ILGOS IR BRANGIOS SKYRYBOS

ILGOS IR BRANGIOS SKYRYBOS

465
3
DALINTIS

Bene kasdien Vilniuje pravažiuoju pro biurą, kurio languose puikuojasi raminantis užrašas „Greitos ir pigios skyrybos“. Ir nors man asmeniškai skyrybos nėra aktualu, kiekvieną kartą įstrigęs transporto spūstyje ties ta vieta, vis tiek galvoju apie jas.

Su visa pagarba svetimam privačiam verslui, nemanau, kad iš tikrųjų egzistuoja toks reiškinys, kaip „greitos ir pigios skyrybos“. Jos niekada nebūna nei pigios (tą, beje, žinojo ir senovės žydai, jau savo Talmude pabrėžę: „lik susituokęs – skyrybos brangiai kainuoja“), nei greitos – skyrybos yra amžinas procesas.

Skyrybos visam gyvenimui paženklina bet kurį jas išgyvenusį, skyrybos padaro žmogų „padėvėtu“ – it kokį drabužį „kokybiškų rūbų iš Vakarų Europos“ parduotuvėje. Ir te nepyksta už tokius žodžius mano išsiskyrę draugai, nes dėl jų pykti labiau derėtų mums – kurstantiems aistringą meilės židinį savo šeimose, esantiems pavyzdžiu savo vaikams ir pozuojantiems parduotuvių reklamų kūrėjams.

Kiekvieną kartą aš suprantu, kad žmonės turi milijonus objektyvių priežasčių skirtis. Turi milijonus pasiteisinimų sulaužyti prieš Dievą ar CMBAĮ darbuotoją duotą priesaiką „iki mirtis mus išskirs“. Suvokiu, kad jie nėra vieniši – pagal statistiką, per metus vien Lietuvoje išsiskiria pusė susituokusiųjų, t.y., tūkstančiai žmonių.

Skyrybos nėra vien šio ar praeito amžiaus fenomenas – kaip procesas jos egzistavo jau antikinėje Mesopotamijoje. Tradicija skirtis „per teismą“ taip pat atsirado antikoje – senovės Graikijoje tik teismas turėjo įgaliojimus nuspręsti, ar patenkinti skyrybų prašymą, ten pat buvo suformuluota ir teisinė norma dalinti bendrai užgyventą sutuoktinių turtą. O valdžios žmonių nuostata bet kokia kaina vengti skyrybų atsirado senovės Romoje – nors jos oficialiai jos nebuvo uždraustos, tačiau socialiniai ir kultūriniai visuomenės ypatumai jas darė tabu, kurį apeiti buvo leidžiama tik plebėjams. Įsigalėję Europoje krikščionys skyrybas išvis pavertė beveik neįveikiama užduotimi, nes viduramžiais santuoka buvo laikoma šventu sakramentu, kurio nevalia keisti žmogaus valia ar veiksmais. Tokios skyrybos, kaip mes jas suvokiame šiandien, X amžiuje Europoje išvis buvo uždraustos (kaip nūdienos Maltoje ar Filipinuose), nors laikinas sutuoktinių atskyrimas (angl. – „separation“) buvo visuotinai priimta alternatyva.

Laikinas sutuoktinių atskyrimas, kaip reiškinys Lietuva pasiekė tik visai nesenai, sėkmingai išstūmęs romėniškąją tradiciją valdžios žmonėms vengti skyrybų (prisimenant okupacijos laikus, tenka pripažinti, kad tiek nacių, tiek komunistų valdžios ešelonuose skyrybos buvo ypatingai netoleruotinas reiškinys). Kaip ir dar visai neseniai Vakaruose (ir, ypač, JAV) politikas privalėjo peržegnoti savo karjerą, jei siekdavo renkamos valdžios aukštumų su biografija, sutepta skyrybomis – tai buvo ne ką mažesnė nuodėmė, nei išvengta karo tarnyba, tamsi odos spalva ar netradicinė seksualinė orientacija.

Nes, kaip tada buvo naiviai manoma, juk negali žmogus atsakingai valdyti jam patikėtą valstybę ar žmonių likimus, jei nesugeba suvaldyti savo emocijų ir santykių su antrąja puse tokiame mikro organizme, kaip šeima. Deja, kaip rodo nūdiena, gali, dar ir kaip! – netgi tokioje sudėtingoje visuomenėje, kaip Lietuva.

Kai peržvelgiu savo aplinką, lengvai pastebiu – skyrybos pasidarė tokiu paplitusiu ir įprastu veiksmu, jog kartais tenka pasijusti balta varna, jei vis dar esi susituokęs. Kiekvieną kartą, kai pabrėžiu, kad jau dešimti metai esu laimingai vedęs ir myliu savo žmoną, pašaipūs žvilgsniai priverčia mane pasijusti melagiu ar veidmainiu. Nes kiekvienas išsiskyręs tarsi supranta, kad tai – neįmanoma.

Skaitant gyvenimo būdo leidiniuose pateikiamų žinomų žmonių skyrybų istorijas (o kam nėra malonu skaityti apie svetimą skausmą ar rasti patvirtinimą, kad „turtuoliai irgi verkia“?), susidaro įspūdis, kad jie yra tarsi kažin kaip jautresni, nei mes, išlikę santuokoje. Skaitau apie jų tragedijas ir suprantu, kad jie patyrė kažką daugiau, nei aš. Jų gyvenimiška patirtis ir išmintis atrodo neginčijama, ir aš visada esu dėkingas už tai, kad jie su manimi ja dosniai pasidalina, nepamiršdami pasvarstyti, ar išvis verta tuoktis, ar egzistuoja toks dalykas, kaip meilė, akimirksniu priversdami mane irgi apie tai susimąstyti. Ir nenumaldomai širdin smelkiasi užuojauta ir gailestis. Ir užplūsta mane kaltės jausmas dėl savo sėkmingos santuokos.

Aš gyvenau Vakaruose kaip tik tuo metu, kai skyrėsi ne tik Velso princas su princese Diana; skyrėsi ir princas Andrew su Fergie, o karalienė tuos metus vadino „annus horriblis“. Kaip ir visas likęs pasaulis, gaudžiau kiekvieną smulkmeną apie tas skyrybas, ir viskas man buvo aišku, išskyrus oficialius paaiškinimus, kodėl skiriasi, atrodytų, tie visko pertekę ir sveiki žmonės. Nes oficialus Rūmų paaiškinimas skambėjo maždaug: „jie taip myli vienas kitą ir savo vaikus, taip gerbia ir žavisi vienas kitu, jog nusprendė kurį laiką pagyventi atskirai (ir išsiskirti)“.

Žinoma, aš, kaip ir visi, suvokiu, kad skyrybos, kad ir kas jas išgyventų – Britney Spears ar Zdislavas ir Aldonos iš Liaušių – tai, visų pirma, šou. Paaiškinantis, beje, kodėl žmonės išvis tuokiasi.

Žydų išminčių teigimu, savo prigimtimi santuoka – nuo pat pirmykščio pirmojo jaunikio, tampančio už plaukų savo išrinktąją po urvą, iki Ivanos Trump ar Eltono Johno – tai viešas dviejų žmonių meilės patvirtinimas. Anot tų pačių žydų, savo esme skyrybos – tai antras viešas patvirtinimas, tik šį sykį – žmogiškosios prigimties. Silpnumo, agresijos, apgaulės, turto (ar kokios nors pilietybės) troškimo, galų gale, jaunatviško kvailumo.

Pripažinkite, Jūs, vaikinai, susimovėte. Išsiskyrę nebesate nei tokie protingi, kokiais norėtumėte būti, nesate nei tokie jauni, kokiais kadaise buvote, nesate tokie geidžiami, kaip atrodote sau, žvelgdami į veidrodį. Sumelavote prieš Dievą sakydami „iki mirtis mus išskirs“.“ Ir jeigu Jums neužteko proto įžvelgti ateities, ir neužteko kantrybės ir sumanumo suvaldyti situaciją, kas dar gali būti dėl to kaltas?

Žinoma, skyrybos juk turi ir šviesiąją pusę. Galų gale, jau galite atvirai mylėti kitas moteris. Skyrybas galima palyginti ir su išsilaisvinimu iš kalėjimo. Keista tai suvokti, bet tai – laisvė. Išsiskyręs vyras yra laisvas nebežinoti, kaip suplanuotas jo gyvenimas. Laisvas perskirstyti jėgas, peržiūrėti savo vertybes, permąstyti savo elgesį. Laisvas kristi arba klestėti. Nes didžiausia vyriška svajonė – tai pasišalinti nuo moters be jokių materialių ryšių, jokios kaltės ir atsakomybės.

Tame ir slypi visiems suprantama „greitų ir pigių skyrybų“ (ir, tikiu, sėkmingai veikiančio) verslo esmė.

Aš sąmoningai kreipiuosi į vaikinus – ir nuoširdžiai tikiu, kad mes esame kalčiausi. Nėra tikslinga kaltinti moteris dėl skyrybų, kad ir ką jos būtų iškrėtusios, ar kokios hienos pasirodė esančios. Nepaisant visų pokyčių ir progreso, moterys pasaulyje vis tiek neturi pakankamai valdžios ir galios, kad susilygintų su mumis savo įtaka, todėl iš esmės mes vis dar tebesame už jas atsakingi. Nes tik moterys ir nacionalizmas (galbūt iš dalies ir rasizmas) priverčia mus pasitempti ir visuose gyvenimiškose situacijose elgtis padoriai ir kilniai.

Ar išvis įmanoma džentelmenui išsiskirti galantiškai, neprarandant savitvardos ir šaltakraujiškumo? Spėju, kad ne. Nes kas giliau gali įžeisti džentelmeno savigarbą, kaip tie žiaurūs damos žodžiai: “tarp mūsų viskas baigta”. Beveik visi pasaulio vyrai yra pajutę, ką reiškia kančios, sukeltos net ir vaikystės ar jaunystės merginos noro “pasukti į skirtingas puses”. Taip ir būna – vieną dieną mylimoji dar juokiasi iš Jūsų plokščių juokelių, mielai įsikibusi į Jūsų ranką, o kitą dieną staiga pareiškia, kad “viskas baigta”. Nuo to momento Jūs vėl tampate vienišiumi. Ir, deja, aš negaliu Jums pateikti stebuklingojo recepto, kaip sustabdyti tą akimirką žavingą, tačiau bent jau galiu patarti, kaip priimti atstūmimą ar išsiskyrimą, kai jie netikėtai užklumpa džentelmeną (tikintis, kad procese nedalyvauja vaikai – didžiausios bet kurių skyrybų aukos…).

Tokiais atvejais svarbiausia atsiminti du kertinius tikro džentelmeno slaptažodžius: orumas ir savigarba. Jeigu pulsite ant kelių ir prašysite atleidimo, atrodysite viso labo apgailėtinas menkysta. Vietoje to, pabandykite kitokią taktiką – kuri, nors ir nenumalšins Jūsų širdies skausmo ir nesušildys Jūsų po antklode, tačiau, galų gale, padės jums gyvenime žengti tolyn aukštai iškelta galva…

Pradžiai, nutraukite materialųjį ryšį su buvusiąja, t.y., kai tik ji Jums parodo “raudoną kortelę”, skubėkite susigrąžinti visus savo daiktus kaip įmanoma greičiau. Paliktas materialusis ryšys tik prailgins Jūsų išsiskyrimo agoniją ir suteiks Jums pretekstą “užšokti” pas ją po kiek laiko – o tai gali būti skausminga, nes atsivers senos žaizdos.

Sunaikinkite viską, kas kelia prisiminimus apie ją. Po skyrybų neišvengiamai dar ilgai galvosite apie savo buvusį gyvenimą, ypač vakarais. Tačiau nepabloginkite situacijos išsaugodamas kokį nors ją primenantį daiktą. Deginkite visus jos laiškus ir nuotraukas. Nors iš pirmo žvilgsnio šis “valymas” gali būti pernelyg skausmingas, tačiau tai bet kuriuo atveju yra geriau, nei ilgai verkti įsikniaubus į jos megztinį ar graudžiai žvelgiant į Jūsų abiejų nuotrauką, darytą kur nors Tunise.

Nors ir koks manote esąs “kietas” ar nesujaudinamas, tačiau ilgesys anksčiau ar vėliau užvaldys Jūsų širdį. Tada kaip koks narkomanas pulsite prie telefono ir skambinsite jai. Bus dar blogiau, jei darysite tai išgėręs. Jei Jums ir pasiseks ją surasti, neišvengiamai ją įtikinėsite, kad pasikeitėte, maldausite ją sugrįžti. Tačiau nežinosite, ar tuo metu jos naujasis vaikinas per kitą telefoną nesiklauso Jūsų vapėjimo, vos sulaikydamas juoką… Na, o jei ir nesiklauso, jos liūdesys greitai pavirs į gailestį Jums, ir tada jau jai iškils klausimas, o ką tokio ji rado tokiame apgailėtiname verksnyje?

Džentelmenas niekada atvirai nekerštauja savo buvusiajai ir nepila ant jos purvo. Nes, kaip sako žydų išminčiai, “geriausias kerštas yra gyventi gerai”, taigi, neeikvokite energijos, galvodamas, kaip nuleisti buvusios žmonos ar sugyventinės automobilio padangas. Nors tikrai žmogiška manyti, kad ją įskaudinti būtų geriausias būdas išlieti savo įtūžį, tačiau tai yra pernelyg pasalūniška, žema, žiauru, nevyriška ir, galų gale, ne džentelmeniška. Be to, atvirai keršydamas elgsitės kaip kvailys ar menkysta, nes puikiai suvokiate, kad moterys yra silpnesnės už mus. Na, skleisti nepadorius gandus apie ją, gal ir geriau, tačiau nepamirškite, kad jie gali atsisukti prieš Jus patį. Jei kitiems teigsite, kad Jūsų buvusi žmona buvo frigidiška ar “buka kaip bato aulas”, tada pats ir būsite ne ką pranašesnis, jei draugavote, piršotės, tuokėtės ir gyvenote su tokia…

Nekreipkite dėmesio į jos naująjį vyrą. Jūsų buvusios žmonos, įsikabinusios į naujo šaunaus vyruko parankę vaizdas, be abejo, varys Jus iš proto, tačiau privalote įveikti norą kelti pavydo sceną. Net jeigu ir “išleisite garą” smogdamas jam į pažiaunę, tačiau tokiu atveju Jūs tik pralaimėsite. Jei Jūs jį primušite, ji apšauks Jus “banditu” ir meiliai jį slaugys. Iš kitos pusės, naujasis jos vyrukas gali pasirodyti besąs karatė meistras ir sumušti Jus, o tokiu atveju visi aplinkui galvos, kad Jūs esate menkysta. Be to, venkite žodinių dvikovų. Ką Jūs apie jį žinote? Be banalių vaikiškų epitetų, tokių kaip “gaidys” ar “žąsinas” ne kažin ką galėtumėte apie jį ir pasakyti. Tuo tarpu jis apie Jus gali žinoti viską (padėkokite savo buvusiajai) – ir kad girtas šlapinatės į lovą, ir kitų faktų, įrodančių, koks iš tiesų esate nevykėlis. Verčiau veikite tradiciškai – peiliu arba atsuktuvu išraižykite ant jo mašinos durelių ką nors, tipo, “aš – pyderas”.

Nesistenkite būti šleikščiai romantiškas. Tiesiog pripažinkite sau – turėjote galimybę, ir ją praradote. Todėl netikėti ir savalaikiai Jūsų elgesio pokyčiai nieko nepakeis. Gėlių siuntimas ar graudūs eilėraščiai nesuminkštins jos širdies, tik suteiks jai pretekstą iš Jūsų pasišaipyti ar Jūsų gailėtis (be to, ji dar gali ir įsimylėti tą vaikiną, kuris nuo Jūsų jai atneš gėles…)

Neviešinkite savo sielvarto. Tai labai asmeninis jausmas, ir neįkyrėkite kitiems žmonėms, pasakojimais apie savo problemas. Tai tik suteiks lietuviams progą už nugaros pasišaipyti iš Jūsų.

Jokiu būdu – neapsileiskite. Išsiskyrus neišvengiamai pajusite, kad neypatingai ką turite veikti ir jausitės vienišas. Nemalšinkite liūdesio riebiu maistu, leisdamas valandų valandas prie televizoriaus. Nesiliaukite valęs dantų, kad ir koks “paniuręs” būtumėte. Netrukus maistas pavirs į riebalų “rankenas” ant Jūsų juosmens, veidą išmuš spuogais, balsas pradės gergžti kaip kokio valkatos, ir drabužiai bus netvarkingi. Vietoje to, pradėkite atsinaujinimo kampaniją. Meskite rūkyti, pradėkite vaikščioti į sporto klubą, o tuos pinigus, kuriuos būtumėte išleidęs jos reikmėms, investuokite į naujus aprėdus. Tokiu būdu, kai skausmas nurims, o liūdesys išnyks, Jūs jau būsite pasiruošęs susirasti naują, be to, dar puikesnę moterį…

Kad ir kaip tragiškai jaučiatės, turite suvokti, kad, kaip jau buvo minėta, išsiskyrimas turi ir savo šviesiąją pusę. Dabar Jūs esate laisvas naujiems žygiams ir galite mėgautis laisvūno gyvenimu. Kiekviena nauja mergina atvers Jums naują pasaulį, ir nustebsite, kaip dažnai keičiamos sekso partnerės padeda užmiršti skausmo sukeltą agoniją. Tačiau būkite atsargus – su niekuo nekalbėkite apie ją. Jūsų naujosios merginos nori romantiško vakaro ir įdomesnių pokalbio temų, nei valandas trunkančios analizės klausimu, “ką aš dariau ne taip?” Be to, jeigu pranešite savo naujosioms moterims faktą, kad kažkas Jus tik ką pametė, jos galvos, kad esate nevykėlis arba su jumis “kažkas ne taip”. Tačiau bus dar blogiau, jeigu šauksite savo buvusiosios vardą mylėdamasis arba burbėsite jį miegodamas…

(Straipsnis spausdintas žurnale “Verslo klasė”)


3 KOMENTARAI

Comments are closed.