiokios tokios potekstės. B.Obama visada pabrėždavo savo „artumą liaudžiai“ (kaip ne kaip – jis yra tos liaudies „gelbėtojas…), o „Hart Schaffner Marx“ visada buvo žinoma kaip kompanija, labai socialistine savo prigimtimi. Trijų brolių žydų įkurta dar 1887 metais, firma jau XX amžiaus pradžioje sudarinėjo kolektyvines darbo sutartis su savo darbininkais – tada tai dar nebuvo taip įprasta, kaip dabar. Netgi išeivis iš Lietuvos Sidney Hillmanas, tais laikais vadovavęs Amerikos Tekstilės darbininkų profsąjungai, ir ne sykį kalėjęs už nenuilstamą kovą dėl darbininkų teisių, minėdavo „Hart Schaffner Marx“ pavadinimą, kaip kapitalistų ir proletariato santarvės pavyzdį.

Likimo ironija, tačiau praėjus vos trim dienom po B.Obamos inauguracijos, motininė „Hart Schaffner Marx“ kompanija „Hartmarx Corp.“ paskelbė bankrutuojanti ir paprašė JAV vyriausybės paramos. Kompanijos negelbėja net naujoji „Hart Schaffner Marx“ „Obama-style“ kolekcija „The Capitol Collection“, kurį sudaro kostiumas už 695 dolerius ir smokingas, kainuojantis 895 dolerius – tiksli kopija tų aprėdų, kuriuos B.Obama vilkėjo per savo inauguraciją. Primenant, kad 180 cm ūgio naujojo prezidento išmatavimai – švarko „44 Long“, o kelnių juosmens apimtis – 33.

Tiesa, net ir „liaudies draugas“ B.Obama vis dėlto neišdrįso visiškai atsisakyti tradicinio JAV prezidentų aprangos kodo, todėl inauguracijos metu vilkėjo taip pat ir kompanijos „Brooks Brothers“ (www.brooksbrothers.com) kašmyro paltą, pirštines ir raudoną šaliką.

Nes būtent „Brooks Brothers“ yra seniausia ir garbingiausia JAV drabužių kompanija, įkurta dar 1818 metais. „Brooks Brothers“ rengė ištisas amerikietiškų šeimų kartas, eilines ir labai garsias, politinius lyderius, Holivudo legendas, karo ir sporto herojus. „Brooks Brothers“ rengė milijonierius Rockefellerius, Vanderbiltus ir Morganus. Šioje kompaniją savo karjerą pradėjo ir pats Ralphas Laurenas, dirbęs vienos parduotuvės pardavėju.

„Brooks Brothers“ kompanijai priklauso daug ir šiandien naudojamų vyrų aprangos išradimų. 1845 metais ji sukūrė pirmąją pasaulyje „gatavo kostiumo“ koncepciją. Priežastys tam buvo išimtinai amerikietiškos – naujai iškepti turtuoliai, grįžtantys iš „aukso karštinės“ apimtų Laukinių Vakarų į Rytinę pakrantę, nebuvo nusiteikę laukti ilgose eilėse pas madingus siuvėjus. O padoriais žmonėmis norėjosi atrodyti. Taip būtent jiems ir atsirado „pritaikomi“ kostiumai. „Brooks Brothers“ XIX amžiaus pabaigoje sukūrė ir „maišo“ formos švarką – vienaeilį tiesaus silueto rūbą, kuris turėjo vieną ypatingą savybę – tiko bet kokio sudėjimo vyriškiui. 1896 metais „Brooks Brothers“ išpopuliarino pasaulyje marškinius su prisegamais apykaklės kampučiais, nors pati detalė buvo nusižiūrėta nuo anglų polo žaidėjų – tačiau visuotinį pripažinimą įgijo būtent iš Amerikos. 1920 metais „Brooks Brothers“ sukūrė ir amerikietiškųjų dryžuotų kaklaraiščių raštą, tiesa, nusižiūrėtą nuo anglų pulkų kaklaraiščių, tik amerikietiškajame variante rašto dryžiai leidosi į kitą pusę.

Aukščiausių JAV pareigūnų madą vilkėti „Brooks Brothers“ įvedė prezidentas Abraomas Lincolnas, savo antrosios inauguracijos metu vilkėjęs tik kompanijos siūtus drabužius. A.Lincolnas buvo ir nušautas, vilkėdamas „Brooks Brothers“ kostiumą bei apsiaustą. Įdomu tai, kad būtent po šio prezidento žūties amerikiečių vyrų tarpe įsivyravo keistas supratimas, kad juodas kostiumas yra tinkamas tik tarnams ir numirėliams. Beje, pati kompanija „Brooks Brothers“ po A.Lincolno žūties nustojo siuvusi juodus kostiumus ir grąžino juos į gamybos linijas tik 1998 metais…

„Brooks Brothers“ siūtus rūbus nešiojo ir daugelis kitų JAV prezidentų: Ulysses S. Grantas, Woodrow Wilsonas ir Theodore Rooseveltas, Herbertas Hooveris, Richardas Nixonas, Geraldas Fordas, Ronaldas Reaganas, Williamas J. Clintonas ir George W. Bushas – visi jie vilkėjo „Brooks Brothers“ drabužius įvairiomis gyvenimo progomis. Johnas F. Kennedy išpopuliarino dviejų sagų „Brooks Brothers“ švarką, kurį vilkėjo per savo inauguraciją. Franklinas Delano Rooseveltas nešiojo daugelyje karo laikų nuotraukose matomą „Brooks Brothers“ apsiaustą, sukurta JAV laivyno karininkams.

Nežymi išimtis – George Bushas vyresnysis. Jo mėgstamiausi drabužiai buvo pagaminti mažai už Naujosios Anglijos ribų žinomoje kompanijoje „J.Press“ (www.jpressonline.com), nuo 1902 metų kuriančioje “Gebenės lygos“ stiliaus aprangą, iš kurios tipiškiausia – mėlyni švarkai auksinėmis sagomis ir dryžuoti kaklaraiščiai. G.Bushas vyresnysis nešiojo „J.Press“ drabužius jau nuo 1940 metų, studijų Jeilio universitete laikų. Juo pavyzdžiu taip pat buvo pasekęs ir Billas Clintonas, dažnai vilkėjęs „J.Press“ kostiumus.

(Straipsnis spausdintas žurnale “Stilius”)


KOMENTARŲ NĖRA