GERIAUSIAS TAVO DRAUGAS – PRODIUSERIS

GERIAUSIAS TAVO DRAUGAS – PRODIUSERIS

220
0
DALINTIS

Jei jau pasiryžote tapti šou verslo žvaigžde arba bent jau puoselėjate tokią ambicingą viltį, kad žvaigžde taps Jūsų atžala, pradžiai, liaukitės naiviai įsivaizdavęs, kad svarbiausia šioje srityje – talentas ar investicijos į jo tobulinimą. Antra, nesikliaukite Apvaizda ir masių sąmoningumu, neva „žmonėms tai turėtų patikti“. Trečia, nemanykite, kad pažįstamas operatorius, dirbantis kabelinėje televizijoje – Jūsų laidas į sėkmę, garantuosiantis pažintis su „reikalingais žmonėmis“. Vietoje viso to, ieškokite prodiuserio.

 

Gero prodiuserio.

 

Sakoma, šou versle, kaip ir narkotikų prekyboje, „nėra draugų, yra tik partneriai“. Daug lietuviškų žvaigždelių taip ir užgęso vos patekėjusios, nes aplink jas sukosi pernelyg daug „draugelių“, su kuriais smagu paūžti ir pasidalinti išgyvenimais, tačiau kurie niekada nespirs į užpakalį, kai to labiausiai reikia ir nekalbės sausa skaičių kalba. Šou versle geriausias draugas tėra vienas. Ir tai ne vadybininkas ar stilistė, ne atstovas spaudai ir ne režisierius. Vienintelis draugas šou versle yra tik prodiuseris.

 

Žiūrovai niekada nemato gyvo prodiuserio ir išvis gana miglotai suvokia tai, ką jis veikia. Kino filmas „Uodega vizgina šunį“ (Robertas de Niro ir Dustinas Hoffmanas) prodiuserio reikšmę pavaizdavo groteskiškai, tačiau iš esmės teisingai. Prodiuseris yra atsakingas už viską – idėją, jos finansavimą, kūrybinės grupės subūrimą, techninį idėjos atlikimą, garantijas, kad viskas bus padaryta laiku (žmonės beveik visose šou verslo grandyse yra tik samdiniai, nes prodiuseris yra bene vienintelis, kuris iš esmės rizikuoja savo reputacija, kuri ir priklauso nuo būtent likusių grandžių), ir, svarbiausia – už tai, kad galutinis produktas patiktų žiūrovams.

 

Prodiuseriai yra nemėgstami ir didelis jų darbo pranašumas yra tas, kad jie nėra pažįstami plačiajai publikai, todėl gali ramiai vaikščioti gatvėmis nesiklausydami savo adresu išsakomų beprasmiškų kaltinimų ar ūdymo. Jie kaltinami tuo, kad verčia „tikrus menininkus“ elgtis ne taip, kaip reikalauja tikras talentas ar estetinė samprata. Prodiuseriai kaltinami tuo, kad verčia „tikrus menininkus“ lakstyti po sceną nuogais užpakaliais, kuo dažniau tarti lietuvio ausiai tokius mielus žodžius kaip „šūdas“ ar rusiški keiksmažodžiai. Prodiuseriai kalti dėl to, kad verčia „tikrus menininkus“ rietis tarpusavyje arba mylėti nemylimą. Prodiuseriai kalti dėl to, kad verčia „tikrus menininkus“ filmuotis menkaverčiuose serialuose.

 

Žinoma, samdinio akimis, darbdavys visada bus dėl visko kaltas, kvailas ir šykštus. Tačiau kvailiausia vis dėlto yra kaltinti pačius prodiuserius. Didžiausias teisėjas ir dosniausias mokėtojas šiame versle yra ne Kultūros ministerija, televizijų vadovai ar etiką prižiūrinčios institucijos. Didžiausias teisėjas esate Jūs patys, gerbiamieji žiūrovai, kurie ir nusprendžia, kuriai žvaigždei žibėti, o kuriai ne. Prodiuserio tikslas – tokią žvaigždę ir sukurti – kad ji patiktų tik Jums.

 

Kodėl, Jūsų manymu, vienos laidos ar projektai išlieka, o kiti – ne? Net valstybinėje Didžiosios Britanijos televizijoje BBC egzistuoja aiški žiūrovų kvota – bet kurio serialo ar teminių laidų epizodą turi žiūrėti ne mažiau pusantro milijono žiūrovų, jei jų yra mažiau – serialas ir laida nutraukiama – kad ir kokį meną ten bekurtų naivuoliai! Televizijos skaičiuoja žiūrovus, skaičiuoja pinigus, ir tai, o ne meninė išraiška yra svarbiausia. Jūsų paverkšlenimai, kad „aš televizoriaus nebežiūriu, nes per teliką rodo vienus niekalus“ šou versle nieko nereiškia. Nežiūrite laidos Jūs, bet užtat ją žiūri šimtai tūkstančių tų, kurie negali klysti (jei Jūs už demokratiją, aišku…). Pasiilgote „kultūringų“ laidų? Visada galite kreiptis į banką, pasiimti paskolą, įkurti savo televiziją, suburti kolektyvą, rizikuoti savo turtu ir reputacija – štai ir rodykite per tokią televiziją „kultūringas“ laidas kad ir ištisą parą.

 

Todėl prodiuseriai ir yra reikalingi, nes jie vieninteliai ir teturi privilegiją spėti, kas tiks žiūrovų skoniui, o kas ne. Dar kartą – pamirškite talentą. Jūs turite numesti 15 kilogramų svorio. Jūs turite kalbėti greičiau ir aiškiau. Jūs turite pabrėžti, kad vaikystėje gyvenote skurdžiai ir Jums visada stigo tikros meilės (žiūrovai mėgsta Pelenių istorijas, nes tai jiems suteikia viltį, kad jie taip pat kada nors taps sėkmingi ir turtingi). Jūs turite lieti tulžį ant savo kolegų, kritikuoti merginą, su kurią tik ką bandėte susipažinti, vadinti Lietuvos piliečius „balvonais, nesuprantančiais meno“ – žmonėms patinka kitų žmonių isterija, emocijos ir silpnumas (tai pateikia įrodymą, kad „visi mes – išties žmonės“).

 

Ir kai žvelgiate į televizoriaus ekraną, neužmirškite, kad ten visada matote susikertančius mažiausiai trijų šalių interesus. Visų pirma, paprastų žmonių, „menininkų“ arba laidos bei siužeto herojų (jiems norisi pademonstruoti savo intelektą, senstantį, bet vis dar lankstų neišgarsėjusio baleto šokėjo kūną, savo nuoskaudas, kompleksus, jausmus, pasiteisinimą), tačiau šou versle tai mažiausiai kam rūpi. Antra, televizijos bei jos samdomų darbuotojų. Jai visada svarbiausia, kad jos kanalą žiūrėtų kuo daugiau žmonių – o žmones, kaip bebūtų keista, prie ekranų sutraukia tikrai ne kultūrinės programos. Ir trečia, prodiuserio. Jam svarbiausia – emocija ir veiksmas, nes tik tai nepalieka žmonių abejingais. Priversti žmones apie laidą ar jos dalyvius kalbėti ir nekantriai laukti istorijos tęsinio – štai kur slypi didžiausias išbandymas tikram talentui.

 

Todėl nepykite ant prodiuserių ir jau verčiau pasitikėkite jais. Jūsų talentas ar tikėjimas, kad tokį turite – dar ne viskas. Kadaise jau Albertas Einšteinas sakė, kad „bet kuri idėja pati iš savęs yra visiškas šlamštas. Svarbiausia, ką tu su ja padarai“. O Jūsų žinojimas, kad televizija rodo visišką niekalą – tai tik įrodymas, kad Jūs tokį niekalą ir esate vertas žiūrėti.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale TV ANTENA)


KOMENTARŲ NĖRA