PASLAPTINGIEJI APATINIAI

PASLAPTINGIEJI APATINIAI

1090
4
DALINTIS

Turbūt niekas taip nesmogia per Jūsų, kaip džentelmeno reputaciją damos pasąmonėje, kai jos akivaizdoje ūmios aistros pagautas nusiplėšiate neatsagstytus „Assyr & Turnbull“ marškinius, sviedžiate ant išvaškuoto parketo savo „Kenneth Cole“ kostiumą ir… liekate stypsoti su sunkiai nusakomos spalvos baltarusiškomis kelnaitėmis (3 vnt. už 5 Lt Gariūnuose) ir nuskurusiais kinietiškais marškinėliais (1 vnt. už 2.99 Lt „Maxima Bazėje“).

Ar įmanoma ir ar išvis būtina stengtis išlaikyti klasę tokiais momentais? Ar vyriški apatiniai drabužiai išvis gali pretenduoti į eleganciją ar stilių, juoba kad dažniausiai net nėra matomi, ir atlieka visai kitas funkcijas, nei viršutiniai?

Tačiau… Vakaruose populiaraus žurnalo „Esquire“ duomenimis, JAV moterims (toms, kurios žurnaluose, o ne dokumentiniuose filmuose apie nutukimą) vyras, mūvintis tik kelnaites, atrodo geidžiamiausiai po vyro, vilkinčio džinsus su baltais marškinėliais ir vyro, vilkinčio smokingą.

„Svarbiausia – asmeninė laisvė ir nuotaika, sprendžiant, kokius apatinius vilkėti“, – atsakys karščiuodamiesi Jums šių laikų mados apologetai. Tačiau aš asmeniškai tik pritariu dar 1935 metais vieno amerikiečių madų žurnalo suformuluotiems reikalavimams vyriškiems apatiniams drabužiams: „juos vilkintis vyras turi atrodyti kaip Apolonas, dvelkti romantika, kaip Baironas, pasižymėti lordo Česterfildo išskirtinumu, ir mėgautis lengvumu, vėsa ir patogumu, kokius suteikia Mahatma Gandžio vilkimi rūbai.“ Nes apatiniai drabužiai – kelnaitės ir marškinėliai, – kaip ir kai kurios politinės partijos – yra arčiausiai žmogaus (ypač kai kurių organų). Ir, vėl kaip politinės partijos – apatiniai drabužiai yra kalbantys – kaip ir mūsų batai, burnos kvapas, veido išraiška ar aksesuarai… Tik, skirtingai  nuo politikų, apatiniai dar ir šildo, ir gali teikti malonius pojūčius…

APATINIŲ DRABUŽIŲ ISTORIJA

Apatiniai drabužiai, beje, ne visada buvo „apatiniai“, ilgai kovoję dėl savo vietos ant žmogaus kūno, įvairiais istorijos tarpsniais iškildavę virš kitų aprėdų arba vėl pasislėpdavę. Kito ir jų pačių paskirtis.

Galima drąsiai teigti, kad tai, kas „arčiausiai žmogaus“, yra seniausias žmonijos rūbas. Apatiniai drabužiai atsirado jau Edeno soduose – kai Adomas, matyt, siekdamas padaryti įspūdį Ievai, prisidengė savo pasididžiavimą (o klerikalų ir davatkų ilgai vadintą „gėda“) figos lapeliu. Kai kurių mados žinovų teigimu, šiuolaikinių vyriškų kelnaičių forma, ypač taip vadinamųjų „stringų“, būtent ir atspindi tą patį figos lapą.

Kelnaičių prototipo – strėnų raiščių arba šlaunajuosčių (seniausio žinomo apatinio drabužio, juosiamo aplink strėnas) likučių randama jau ant priešistorinių žmonių palaikų. Ši rūbą vilkėjo vyrai tiek šiltuose, tiek šaltuose kraštuose, matyt, dėl patogumo medžiojant ar kaunantis su priešu. Šlaunajuostes nešiojo ir egiptiečiai, tiesa, jas slėpė po sijonėliais. Graikai šlaunajuosčių nenešiojo (tai buvo jų vergų drabužis), o savo pasididžiavimą (arba gėdą) slėpė visą kūną susijuosdami togomis. Strėnų raiščius į madą grąžino romėnai, niekinę viską, kas patiko graikams, ir garbinę viską, ko graikai nepripažino.

Romėnai taip pat šaipėsi iš Šiaurės Europos barbarų nešiotų ilgų vilnonių kelnių, kurias paniekinančiai vadino „bridžiais“ (nuo ko ir kilęs nūdienos moterims pažįstamo drabužio pavadinimas) – aišku, bepigu taip daryti gyvenant šiltuose kraštuose. Ir ką gi? Barbarai nukariavo šlaunajuostes nešiojančią Romą, ir būtent bridžiai, per savo istoriją vis trumpėjantys, kol pasislėpė po iki kelių nutįsusiais lininiais marškiniais, galų gale ir tapo vyriškomis kelnaitėmis.

Naujieji pasaulio valdovai barbarai nešiojo apatines vilnones kelnes tiesiai ant nuogo kūno, sujuostas per juosmenį ir surišamus ties keliais. Beje, tais laikais pagrindinė apatinių drabužių paskirtis buvo ne šildyti kūną. Iki pat šiltų audinių atsiradimo XIX amžiuje, žmonija, kai jai būdavo šalta tiesiog užsivilkdavo papildomų viršutinių rūbų. Niekas to nereikalavo iš apatinių, kurie atliko tik vieną esminę funkciją – saugojo viršutinius rūbus nuo kūno nešvarumų. O tai nebuvo labai patogu – vilna graužė kūno odą, sunkiai išsiplaudavo, ir, be to, buvo mėgiama utėlių užuovėja.

Bridžiai, pridengti iki kelių nutįsusiais viršutiniais marškiniais, dailino vyrų kojas iki 1200 metų, kol žmonija išrado užtempiamas ir per juosmenį susegamas pėdkelnes, ir nuo to momento apatiniai rūbai tapo dailinama bei svarbia vyrų aprangos detale (tais laikais keičiama, beje, tik kartą metuose). Tokios pėdkelnės atliko ir estetinę funkciją – jos pabrėžė jas vilkinčiojo asmens figūrą ir suteikė šiokį tokį drabužių siluetą žmogaus kūnui. Nuo tokių apatinių kelnių, nešiotų visų sluoksnių ir klasių žmonių, vėliau atskilo kojinės ir apatiniai marškiniai.

Būtina pabrėžti, kad jau tais laikais (kaip ir šiandien) vyrai mieliausiai rinkdavosi apatinius drabužius, pasiūtus iš lino – jis vienodai tiko tiek turčiams, tiek vargšams – tai nebrangi, stipri, vėsi ir gerai sugerianti prakaitą medžiaga. Juoba kad linas buvo ir yra medžiaga, per visą žmonijos istoriją tiesiogiai susijusi su žmogaus savijauta ir pasąmone – Egipto mumijos buvo susukamos į lininius audinius, lininius aprėdus nešiojo viduramžių kunigai, Turino drobulė yra pagaminta iš lino. Linas buvo ir pagrindinė džentelmeno apatinių drabužių medžiaga, iki ją pakeitė medvilnė, išrasta XIX amžiuje.

Viduramžių dizaineriai, tobulindami apatines kelnes, taip pat atsižvelgė ir į būtinybę vyrams atlikti gamtinius reikalus – šį veiksmą palengvino metaliniai tarpkojo skydai (vadinami „kevalais“) – dabartinio kelnių klyno prototipas. Būtent tokie iš prakirptės apatinėse kelnėse išlindę metaliniai kevalai vėliau tapo klynais, nes įgalindavo vyriškius šlapintis, nenusimaunant savo abiejų kelnių. Tarpkojo skydai atliko ne vien šią praktinę funkciją. Ant tokių pūpsančių „kevalų“ buvo galima pasidėti rankas, jie tarnavo ir kišenėmis, be to, didikai rungėsi tarpusavyje, kuris įsigis prašmatnesnį (ypač madingai atrodydavo metalinės erekcijos). Tokių išsipūtusių tarpkojo papuošimų era, ačiū Dievui, baigėsi XVI amžiuje.

Renesanso laikais apatinės pėdkelnės vėl iškilo į aprangos paviršių, ir tapo aptemtomis aukštuomenės kojinėmis, Vakarų Europoje vadinamais „pantalonais“. To laikmečio retai besiprausiantys džentelmenai nematė jokios būtinybės išvis nešioti apatinių drabužių ir labiau rūpinosi aprangos išore, nei vidumi, nors kai kurie Vakarų karaliai bandė nešioti šilkines kojines (tiesą sakant, šiuolaikinės moteriškos nailoninės kojinės buvo vienas iš tų išradimų, kurie iš pradžių buvo sukurti vyrams) ir šilkinius marškinius, matyt, paveikti seno kinų priežodžio „jei nori prisiliesti prie Dievo – nešiok šilką“, bet tai nebuvo plačiosioms masėms prieinamas malonumas – šilkas buvo pernelyg brangus, nors šiaip apatiniai pagaminti iš jo buvo ir yra lengvi bei vėsūs. Prastuomenė liko ištikima apatinėms kelnėms, kurios industrinės revoliucijos metais dėl praktinių sumetimų dar ir susijungė su apatiniais marškiniais, suformuodami vientisą apatinį „kostiumą“, kaip paprastai, siuvamą iš flanelės. Tiesa, tai buvo laisvo kirpimo rūbais, nes aptemtos ilgos baltos apatinės kelnės, jidiš kalba ir liaudyje vadinamos „gacais“ arba „kalisonais“ atsirado tik 1882 metais, kai jas išpopuliarino Anglijos boksininkas Johnas Sullivanas (boksavęsis, beje, plikais kumščiais). Jis buvo toks populiarus, kad jo mūvimos „sportinės“ baltos kelnės tapo pavyzdžiu visiems džentelmenams. Būtent apie tuos laikus apatiniai marškiniai ir kelnės vėl atsiskyrė (rimti džentelmenai puikavosi aptemtomis kelnaitėmis iki kelių), o Pirmojo pasaulinio karo – vėl susijungė. Apatiniai rūbai dabar jau buvo siuvami iš medvilnės – ją buvo malonu nešioti, ji buvo lengvai prižiūrima, ilgalaikiška, sugerianti prakaitą ir lengvai išplaunama.

Po karo pasaulio vyrai, įtakojami taikos malonumų ir Holivudo kinofilmų, pradėjo siekti atletiškesnės ir sveikesnės išvaizdos. Taip susiformavo apatiniai marškinėliai ant petnešėlių, vyriškos glaudės iki kelių, elastingesnės medžiagos, o gumelė drabužiuose išstūmė sagutes.

1928 metais visą civilizuotą pasaulį sukrėtė gandas apie Amerikoje išrastą medžiagą, iš kurios pagamintų apatinių galima niekada ir nenusimauti – juos išsiplauti įmanoma ir tiesiog stovint duše. Tai buvo sintetiniai audiniai, pasaulinėje rinkoje galutinai pakeitę flanelę.

Tokios formos kelnaitės, kokias mes pažįstame ir šiandien, pasaulį išvydo 1934 metais, be abejo, Amerikoje. Kelnaitės visiškai atsikratė sagų, buvo pradėtos siųsti iš elastingų medžiagų. Tais metais atsirado ir visuotinai priimtos kelnaičių charakteristikos – elastingumas ir jokių sagučių.

Sintetinių audinių revoliucija buvo tokia galinga, jog iki penktojo dešimtmečio pabaigos ant džentelmeno tarpkojo pabuvojo beveik visi sintetikai – neilonas, poliesteris ir medvilnės mišiniai. 1949 metais Amerikoje buvo užpatentuota dabar labiausiai paplitusi „Y“ formos kelnaičių konstrukcija, pagrįsta moksliškai, kaip „gerinanti ir palaikanti vyriškas galias“. Kitais metais kelnaitės pasidarė aptemptos – tai sąlygojo aptemptų džinsų mada – ir tai, be abejo, taip pat buvo sukurta Amerikoje.

Vėliau vyrijos sugrįžimas prie laisvesnių kelnių davė pradžią ir „boksininkų“ kelnaičių Renesansui, nors kai kurie džentelmenai jų neišsižadėjo ir sunkiausiais laikais. Tokių kelnaičių įkvėpimu, kaip ir sako pats pavadinimas, tapo XX amžiaus pradžios pasaulio bokso čempionai, tais laikais itin populiarūs personažai. Šeštajame dešimtmetyje įvyko antroji vyriškų apatinių kelnaičių revoliucija, kai dizaineriai dar atskyrė ir kelnaites jaunimui bei vyresniesiems. O 1982 metais Calvinas Kleinas pradėjo pirmas reklamuoti kelnaites, paversdamas jų statusą iš apatinio rūbelio iki madingo aksesuaro.

Sagos į vyriškas kelnaites pabandė grįžti per Antrąjį pasaulinį karą – tais laikais, kai pasauliui mirtinai trūko gumos ir metalo. Beje, spalvotos kelnaitės atsirado taip pat per karą – nuobodžiai baltos kareivių kelnaitės, paliktos džiūti ant medžių šakų būdavo puikus taikinys priešo artilerijai, todėl taip apatiniuose rūbuose įsitvirtino chaki spalvos, vėliau – juodos. Po karo vyrija jau drąsiai eksperimentavo ir su kitomis spalvomis.

MARŠKINĖLIAI

Apatiniai marškiniai, kaip atskira aprangos detalė atsirado tik XIII amžiuje, lig tol vyrai viršutinius drabužius vilkosi tiesiai ant nuogo kūno. Vėliau apatiniai marškiniai skilo į dvi grupes – šildantieji kūną išlindo į paviršių, o kiti XX amžiaus pradžioje pavirto marškinėliais.

Dabartiniai marškinėliai, kokius mes pažįstame, atsirado, žinoma, armijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu britų kareiviai Vakarų fronte lindėdami apkasuose, karštomis vasaros dienomis išsinerdavo iš kitelių ir vaikščiojo vienais apatiniais marškiniais. Tai kėlė pavydą amerikiečių kareiviams, kurie tokių neturėjo ir buvo priversti šusti po storais vilnoniais švarkais. Tačiau amerikiečiai to neužmiršo, atsivežė šią gerą praktiką į savo šalį, ir netrukus savo kariškius apvilko patobulintais apatiniais marškiniais, dabartiniais „T-shirts“ tipo marškinėliais, kurie neprarado savo formos lig šių dienų.

Amerikiečių apatinių rūbų gamintojai, kurdami marškinėlius savo armijai po Pirmojo pasaulinio karo, atsižvelgė ne vien į drabužių patvarumą, bet ir patogumą juos vilkint. „T“ raidės formos medvilniniai marškinėliai virto visuotinės mados objektu per Antrąjį pasaulinį karą. Vėliau jie apgobė sportininkų kūnus, o galutinai juos išpopuliarinio Holivudo aktoriai Marlonas Brando ir James Deanas, kinofilmuose pasirodę vilkėdami tik juos – ir tai atrodė seksualiai…. Nuo penktojo dešimtmečio būtent „T“ raidės formos marškinėliai Amerikoje tapo tiek apatiniais, tiek viršutiniais… Kartu su kitu amerikietišku drabužių fenomenu – džinsais – marškinėliai visame civilizuotame pasaulyje buvo visuotinai pradėti nešioti penktajame dešimtmetyje, išpopuliarėję dėl savo gerų savybių – tai buvo lengvas, geras, patogus drabužis, juoba kad atsiradus užrašų bei kitokių spalvų madai, marškinėliai tapo ir asmenybės, polinkių ar politinių įsitikinimų pabrėžtinumo simboliu.

Rytų Europa liko ištikima dar po Pirmojo pasaulinio karo sukurtais marškinėliais ant petnešėlių – – Rusijoje vadinami „majka“, Vakaruose – „žmonų mušėju“ (pagal Holivudo kinofilmų herojus). Savo aplinkoje mes vadindavome tokius marškinėlius „alkoholiniais“, nes juos kažkodėl ypač mėgo vilkėti okupacijos laikų alkoholikai, o šį stereotipą sustiprino ir sovietmečio kinofilmai.

Nors šiais laikais „alkoholiniai“ marškinėliai yra ganėtinai madingi, tačiau juos vilkint būtina neužmiršti, kad pagrindinė apatinių drabužių paskirtis – sugerti kūno prakaitą. Deja, „alkoholiniai“

marškinėliai tai padaro nepakankamai gerai, nes jų medžiaga nesiliečia prie pažastų.

APATINIŲ DRABUŽIŲ STILISTIKA

Kaip rodo praktika, vyriški marškinėliai, vilkimi vieni ir su užrašu, patinka netgi feministėms, nes, anot jų, tai yra bene vienintelė vyrus ir moteris vienijanti aprangos detalė: „sutikus tokius marškinėlius vilkintį žmogų, iš pradžių žvelgiama į jo krūtinę“. Todėl marškinėliai ir yra „kalbantis rūbas“, ypač užrašas ant jų. Jie gali „kalbėti“ kaip ir tatuiruotės, tačiau, skirtingai nuo tatuiruočių, marškinėlius visada gali nusivilkti ir paslėpti stalčiuje.

Vilkint marškinėlius su marškiniais, svarbiausia – neužmiršti, kad tai yra apatinis rūbas. Jei mėgstate nešioti „T“ formos marškinėlius po marškiniais su atsegta apykakle, šiukštu, venkite tokį derinti užvilkti prabangiu švarku. Apatinis rūbas ir yra apatinis, o ne matomas viršutinis. Juk nenešiojate prabangių kelnaičių, atsegęs kelnių klyno? Po atsegta marškinių apykakle geriausiai tinka „V“ formos marškinėlių apykaklė.

Venkite ir spalvotų marškinėlių, kai velkatės baltus marškinius. Mėlyni marškinėliai gali gerai atrodyti po raudonais marškiniais, bet su baltais jie atrodys netvarkingai. Jei vilkite baltus marškinius, derinkite apačioje taip pat baltą spalvą. Balti marškinėliai, nešiojami po marškiniais iš esmės yra skirti pabrėžti spalvotų marškinių spalvą. Nėra gerai, kai po baltais marškiniais yra vilkimi spalvoti marškinėliai, taip jie prasišviečia. Atminkite – apatiniai rūbai turi būti juntami, o ne matomi ar girdimi.

Kai kurie vyrai mėgsta susikišti marškinėlius į kelnaites, teigdami, jog tai užkerta kelią viršutiniams marškiniams išsipešti iš kelnių. Tačiau išsipešančių marškinių bėda glūdi kitur – jei taip Jums dažnai nutinka, reiškia, kad arba kelnių juosmuo yra per žemai, arba Jūsų pilvas yra per didelis tokiam rūbui.

Apatiniai rūbai skirtingai atrodo ir ant skirtingo sudėjimo vyrų. „Y“ formos kelnaitės labiau tinka liesiems vaikinams, „boksininko“ kelnaitės – stambesniems. Manoma, kad kelnaitės su žaismingais piešinėliais suteikia daugiau žavesio jų nešiotojui, tačiau reikia atminti – žavėjimasis savo drabužiais yra narcisizmas ir toli gražu ne džentelmeniškas elgesys, o jei esate tokioje situacijoje, kai į jas žiūrės kiti, kuriems norite padaryti įspūdį – tai neįsivaizduoju jokios padorios situacijos, susiklostančios šviesoje, kurioje būtų laiko įsižiūrėti į Jūsų kelnaites. Rytais? Dar sykį nuolankiai primenu, kad džentelmeno apranga rytais yra chalatas, o ne kelnaitės…

Vyrų tarpe populiarėja ir „stringai“ – juos mėgsta ne vien striptizo šokėjai, bet ir metroseksualai, nors visuomenė vis dar linkusi juos asocijuoti su homoseksualistais. Teigiama, kad dėvint „stringus“, patogiau degintis saulėje, sveikiau, „kūnas kvėpuoja“ ir t.t. Nors mūvint tokio tipo kelnaites neišvengiamai teks nuskusti daug plaukų nuo savo kūno. Vėlgi, galima prisiminti – apatiniai drabužiai yra kiekvieno ir jo artimųjų asmeninis reikalas, kaip ir seksualinis gyvenimas. Todėl tokie drabužiai ir yra vadinami apatiniais rūbais – vilkimas “apačioje”, „po“, ten, kur niekas negali jo matyti. Moterys nešioja „stringus“ tam, kad išvengtų išsišokančių kelnaičių kontūrų ant savo kelnių, o tai yra problema, kuri yra svetima vyrams. Kaip išvengti moteriškos situacijos, nešiojant kelnaites, kurių kontūrai neprasimuša aptemtose kelnėse? Atsakymas paprastas – nenešioti aptemtų kelnių. Jos ne tik nepatogios, jos tiesiog visada trukdo tinkamai judėti – tiek visam kūnui, tiek jo organams.

Ir vis dėlto, ką mūvėti – „boksininko“ kelnaites ar „Y“? – ši dilema kankina vyrus jau nuo pirmųjų padorių kelnaičių atsiradimo dienos. Kai kurios moterys teigia, kad „Y“ formos kelnaitės joms asocijuojasi su pagyvenusiu žmogumi, nors ant atletiško kūno jos gali atrodyti labai gražiai. Be to, „Y“ kelnaitės visada sukurs įspūdį, kad jas mūvintis vyriškis, prisakytas savo mamos, labai stengiasi atrodyti padoriai, gi „boksininko“ kelnaitės visada kelia asociacijas su gatvės gyvenimu – lenktynėmis, grumtynėmis dėl vietos po saule ir vyriškumu. Bet kuriuo atveju, bet kuris apatinis rūbas atrodo gerai tada, kai yra švarus – sniego baltumo.

Ir pastaruoju vis aktualesniu tampa klausimas – ar išvis vilkėti apatinius drabužius? Vieni mados apologetai teigia, kad nevilkėti apatinių drabužių – seksualu. Nudistai tvirtina, kad tai netgi higieniška, nes kūnas vėdinasi (ypač šiais laikais, kai žmonės įprato praustis kasdien – bent jau kai kurie), taip – galų gale – natūraliau. Antisemitai teigia, kad žydai miega be apatinių, nes taip šie drabužiai ilgiau dėvisi. Škotai, nenešiojantys po savo kiltais kelnaičių didžiuojasi savo vaisingumu…

Tačiau neveltui romėnai sakydavo „Semper ubi sub ubi“ – „visada nešiok apatinius“. Jie šildo žiemą ir sugeria prakaitą vasarą. Jie prilaiko kai kuriuos vyriškus organus, apsaugo kūną nuo užtrauktuko dantukų ar nepageidaujamų situacijų, kai užtrauktukas sugenda. Ir arkliu lengviau jodinėti – o Jūs, kaip tikras džentelmenas, tai juk mokate, ar ne?


4 KOMENTARAI

  1. ..”sviedžiate ant išvaškuoto parketo savo „Kenneth Cole“ kostiumą”… Kazkaip smalsumas apeme, kodel sis briandas kaip pavyzdys paimtas? Cia tipo kietai? 🙂
    Mano supratimu, tai yra amerikietiskas piguolis, tipo kaip Ford’as..
    Jei butu pavartoti Corleani, Brioni, Isaia ar bent Pal Zileris, tai butu rimciau… 🙂

  2. Corleani Lietuvoje? Ir dar, kad kažkam įspūdį paliktų? Na ir pokštininkas tamsta esate 🙂 Nors gerai pagalvojus rimtos barakudos gal ir žino 🙂

Comments are closed.