DŽENTELMENIŠKŲ MANIERŲ MENIU

DŽENTELMENIŠKŲ MANIERŲ MENIU

534
5
DALINTIS

Kažin, ar įmanoma dar ką nors pridurti apie padorų elgesį restorane ar valgymo manieras prie to, kas jau aprašyta šimtus kartų? Tie, kuriems patinka žodis „etiketas“, per visą lietuviškos spaudos gyvavimo istoriją jau spėjo subombarduoti mūsų sąmonę pamokymais ir patarimais, kaip elgtis prie stalo. Savaime suprantama, Jūs jau žinote, kada privalu ir kuria ranka naudoti kurį stalo įrankį, žinote, kad nevalia laikyti peilį taip, kaip laikote tušinuką, o – šakutę kaip kastuvą arba šaukštą. Nevalgote nuo peilio, atitraukiate damai kėdę ir t.t. Viskas aišku, nuostabu, elementaru ir… teoriška.

Nes realybė niekada nebūna tokia, kokią ją norėtųsi matyti. Ir, anot Merfio dėsnių, jei kas nors gali atsitikti blogo, tai būtinai ir atsitiks. Stebina tai, kad laikantis visų „etiketo“ taisyklių, kiekvieno individo laikas, praleistas restorane, tampa tikra kančia ir persunktas baime, kad tik jis nepadarytų kažko netinkamo, dėl ko vėliau liežuvautojos linksniuos tokį atvejį dar keletą metų.

Apmaudu, nes apsilankymas restorane gali būti puikaus romantiško vakaro su dama pradžia. Tai gali būti širdžiai mielos kompanijos pasisėdėjimas, vakarienė su verslo partneriais. Juoba kad ir iš visų gyvenimo teikiamų malonumų, tik keletas prilygsta tam jausmui, kurį suteikia skani vakarienė gerame restorane. Masina puikiai paruoštas maistas, be abejo, tačiau kiekvienas bet kurio restorano savininkas tvirtins, kad ne vien dėl maisto verta lankytis šiose įstaigose. Ir jie bus teisūs – restoranuose mes tikimės rasti mūsų būseną atitinkančią aplinką, elegantiškumo dvasią ir, savaime suprantama, nepriekaištingą aptarnavimą.

Tačiau tikras džentelmenas iš gero restorano tikisi dar daugiau. Jis tiki, kad jis pats, kiekvienas ten sutiktų žmonių, kaip ir tie, su kuriais jis eina, gerai praleis laiką. Todėl ir restoraninio elgesio taisyklės egzistuoja ne vien tam, kad būtų suteiktas malonumas kitiems. Jos, kaip bebūtų keista, skirtos ir Jūsų pačių malonumui.

Tai, kaip Jūs elgiatės restorane, daug pasakys aplinkiniams apie Jus. Tai yra visi apsilankymo etapai – nuo to, kaip užsakote gėrimus iki sąskaitos apmokėjimo. Romantika ar elegancija, kurias sąlygoja atsipalaidavimas, pasiųs tinkamus signalus tiek damai, tiek verslo partneriams ar kolegoms. Tačiau liaukitės vartyti etiketo vadovėlius – viskas yra padaroma kur kas paprasčiau ir lengviau.

Vakaruose džentelmenai, išeidami vakare į restoraną, laikosi auksinės taisyklės: „elkitės oriai, kaip tikras vyras, išlaidaukite kaip girtas matrosas, mąstykite kaip specnazo karininkas“. Gal ši taisyklė pagaliau suras kelią ir į mūsų sąmonę?

VENI

Pradėkime nuo pakvietimo. Kaip paprastai, džentelmenas, kviečiantis damą į restoraną, nesako, į kurį. Paslaptingumas tik žadins jos smalsumą. Neikite į restoraną vien dėl to, kad jis madingas. Suraskite savo mieste patį geriausią, romantiškiausią, gal net slapta iš anksto įvertinkite jo meniu.

Visada turėkite alternatyvų veiksmų  planą. Net jeigu Jūsų pasiūlymai apsilankyti vienoje ar kitoje vietoje yra atmetami, niekada neklauskite savo moters ar partnerių “nu? Tai ką dabar veiksime?” Atminkite, dažniausiai tiesiog pasivaikščiojimas krantine ar bulvaru suteikia pasimatymui daugiau romantiškumo nei apsilankymas restorane. Tačiau jokiu būdu nebandykite suplakti randez-vous su apsilankymo restorane teikiamais malonumais. Džentelmenas negali valgyti eidamas, nes žino, kad tai atrodo neišpasakytai bjauriai ir neelegantiškai. Galų gale, taip valgydamas galite apsitaškyti kostiumą, susitepti rankas.

Tačiau jei likimas atbloškė į vietą, drįstančią save vadinti restoranu, atminkite – kai kuriuos iš taisyklių yra sukurtos išimtinai tik restoranams, tačiau absoliuti jų dauguma yra sukurta padoraus bendrinio elgesio pagrindu – juk save gerbiantis žmogus nesistengs pridaryti nemalonumų kitam.

Džentelmenui leidžiama tik vienintelį kartą pro duris eiti pirmam prieš moterį – tas kartas ateina tada, kai Jūs žengiate į restoraną. Tai sena tradicija, ir jos prasmė paprasta – džentelmenas eina pirmas su tikslu pasisveikinti su metrdoteliu (aišku, jei šiais laikais toks išvis yra), ir kyštelti jam į delną banknotą, tikintis geresnio stalo. Sykį viena vengrė Londone man padarė pastabą, kai mandagiai ją praleidau į piceriją, girdi, „tu privalai eiti pirmas“. Tačiau reikšmingai atsakiau, kad „picerija – ne restoranas“. Todėl, anot manęs, tokiose vietose, kaip picerija, egzistuoja kitokia ėjimo pro duris taisyklė, taikoma visoms kitoms patalpoms: „ten, kur durys atsidaro į vidų, džentelmenas eina pirmas, ten, kur į išorę – praleidžia damą“.

Sėdant prie stalo, mandagiausia pasiūlyti damai ar Jūsų svečiui sėsti veidu į restorano salę ar priešais langą – vien dėl įdomiausio vaizdo. Meniu visų pirma yra paduodama damai, nors ne visos viešojo maitinimo įstaigos Lietuvoje laikosi šios taisyklės (atminkite Jums pirmajam paduotą meniu diskretiškai perduoti damai arba palaukti, kol ji pirmoji atsivers paduotąjį jai). Dažnai iškyla klausimas, ką daryti su priešais gulinčia sulankstyta servetėle. Padoriose užeigose servetėles nurenka oficiantas. Jei taip neatsitiko, išskleiskite ją sau ant kelių prieš pradėdamas skaityti meniu. Būtina atsiminti, kad servetėlės negali niekur kišti, be to, nesiriškite jos o kaklu. Tai senų milijonierių privilegija. Jei Jūs ne vienas iš jų, atrodysite kvailai.

Buvo laikai, kai valgymo ar elgesio manieros buvo skirstomos į „amerikietiškąsias“ bei „europietiškąsias“ – pavyzdžiui, jei kandate duoną iš visos riekės – tai amerikietiška, jei laužiate pirštais gabaliukus, kuriuos po to kišate į burną – tai europietiška. Tačiau šiais globalizacijos laikais skirtumai tarp kontinentinių manierų nyksta, todėl nekreipkite dėmesio į nemandagias pastabas – dažniausiai jas sau leidžia pasakyti žmonės iš kaimo, neseniai pradėję siekti karjeros. Šiais laikais leidžiama viskas, kas teikia malonumą Jums ir nesukelia nepatogumų kitiems…

VIDI

Primygtinai reikalauju, nuoširdžiai patariu, nuolankiai prašau – dar kartą – sėsdamas prie stalo išjunkite savo mobilųjį telefoną. Priežasčių tai padaryti yra daugiau, nei reikia. Netikėtas skambutis gali sugadinti visą vakarą, ypač, jei skamba debitoriai ar kita dama (žmona). O ypatingą klasę savo damai ar partneriams pademonstruosite, kai Jūsų draugai ar kolegos, žinodami, kur esate, skambins į restoraną, ir prie telefono jus pakvies pagarbiai priėjęs metrdotelis… Suprantu, visiems norisi pasirodyti užimtais ar itin svarbiais asmenimis, be kurių korporacija neišgyventų, tačiau skirkite dėmesį tik savo damai – net jeigu už gretimo staliuko sėdi kur kas gražesnis objektas, moteris, kuri yra su Jumis yra VIENINTELĖ moteris. Ir taškas. Tas pats taikoma ir Jūsų svečiams.

Jei pamatėte restorano salėje savo draugą ar pažįstamą, nesiveržkite prie jų ir nepulkite sveikintis ar dalintis įspūdžiais. Žmonės, einantys su jumis, atsidurs nepatogioje padėtyje, o Jūsų draugas privalės supažindinti jus su tais, kurie sėdi už jo stalo, o tai sutrukdys jų pokalbį. Taigi, paprastas galvos linktelėjimas ar kilsteltas į viršų pirštas bus suprastas ir įvertintas.

Kaip elgtis susitikus restorane su pažįstamais žmonėmis išvis tebėra diskusijų objektas. Pavyzdžiui, etiketo vadovėliai gan skirtingai nurodo, ar Jums reikėtų stotis, kai prie Jūsų stalo prieina pažįstama moteris? Anot gražios legendos, buvęs princesės Dianos meilužis Britanijos armijos majoras James Hewittas buvo taip išauklėtas, jog atsistodavo kiekvieną kartą, kai BET KURI moteris bent užeidavo į patalpą, kurioje būdavo jis pats. Kapitalistinio pasaulio grimasos? Mėlynakraujų išmislai? Tačiau iš esmės tik paprastas principas – sveikintis ar kalbėti su bet kuriuo žmogumi sėdint yra nemandagu. Jei pašnekovas ar priėjusioji yra atitinkamai išauklėta, ji Jūsų paprašys sėstis – žodžiais arba gestais. Vis dėlto privalu dar sykį stotis, jai nueinant arba atsisveikinant.

Elkitės su padavėju pagarbiai, ir jis elgsis su Jumis lygiai taip pat. Atminkite – padavėjai uždirba nedaug (jeigu neapgaudinėja Jūsų), ir, nors jam jo darbas gali visai patikti, tačiau dar reikia ir pragyventi. Įvertinkite jo pastangas arbatpinigiais, bet nebūtina dėkoti kiekvieną kartą, kai jis pripildo Jūsų vyno taurę. Galų gale, tai jo pareiga, ir niekas čia jums ypatingos paslaugos nedaro.

VYNAS – TAI TAIP PAPRASTA

Visi esame matę kinofilmuose vyno užsakymo procesą. Dauguma mūsų esame tai darę. Absoliuti dauguma mūsų jaučiasi nepatogiai tai darydami ir skuba šį procesą užbaigti kuo greičiau. Vyno užsakymas kažkodėl yra laikomas vienu sudėtingiausių dalykų restorane, nors iš esmės tai labai paprasta.

Vynus galima studijuoti dešimt metų. Tikiu, pažįstate žmonių, kurie juos studijuoja jau dešimt metų. Tačiau išmanyti vynus nereiškia išmokti uostyti kamštį. Per dešimt metų trunkančias studijas vynų žinovai išmoksta tai, ką Jūs dabar perskaitysite per vieną minutę.

Svarbiausia atminti štai ką – balti vynai tinka beveik prie visko, išskyrus riebius raudonos mėsos valgius. O lengvai atšaldyti raudonieji vynai, ypač jauni, tinka absoliučiai prie visko, net ir žuvies patiekalų. Visi valgiai tarp jų net nėra svarbu. Tačiau, paklausite, argi tikras džentelmenas neturėtų būti bent jau vynų metų žinovu? Nejaugi Jūs neturėtumėte žinoti subtilių skirtumų tarp pietinių ir šiaurinių Prancūzijos regionų vynų? Argi neprivalote sklandžiai palaikyti diskusijos, ar verta mokėti tūkstantį litų už butelį 1970 metų „Montrachet“ iš Domaine de la Romanee Conti regiono? Atsakau klausimu – o Jūs ar norėtumėte sėdėti šalia tokio žmogaus? Žinoma, niekas nenori.

Tačiau jei kalba prie stalo pasisuka apie vynus, svarbu atsiminti keletą gerų metų, ir viskas. Pavyzdžiui, 1995 ir 2003 metai buvo geri vynams. Viskas. Be abejo, pelnysite dar šiek tiek papildomos pagarbos, jei užsakydamas tų metų vyną dar pridursite, kad “tai buvo geri metai“. Tačiau tai taikoma tik raudoniems vynams. Kalbant apie baltus, niekada neužsakinėkite balto vyno, senesnio nei du metai (išskyrus kelias burgundiškojo rūšis, vokiškus rizlingus ir elzasietiškus vynus – jei žinote, kur tas Elzasas yra…) – to visada užteks.

Kai vynas atneštas prie stalo, Jums iš pradžių parodys butelį. Absoliuti dauguma mūsų daro tą pačią klaidą, tokiais momentais žiūrėdami į butelio etiketę ir tradiciškai palinksėdami galva, neva, sutikdami su tuo, kas siūloma. Tačiau tai, ką oficiantas nori Jums parodyti, yra ne etiketė. Jis Jums rodo skysčio lygį butelyje. Jei skysčio viršutinis lygis yra nutolęs nuo kamščio daugiau kaip per porą centimetrų, atminkite, toks didelis tarpas rodo, kad vynas buvo netinkamai laikytas arba kamštis yra blogas. Žinoma, neimkite šūkauti: „ei, kuo Jūs mane laikote? Chamai!“, tačiau paprašykite pilno butelio. Būtent tam buteliai ir yra rodomi klientams.

Vyną pirmas visada ragauja tas asmuo, kuris pakvietė kitus apsilankyti restorane. Tai gali būti ir moteris, nors padavėjas gali reikalauti, kad tai padarytumėte Jūs. Nenusileiskite – pirmas ragauja tas (ta), kuris (kuri) pakvietė. Pasirinkti gerą vyną nėra lengva, tačiau nebūtina gerti to, kurio Jūs tik ką paragavote. Pripažinkite, ne kartą turbūt sutikote iš karto paimti pirmą Jums pasiūlytą butelį, kurgi ne – gal nemandagu atsisakyti, be to, jau butelį atidarė dėl Jūsų? – tačiau už tai niekas vyno kainos į sąskaitą įrašyti negali. Jei norite išvengti tokios situacijos, geriausia iš karto padavėjo paprašyti, kad jis pats parinktų – raudoną ar baltą, saldų ar sausą ir t.t. Jis visada geriau išmanys vynus, nei Jūs (na, nebent Jūs esate D.Velička).

VIČI

Tas pats ir su maistu. Niekada nesidrovėkite paklausti, iš ko pagamintas vienas ar kitas patiekalas. Kaip paprastai, egzistuoja problema atsakant į klausimą, kaip turi būti apkeptas steikas. Jei nežinote atsakymo, kai Jūsų klausia padavėjas, geriausia atsakyti: “taip, kaip rekomenduoja virėjas”. Nesidrovėkite aiškintis, nes dar gausite totorišką steiką, kaip ponas Bynas…

Būnant užsienyje, nedemonstruokite savo skurdaus itališkų ar prancūziškų žodžių žodyno, nors tai gali būti itališkas, prancūziškas ar lenkiškas restoranas. Žinoma, labai maga pademonstruoti, kad šį tą moki ir gimtąja restorano savininko ar darbuotojo kalba, tačiau būsite pažemintas, nes padavėjas Jums vis tiek atsakys angliškai arba vokiškai. Nesistenkite ištarti pilno patiekalo pavadinimo, jei jis sudėtingas, padavėjas supras, apie ką eina kalba. Niekam nedaro jokio įspūdžio ir įmantrių pavadinimų kavos užsakymas. Geros manieros reikalauja, kad patiekalus Jūs užsakytumėte per stalo šeimininką, negu tiesiai per padavėją, tačiau nėra nieko tokio paklausti padavėjo.

Sunku numanyti, ar Jums iš tikrųjų patiks tai, ką užsisakėte. Jei skanu, nėra nemandagu tai pasakyti garsiai, tačiau jeigu Jus vemti verčia, nebūtina tuo balsiai skųstis, idant nesugadinti nuotaikos aplinkiniams. Iš kitos pusės, nėra jokios prasmės mokėti pinigus už netinkamai paruoštą ar atšalusį patiekalą. Jeigu išties norite pakovoti už savo teises, geriausia pasikviesti metrdotelį (vėl, aišku, jeigu toks yra) ir jam paaiškinti savo pretenzijas ramiai bei nekeliant balso. Jeigu visos pusės sutinka, kad maistas yra paruoštas netinkamai, nebeturite ko prarasti – ramiai atsisakykite mokėti.

Neskubėkite valgyti greičiau už kitus. Nepalikite jų vienų baigti savo valgių, antra vertus, pats jausitės nepatogiai sėdėdamas prie tuščios lėkštės, kai kiti dar valgo. Neskubinkite reikalų, mėgaukitės vakaru ir dar geriau pažinkite vienas kitą. Pabandykite suvokti savo damos skonį ir pasiūlykite jai paragauti savo valgių – tai parodys Jūsų dosnumą.

Jeigu prispyrė reikalas pasitraukti į tualetą pokalbio metu, neužmirškite, kad pokalbį atnaujinti yra dvigubai sunkiau, nei jį tęsti. Tačiau jei išties reikia eiti, eikite drąsiai. Atminkite, kad servetėlę reikia palikti ant kėdės, ne ant stalo (niekam nebūtų malonu matyti Jūsų lūpų žymes šalia savo lėkštės…)

Geras pokalbis yra sėkmingo vakaro garantas. Galima kalbėti apie madas, kinofilmus, arba skleisti iš kojų verčiančius gandus apie politikus bei garsenybes, ir, geriausiai iš visų, apie jūsų bendrus pažįstamus arba priešus. Buvo laikai, kai seksas, religija, politika ar maisto kokybė buvo tabu temos valgio metu, tačiau šiais laikais tai irgi puikiausiai tinka. Ligos, medicina ir pinigai yra NE ir NE. Atminkite, protingas žmogus visada kalba dvigubai mažiau, nei klausosi. Išmokite klausyti ir klausti. Nejaukioms tylos pauzės užpildyti būtina turėti paruoštų keletą anekdotų ar pikantiškų naujienų.

Ir, galų gale, sąskaita. Visada veržkitės sumokėti už damas, bet jei jos prieštarauja, būkite šiuolaikiškas, ir leiskite joms susimokėti. Tačiau būkite dosnus. Jei ji siūlosi pasidalinti išlaidas, atsisakykite, bet tik pirmą kartą. Per kitus susitikimus galima apsispręsti, kad moka tas, kuris uždirba daugiau pinigų, arba dėl asmeninių sumetimų. Be to, jei mokate susimesdami, atminkite, aplinkiniai visada pastebės, kad siekiate piniginės lėčiau, nei jie…

Jei mokate už visus, būtinai patikrinkite sąskaitą (tai nieko smerktino), bet darykite tai diskretiškai. Nesiraukykite. Nedūsaukite. Nekilnokite antakių. Ir, dėl Dievo meilės, jokių kišeninių kalkuliatorių.

Jeigu esate pakviestas, ir mokama už Jus, nebandykite imti sąskaitos ir pasižiūrėti, kiek gi ten pravalgėte ar išgėrėte. Bet neužmirškite padėkoti šeimininkui. Yra viena išimtis – už cigaretes visada susimoka tas, kas jas užsisakė. Jeigu mėgstate mokėti arbatpinigius, pridėkite 10-12 procentų prie bendros sumos.

Ach… Arbatpinigiai…

SUNKIAU IMTI, NEI DUOTI?

Sakoma, kad „tik kvailys skuba išsiskirti su pinigais“ (nors viename žydiškame anekdote tuo pačiu ir klausiama: „o iš kur jis jų išvis gavo?“). Sukūrę šį priežodį asmenys turbūt nežinojo, kad egzistuoja taisyklės, kaip atidavinėti pinigus ne vien mokesčiams, bet ir arbatai.

Apie arbatpinigius taip pat yra prirašyta daug. Tačiau nepaisant pastangų, niekam ne paslaptis, kad lietuviai nėra geriausi arbatpinigių davėjai. Ir išties, man pačiam restorane dažniausiai norisi pasišalinti, palikus padavėjui ant stalo apgailėtinus penkiasdešimt centų.

Tačiau taip atsitinka ne todėl, kad mes esame šykšti tauta – tokios nuostatos esmė yra ne tame. Mes vis dar manome, kad arbatpinigių palikinėjimas ir jų gausa yra susiję su tuo aptarnavimo lygiu, koks mums buvo pateiktas, tarsi toks savaime suprantamas dalykas, kai ruoniui reikia duoti žuvį už pavyzdingai atliktą pratimą. Skamba romantiškai, bet šiais laikais toks požiūris jau nebeatitinka tikrovės. Arbatpinigiai už suteiktas paslaugas jau seniai nuėjo į nebūtį, kaip ir merginai paduodama ranka lipant iš troleibuso ar tautinis solidarumas nelaimės atveju…

Daugelis žmonių išvis nepalieka jokių arbatpinigių tiesiog iš baimės, kad gali palikti jų per mažai, ir jaučiasi nepatogiai, jei išvis nieko nepalieka. Kitais žodžiais, pinigų dovanojimas verčia prakaituoti. Daugelis vyrų jaučiasi laisviau sumokėdami prostitutei, nei palikdami padavėjui penkis (na gerai, du) litus.

Šiuo metu pasaulyje arbatpinigių madas diktuoja Jungtinėse Amerikos Valstijos. Ir ten lengviau suvokti sistemą, nes toje šalyje Jūs pradedate mokėti arbatpinigius praktiškai jau oro uoste ir mokate juos visada už viską. Kaip žinia, Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių nusiteikusi proamerikietiškai, tad tikiu, kad Amerikos arbatpinigių sistemos pavyzdys, kaip ir verslumas ar rasinė tolerancija, bus puikiausiu kelrodžiu ir mums, siekiantiems tobulybės.

Kiek ir kam? Skaičiai yra labai svarbu, nes Amerikoje davus padavėjai netinkamą sumą, galima susilaukti užgauliojimų, net Jūsų svečių akivaizdoje. Arbatpinigių gavimas yra nelaikomas priedėliu prie algos, Amerikoje jis yra laikomas teise. Amerika yra ta šalis, kuri verčia visus Vakaruose galvoti, kad jie verti arbatpinigių jau vien už tai, kad nespyrė Jums praeinančiam į tarpkojį. Arbatpinigiai yra daugmaž privalomas dalykas, jei nenorite, kad padavėja Jus vytusi gatve. Tokio priekabumo priežastis visiems daugmaž irgi žinoma – JAV restoranuose atlyginimai yra nedideli, ir arbatpinigiai yra kur kas svarbesni padavėjos atlygine, nei kur kitur pasaulyje. Dauguma amerikiečių tiki, kad 15 procentų yra privaloma vien už atėjimą, nors padavėja galbūt įspjaus į Jūsų sriubą ar smogs Jūsų draugei. Tai kvaila, aišku, mokėti 15 procentų už blogą aptarnavimą, bet atminkite, Amerikoje Jūs nemokate arbatpinigių, Jūs mokate padavėjai duoklę.

Kiek ir kam? Visame pasaulyje vyksta daug diskusijų šia tema. Amerikiečiai dabar ginčijasi, kiek – 20 ar 12 procentų. Ne už paslaugas ar aptarnavimo lygį – tiesiog už atėjimą į jų įstaigą.

Ir tai yra tai, ko europiečiai nesupranta ir vargu ar supras – Amerikoje arbatpinigiai yra moralinė pareiga. Esmė vėlgi slypi ne skaičiuose. Mūsų sąžinę slegia faktas, kad arbatpinigius privalu duoti už gerai atliktas paslaugas. Europoje arbatpinigių davimas yra paprastas procesas. Palieki kiek nori, daugelis padavėjų bus už tai dėkingi, ir tai parodys. Daugelis Europos šalių padavėjų netgi nesivys Jūsų gatve, jei arbatpinigiai nesudarys tos sumos, kurią jie tikėjosi gauti. Mums atrodo sąžininga nubausti padavėją už jos/jo lėtumą. Tačiau nereikia užmiršti, kad arbatpinigiai ir skundas yra skirtingi dalykai – dvi tos pačios monetos pusės.

Neužmirškite, daugiau duodantys gauna geriausią aptarnavimą. Netikėkite, kad žmonės Jus priims tokiu, kokiu esate iš tikrųjų. Jiems tai mažiausia rūpi. Tačiau jie reaguos į Jūsų duodamus pinigus. Jei Jus gerai aptarnauja, duokite truputį, ir kitą kartą Jus aptarnaus dar greičiau. Primeskite prie to dar kelis procentus, ir jie bus Jūsų.

Neduoti arbatpinigių nėra gerai, siekiant pagerinti servisą restorane. Jei Jūs esate nusivylęs aptarnavimu, būkite padorus ir suteikite šansą pasitaisyti. Aš esu sutikęs žmonių, kurie restorane būna nepatenkinti savo maistu ir burnoja, tačiau padavėjui  priėjus šypsodamiesi sako, kad viskas gerai. Gal iš mandagumo? Tačiau tie patys padavėjai, negavę arbatpinigių, neturės jokios priežasties manyti, kad kažką padarė ne taip… Ir tegalės Jus laikyti šykštuoliu arba Sovietų Sąjungos piliečiu.

Keletas taisyklių:

Barmenas Amerikoje – po dolerį už kiekvieną patarnavimą – taip būsite greičiau aptarnautas;

Barmenas Europoje – nebūtinai, bet galima palikti tiek arbatpinigių, kad jis už juos galėtų nusipirkti alaus bokalą.

Padavėja Amerikoje – mažiausiai 15 procentų, 20 procentų už gerą aptarnavimą, 25 procentai už labai gerą aptarnavimą;

Padavėja Europoje – 10 procentų už patenkinamą aptarnavimą, 15 procentų už labai gerą.

FINIS

Ir pabaigai? Užuot sėdę į prabangų visureigį, būtinai po valgio pasivaikščiokite. Viena, tai pagerins virškinimą. Antra, kaip žinia, nieko nėra romantiškiau, kaip lengvas pasivaikščiojimas po gero valgio.

(Straipsnis spausdintas žurnale “verslo klasė”)


5 KOMENTARAI

  1. labai geras straipsnis, o apie amerikos padavejus tai tikra teisybe. Siuo sunkmeciu pats dirbu padaveju NY, tai jei nepalieki arbatpinigiu restorane gali tureti pokalbi su restorano menedziariais kodel nepalieki tipu 🙂

  2. Labai geras tekstas bet kai dar neesu pilnametis tai apoe vyną neskaičiau 😀 Bet šiaip labai gerų patarymų ypač apie arbatpinigius…

Comments are closed.