GIEDRIUS DRUKTEINIS KELIAUJA Į SAUDO ARABIJĄ (III)

GIEDRIUS DRUKTEINIS KELIAUJA Į SAUDO ARABIJĄ (III)

419
0
DALINTIS

Islamo pasaulio moterys yra mėgstama Vakarų žiniasklaidos tema dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, dėl moterų teisių, tiksliau, dėl tų teisių trūkumo. Antra, dėl tų pačių moterų emancipacijos, nes būtent ji ir įrodo, kad globalizacija sugeba paveikti net tokias konservatyvias šalis kaip Saudo Arabija.

 

Moterys tos šalies visuomeniniame gyvenime išvis atsirado palyginti neseniai. Galima netgi teigti, jog Karalystės pilietėmis oficialiai jos tapo tik prieš keliolika metų – moterų ID kortelės ir pasai buvo pradėtos joms išdavinėti 2001 metais, o lig tol jos buvo tiesiog įrašomos į vyro ar tėvo pasą, nes po vieną ne tik kad nekeliaudavo, jos net ir negalėjo keliauti. Mane asmeniškai visada kamavo klausimas, ar Saudo Arabijos moterų veidai paso nuotraukose yra pridengti ar atviri? Pasirodo, atviri, tačiau jų pasus tegali tikrinti tik pačios moterys.

 

Į Saudo Arabijos vykdomąją valdžią pirmoji moteris galiausiai prasiveržė tik 2009 metais – ponia Nour Al-Fayez tapo Moterų švietimo viceministre. Teisę atvirais veidas pasirodyti pasauliui jos įgijo 2012 metais, kai joms buvo leista varžytis Olimpinėse žaidynėse. Tiesa, čia neapsieita be politinio spaudimo – Tarptautinis Olimpinis Komitetas pagrasino išvis diskvalifikuoti Saudo Arabiją, jei ji neleis varžytis ir moterims–atletėms, ir galiausiai įsikišus net pačiam karaliui, Londone vykusioje Olimpiadoje dalyvavo jau ir dvi saudžių moterys – dziudo imtynininkė bei vidutinių nuotolių bėgikė (atvirais veidais, nors ir pridengtais plaukais).

 

Balsavimo teisę čia jos įgijo tik 2015 metais (nors rinkimai Saudo Arabijoje yra labai jau simbolinis procesas – visa valdžia yra susijusi su karaliumi ir jo šeima, kuriai opozicija net neegzistuoja, tad ir rinkti čia nelabai yra ką ar dėl ko – darbą ir atlyginimą čia turi visi piliečiai. Pirmieji municipaliniai rinkimai Saudo Arabijos istorijoje įvyko 2011 metais, ir galimybė liaudžiai pareikšti savo balsą sprendžiant gatvių priežiūros ar šiukšlių išvežimo klausimus Vakaruose buvo sveikinama tarsi Didžiosios Prancūzų revoliucijos reikšmės įvykis).

 

Teisę dirbti Saudo Arabijos moterys įgijo 2012 metais, tiesa, tik mokytojomis, gydytojomis, pardavėjomis ir slaugėmis. Tai ir nulėmė tą keistą aplinkybę, jog daugumoje valstybinių įstaigų lig šiol net nėra tualetų moterims, nes tiesiog nesitikėta, kad jų kada nors ten prisireiks. Savotiškai pikantiška detalė yra ir tai, jog dar visai neseniai tik vyrai buvo pardavėjais ir moteriškų apatinių parduotuvėse, kas nuolat keldavo sunkumų konsultuojant moteris ar padedant jos pasimatuoti norimą apdarą. Tačiau netgi tose įstaigose, kur dirba moterys-užsienietės, vyrai ir moterys dirba atskiruose kabinetuose, ir vyrai net negali į jas kreiptis tiesiogiai, o tik per sudėtingą įgaliotųjų tarpininkų sistemą. Daugelyje įstaigų taip pat tebeegzistuoja atskiri įėjimai vyrams ir moterims, kur jas aptarnauja irgi tik moterys. Moterys turi netgi atskirus bankus, kuriuose dirbančios moterys, beje, kažkodėl nevilki likusioms šalies moteriškėms privalomų juodų visą kūną dengiančių apdarų, vadinamųjų abajų.

 

Moterų aprangą vertėtų aprašyti šiek tiek plačiau – Saudo Arabijoje iškart krenta į akis tai, kad absoliučiai visos (!) moterys, vyresnės nei dešimties metų gatvėje vilki burkas, abajas ar hidžabus – išimtys nedaromos jokios tautybės, tikėjimo ar klasinės padėties moterims (nors užsienietėms oficialiai leidžiama nedengti veido ir plaukų). Moteris, nevilkinti abajos net nėra išleidžiama iš oro uosto tranzitinės zonos. Tos abajos yra praktiškai vienodos, daugiausiai juodos, kartais – pilkos, labai retai – siuvinėtos aukso siūlais, kas demonstruoja aukštą jos nešiotojos kilmę. Nors parduotuvėse jų galima rasti įvairiausių spalvų, fasonų ir audinių abajų, tačiau 99 procentai Saudo Arabijos moterų renkasi tik juodus apdarus. Kodėl? Nežino niekas.

 

Tačiau klaidinga būtų manyti, kad Saudo Arabijoje esančios moterys dėl to kenčia ir tik tesvajoja, kaip jas greičiau nusimesti.

 

„Iš esmės abaja man patinka, nes visada jaučiau silpnybę ilgoms suknioms, o ir šiaip ji yra labai patogus rūbas“, – teigia lietuvė Aurelija Jonauskaitė-Dirgėlienė, gyvenanti Saudo Arabijoje jau antrus metus, – „iki atvykdama čia maniau, kad tai islamiškas suknelės pakaitalas, tačiau dabar abaja man labiausiai primena mūsų teisėjų mantijas, po kuriomis arabės vilki tuos pačius mums įprastus pasaulietiškus rūbus, kad aplinkoje, kurioje nėra vyrų, galėtų abajas nusimesti į šalį ir tarpusavyje bendrauti kaip normalios pasaulio moterys. Patogu ir tai, kad užsidengiant veidą gali leisti odai pailsėti nuo makiažo, o vilkint abają visai nereikia sukti galvos, kuo gi apsirengti. Tai ypač aktualu, kai reikia kažkur skubiai išvykti – užsimetei abają ant marškinėlių ir šortų (tik pasirūpink, kad visos jos sagutės būtų kruopščiai užsegtos, kad tik, ginkdie, kokia nuoga koja netikėtai nesušmėžuotų) – ir pirmyn!” – juokiasi Aurelija, – “ir po abaja, beje, net nekaršta tokiame klimate. Žinoma, kartais būna nepatogių situacijų, ypač važiuojant eskalatoriais (nuolat reikia stebėti, kad ilgi jos padurkai neįsipainiotų) arba skubant kur nors oro uoste, ypač su vaiku ant rankų, žodžiu, tiesiog turi išmokti ją dėvėti“, – šypsosi dvejų metų dukrelę Lėją auginanti moteris. Su abajomis, beje, Saudo Arabijos moterys net ir maudosi, nors parduotuvėse galima įsigyti ir laisvą, plono audinio naro kostiumą primenantį maudymosi kostiumėlį, sukurtą specialiai musulmonėms.

 

Šiaip moteriškų aksesuarų, aprangos ir kosmetikos priemonių Saudo Arabijos prekybos centruose – netgi daugiau nei vyriškų. Labai keistai atrodo juodomis abajomis apsitūlojusios moterys „Victoria‘s Secret“ geidulingų moteriškų apatinių parduotuvėse, o ir dar įvairių reklaminių šūkių „Be free!“ ar „Break the rules!“ fone. Taip, pasirinkimą jos turi didelį, tačiau jis tegali būti matomas tik jų vyrams. Netgi saudžių namai, dėl nuolatinio karščio ar dulkių jau ir atrodantys kaip miniatiūrinės tvirtovės kaip paprastai yra aklinais pirmojo aukšto langais – kad, ginkdie, tik koks praeivis pro juos neišvystų moters, nepridengtos abaja! (dėl tos pačios priežasties namuose nebūna ir balkonų).

 

O štai gatvėse moterų veidai ir galvos – kur kas atviresni ne tikėtumeisi iš fotoreportažų „National Geographic“ žurnaluose. Ir būtina pripažinti – Saudo Arabijos moterys gražios! Pašaudančios akutėmis, kas be ko, tačiau naivu net būtų ir tikėtis, kad bent viena išdrįstų atsiliepti užkalbinta vyriškio! Ne vien dėl baimės būti apkaltinta neištikimybe ir užmėtyta akmenimis, tiesiog taip jos išauklėtos! Šiaip Saudo Arabija garsėja savo fanatiška religine policija „Muttawa“, akylai stebinčia, kad šalies gyventojai laikytusi visų konservatyvių gyvenimo kanonų – jos nariai dar visai neseniai galėjo areštuoti ar tiesiog primušti bet kurį šalies gyventoją, nešiojantį ilgus plaukus ar pernelyg liberalų užrašą ant savo marškinėlių. Tiesa, prieš porą metų „Muttawa“ draugovininkai įkrėtė lazdų kažkuriai tolimai karaliaus giminaitei (karališkąją šeimą sudaro apie šešis tūkstančius įvairiausio plauko princų ir princesių), dėl ko užsirūstinęs monarchas šiek tiek apribojo tos organizacijos įgaliojimus. Dabar „Muttawa“ dažniausiai patruliuoja varginguose rajonuose, akylai sekdami, kad anie bent jau melstųsi nustatytu laiku, mat, varguoliai dažniausiai vengia tai daryti. To rezultatas – karalystės sostinėje Rijade netgi mačiau jaunuolių su dredais ir tatuiruotėmis, kas akivaizdžiai demonstravo susilpnėjusias „Muttawa“ galias…

 

O šiaip ir patys saudžiai akylai prižiūri dorovingą savo šeimos gyvenimą. Netgi artimai bendraujant su vyrais patartina vengti klausimų apie jų žmonas, nes tai automatiškai kelia priešpriešinius, bet ir gana priešiškus klausimus: „O kodėl klausi? Ką nori žinoti? Kam?“ Dėl to moterims gatvėse čia iš principo yra saugu, prievartavimas baudžiamas mirtimi, ir kaip nusikaltimas yra tin retas, ir tai daugiausiai įvykstantis užsieniečių tarpe. Padidinto saudžių vyrų dėmesio lietuvė Aurelija nejaučia: “saudžiai išvis retai veda europietes, o pati saudė moteris praktiškai niekada neištekės už europiečio.“ Mergaitės drąsiai vaikšto po prekybos centrus būriais (po vieną jų, tiesa, neišvysi, visada tik su kompanija – kad tik nesusiorganizuotų kokio slapto pasimatymo), o štai paaugliams berniukams į centrus eiti be tėvų draudžiama – taip siekiama užkirsti kelią nepageidaujamiems kontaktams tarp skirtingų lyčių.

 

„Reikia priprasti būti moterimi Saudo Arabijoje, nes tai reiškia būti visiškai priklausomai nuo vyro“, – juokiasi teisininkės išsilavinimą turinti Aurelija, – „aš iš prigimties esu labai aktyvi, tačiau čia teko sumažinti apsisukimus. Vis pasvarstau, kokia veikla galėčiau užsiimti dukrai paaugus, tačiau greitai nusileidžiu ant žemės prisiminusi, kad šiame vyrų krašte su manimi kaip moterimi niekas iš principo net negali turėti jokių dalykinių reikalų ar asmeninių kontaktų, o moterys gali dirbti tik tokius darbus, kurie manęs nedomina. Ir, beje, manęs visai neerzina vis dar galiojantis draudimas moterims vairuoti automobilius, netgi vertinu jį pozityviai. Šiame krašte, kur vairavimo kultūra labai žema, nebūtų lengva vairuoti net neįpratusiam vyrui, ką jau kalbėti apie moterį! Provincijoje saudžių moterys jau sėda už vairo, o ir sklando gandai, kad netrukus tai bus leidžiama daryti oficialiai. Tačiau žinau, kad man nebūtų lengva, nors vairuoju puikiai ir labai mėgstu vairuoti. Tačiau draudimą vairuoti man kompensuoja džiaugsmas turėti asmeninį taksi vairuotoją, kuris, be to, dar ir pirkinius iš parduotuvės visada suneša į automobilį bei parneša iki namų durų. Jaučiuosi tikra moterimi, sėdėdama automobilio gale ir šnekučiuodamasi su savo dukra“, – juokiasi Aurelija, – „O savo poreikį vairuoti patenkinu Bahreine, F1 lenktynių trasoje, pasigalynėdama su savo vyru, kas ką pirmą įveiks“.

 

Tiesa, Aurelijai nuobodžiauti netenka. Kartu su savo vyru Vaidu, dirbančiu didžiausioje Saudo Arabijos naftos kompanijoje „Saudi Aramco“, Aurelija augina dvejų metukų dukrytę Lėją. Žinia, auginti vaiką – ne ką paprastesnis užsiėmimas nei pumpuoti naftą iš vandenyno gelmių, nors, kaip bebūtų keista, prižiūrėti vaikutį Saudo Arabijoje yra lengviau nei Lietuvoje.

 

Dirgėlų šeima gyvena Al Khobaro mieste, uždarame užsieniečių specialistų komplekse, kur galioja liberalesnė tvarka – čia moterys vaikšto be abajų, netgi mūvėdamos šortais, plaukioja tame pačiame baseine kartu su vyrais, sportuoja klube, žaidžia tenisą įprasta apranga ir netgi gali vairuoti automobilius. Veikia ir mokykla, ir vaikų darželis, kurį lanko Lėja, taip pat, reikalui esant, prižiūrima ir samdomos auklės filipinietės, kas čia yra įprasta.

 

„Saudžiai beprotiškai myli vaikus, o ypač europietiškos išvaizdos vaikus“, – pasakoja Aurelija, – „nors pačių saudžių moterų ar mergaičių fotografuoti negalima, tačiau Lėja Saudo Arabijoje susilaukia ne mažiau dėmesio ir prašymų su ja nusifotografuoti nei bet kokia Holivudo žvaigždė. Dažnai saudžiams norisi prie jos tiesiog prisiliesti, kartais taip dažnai, kad net tampa neramu – nors pačiai Lėjai toks dėmesys patinka! Ir nors saudžiai velnią čia įsivaizduoja kaip šviesiaplaukę ir mėlynakę būtybę (albinosams čia išvis riesta!), tačiau Lėjai čia kiekvienas praeivis mažiausia bent jau nusišypso. Lėjos dėka taip pat esame nuolat užkalbinamos kitų šeimų – kaip paprastai, pokalbį pradeda moterys su klausimais, iš kur mes, ką čia veikiame ir pan. Susidarėme įspūdį, kad žmonės čia geranoriškai smalsūs, paslaugūs ir draugiški. Sykį dvi saudės moterys viename prekybos centre taip susižavėjo Lėja, jog net nupirko jai didžiulę šokoladinę katę“.

 

„Gyvenimas čia brangus, išskyrus benziną bei elektrą, bet nesiskundžiame“, – šypsosi Aurelija, – „vien maistui išleidžiame apie pusantro tūkstančio eurų per mėnesį, nors nepasakyčiau, kad valgome ką nors labai jau prabangaus ar ypatingo. Mėgstu pati gaminti, mėgstu ir saldumynus, kuriuos neišpasakytai mėgsta ir patys saudžiai, bet mūsų skonio supratimas labai skiriasi, todėl ypatingai pasiilgstu savo pamėgtų Vilniaus kavinukių desertų. Restoranai čia brangūs, ypatingai čia brangios ir visos socialinės paslaugos, nors, žinoma, jų kaina priklauso ir nuo to, kokio lygio tas paslaugas nori gauti. Nemažai pinigų tenka išleisti ir taksi – pėsčiomis čia niekur nenueisi, net ir į gretimą parduotuvę, nes šaligatvių tiesiog nėra, todėl taksi yra labai reikalinga“.

 

Pasiilgus ne tokio suvaržyto gyvenimo, Aurelija kartu su dukra (o ilgais savaitgaliais ir vyru) išvyksta atsipalaiduoti į kaimynines valstybes – Bahreiną ar Jungtinius Arabų Emiratus, kur gyvena jos draugės lietuvės. Savo vyrą tenka matyti gana retai – inžinierius-technologas Vaidas Dirgėlas kiekvieną ankstyvą šeštadienio rytą iki trečiadienio vakaro išskrenda į kitą Arabijos pusiasalio pusę – Džizano provincijoje, kaip įprasta Saudo Arabijoje, kur yra statoma naftos perdirbimo gamykla, kartu yra iškart statomas ir visas naujas miestas su pilna infrastruktūra.

 

Kaip  į tokias vietas patenka lietuviai? Apie tai – kitame skyriuje.

 

(Straipsnis spausdintas portale lrytas.lt ir žurnale STILIUS)


KOMENTARŲ NĖRA